Žingsnis atgal

Kelios pastarosios dienos buvo tarsi migla. Pirmą kartą Liusi per tą laiką nesilankė ligoninėje ir ji jautėsi kalta. Ji turėjo ten nueiti, pažiūrėti, kaip jis laikosi, bet... Bet kažkas jai trukdė ten nueiti. Ir tas kažkas yra baimė. Niekas jai neskambino, nieko naujo nepranešė. Tad ji sprendė, kad jis jos nepasigedo. Jam nebereikia jos - tai akivaizdi tiesa.
Vis tik tai ilgai tęstis negalėjo ir ji po tų ilgų dienų per prievartą užsuko į ligoninę. Galbūt ne kaip TA Liucija, o kaip mergina, kurią jis išgelbėjo ir dėl kurios jis taip nukentėjo.
 - Kaip jis? - ji tyliai paklausė gydytojo, sutikusi jį koridoriuje.
 - Gerai. Sveiksta. Atlikome įvairius tyrimus. Smegenys nepažeistos. Viskas jam gerai. Tikriausiai ji neatsimena, nes viską jam užblokavo pasąmonė.
Jis kaip tik atsakė į kitą klausimą, kurį norėjo užduoti Liucija " Ar jis prisimena".
 - Aišku, - teištarė ji.
 - Manau, kad galėtum jam viską papasakoti. Galbūt tai padėtų jam prisiminti viską.
 - Nežinau..
 - Tikrai nepakenks, jei pasakysi. Be to, jis turėtų teisę žinoti.
  - Gerai. Tada papasakosiu.

Ji sustojo prie jo palatos durų ir giliai atsiduso. Pasitaisiusi megztinio kalnierių, ji uždėjo ranką ant rankenos ir ją spustelėjo. Jis gulėjo ir žiūrėjo į lubas. Pamatęs ją, nusišypsojo. Bet tai nebuvo ne ta šypsena. Ne Augusto šypsena. Čia tarsi gulėjo nepažįstamas žmogus.
 - Labas, - nedrąsiai pasisveikino ji ir žengė žingsnį link jo.
 - Sveika. Atėjai aplankyti?
 - Taip. Kaip jautiesi?
 - Daug geriau.
 - Augustai, reikėtų pakalbėti.
 - Viskas gerai. Kas buvo, tas buvo. Nebūtina jausti kažkokios atsakomybės ar ko, - tarė jis nesuprasdamas.
 - Aš ne apie tai. Tu manai, kad komoje buvai devynis mėnesius. Iš tikrųjų tas laikotarpis daug trumpesnis.
 - Nesuprantu, - jis pažiūrėjo į ją klausiamu žvilgsniu.
 - Trys mėnesiai. Tavęs nebuvo tiek laiko.
 - Negali būti.
 - Niekas nežino kodėl, bet tu neatsimeni viso to laiko, kai mes buvome kartu ir viso to laiko, kai nebuvom.. Kartu.
 - Nori pasakyti, kad Elison ne paskutinė mergina?
 - Ne. Jei leisi aš tau viską papasakosiu.
 - Nu rėžk, - tarė jis šaltai ir pasitaisė pagalvę.

Tyla. Po ištiso Liucijos monologo, jis tylėjo. Tiksliau žiūrėjo į niekur, nieko nedarė. Jokio "Atsiprašau" arba bent kokio prisiminimo. Nieko. Jis elgėsi taip abejingai, tarsi išgirdęs kieno nors kito istoriją. Tik viena Liusi sėdėjo prie jo ir viltingai stebėjo jo veidą. Ji prikandusi apatinę lūpą laukė. Tačiau tas laukimas be proto sunkus. Kiekvieną sekundę, jos akys pradėjo vis labiau blizgėti. O Augustas...
 - Viskas aišku, - tarė ji sunkiai ir giliai atsidususi nukreipė žvilgsnį į langą. - Nieko nebus.
 - Klausyk, - jis atsisuko į ją. - Negali būti, kad aš toks buvau, kad vis tai buvo. Tai ne aš. Tai neįmanoma. Čia kažkokia nesąmonė. Tu manęs nepažįsti. Aš esu visai kitoks. Aš esu Augustas. O tavęs irgi visai nepažįstu.
 - Bet taip viskas buvo...
 - Gal ir buvo. Ką aš žinau. Bet nebėra. Tu dabar nori, kad aš tau sakyčiau, kad viską prisimenu, kad elgčiausi, kaip tas žmogus tavo pasakojime. Bet tai neįmanoma. Nė kiek tavęs nepamenu. Tu man kaip nepažįstama mergina, kurią neva išgelbėjau ir tiek.
 - Aišku.
 - Aš nesu toks Augustas, kaip tu nupasakojai. Aš mėgstu vakarėlius, pramogas, draugus, merginas. Taip merginas. Bet ne vieną merginą. Tad būtų geriau, kad tai viskas ir baigtųsi. Aš negyvenau tokio laikotarpio. Man tai lygu komai, nes nieko nepamenu. Dėl vienos merginos pasakojimo ir negaliu imti ir staiga pasikeisti. Ir..
 - Aš gal jau eisiu, - Liucijai buvo bloga klausyti tokių žodžių. - Sveik. Ką dar galiu pasakyti nepažįstamajam. Geriau jau eisiu, nes man nėra, ką čia veikti.
 - Atsiprašau, bet... Aš negaliu... Tikiuosi, kad tau viskas susitvarkys.
Iš tikrųjų Augustas nė kiek neapgailestavo. Tai tebuvo žodžiai. beverčiai žodžiai. Jis taip sakydavo, sako ir sakys visoms. Tai jo kasdienybė.
 - Susitvarkys. Jei tu išbraukei viską, tai ir man vadinasi neturėtų būti sunku.
Ji atsistojo ir išskubėjo iš palatos.
Jai išeinant, Augustas dar nužvelgė jos kojas. Gaila, kad jų nepamena. Ji visai graži... Ir gal nereikėjo taip jos dabar atstumti. Tačiau jis bijo beviltiškai įsimylėjusių merginų, todėl geriau pasisaugos.
Nuo paskutinės minties jis nusijuokė ir giliai atsiduso.
Taip, tai jis - Augustas, nesubrendęs, nesusitupėjęs vaikinas. Toks, kokiu visada buvo ir yra, ir bus. Jis širdžių ėdikas, vakarėlių liūtas ir visų numylėtinis.
Tačiau.
Kad ir kaip jis tuo didžiavosi, kažkas jam nedavė ramybės. Kartkartėmis jo atmintyje šmėstelėdavo raudonos Liucijos akys.
Kad ir kaip jis tuo didžiavosi, kartais jis vis pagalvodavo, koks galėjo būti su ta Liucija.
Kad ir kaip jis tuo didžiavosi, jis jautė, kad žengė žingsnį atgal.
Bet galiausiai visus nemalonumus nuveja mintis, kad grįžo senasis Augustas. Tikrasis Augustas.