Truputį ne į temą

Šis trumpas pranešimas tai ne istorijos dalis. Ačiū Živilei, kuri atrado tokią kopiją. Pasirodo, kad kažkas kopijuoja mano istoriją.
Ne tai kad mintis panaši ar ten veikėjai. Bet žodis žodin. Žodžiu įvyko "COPY" & "PASTE".
Aš nesuprantu, koks turi būti žemas žmogaus lygis, kad kopijuotų kito žmogaus darbą. Kaip man dabar jaustis, kai vagia mano mintis?
"Miela" kopijuotoja, žinok, jaučiuosi tikrai apvogta.
Kas tu per žmogus, kad taip darytum?
Netgi vadiniesi "Evelina".
Ir kurgi ritasi pasaulis...
Tai taip žema...
Dar net toji "Evelina" rašo, kad mat laiko neturi dėti įrašų ir ji kurs lėčiau...
Nežinau, ar gerai padariau, kad čia taip parašiau, bet man reikėjo išsilieti.

Šventės artėja

Už lango krenta šaltos ledinės snaigės, kurios labai gražiai apkloja žemę. Kiekvienam šis sniegas simbolizuoja Kalėdas. Didžiausią metų šventę. Vieni jos laukia, dėl Kristaus gimimo, kiti laukia dėl pramogų, dovanų, šventinės nuotaikos. Kiti nori pabūti su mylimuoju, o dar kiti - pailsėti nuo kasdienių vargų. Vieni dievina dovenėlių pirkimą, kiti mėgsta smagius pietus su draugais. O dar kiti tiesiog siekia pabūti su šeima ir užsimiršti.
Liucija priklauso prie tų paskutiniųjų. Kalėdos jai nebeteikė tokio džiaugsmo jau kokius... 10 metų. Ir dabar ne išimtis. Šios Kalėdos jai bus dar sunkesnės. Ji tetrokšta tik vieno dalyko - susitikti su tėčiu ir susipažinti su Sinde, jo drauge.
Liusi lagaminas pūpso atidarytas ant lovos ir jame vis daugėja daiktų. Po truputį jis prisipildo būtiniausių daiktų ir krūvomis megztinių. Po tiek laiko ji pagaliau vėl susitiks su tėčiu. Ir savo namuose praleis beveik visas atostogas. Kelios savaitės ramybės, užsimiršimo jai nepakenks.
Liucija paima ant stalo padėtas dvi supakuotas dėžutes ir nueina į svetainę atsisvekinti su draugėmis:
 - Linksmų artėjančių švenčių, - ji įteikia dovanas Rouz ir Skarlet.
 - Ooo.. Ačiū, - Skarli pakšteli Liucijai į skruostą, o Rouz šiltai apkabina.
 - Gerio kelio, - taria Rouz.
 - Ačiū. Na gal man jau reikėtų eiti. Nekantrauju susitikti su tėčiu.
Tuo tarpu, kitame miesto gale, ši šventinė nuotaika neveikė ir dar vieno žmogaus. Augustas jau ištisas savaites yra tarsi gyvas lavonas. Jis nueina į paskaitas, o kai grįžta, tūno namuose. Jis nebežino, ką daryti. Jis jau nebelabai tiki, kad viskas susitvarkys. Jo optimizdas sulig kiekviena sekunde blėsta.Pirmą kartą gyvenima Augustas nejaučia jokio džiaugsmo. Jis jaučia tik ilgesį ir kaltės jausmą. Kalėdoms jis net nesivargina važiuoti namo. Tėvams pranešė, kad susirgo ir jis kiauras dienas leis namuose.
Vis tik jį valdė nenugalimas smalsumas. Kažin, kaip gyvena Liucija?  Ką ji dabar veikia. Jis troško, kad jis bent jai viskas būtų gerai. Tačiau tuo metu jam buvo ir sunku taip galvoti.
Lėtai jis atsikėlė iš lovos, apsivilko paltą, apsiavė batus ir išskubėjo. Ir taip aišku, kad ją pamatyti yra beviltiška, tačiau jis kitaip negalėjo. Neilgai trukus jis sustojo prie jos namo kampo.
 - Ir ką aš darau? - tyliai savęs paklausė Augustas. Jis jau ruošėsi grįžti, bet išgirdo patį gražiausią balsą pasaulyje.
 - Tėti, - visa švytinti Liucija pribėgo prie vyrėlesnio vyro ir jį apkabino.
Augustas iš karto atsisuko ir jam užgniaužė gerklę, pamačius ją... laimingą. Liusi, kitaip nei jis, atsigavo. Jis turėtų džiaugtis, bet negalėjo, Kažkas iš vidaus jį plėšė.
Vyriškis paėmė savo dukters lagaminą ir įdėjo jį į bagažinę. Jis atidarė dukteriai automobilio dureles ir jį įsėdo. Bleikas dar šiek tiek pavalė sniegą nuo automobilio ir taip pat įsėdo. Netrukus variklis jau buvo užkurtas ir automoblis pajudėjo. Jis lėtai apsisuko ir pvažiavo tiesiai pro Augustą.
Vaikinas nebežinojo, ką daryti. Bėgti per vėlu, o sutikti jos žvilgsnį dar baisiau. Ji negalėjo nė kiek pajudėti. Automobilis vis labaiau artėjo ir jis pamatė Liucijos veidą iš arti. Ji žiūrėjo pro langą, bet nė kiek ne linksmai kaip pirmai atrodė. Jos akys raudonos, tarsi ji būtų verkusi. Augustas dar ilgai būtų žiūrėjęs jai į akis, tačiau ji nusuko savo žvilgsnį į priekį. Automobilis nuvažiavo. Nuvažiavo ir paskutinis Augusto šansas.

Automobilis sustojo prie didelio namo, kuriame degė švieos. Liuciją aplankė šilti jausmai - ji ir vėl namuose. Toli nuo rūpesčių ir vargų. Šiuo metu geriau ir būti negali. Ji išlipa iš automobilio ir pradeda vaikščioti po kiemą.
 - Kaip gera vėl čia būti, - taria ji broliui ir tėčiui. - Aš eisiu pasivaikščioti, ne spo kelionės truputį negera.
 - Gerai, Liusi, - taria Bleikas imdamas jos lagaminą iš bagažinės.
Deividas tik dabar išlipo iš automobilio ir pasirąžo.
 - Tėti, kas čia? - paklausia jis rodydamas į langą. Už jo stovėjo jauna mergina ir žiūrėjo tiesiai į jį.
 - Aa!! Čia Betani, Sindės dukra.
 - Aišku, - sumurmėjo Liucija ir Deividas vienu metu.
 - Tik būkit joms malonūs, gerai?
 - Gerai gi. Mes nebe mažiukai, - nusijuoka Deivis ir pasiėmęs savo krepšį nuskuba prie įėjimo į namą.
 - Grįšiu už kokios valandos, - sušunka Liusi ir nuskuba miesto gatve.

Ji eina.. Tik nežino kur. Svarbiausia būti ramiai. Ji priėjo mažą parkelį ir atsisėdo ant suoliuko. Prieš akis iškilo Augusto vaizdas. Jis buvo toks... toks... nusilpęs, išbalęs. Tai kėlė Liucijai nerimą, nors ir neturėtų taip būti. Koks jai skirtumas, kasyra tam Augustui? Jokio.. Jis jai yra visiškai niekas.
 - Niekas, - tyliai ji sau kartojo tą žodį.
Netikėtai suvibravo jos telefonas kišenėje. Jis nusimovė kumštines pirštine ir vos ne vos sušalusiomis rankomis sugraibė telefoną.
 - Klausau, - tarė ji.
 - Labas.
 - Taip... - Ji nepažino, kas čia skambina.
 - Čia Tomas.
 - Ooo. Labas. Nepažinau, - ji stengėsi atrodyti kuo natūralesnė.
 - Nieko. Tai jau grįžai namo?
 - Taip. DFabar vaikštinėjau. Kažkaip keista...
 - Įsivaizduoju. Man irgi keistoka namie būti. Klausyk, gal norėtum rytoj susitikti?
 - Tai kad...  - ji jau ruošėsi atsisakyti. - Na gerai.
 - Tai galėsiu užvažiuoti tavęs paimti. Nuvažiuotumėme pas mane. Galėsim su slidėmis tarkim pačiaužyti.
 - Gerai. Turėtų būti smagu. Atsiųsiu tau savo adresą.
 - Ok.
 - Na aš jau gal eisiu. Tėtis pasiges manęs.
 - Aišku. Na tai iki.
 - Iki, Tomai.
Liucija giliai įkvėpė ir atsistojo, pasiruošusi keliauti namo. Gal ir gerai. Kitokia veila padės jai užsimiršti tikrai padės.
Kai už posūkio jis išvydo namus, užsidėjo kaukę ir nuskubėjo link durų...

Bandymai

Praeitas vakaras praėjo visai gerai. Niekas nesitikėjo, kad Liucija taip greitai atsigaus po.. Visko. Ji buvo labai entuziastinga, linksma. Šoko, su visais juokavo ir netgi šypsojosi. Visi iš koncerto išėjo laimingi. Vieni buvo patenkinti, kad pabūvojo su draugais, kiti, kad praleido nemažai laiko su antrąja puse, kiti, kad nereikėjo per daug rūpintis Liucija. O viena mergina iš koncerto džiaugėsi, kad ji nors trumpam užmiršo nemielą žmogų.
Grįžusi namo Liusi nebesivargino užsiimti sudėtingesniais reikalais. Susitvarkiusi tučtuojau nuėjo miegoti. Ir kaip bebūtų keista, po ilgos pertraukos ji labai staigiai "nulūžo".
Naktis. Ramus miegas, be sapnų, be nubudimų, be jokių nepatogumų buvo pastarųjų savaičių Liucijos svajonė, kuri pagaliau išsipildė.
Tačiau tuo tarpu kitame miesto gale šviesa lange degė visą naktį. Jis niekaip negalėjo užmigti. Sėdėjo su buteliu rankoje ir bandė užsimiršti. Bet to dar žandą skaudėjo. Kažkaip keistai tvinkčiojo.
 - Taip man ir reikia, - šnabždėjo jis.
Galiausiai visai nusivaręs, jis užmigo, bet toli gražu tai nebuvo panašu į ramų miegą.

Liuciją pažadino šurmulys už sienos:
 - Lukai, kelkis, - garsiai šnabždėjo Skarlet. - Pavėluosim į paskaitas.
 - Mhm, - vos nesuriaumojo šis.
Liusi akys iš karto prasiplėtė. kada ji buvo paskutinį kartą paskaitose. Prieš kokias keturias savaites.
 - Gal pats metas nueiti...
Ji atsargiai pasirąžė, kad "nesurakintų kojos" ir išlipo iš lovos. Praskleidė kambario užuolaidas. Už lango dar visai tamsu. Matosi jau vienas kitas praeinantis žmogus apšviestoje gatvėje.
Apsigaubusi antklode, ji nupėdino į virtuvę užsikaisti arbatos.
 - Labas rytas, - pasisveikino Rouz.
 - Labas, - liūdai tarė Liusi.
 - Atpratai anksti keltis?
 - Tai ne.  - jau kiek susikaupusi linksmiau atsakė ji. - Kai tiek laiko sirgau...
Ji daugiau negalėjo kalbėti. Tiesiog burna niekaip negalėjo prasiverti. Kad ir kaip stengtųsi. Rouz dar bandė palaikyti pokalbį tačiau...
 - Kas tau yra?
 - A? Nieko, tik gerklę dar skauda, - teisinosi Liusi.
 - Tai tada geriau nekalbėk.
Po pusryčių ji greitai susiruošė iš išskubėjo pro duris į paskaitas.
Klausytis, ką kalba dėstytojas buvo sunku. Liucija niekaip negalėjo susikaupti ir vis galvojo apie... nieką. Ir be to, tos praleistos paskaitos daro savo. Kai viskas pagaliau baigėsi, Liusi pasiskolino iš bendrakursės užrašus ir nusprendė nueiti į biblioteką pasimokyti. Jos planai buvo paprasti. Pasivyti mokslais visus ir susirasti darbą. Piešti ji tikriausiai nebegalės. Niekada. Net pagalvoti apie tai bloga. Mintis, kad netrukus viskas grįš į savas vėžias, ją ramino. Tačiau neramino, kad nuo šiol ji kankinsis dėl dviejų dalykų: mamos ir Augusto.
Įnikusi Liucija viską perrašinėjo į savo sąsiuvinį ir ji nepakėlė galvos, kai kažkas atsisėdo priešais ją.
 - Labas, - pasisveikino pažįstamas balsas.
 - Tomai? Ką čia darai?
 - Ėjau pasiimti keletos knygų. Gera tave matyti čia. Girdėjau, kas nutiko. Juk bandžiau perspė..
 - Tai kaip sekasi? - Liucija jokiu būdu nenorėjo kalbėtis apie ... Nieką.
 - Gan gerai. Nuotaika visai pasitaisė, kai pamačiau tave. Žinai, tai, kas buvo seniau nutikę...
 - Viskas pamiršta, - nusišypsojo Liusi.
 - Uchh.. Tai gerai. Akmuo nuo širdies nusirito. Tai gal norėtum į kiną pagaliau nueiti? Pirmai mums niekaip neišdegė.
 - Gerai.
 - Tinka rytoj šeštą?
 - Žinoma. Susitiksim..
 - Parke, - užbaigė Tomas.
 - Gerai.
 - Na tai aš tau netrukdysiu. Mokytis. Eisiu.
 - Gerai. Iki, - linksmai tarė Liucija.
Ji džiaugėsi, kad susitiko su Tomu. Jis padės jai užsimiršti nors trumpam. Viskas bus gerai.
 - Čiau, - jis atsistojo ir švelniai apkabino Liusi. - Nepamiršk, ryt šeštą, - tarė jis garsiau prie durų ir dingo.
Liucija švelniai nusišypsojo ir vėl įniko į knygas.
Viskas atrodytų puikiai, jeigu to "Ryt šeštą" nebūtų išgirdęs vienas žmogus, kuriam tądien ryte labai skaudėjo galvą. Dar labiau jį įskaudino ta šypsena ir tas apsikabinimas. Vadinasi, ji jau pamiršo jį. Jai jis neberūpi. Ji jo nemyli.

"Kėlimasis" iš pelenų...

 - Liucija, jau gana, - piktai rėžė Rouz. - Tris savaites nesikeli iš lovos ir vaidini ligonę. Jau seniai pasveikai.
 - Bet man iš tikrųjų dar skaudą galvą, - užkimusi taria Liusi.
 - Išeisi į lauką ir viskas praeis.
Į kambarį įėjo Skarlet ir ji tučtuojau atitraukė kambario užuolaidas. Liucija tik prisimerkė. Tokios ryškios šviesos ji nematė jau tris savaites.
 - Ką darai?! Bijau šviesos.
 - Tai pats metas jau išlįsti ir nebebijoti!
 - Atnešiu jai ko pavalgyti, - tarė Rouz ir išėjo iš kambario.
 - Gerai, - atsakė Skarlet. - Kelkis, mergužėle. Pakankamai ilgai leidom tau čia patūnoti, paliūdėti. Dabar pats metas viską pradėti iš naujo.
 - Nenoriu, - trumpai tarstelėjo Liucija ir apsisuko ant kitos šono.
Skarlet neteko kantrybės ir priėjusi staigiai nutempė antklodę nuo Liusi.
 - Ką darai?! Man šalta!
 - Kelkis.
 - Nesikelsiu. Neįsakinėsi. Noriu miego.
 - Klausyk. Tu turi jau atsikelti ir gyventi toliau. Pamiršk, kas buvo. Turim šešis bilietus šiam vakarui: Tau, man, Rouz, Lukui, tavo broliui, Robertui. Eisim į koncertą. Už kelių valandų.
 - Kaip tu nesupranti?! - sušunka Liusi. - Niekur aš neisiu. Mane vemti nuo visko verčia. Palik mane ramybėje, - ji susiėmė sau už galvos, nes labai suskaudo. - Pakviesk ką nors kitą.
 - NE. Bilietas yra tau.
 - Išeik iš kambario, - Liusi neturėjo jėgų daugiau ginčytis. Ji tik pasikėlė, pasiėmė antklodę ir vėl apsiklojusi atsigulė.
 - Gerai bet jau tiek, kad negeri vaistų kaip tavo motina, - tarė Skarlet ir išėjo iš kambario.
Liucijai smarkiai sudiegė širdį. Jos mama... Iš kur Skarlet žino? Ji elgiasi kaip jos mama. Atsiribojo nuo visų ir pamiršo kitus. Jos mama pamiršo Liuciją, o Liusi pamiršo draugus. Jai nuriedėjo viena ašara, paskui - kita. Kaip jai trūksta mamos. Pačio paprasčiausio mamos apkabinimo ir jos kvapo. Kaip ji jos pasiilgo. Savo mamytės. Ji tvirtai sugniaužė savo kumščius ir įsivaizdavo laikanti mamos palaidinę ir uostanti ją. Mamos kvapas. Tačiau staiga ją aplankė ir prieštaringi jausmai. Ji nebus kaip mama. Nepaliks draugų kaip ji paliko ją. Liucija sunkiai atsisėdo, susirado šlepetes ir atsistojusi nuėjo prie lango. Kol ji čia gulėjo nuo visų atsiribojusi, už to lango ir toliau virė gyvenimas. Už tų sienų niekas nesustojo ir visi gyveno toliau.
Liucija lėtais žingsniais ėjo į vonią. Jai svaigo galva, nes per tas savaites jos vienintelis maršrutas buvo iš kambario į tualetą.
Ji jautėsi labai keistai. Tarsi sapnuotų. Ar ji tikrai nemiega? Liucija smarkiai pamirksi, tačiau apsiblausęs vaizdas neišnyko. Ji klestelėjo vonios kambaryje ant kilimėlio ir siekė ranka įjungti vandenį.
Liusi pasirėmusi į vonios kraštą stebėjo kaip bėga vanduo.

 - Girdi? - paklausė Skarlet savo sesers.
 - Ji atsikėlė.
 - Taip, - nusišypsojo Skarlet. - Pagaliau.
 - Bet gal tau nereikėjo minėti jos mamos.
 - Kaip tai nereikėjo! Pažiūrėk kaip suveikė.
 - Na taip, - Rouz negalėjo ilgiau kalbėti, nes ji įnikusi skaitė receptų knygą.
Kai Liucijos dabar "Nebuvo", tai su maisto ruoša kilo problemų. Skarlet atsisėdo ant krėslo, pasiėmė telefoną, kad praneštų Deividui, jog Liucija atsikėlė.
Netrukus girgžtelėjo miegamojo durys. Iš lėto iš kambario išėjo Liusi, vilkinti tamsius džinsus, raštuotą pilką megztinį su ilgu kaklu. O plaukus ji susirišusi į arklio uodegą. Taip ji atrodė žymiai geriau, tačiau išblyškęs veidas vis tik rėžė akį.
 - O kaip šauniai atrodai, - tarė Skarlet, padėjusi telefoną ant stalelio. - Eikš, pavalgyti. Rouz gal jau baigė.
 - Tuoj, įdėsiu į lėkštę, - įsiterpė ji.
Liucija nužingsniavo prie baro ir atsisėdo.
 - Kada koncertas? - vis dar užkimusi tarė ji. Vis tik gydytojas jai buvo diagnozavęs rimtą balso stygų uždegimą.
 - Netrukus. Pavalgysi ir eisim pas berniukus, - tarė Rouz.
 - M. - teištarė Liusi, ji pasilenkė prie lėkštės. - Ačiū.
 - Kas čia? - po pertraukėlės paklausė ji.
 - Na turėjo būti plovas.
 - Aišku.
 - Negrai?
 - Viskas gerai. Tik šiek tiek aštroka, - tarė Liusi ir nubėgo prie kriauklės įsipilti vandens.
Rouz pasiėmė šaukštą plovo ir paragavo.
 - Fui... Kaip tu dar valgai? Skarlet, skambink, kad jie atvažiuotų. Pavalgysim vėl kavinėje.
Liucija nusišypsojo. Pirmą kartą po tiek laiko.
 - Ir kaip jūs be manęs tiek laiko ištvėrėte..
Vis tik giliai širdyje tas šypsena jai nekėlė džiaugsmo. Giliai širdyje vis tik jai kažkas kirbėjo. Nieko, ji susitvarkys. Pradės viską iš pradžių. Bus linksma, nuoširdi. Niekas jos nebematys tokios silpnos. O su tuo jauduliu viduje ji kaip nors susitvarkys.
Liusi po truputį vėl pasidarys tą skydą, koks buvo seniau ir viskas bus gerai.
Ji giliai atsiduso.
Vienas pliusas bent tas, kad prie draugų ji galės atsipalaiduoti ir nors trumpam viską pamiršti.

Kavinėje prie stalo sėdėjo Džekas, Polas, Laris ir Justinas. Visi eilinį kartų gėrė alų ir aptarinėjo tradicinius dalykus: moteris ir greitį. Laris išsitraukė kortų kaladę:
 - Žaisim? - paklausė jis.
 - Tai aišku, - suprunkštė Džekas.
Netrukus prie tų vaikinukų priėjo Augustas.
 - Labas, - liūdnai tarė jis.
 - Labas, sėsk, - tarė Džekas, kiti tik linktelėjo. - Tai kaip sekasi su ta Liucija?
 - Nieko nebus.
 - Tai nuleidi rankas? Dar turi laiko. Iki kada, vaikinai, jis turi laiko?
 - Iki Kalėdų berods, - tarė Polas.
 - Sakau, kad nieko neišeis. Lažybas nutraukiam.
 - Tai pasidavei... - palingavo galva Džekas. - Pralaimėjai. Norėčiau savo prizo.
Jie nematė kaip tuos vaikinus stebėjo grupelė žmonių. Augustas tuo labiau nesigilino, kas vyksta aplinkui. Jis suprato, kad pralaimėjo lažybas, bet kitaip negu jie tarėsi. Augustas nenorėjo atsiimti savo prizo, nes su jais jis neturėjo nė menkiausio noro leisti savo laiką. Vaikinas įkišo ranką į savo kišenę ir ištraukė motociklo raktus. Padėjo juos ant stalo:
 - Gali pasilikti visam laikui, - tarė jis ir nusisuko eiti.
 - Palauk! Tai nepasiliksi palošti su kortom?
 - Ne, - atsakė Augustas ir tik tada pamatę tą grupelę žmonių, o joje visą išbalusią Liucija.
Jis giliai nurijo seiles ir pradėjo artintis link išėjimo.

Liusi tik pamatė, kaip Deividas tvirtai gniaužo kumščius. "Bus negerai" - pagalvojo ji. Ir staiga Deividas žengė žingsnį į priekį ir užsimojęs trenkė Augustaui. Augustas vos nepargriuvo. Jis tik atsisuko ir apsivalė kraują nuo praskeltos lūpos. Gintis jis nesiruošė. Smūgį jis gavo pelnytai.
 - Šunsnuki, - piktai tarė Deividas norėdamas vėl užvožti Augustui, bet jį sulaikė Lukas su Robertu. - Tu nusipelnęs dar daugiau, -  tarė jis.
Liucija jautė, kad ji nebesusilaikys. Ji tik nusisuko ir bandė tramdyti savo ašaras.
Augustui nudiegė širdį matant tokią Liuciją. Jis jau ruošėsi eiti link tačiau jį už rankos sulaikė Robertas ir jis savo žvilgsniu parodė, kur išėjimas.
 - Viskas gerai, Liusi - tarė Rouz raminančiai.
 - Taip, tarė Liusi. - Einam valgyti. Jau pilvas gurgia.
Per prievartą nusišypsojo ji. Einant prie stalo ji žvilgtelėjo pro langą. Augustas sėdėjo autobusų stotelėje ir kalbėjo telefonu. Ji giliai atsiduso ir įsikūnijo į linksmuolės Liusi vaidmenį.
Dar kartą.

Vėl viskas iš naujo?

Kaip šilta ir gera... Justi savo antklodę, savo kambario kvapą. Liucija visa tai pajautė, tačiau ji bijojo atsimerkti. Ji bijojo pajudėti, nes jai skaudėjo visus kaulus. Kažkokia nežinoma jėga laužė vieną po kito jos kaulelį.
Jos kambaryje, tačiau girdisi kitame kambaryje žmonių pokalbis. Vienas balsas buvo moteriškas. Ji kažką kalbėjo aiškinamu balsu. Paskui pasigirdo vienas vyriškas balsas. "Aš jį užmušiu". Liucija net kruptelėjo nuo tokių žodžių. Ypač ji išsigando, kai suvokė kad tai jos brolio balsas. Tuomet ji išgirdo dar vieną moterišką balsą, kuris liepė būti tyliau. Toliau Liucija nelabai suvokė, kas ką ten kalbėjo. Ji tarsi mato, gali suprasti, bet tas supratimas pabėga nuo jos.
 - Vėl viskas prasidės iš naujo, - po kiek laiko Liucija išgirdo visai už jos durų brolio balsą.
Durys tyliai prasivėrė, tačiau Liucijai jos girgždėjo labai garsiai. Nuo to garso jai smarkiai suskaudo galva.
 - Tikriausiai dar miega, - sušnabždėjo Rouz.
 - Galbūt. Reikėtų pakviesti gydytoją, kad ją apžiūrėtų.
 - Iškviesiu, kad rytoj atvažiuotų.
 - Gera, ačiū.
Nuo kiekvieno, net menkiausio garselio, Liusi galva tarsi pulsavo. Ji lėtai ir sunkiai pasikėlė, nes skaudėjo kiekvieną kaulą, ir atsisuko.
 - Nebemiegi? - jau garsiau paklausė.
 - N e, - Labai užkimusi tarė Liucja. Jis susigriebė už gerklės. Kaip smarkiai ją skauda!
 - Atnešiu tau arbatos, - pasiūlė Rouz, bet nesulaukusi atsakymo nubėgo į virtuvę.
 - Kur Augustas? - paklausė ji šnabždėdama, kad nestrigtų balsas.
Deividas giliai atsidsuso:
 - Augustas, - šaltai tarė Deividas.
Tokiu pačiu tonu kaip ir "Aš jį užmušiu". Liuciją nukratė šiurpulys.
 - Deividai, - ji nežinojo, kodėl brolis taip kalba.
Tačiau staiga jos galvoje pasirodė nelabai žavi blondinė su savo drauge. Augustas, kuris pasako, kad tai tiesa. Augustas, kuris nesivargina jos sustabdyti, nes jam visiškai vienoda, kas bus tai Liucijai.
Deividas nieko nebesako. Jis suprato, kad Liucija viską prisiminė iš jos riedančių ašarų. Jis norėjo ją paguosti, bet nerado tam žodžių.
Į kambarį įėjo Robertas.
Liusi tik pajėgė nusukti galvą, kad niekas nematytų jos ašarų. Tačiau sustoti ji negalėjo. Liucija prisiminė, kaip seniau, kai ją aptikdavo verkiančią, ji sugebėdavo staigiai viską paslėpti, o dabar - ne. Viską sugriovė jis. Net uždangos Liucijai nepaliko.
 - Gal būtų geriau, jei išeitumėm? - paklausė Deividas. Per tiek metų jis nebuvo matęs taip verkiant sesers.
Liucija pajėgė tik linktelėti.

Ryte Liucija jautėsi šiek tiek geriau. Truputį atslūgo kaulų skausmas ir ji jautėsi žvalesnė. Liusi rado pusryčius padėtus ant jos spintelės. Ji patogiai atsisėdo, paėmė šiltą puodelį su arbata ir bandele. Kiaušinieės jis nenorėjo. Atrodė per daug. Ji ramiai valgė. Jos galva visiškai nedirbo. Ji tik jautė didelį negerumą ir mintyse padrikus žodžius: "Augustas", "Melagis", "Kodėl jis taip". Tačiau galvoti ir visko sudėlioti ji negalėjo.

 - Neik ten! - sušuko už durų Skarlet. - Draudžiu.
 - Man reikia su ja pasikalbėti.
Liucijai nutirpo visas kūnas, kai ji išgirdo jo balsą. "Jau nebemielą", bandė ji save įtikinti.
 - Manau, kad pakankamai jai visko prikrėtei. Ir jei nors kiek ją gerbi, tai išeik.
 - Neisiu. Ji turi mane išklausyti. Viskas buvo ne visai taip.
 - Tai ką, tu nesilažinai?
 - Tai, bet..
 - Tai dink iš čia! - ji jau šaukė taip garsiai, kad Liusi net susigūžė.
Netrukus jis pajuto, kad kažkas liečia jos durų rankeną.
"Skarlet, sustabdyk jį" mintyse kartojo Liusi. Tačiau durys prasivėrė ir ji išvydo Augustą.
 - Augustai! - suspiegė Skarlet ir pasileido bėgti į jį, tačiau jis greitai įsmuko į kambarį ir užrakino duris.
Skarli nenurimo. Ji daužė duris, rėkė, kad iškvies policiją, tačiau Augustas į tai nekreipė dėmesio.
 - Liucija, - švelniai tarė jis.
Ji tik pajuto, kad lydosi, jai pasidarė taip silpna, kad bet kada galėjo nebepaklausyti savo proto. Ji norėjo kažką jam pasakyti. Bet ką. Bet jos lūpos niekaip neprasivėrė.
 - Aš taip atsiprašau, - Augustas lėtai artėjo prie Liusi. - Buvo tos lažybos, bet tai ką tau jaučiu yra tikra, nesuvaidinta. Atleisk, - jam nuriedėjo ašara.
Augustas atsargai atsisėdo ant lovos krašto ir pradėjo glostyti Liucijos veidą. Liusi tepajuto didelį šleikštulį.
 - Neliesk manęs, - pasibjaurėdama tarė ji ir atsisėdo, kad jis nebeglostytų jos veido. - Kažin ką tu man jauti... Užuojautą? Gali būti gaila gal pasidarė. ką dar gali jausti man... Pagalvokime. Na tikriausiai aistrą. Bet va jau gavai, ko norėjai, tai nelabai suprantu, ką tu veiki čia.
 - Aš myliu tave, - tarė Augustas.
 - Kurgi ne. Tokio dalyko aš nežinau.
 - Tai kodėl man taip sakei.
 - Šiaip sau. jau įsitikinau, kad tie žodžiai nieko nereiškia. Šiaip aš prastai jaučiuosi. Peršalau. Būtų gerai, kad išeitum.
 - Palauk dar.  - Augustas nebežinojo, ką sakyti. - Taip aš susilažinau, pradžioje maniau, kad tu viena iš daugelio, bet laukui bėgant aš iš tikrųjų tave pamilau. Pamiršau aš tas lažybas.
Tyla.
 - Liucija, - tarė jis su viltimi.
 - Dink iš čia, - ji laikėsi savo. - Išeik ir nesirodyk daugiau man! Viskas baigta.
 - Bet.
 - Dink!
 - Liucija, paskambinau Deividui, - pasigirdo Skarlet balsas už durų.
 - Gerai, dabar aš išeisiu, bet žinok, kad niekas dar nebaigta, - tarė jis, atrakinęs kambario duris ir staigiai išėjęs iš buto.
"Kažin, ar jis teisus?" mintyse savęs paklausė Skarlet, pamačiusi Liucijos veidą.