(NE) Eilinė diena

Liucija lėtai pramerkė akis ir dabar ji jau aiškiai girdėjo, kad skamba telefonas. Vadinasi, ji nesusapnavo. Ji labai vangiai ištiesė ranką link staliuko, kur gulėjo jos mobilusis, ir pakėlė jį.
 - Klausau, - žiovaudama tarė ji.
 - O, labas, Liusi.
 - Tėti? - ji jau pasistengė atrodyti kiek žvalsnė.
 - Taip. Nepažadinau?
 - Na, tiesą pasakius, taip, bet nieko baisaus. Jau ir taip reikėjo keltis, - pamelavo ji.
 - Tai kaip sekasi?
 - Gerai. Tik va labai pasiilgau namų. Dar vis čia nepripratau.
 - Dar priprasi. Pamatysi, kad metai unuversitete yra patys geriausi gyvenime.
 - Turbūt. Na, o kaip tau sekasi? - nukreipė kalbą Liusi.
 - Gerai. Nors gyvenu vienas, bet va į darbą priėmė naują žmogų, tai kartais pabendraujam. Vis ne taip man liūdna.
 - O šaunu! Kas jis?
 - Ji Sindė.
 - Ji? - Liusi truputį išsigando.
 - Na mes buvome tik porą kartų susitikę darbo reikalais.
 - mm.. - ji buvo kiek sutrikusi. - Tai gerai.
 - Nebijok, tavo motinos vietos niekas nepakeis.
Tyla. Liusi bandė kažką galvoti. Ar ji pyksta, ar džiaugiasi. Ji pati nė nesuprato, kodėl taip pasimetė. Tai gerai, ar blogai, kad atsirado ta Sindė. Mamos vietos niekas nepakeis... Ar jai svarbu, kad mamos vietos niekas nepakeistų. Ji bandė kažką galvoti, tačiau galvoje sukosi atskiros mintys.
 - Liucija, tu čia?
 - Taip. Tėti, aš jau turiu eiti. Man į darbą šiandien.
 - Gerai. Vėliau paskambinsiu. Sėkmės.
 - Ačiū.
Ji numetė telefoną į kitą lovos galą. Atsigulė ant kito šono, pasitaisė pagalvę ir bandė toliau miegoti, nors ji žino, kad vis tiek nebeužmigs.
Netikėtai atsilapojo jos kambario durys ir į jį įbėgo Skarlet ir šoko ant lovos.
 - Na, pasakok, - linksmai tarė ji.
Liusi dar kartą pasitaisė pagalvę ir atsisėdo.
 - Ką?
 - Kur vakar buvai?
 - Aj. Šen bei ten, - nusišypsojo Liusi.
 - Nemeluok. Aš tave žinau. Taip vėlai viena niekur neitum.
 - Na. Gerai. Buvau biblioteoje ir ten sutikau tą..
 - Ką?
 - Nu tą, kur rašteliai, pasiuntinukas.
 - Augustą?
 - Taip. Na mes pasipykom, pasiriejom ir jis mane privertė su juo eiti į pasimatymą.
 - Kipa fainai...
 - Nieko čia gero.
Liusi ir papasakojo kaip praėjo vakaras. Tačiau ji pasakojo tik faktus, kur nuėjo, ką pasakė, ką padarė. Tačiau ji nepasakojo smulkmenų, kurios yra svarbios. Ji nepasakojo, ką jautė, ar jai patiko. Ji nepasakojo, kad vienu metu jai tas "pasimatymas" netgi patiko.
 - Ir jis tavęs nė nepabučiavo? - galiausiai paklausė Skarli.
 - Na ne.
 - Koks jis... Nėra žodžių tam apsakyti.
 - O gal jis nepabučiavo, nes aš nenorėjau.
 - Tai visai gerai. kada vėl susitiksit?
 - Nemanau, kad taip bus.
 - Jūs ką, nesusitarėt?
 - Ne. Man tokių draugų kaip jis nereikia.
 - Na kaip nori. Einu praustis.
 - Eik eik. Nes ir man reikės.
Skarlet atsistojo ir išėjo iš kambario. Ji buv o kiek nuliūdusi, kas Liusi nieko nepaklausė apie ją ir Luką, bet ji dar suras progą apie tai pakalbėti.
Liucija tuo metu dar atsigulė ir keletą minučių buvo užsimerkusi.
Kai ji atsikėlė, apsirengė ir nuėjo į viruvę pasidaryti pusryčių. Ji išsitraukė produktus ir pradėjo maišyti tešlą blynams.
 - Mmm, kaip kvepia, - iš vonios išlindo Skarlet. - Viskas daugiau tu maisto neperki. Pirksiu aš, o tu gaminsi.
 - Baik jau.
  -Aš rimtai. Tavo maistą kam nors atiduosiu. Dabar tu perki ir gaminni. Taip nesąžininga.
 - Na kaip nori.
Kai iškepė blynai, Liusi nuėjo į vonią nusiprausti. Tada ji pavalgė, susikrovė daiktus ir išsiruošė į darbą. Prie gaunamos stipendijos jai dar reikėjo prisidurti pinigų, tad ji įsidarbino padavėja vienoje kavinėje. Dirba kas tris dienas ir gauna visai normalius pinigus, tad ji gali leisti sau šį tą daugiau nei tik minimalų pragyvenimą.

 - Dvigubą viskio, - paprašė prie baro prisėdęs vaikinas.
Vaikinukas buvo maždaug Liusi amžiaus, tamsesniais rudais plaukas, stazdanotas, tačiau tos strazdanos neatbaidančios, o kiek tai žavinčios. Jis visas buvo sailiai sudėtas. Matosi, kad ji turi nemažai pinigų, nes yra apsivilkęs firminius "Very" drabužius. be to jis iš karto sumokėjo ir paliko nemažus arbatpinigius Liusi, kai ji padėjo gėrimą.
 - Gal geriau padėk visą butelį, - tarė jis ir atkišo dar vieną popierėlį su riebia pinigų sumele.
Liusi atidarė spintelę ir iš jos ištraukė butelį. Ji paskaičiavo grąžą ir ją atkišo vaikinukui.
 - Pasilik, - tarė jis. - Ar tau yra taip buvę, kad turi daryti tą, ko visai nenori ir nemėgsti?
 - Kaip ir, - tarė ji.
 - Mane čia įkišo mokytis visai prieš mano valią.
 - Aišku.
 - O dar mergina paliko...
 - Užjaučiu, - Liusi nežinojo sakyti.
 - Koks tavo vardas?
 - Liucija.
 - Mmm. Mano Tomas, - jis įsipyjė dar viskio. - Tu labai graži.
 - Ačiū, - tarė Liusi ir nuėjo paimti prie staliuko dar vieno užsakymo.

 - Duok savo telefono numerį, - paprašė jau visai girtas Tomas.
 - Na nemanau, - atsakė ji.
 - Kodėl?
 - Visų pirma aš tavęs nepažįstu. Visų antra tu girtas.
 - Na ir? Todėl aš tavęs netraukiu?
 - Nežinau. Bet su tokiais bendrauti nenoriu.
 - Duok dar vieną butelį.
Liusi jau tiesė ranką paiimti tuščiąjį ir jis suėmė jai už rankos.
 - Prašau, - vėl paprašė jis.
 - Ne, - Liusi bandė ištraukti ranką, bet jis neleido.
Trinktelėjo kavinės durys. Pasirodė Augustas.
 - O. Dar vienas, - tyliai sušnabždėjo ji.
 - Kas čia vyksta? - paklausė priėjęs Augustas.
 - Jis man neduoda ramybės, - ramiai tarė Liusi.
Augustas užėjo už baro prie Liusi, apkabino ją per liemenį.
 - Prašau nekabinti mano merginos.
 - Ką? - tarė Tomas ir Liusi vienu metu.
 - Ką girdėjai, asile, - atsakė Augustas ir įsisiurbė Liucijai į lūpas.
Jis pradžioje buvo kiek sutrikusi, bet paskui pabandė atsipalaiduoti ir jai pavyko. Ji apakabino Augustą ir atsakė jam tuo pačiu.
 - Gerai jau. varau iš čia, - jų romantišką bučinį nutraukė Tomas.
Jis lėtai atsistojo ir nusvirduliavo link išėjimo. O Liusi iškart paleido Augustą ir nuėjo prie kriauklės apsiprausti.
 - O tu gerai bučiuojiesi, - tarė patenkintas Augustas, kuris apsilaižęs lūpas, atsisėdo prie baro.
Liusi susikaupė ir priėjo prie jo:
 - Ko nors užsisakysite?
 - Nemanau.
 - Tuomet jums čia nėra ką veikti.
 - Na gerai jau. Bokalą alaus.
 - Gerai, - tarė jis ir pasisuko įpilti šalto gėrimo.
 - Tai vadinasi, tu čia dirbi, - gurkšnodamas tarė Augustas. - Reikės dažniau čia ateiti.
 - Eik, jei nori, bet geriau ne per mano pamainas.
Liusi nuėjo sutvarkyti tuščių staliukų. Kavinė jau tuštėjo, ns netrukus bus laikas užsidaryti. Netrukus išėjo paskutinysis klientas ir liko tik jis ir Liucija. Ji vaikščiojo tarp staliukų, rinko indus ir nešė, kad juo išplautų. Aptvarkiusi kavinę, užsivilkusi lietpatį ir atsisveikinusi su kavinės administratoriumi, ji su Augustu išėjo į lauką.
 - Aš vis dr galvoju apie tą bučinį, - tarė jis. - Mmmm, kad dažniau taip būtų.
 - Nepamiršk, kad ten vaidyba buvo, - atkirto Liusi.
 - Na tada tikiuosi, kad dar kada nors pavaidinsi, - nusišypsojo jis.
"Aš vaidinu patoviai" norėjo atkirsti ji, bet patylėjo.
Po kokių dešimt minučių, jie sustojo prie Liusi laiptinės.
 - Gal norėtum su manim ir mano draugus  į koncertą? - paklausė jis.
 - Aš su tavim ir tavo draugus?
 - Na galėtum kokią draugę pasikviesti.
 - Nežinau, - šį kartą Liusi rimtai abejojo. Jai su Augusto buvo išties įdomu, bet jis ją dar ir labai erzino.
 - Na, tuomet duok svo telefono numerį. Susiskambinsim.
 - Na gerai, - tarė ji ir iš ranknės išsitraukė rašiklį su lapeliu, kur ji ir užrašė numerį. - Neskambink naktį ir anksti ryte.
Ji įbruko lapelį jam į delną apsisuko ir nuėjo į laiptinę.
Jis dar suspėjo išgirsti "Atia".

Mokslai...

Diena, dvi, trys... Ir mokslai jau prasidėjo. Nauja rutina, kuri jai jau greitai atsibos. Nauji draugai, kurie jai nebus draugai. Naujas darbas, kurio ji nemėgsta. Mokslai, kurių ji nenori. Laisvalaikis, kuris ją vargina. Viską galima sudėti į vieną žodį - Nenoras.
Nuo kada Liusi nieko nenori? Jau seniai.. Jau dešimt metų ji gyvena tik tam, kad nenumirtų ir kad tėčiui nebūtų dar sunkiau. Jau dešimt metų ji gniaužo savo norus. Jau dešimt metų ji apsimetinėja, kad nenusviltų. Dešimt metų ji nėra savimi, nes yra scenoje.
Kitiems ji atrodo linksmų plaučių mergina, kuri mėgsta pramogas ir gal yra kiek kvaištelėjusi. Kartais ji taip įsijaučia į tą vaidmenį, kad jaučiasi netgi puikiai. Prie draugų.
Tačiau niekas nežino, kokios muzikos ji klauso, kokias knygas ji skaito. Niekas nėra matęs jos piešinių. Niekas neprasibrovė Liucijai į širdį. Niekas nežino, ką ji išgyvena, ką jaučia, ką ji galvoja. Ji niekam neparodo pačių svarbiausių dalykų.
Niekas nežino, kad ji norėtų būti dailininkė. Kad ji norėtų piešti. Bet ji nesiryžta. Tai per daug neužtikrinta ateitis. Todėl ji mokosi žurnalistikos. Kaip jos tėtis ir senelis. Ji nenori tokio darbo, bet jį pasirinko, nes tai užtikrins geresnę ateitį.
Tad kiekvieną dieną ji keliasi devintą ryte ir žygiuoja į paskaitas, kurių ji negali pakęsti. Kiekvieną dieną po mokslų ji žygiuoja į kavinukę, kur įsidarbino padavėja. Kiekvieną dieną ji susitinka su Skarlet ir bendrauja su ja tarsi viskas būrų gerai ir tarsi ji būtų laiminga. Kiekvieną vakarą užkulisiuose ji nusiima kaukę.
Palenda po dušu. Tai tarsi koks ritualas, kad nusiplautų grimą ir pasirodytų tikroji Liusi. Kiekvieną vakarą ji paskaito knygas, įsijungia savo mėgstamą muziką ir varto katalogus, su kitų dailininkų paveikslais. Ji pati piešti ryžtasi labai retai. Kai jau tamsu ir jos akys merkiasi, Liusi pasikloja lovą ir atsigula.
Kiekvieną vakarą ji guli ir galvoja. Arba bent bando galvoti apie savo gyvenimą. O kartais ji nieko negalvoja, tik ramiai guli, nes jaučia savyje tuštumą, tarsi jai ko truktų. Kartais ta tuštuma tokia verianti, kad ji pravirksta. Jei kas paklaustų, kodėl ji verkia, ji neatsakytų. Nes niekas jos nesuprastų.
O ji norėtų turėti ką nors, kas ją suprastų. Kai verkia, ji tik ir svajoja apie tokį žmogų, su kuriuo galėtų viskuo pasidalinti. Bet, kai ašaros išdžiūsta, ji prisimena, kad tokių žmonių nėra.
Visi tik apsimeta.

Praėjo dar vienerios paskaitos, kurių nemėgsta Liusi. Ji užsivilko lietpaltį, nes pradėjo lyti ir nuskubėjo į biblioteką, kad pasiruoštų kitai dienai.
 - Prašom parodyti skaitytojo kortelę, - tarė bibliotekininkė, kai Liusi jau traukė link knygų lentynų.
 - Aš neturiu, - apsisuko ji ir ėjo link bibliotekininkės stalo.
 - Teks užsirašyti.
 - Gerai.
 - Štai jums anketa. Reikia ją užpildyti.
Liusi paėmė kortelę ir pradėjo pildyti. Parašė vieną eilutę, kitą ir ji pajuto, kaip jai pradėjo suktis galva. Bet ji nekreipė į tai dėmesio. Pildė toliau, tol, kol ji nieko nebematė. Liusi padėjo rašiklį ir pasirėmė galvą rankomis ir pradėjo giliai kvėpuoti.
 - Ar jums viskas gerai? - paklausė bibliotekininkė.
 - Taip taip, - atsakė ši ir vėl paėmė rašiklį į rankas.
Netrukus Liucija jau landžiojo tarp lentynų ieškodama reikiamos knygos. kai ją rado nuskubėjo prie darbuotojos.
 - Atsiprašome, bet ši knyga į namus neišduodama. Už sienos yra staliukai. Galėsite ten ja pasinaudoti.
 - Am, ačiū, - Liusi apsisuko ir nuskubėjo prie staliuko.
Jai vėl susisuko galva ir ji į kažką atsitrenkė.
 - Vaje vaje. Ir kas gi čia prie manęs limpa? - pasigirdo kažkur girdėtas balsas.
 - Atsiprašau, - atsakė Liusi ir ji jau ruošėsi eiti, bet nepažįstamasis sulaikė ją.
 - Tai neatsimeni manęs?
Ji lėtai pakėlė galvą ir prisimerkė, nes stipri šviesa plūstelėjo jai į akis.
 - Na kad ne, - atsakė ji.
 - Kavinė, rašteliai, pasiuntinukas. Hmm... Kas dar... A! Ežeras, plaukimas ant nugaros.
 - A.... Tai čia tas asilas, - tarė ji ir bandė eiti, bet asilas vis neleido. - Ko tau reikia? - Galiausiai paklausė ji.
 - Visų pirma, aš Augustas, o tu man nepasakei savo vardo.
 - Nemanau, kad tau būtina jį žinoti.
 - Na kaip nori. Tuomet į tave kreipsiuosi, kaip seniau, ne tavo reikale.
 - Liucija.
 - Malonu. Juk ne taip ir sunku pasakyti savo vardą.
 - Tai ko reikėjo?
 - Susipažinti ir pakviesti tave kur nors.
 - Ką?! Nejuokauk. Su mergišiais neprasidedu.
 - Šššš, - pasigirdo juos raminantis balsas.
 - kas tau sakė, kad aš mergišius? - garsiai sušnabždėjo jis.
 - Iš akių matau. O dabar man reikia eiti, - ji vėl bandė prasibrauti.
 - Nepraleisiu.
 - Tikrai? Žinok, man šiandien nekokia nuotaika ir jei nepraleisi, sukelsiu čia skandalą.
 - Tada tavęs neįleis daugiau į biblioteką.
 - Ir tavęs, - lėtai tarė Liucija.
Jai vėl aptemo akyse ir ji atsirėmė į knygų lentyną, susiėmė už kaktos.
 - Kas tau yra? - dar išgirdo ji, tačiau nesivargino atsakyti.
Liusi pajautė, kaip kažkieno ranką apsivijo jos liemenį ir ją kažkur vedė, tačiau pati nesivargino sužinoti, kur. Ji atsimerkė tik tada, kai kiek aprimo galvos sukimasis. Ji sėdėjo ant fotelio, o šalia buvo padėta jos kuprinė ir knyga. Iš kitos pusės sėdėjo asilas Augustas.
 - Tau viskas gerai? - paklausė jis.
 - Kaip ir. Tikriausiai taip dėl oro.
 - Tai kur šiandien eisim? - vėl pristojo jis.
 - Niekur.
 - Privalai eiti. Aš tau išgelbėjau gyvybę.
 - Cha. Tipo būčiau mirus?
 - O jeigu būtum nugriuvus ir trenkus galvą į kokį kampą? Visko galėjo būti. Gal tiktų koks kinas, o paskui kur nors užkąstumėme.
 - Manau, kad atsisakysiu.
 - Tada aš tau neduosiu ramybės ir tu, - jis žvilgtelėjo į knygą - nepasimokysi.
 - Na gerai, - galiausiai sutiko ji. Mažiausiai jai reikėjo kad dar kas nors kvaršintų jai ir taip skaudančią galvą.
 - Tada šiandien šeštą parke prie fontano.
 - Mhm, - numykė ji ir atsivertė knygą bei pasiėmė rašiklį su sąsiuviniu.
Jis niekur nedingo.
 - Ko tu vis dar čia sėdi? - paklausė ji, nes negalėjo susikaupti, kai kažkoks "kietuolis" į ją spokso.
 - Oi, atsiprašau, - tarė jis.
Augustas išsiėmė iš savo portfelio porą knygų ir sąsiuvinių ir taip pat pradėjo mokytis. Kada jis tai paskutinį kartą darė? Niekada. Jis savarankiškai mokosi tik prieš egazimus. O ta išsišokėlė, jo manymu, verčia jį čia sėdėti ir mokytis. Na neverčia, bet jis nesiryžta atsistoti ir nueiti, tad išsitraukė tas knygas.
Laikas bėgo. Laikrodžio rodyklė lėtai slinko, keitėsi bibliotekos lankytojai. Po kiek laiko užsidegė ir šviesos, nes už lango jau kiek tamsoka.
 - Jau užsidarome! - sušuko bibliotekininkė.
Augustas ir Liusi žvilgtelėjo į laikrodį, kabantį ant sienos. Be penkių šešios. Laikas tariamam pasimatymui. Jie atsistojo, grąžino knygas ir išėjo.
 - Na, nereikia net fontano, - tarė jis. - Einam?
 - Mhm.
Ir jie nuskubėjo kino link. Augustas bandė kiek kalbėti, tačiau nieko nepešė. Liusi ėjo rimta ir susikaupusi.
 - Nagi, nebūk tokia... - prašė jis. - Juk turi būti linksma.
 - Oi, kaip faina, eiti, kur nenoriu ir dar su tuo, kurio tiesiog pakęsti negaliu! - ironiškai sušuko ji.
 - Gerai, tada sėdam čia, - tarė jis ir atsisėdo ant suoliuko.
Liusi pasekė jo pavyzdžiu. Jie taip išsėdėjo ilgai ir tylėdami. Jis nieko nesugalvojo, ką pasakyti tokiai kaip Liusi. Jis jau nebesijautė toks pasitikintis savimi. Taip jie ir sėdėjo kartais persimesdami vienu kitu žodeliu ar sakiniais.
 - Prastas oras, - tarstelėjo jis.
 - O man toks patinka, - atsakė ji ir užsičiaupė. Ji pagal viską turėjo sakyti: "Jo, labai prastas. Bjauru". Ar kažką panašaus. Tačiau ji pasakė tiesą.
 - Tai tau nepatinka saulutė?
 - Aišku patinka, bet ir toks oras yra savitai geras, - bandė ji pataisyti padėtį.
Sugurgė jos pilvas.
 - Einam užkąsti? - paklausė jis.
 - Gerai, - sutiko ji, nes jau nuo pietų nieko nevalgė.

Po vakarienės Augustas lydėjo Liusi į namus.
 - Geroje vietoje gyveni, -  tarė jis, kai jie jau stovėjo prie Liucijos laiptinės.
 - Žinau, - atsakė ji.
 - Tu labai gražiai atrodai, kai esi pikta, - nusišypsojo jis. - Be manau, kad linksma atrodai daug geriau.
 - Ne tau žinoti.
 - Man man. Dar pamatysi, - jis pasilenkė prie jos ir bandė pabučiuoti.
 - Ei ei. Per daug neįsijausk gal. Atsidėkojau už išgelbėtą gyvybę, o dabar atia.
 - Atsiprašau, - jis vėl normaliai atsistojo ir atidarė laiptinės duris. - Iki kito karto, - tarė jis.
Liusi įėjo ir jis liko stovėti prie durų, galvodamas, kad lažybas laimėti vis tik bus sunku. Jis surūkė vieną cigaretę ir patraukė link savo namų. Paskambino Justinui:
 - O sveikas, - pasisveikino šis. - Kur visą dieną basteisi?
 - Buvau su Liucija.
 - Su kuo? - pasigirdo klausimas iš telefono.
 - Na su ta. Dėl lažybų.
 - Aaa... Ir kaip sekėsi?
 - Nepavyko.
 - Ne?!
 - Sunku bus ja.
 - Klausyk, duosiu patarimą. Apsimesk tuo, kokio ji nori. O tada bus tau laisvas kelias.
 - Tu teisus. Na iki. Pasikalbėsim, kai grįšiu.
 - Jo. Čiau.
Augustas įsidėjo telefoną į kišenę ir įlipo į autobusą.

Liucija lėtai atsirakino duris. Įėjusi į svetainę kiek nustebo. Lukas su Skarlet saldžiai bučiavosi. Visi į ją sužiuro.
 - Kur buvai? - paklausė Skarlet.
 - Tokiame susitikime.
 - Na vėliau papasakosi, - nusišypsojo ji.
 - Jo. - pauzė. - Na netrukdysiu jums. Einu.
 - Gerai, - atsakė Lukas ir Skarli kartu.
Liusi nusimovė batus ir nuskubėjo į savo kambarį. Numetė visus daiktus į kampą, nusivilko drabužius ir nuskubėjo į dušą - kasdienį ritualą. Prausdamasi ji galvojo apie Augustą. ir kaip ji tam liurbiui galėjo kažką pasakyti apie save. Nors ir nedaug. Bet vis tiek.
Kitą kartą ji galvos, ką sako. Išsiplovusi galvą, ji išlipo ir apsigaubė rankšluosčiu. Grįžo į savo kambarį ir apsivilko naktinius. Paskui susišukavo plaukus, pavalgė, įsijungė savo ausinukus, kurių turinio niekas nežino, atsivertė knygą, kurios turinio jos draugai irgi nežino, atsisėdo ant sėdmaišio ir pradėjo skaityti. Tačiau ji niekaip negalėjo susikaupti. Užvertusi knygą ir išjungusi muziką, ji atsigulė, pasiėmė savo užrašų knygutę ir pieštuką. ji pradėjo piešti, nors to nedarė jau beveik metus. Baigusi savo darbelį, ji galiausiai viską susidėjo po šalia esančia pagalve, atsigulė ir užmigo. Kad ir kaip keista, šį kartą miegas ją aplankė be jokių vargų.

Apsikuopimas

 - Kur eisi? - paklausė Skarlet, kai Liucija avėsi batus prie durų. Skarlet stovėjo su vienais marškiniais savo kambario tarpdury ir garsiai nusižiovavo.
 - Į parduotuvę kai ko, paskui pas brolį.
 - Noriu ir aš, - užsispyrė Skarlet.
 - Nemanau, kad tu norėsi kuopti jų tvarto.
 - Ką?!
 - Priversiu juos tvarkytis.
 - Aš vis tiek noriu. Bus smagu.
 - Kaip nori. Tada aš einu apipirkti ko reikia, o paskui grįšiu ir galėsim eiti.
 - Tai imk mano automobilį.
 - Ačiū, - Liusi paėmė raktelius nuo spintelės ir išėjo.
Darant duris dar išgirdo:
 - Tikiuosi, kad bus Lukas.
Liucija nusileido laiptais ir nuėjo į automobilių aikštelę, kur stovėjo sidabrinis "Volvo". Ji atsisėdo ir atsargiai užvedė variklį. Tikrai būtų nemalonu, jei ji sugadintų tokią gerą mašiną.
Liucija pripirko įvairių dažų, volelių, įrankių taisyti visokioms lūženoms. Į krepšį prikrovė valiklių ir kempinių.
 - Tai jau kažką konstruosit, - nusišypsojo pardavėjas, kai skaičiavo prekes.
Ji nieko neatsakė. Jai mažiausiai rūpėjo, ką kalba pašaliniai žmonės.

Nepraėjus nei valandai Skarlet ir Liucija išlipo iš automobilio.
 - Jie tikrai gyvena. Hmm.. Siaubingai, - pasibaisėjo ji.
 - Žinau.
 - Na bet jei ketiname čia lankytis, tai reikia tikrai jiems apsikuopti.
 - Jo, - Liucija jau suprato, kodėl Skarlet ketina čia lankytis. Jai reikia Luko.
 - Vyručiai, keliatės! - sušuko Skarlet, kai įbėgo į namą.
Ji prabėgo visus kambarius baladodama į duris ir šaukdama:
 - Laikas keltis!
 - Ar jūs nesveikos? - išlindo Lukas - Mes gi beveik nemiegojom.
 - O ar nereikia pirma pasisveikinti? - prie jo lėtai priėjo Skarlet ir perbraukė per veidą teptuku.
 - Amm. Labas. Kam tas teptukas?
 - Generalinė tvarka.
 - Generalinė kas?!
Vyko tikrų tikriausia generalinė tvarka. Liucija davė Timui ir Deividui varžtus vinis ir liepė taisyti verandą. Pati tuo tarpu dažė pagrindinio kambario sienas. Liucija su Luku pradėjo kuoptis nuo antro aukšto. Jie valė langus, baldus, siurbė kilimus. Tvarkė viską, ką tik akis užmatė. Robertas pagrindiniame kambaryje taip pat tvarkė laiptų turėklus, o kai baigė padėjo Liucijai. Name buvo tikras erzelynas, bet bėgant valandoms, jis po truputį gražėjo ir iš lūšnos tapo, kukliu būstu keturiems vaikinams. Vėlai vakare vieni baiginėjo tvarkyti svetainę ir virtuvę, kiti tvarkė kiemą: pjovė žolę,tvarkė krūmus.
Galiausiai visi išsidrėbė ant žolės ir spoksojo į šiek tiek pagražėjusį namą.
 - Dabar suprantu, kodėl jūs nieko nesiėmėt čia tvarkyt, - tarė Skarlet. - Čia užsišikti galima, kol viską sutvarkysi.
 - Na bet mums pavyko.
 - Važiuojam prie ežeriuko nusimaudyti? - paklausė Deividas.  - Po tokio apsikuopimo reikėtų atsigaivinti.
 - Aš nieko prieš, - Lukas žvilgtelėjo į Skarlet ir ji nusišypsojo. Nei vienas, nei kitas nenorėjo dar atsisveikinti.

Sidabrinis "Volvo" ir du motociklai sustojo automobilių aikštelėje. Keturi vaikinai ir dvi merginos patraukė link paplūdimio, kur dieną būna pilna studentų, kurie čia poilsiauja. Bet dabar vėlus vakaras ir jie čia yra beveik vieni. Jie susirado nuošalesnę vietelę, išsikraustė daiktus, pasitiesė antklodes ir sugulė.
 - Kaip dabar gera... - tylą nutraukė Robertas.
 - Net tingiu atsikelti, - pridūrė Deividas.
 - Mergaitės eina apsivilkti maudymosi kostiumėlių - linksmai tarė Skarlet, kuri griebė Liusi už rankos ir nusitempė link persirengimo būdelės.
 - Kiek jau valandų? - einant paklausė Liucija.
 - Po devynių.
 - Tai tu eik. Aš turiu paskambinti.
 - Ok.
Skarlet nuėjo, o Liusi atsisėdo ant šlaito ir surinko tėčio telefono numerį.
"Telefonas yra išjungtas arba už ryšio zonos ribų" - pasigirdo balsas. Liusi atsistojo ir ėjo pasivyti Skarlet.
 - Ooo.. Ne tavo reikale! - pasigirdo balsas iš šono.
Liusi atsisuko ir pamatė kažkokį vaikiną.
 - Nesupratau? - nustebo ji.
 - Echh. Nieko. Gal turi kuo pridegti? - parodė jis į cigaretę.
 - Ne, - atsakė ji ir nuėjo.
 - Tai neatsimeni manęs?! - dar pasigirdo klausimas, bet Liusi nesivargino į jį atsakyti.
Kažkur matytas Liucijai tas veidas, bet tiksliai ji prisiminti negalėjo. Tačiau ir nesivargino kratyti savo galvelę, kad atsimintų, kažkokį "kietuolį".
Prie persirengimo kabinos jis sutiko Skarlet, kuri save apsižiūrinėjo.
 - Kaip atrodau su juo? - paklausė ji.
 - Gerai, - atsakė Liusi.
Ji įėjo į persirengimo kabiną, apsivilko savo dviejų dalių juodą, išsiuvinėtą maudymosi kostiumėlį. Drabužius susidėjo į maišelį ir išėjo.

 - Kokios jos gražios... - kalbėjo Timas, kai prie jų artėjo merginos.
 - Jos tokios....
 - Ei ei, - nutraukė juos Deividas. - Prašau prie manęs nekalbėti apie mano sesės privalumus. Žinokit, nelabai malonu klausytis.
 - Užjaučiu tave, - tarė Robis.
 - Kodėl? - paklausė Deividas.
 - Kad ji tavo sesuo.
 - Baik jau. Čia tave reikia užjausti, kad tavo mintys tokios...
 - Einam maudytis? - paklausė Skarlet ir ji atsitūpė prie Luko.
 - Lekiam, - atsakė šis. Atrodo, kad jie čia tik tarpusavy bendrautų, o kitų nė nebūtų.
Visi atsistojo ir pradėjo eiti, išskyrus tuos du.
 - Ei, čiulbuonėliai, tai einat? - paklausė Deividas.
 - Jo jo, - tarė Lukas ir jie pasivijo draugus.
Liusi bijojo lipti į vandenį. Juk jau vakaras ir yra gen vėsu. Tačiau, kai prisiminė, kad vakare vanduo būna šiltesnis, ji pati pirma įbėgo į vandenį, kai kiti dar nespėjo priprasti.
 - Kaip gera! - sušuko ji. - Bėkit greičiau čia.
Tačiau ji nelaukė, kol pripras draugai. Liusi atsigulė ant nugaros, užsimerkė ir plaukė. Rami, atsipalaidavusi, ji plaukė vis tolyn ir tolyn. Gal pirmą kartą ji normaliai atsipalaidavo nuo atvykimo čia. Pirmą kartą ji atsiribojo nuokitų ir pasijautė savimi. Bet tai buvo labai trumpai.
 - Eii, - ji išgirdo kažkur girdėtą balsą.
 - Atsiprašau, - tarė ji drąsiai ir apsivertė ant pilvo, kad matytų į ką atitrenkė.
 - Gražiai atrodai, - tarė jis.
 - Vėl tu! - Ji spoksojo į "kietuolį", kuris prašė jos pridegti cigaretę.
 - O ką.. Tai ar jau atsimeni mane?
 - Labai džiaugiuosi, kad neatsiminiau.
 - Ooo gaila.
 - Man visai negaila, - tarė ji ir nuplaukė link draugų.
Vandenyje jie praleido marias laiko. Visi išlipo tik tada, kai jau pradėjo temti. Papramogauti nebelabai buvo laiko, tad jie dar prabuvę kokią valandą, išvažiavo namo.
 - Buvai jį sutikus? - paklausė Skarlet, kai jos su sidabriniu "Volvo" važiavo namo.
 - Ką?
 - Na tą. Augustą iš klubo.
 - Ką tokį?
 - Na rašteliai. Keista taktika...
 - Tai čia tas?
 - Nesakyk, kad neatpažinai tokio gražuoliuko.
 - Aš ir galvojau, kur jis man matytas.
 - Ką kalbėjot?
 - Nieko.
 - Kaip tai nieko?
 - Pasiginčijom. Lyg ir viskas.
 - Tu dar jį sutiksi, - po pauzės tarė Skarlet. - Jūs gražiai kartu atrodot.
 - Pasistengsiu, kad taip nenutiktų, - atsakė Liusi ir automobilis sustojo prie merginų namo.

Nauja pažintis?

Liucijos kambario durys prasivėrė. Už jų stovėjo Skarlet.
 - Skaitai? - paklausė ji.
 - Skaičiau, - pataisė Liusi.
Ji paėmė skirtuką įdėjo jį į knygą ir šią užvertė. Ji atsistojo nuo sėdmaišio, išjungė pastatomą lempelę ir knygą padėjo į lentyną.
 - Einam kur nors? - paklausė Skarlet.
 - Nežinau...
 - Nagi einam.. - suskambėjo maldaujamas Skarli balsas.
 - Nemanau, kad...
 - Baik jau. Mokslai prasidės tik už kelių dienų. Nagi, eikim, kol dar galim, - ji maldaujamai pekėlė antakius ir nusišypsojo.
 - Na gerai, - Liusi sutiko, nes priešintis ji labai nemėgo.
 - Ok. Einu rengtis.
 - Gerai.
Vėl trinktelėjo kambario duris. Už jų pasigirdo linksma muzika ir džiugus dainuojantis Skarlet balsas. Na, o ką dabar rengtis Liusi? Ji iš spintos, kuri buvo beveik tuščia, išsitraukė džinsus ir oranžinę bliuskutę su petnešėlėmis. Ji greit persirengė, pasišukavo plaukus ir išėjo į svetainę laukti Skarlet.
 - Kaip tu apsirengus?! - paklausė ji Liucijos, kai išlindo iš savo kambario.
 - Normaliai. O ką?
 - Ten kur mes eisim, tai nenormaliai. Ji greit nužingsniavo į Liusi kambario, tačiau pravėrusi spintos duris tetarė:
 - Greit į mano kambarį!
Skarlet nepagailėjo ir paskolino savo kambariokei džinsinį sijoną.
 - Bet juk jis rožinis, - nustebo Liusi.
 - Nesvarbu. Užtai tau jis puikiai tiks.
Skarli jai dar atkišo savo juodą palaidinę ir paskolino platų diržą.
 - Vilkis.
 - Na gerai. Gal ir visai nieko, - nusišypsojo Liusi.
Tačiau jai šie drabužiai nepatiko. Gal jie ir gražūs, tačiau ne jos skonio. Nors apsivilkus, jie atrodė gražiai, tačiau Liusi nesijautė sava. Bet ji mažiausiai dėl to jaudinosi. Sava ji jaučiasi labai retai.

Prie trečio staliuko pramogavo penki vaikinukai: Augustas, Džekas, Polas, Laris ir Justinas. Visi jie sėdėjo išsidrėbę savo kėdėse ir gurkšnojo, nors tiksliau maukė, alų. Jie žaidė kortomis ir, kai laukė savo eilės, lingavo pagal muziką. Jie kalbėjo apie du mylimiausius dalykus: motociklus ir moteris.
 - Pažiūrėkit, - žvilgsiu nurodė kryptį Džekas, - kokios panos.
 - Saldainiukai, - neatitraukė nuo jų akių Laris.
Galiausiai visi kiti atsuko į jas savo akis.
 - Wow, - teištarė Justinas.
Pro šalį ėjo dvi merginos: viena žavi trumpaplaukė blondinė su trumpute suknele, o kita ne ką prastesnė brunetė su trumpu rožiniu sijonuku.
 - Žaidžiam, - galiausiai visų mintis nutraukė Augustas. - Jau per ilgai į jas soksot.
 - Pirmą kartą jas matau, - tarė Polas, kai visi vėl gurkšnojo alų. - Jos tikriausiai pirmakursės dar tik.
 - Dar šviežios, - patrynė rankas Laris, tarsi būtų ką nors laimėjęs.
Jie dar kartą atsisuko į merginas, kurios sėdosi prie staliuko, esančio ne taip jau toli nuo jų. Prie jų priėjo padavėjas.
 - Gaš, jau įsivaizduoju, kokios jos geros, - tarė Džekas.
 - Neprisisvajok.
 - Na jau. Tai tu neįsisvajok, Augustai.
 - Man visos prieinamos, - gynėsi ir gyrėsi jis.
 - Bet čia kitokios. Eilinės jau būtų mus nužiūrėjusios. O ta su rožiniu sijonu nė nepažvelgė į mus.
 - Na ir kas. Juokų darbas ją suvilioti, - toliau tęsė Augustas.
 - Na pažiūrėkim. Lažinkimės, - toliau tęsė Džekas.
 - Gerai. Iš ko?
 - Jei laimiu tu man pusei metų duodi savo ratus.
 - Jei laimėsiu aš, tu visada man sumokėsi už maistą kavinėse kai būsim kartu.
 - Jei neviršys mano galimybių, - pataisė sąlygas Džekas.
 - Tai gerai. Sutarta?
 - Taip.
 - Kiek man duodat laiko?
 - Iki naujųjų.
 - Tiek daug?!
 - Tu tik žiūrėk, kad nepritrūktų.
Netrukus prie jų stalo priėjo padavėjas. Augustas ištraukė iš jo kišenės bloknotą, kur šis rašė užsakymus, ir išplėšė iš jo lapelį. Iš kitos kišenės, prie krūtinės, ištraukė rašiklį.
" Sveikutė, tu šiandien gražiai atrodai" parašė jis ir liepė nunešti lapelį merginai su rožiniu sijonu. Šis nuskubėjo.

 - Čia jums nuo to staliuko, - padavėjas padėjo raštelį Liucijai ant stalo ir parodė į tą staliuką.
Ji atsisuko su Skarlet atsisuko pažiūrėti. Pora vaikinų į jas spoksojo.
 - Ooo, gražuoliukai, - nusišypsojo jiems Skarlet ir atsisuko į Liusi. - Ką parašė?
Liucija atkišo jai lapelį.
 - Mums šiandien pasisekė, - apsidžiaugė Skarli.
"Ačiū", atrašė Liusi ir padavė lapelį padavėjui.
Šis nuskubėjo prie vaikinų staliuko. Ir netrukus vėl grįžo.
 - Ką parašė dabar? - smalsavo Skarlet.
 - Kuo aš vardu?
 - Tu jam patinki.
 - Aj nu.
" Ne tavo reikalas" atrašė Liusi ir padavė lapelį padavėjui - pasiuntinukui.
Prie ano stalelio padavėjas truputį pasiginčijo, bet tas vaikinas jam davė arbatpinigių. Netrukus vėl prisistatė pasiuntinukas.
"Malonu, susipažinti, ne tavo reikale. Aš Augustas." štai kas buvo parašyta raštelyje.
" Atstok tu nuo manęs..." rašė raštelį Liusi.
 - Ką tu rašinėji? - pasibaisėjo Skarlet. - Gi pažiūrėk koks jis gražuoliukas.
 - Man tokių mergišių nereikia, - ji vėl raštelį įbruko padavėjui.
Netrukus atėjo atsakymas: "Tu man labai patinki".
 - Tai čia tokia tavo taktika? - nusistebėjo Skarlet. - Manau, kad tu čia gerai sugalvojai. Ir man reikės išbandyti.
 - Bandyk, - Liusi jau buvo pikta, nes niekas jos nesuprato.
"Už tai tu man nepatinki" atrašė ji ir pasiuntinukas nuskubėjo.
" Gal norit prie mūsų prisidėti?" atėjo raštelis. Liusi stipriai suspaudė kumštį. Ją nervino tai, kad jis nekreipė jokio dėmesio į tai, ką rašo ji. Galiausiai ji atsisuko į jų staliuką ir palaukė, kol atsisuks tas Augustas. O kai tai atsitiko, ji vaizdžiai suplėšė lapelį, tėškė pinigus ant stalo ir tarė Skarlet:
 - Einam į kitą klubą.
 - Na gerai jau gerai. Bet tu tik pažiūrėk...
 - Nu einam. Bus dar tu bernų.
Liusi paėmė draugę už rankos ir jos išėjo.
 - Ir tu visus taip atstumi? - paklausė Skarlet, kai jos ėjo į klubą.
 - Kaip ir.
 - Negali būti, - ji išpūtė akis.
 - Na ne visai visus, - bandė pataisyti padėtį Liusi.
Netrukus jos įėjo į klubą - rusį. Pastato išorė buvo siaubinga, tačiau vidus viską atpirko. Jos nuėjo prie baro užsisakyti keletą gėrimų. Kai jos atkišo pinigus, barmenas juos atstūmė atgal:
 - Jus vaišina, - tarė jis.
 - Kas? - susidomėjo Skarlet.
 - Jie, - barmenas parodė į Deividą ir jo kambariokus.
Skarlet atrodė susižavėjusi.
 - Einam prie jų? - paklausė Liucijos.
 - Gerai.
Taip Deividas, Lukas, Skarlet, Timas, Robertas ir Liucija praleido naktį. Klube, šokdami ir kvailiodami. Visi buvo laimingi, išskyrus vieną merginą su rožiniu sijonuku.

Atsikraustymas

Liucija atsikėlė anksti ryte. Jai ir vėl skaudėjo visą kūną. Liusi lėtai atsistojo, pasirąžė ir nuėjo prie lagamino. Išsitraukė senus džinsinius šortukus, kuriuos ji pasidarė iš džinsų, pasiėmė maikutę ant šleikučių ir susirado šlepetes per pirštą. Juk reikia pasidžiaugti vasarine apranga, kol dar gali. Ji tyliai bandė atidaryti kambario duris, kad nieko nepažadintų, bet tokioje tyloje durų girgždėjimas nuskambėjo per visą namą. Ji duris paliko praviras, kad nieko nepažadintų ir nuskubėjo į vonią.
Susitvarkiusi ji pasiėmė pintą rankinę, kurią jai pagamino močiutė prieš pora metų, ir išėjo į miestelį.
 - Laba diena, - pasisveikino pardavėja prie spaudos kiosko. - Ko norėtumėte?
 - Laikraščių... Nors ne, nebereikia, - Liusi apsisuko ir nuėjo. Juk Deividas jai vakar nupirko laikraščių.
Tad ji pasuko link artimiausios parduotuvės. Reikia vis tik ko nors nupirkti pusryčiams. Nebent Tų vaikinų pusryčiai alus ir čipsai. Liucija nupirko kavos ir sau kakavos, pieno, sulčių, bandelių, kiaušinių, prieskonių ir kitų dalykų reikalingų pusryčiams. Grįžusi, ji viską išpakavo ir ėmėsi gaminti visiems pusryčius.
 - Kas čia taip skaniai kvepia? - po kelių minučių pasirodė Timas.
 - Maistas, - nusišypsojo ji.
 - Hmm... Būtų gerai, kad čia gyventum,  - Timas atidarė šaldytuvą ir išsitraukė skardinę alaus.
 - Na jau. Su kiaulėm negyvenu.
 - Tai viską sutvarkytum, kad tvarka būtų.
 - Cha. Tai tarnaitės jums reikia. Na jau ne. Eisiu, kai pavalgysiu, ieškoti buto.
 - Šiaip tie laikraščiai, kuriuos nupirko Deivis yra seni. Tik rytoj pasirodys nauji numeriai.
 - Nu gal vis tiek ką nors rasiu.
 - Abejoju.
Liusi nusisuko ir apvertė kiaušinienę ant kitos pusės.
 - Man jau pilvas gurgia.
 - Tai gerai.
Liucija išjungė viryklę, išėmė iš keptuvės maistą ir išdėliojo į lėkštes. Pati sau pasidarė kakavos ir atsisėdo valgyti.
 - Vyrai, pusryčiai! - sušuko Timas.
 - Tu juos gi prižadinsi, - sušnabždėjo Liusi.
 - Nieko baisaus. Dėl pusryčių verta atsikelti.
Netrukus Liusi jau skambinėjo pagal skelbimus laikraščiuose, tačiau viskas jau buvo išnuomota.
 - Velnias, - tyliai tarė ji. - Dar viena diena šitoj landynėj.
 - Tai vis tik nieko neradai? - paklausė Timas.
 - Jei būčiau radus, jau manęs čia nebebūtų. Kas čia taip smirda?
 - Turbūt šiukšlės.
 - Tai išmeskit.
 - Gerai tu sakai, - jis nuėjo prie šiukšlių dėžės.
Liusi susiėmė už galvos ir sėdėjo taip nežinia kiek laiko.

Taip pat prasidėjo ir antrasis rytas toje lūšnoje. Ji ir vėl po buto paieškų sėdėjo prie stalo galvą paremdama rankomis.
 - Ką daryti? - paklausė ji, kai priėjo Deividas.
 - Kraustytis, - nusišypsojo jis. - Tau pasisekė. Skambino grupiokas ir sakė, kad jo pana ką tik atlaisvino kambarį, nes pas jį persikraustė. Na, aišku tu viena negyventum. Sakė būtum su jos sese dvyne.
 - Bet ten tvarkinga? - dabar švara, po tokių nakvynių čia, tapo prioritetas.
 - Nežinau. Reikia nueiti ir pažiūrėti.
 - Tai ko laukiam? - ji atsistojo ir nuskubėjo į "savo" kambarį pasiimti rankinės. Jai įsižiebė, maža viltis, kad jau šią arba kitą naktį jos čia nebebus.
 - Palydėsi? - paklausė, kai jau stovėjo tarpdury.
 - Negaliu. Turiu sutvarkyti kelis reikaliukus.
 - Aš palydėsiu, - pasirodė Lukas.
 - Na tai einam, - apsidžiaugė Liusi, kad nereikės vienai klajoti po dar nepažįstamą miestelį.
Pasirodo, kad toli eiti nereikėjo. Gan didelis namas į kurį jie ėjo stovėjo tik už kelių gatvių. Einant į laiptinę, duris sugirgždėjo. Tai rodo, kad namas gan senas. Bet Liusi tai jau nesvarbu. Po kelių dienų brolio "gūžtoj" jai labiausiai rūpėjo tvarka. O čia viskas prižiūrėta. Liusi ir Lukas užlipo į viršutinį aukštą. Mergina atsistojo prie tamsių medinių durų, kurios buvo visai naujos. Ji paspaudė durų skambutį.
 - Tuoj! - pasigirdo švelnus balsas už durų.
Liusi nekantraudama pradėjo trypčioti koja, kol durys atsidarė. Už jų stovejo aukšta, šviesios odos mergina su šviesiais dažytais trumpais ir sušiauštais plaukais, ryškiai žaliomis akimis ir putliomis rožinėmis lūpomis. Lukas tik išsižiojo. Aišku, tikriausiai ne dėl to, kad butas būtų labai gražus, bet todėl, kad ta mergina tikrai turėjo kažką žavinčio.
 - Sveiki, - pasisveikino ji. - Užeikit.
 - Labas, - tarė Liucija.
Iš paskos įpėdino ir Lukas, kuris vis dar spoksojo į tą merginą. Ji keistai į jį pažiūrėjo ir kiek sutriko.
 - Aš Skarlet.
 - Liucija. Malonu susipažinti.
 - Man ir. Einam gal į svetainę?
 - Gerai.
Merginos nuėjo į svetainę, o Lukas išbėgo parūkyti į kiemą.
 - Čia atostogų pradžioje atsikrausčiau su savo seserimi, bet ji susirado draugą ir išsikraustė pas jį. Tad likau viena. Nusprendžiau kam nors išnuomoti kambarį. Labai nemėgstu viena gyventi.
 - Manau, kad man čia patiktų.
 - Einam, aprodysiu butą.
Merginos atsistojo ir jos nuėjo į didelę ir erdvią virtuvę, sujungtą su dar vienu kambariu. Paskui ji aprodė vonią, tualetą.  Paskui nuvedė Liusi į jos kambarį.  Galiausiai Liucija tvirtai apsisprendė tada, kai Skarlet ją nuvedė ant stogo. Čia matėsi visas miestelis.
 - Gyvensiu čia, - apsidžiaugė Liucija, kad rado puikų butą.
 - Tai šaunu. Jei nori, gali jau rytoj atsikraustyti.
 - Tai žinoma.
 - Lauksiu.
Skarlet nuėjo prie spintelės ir ištraukė raktą.
 - Imk. Jei ryt kartais manęs nerastum, arba, jeigu aš miegočiau.
 - Ačiū.

Liusi "namo" ėjo labai laiminga. O Lukas tik kalbėjo, kad rytoj padės Liucijai nusinešti daiktus. Grįžusi ji kiek apsitvarkė, persivilko ir išėjo pasivaikščioti. Ėjo ir dairėsi, kaip vieni grįžta į šį miestelį, kiti čia atvažiavo pirmą kartą. Dalis pirmakursių vaikščiojo su laikraščiu rankose ir ieškojo, kur apsistoti. Kaip jai pasisekė. Liusi išsitraukė ausinukus ir įsijungė The Verve dainą. Niekas nežino, kokių dainų iš tiesų klausosi Liusi. Jai patinka tokios dainos, kurių kiti žmonės nesupranta ir nesiklauso. Na, daugelis žmonių. The Verve, The Servants, Moby, Muse,... Ir dar daug kitų. Niekas nežino, kad jos muzikos grotuve yra jų dainų. Liusi mėgsta ir paprastas, klubines dainas, tačiau jos jai nekelia tokio susižavėimo kaip šios.
Ji atsisėdo parke ant suoliuko ir pradėjo skaityti "Ilgesnis kelias žemyn".
Ji grįžo tik vakare, kai jau pradėjo temti ir ji nebematė raidžių. Pakeliui ji buvo užsukusi nupirkti dar maisto, kad paruoštų vakarienę. Galiausiai ji visa nusikalusi užmigo savo kambaryje.

 - Kas čia? - Liuciją anksti ryte pažadino nepažįstamas balsas.
Ji lėtai atsimerkė, pasirąžė, pasuko galvą ir pamatė napažįstamą veidą, spoksantį į ją
 - Tai kas tu čia? - paklausė išsigandusi Liusi. Ji apsigaubė antklode ir atsistojo.
 - Šiaip gal tu pasiaiškintum, ką veiki mano kambary?
 - Achh. Vadinasi, tu - Robertas? Aš Deivido sesuo. Amm... Apsistojau čia trumpam. Nebijok, šiandien jau išsikraustau.
 - Gaila, - nusišypsojo jis. - Galvojau jau, kad manęs kas čia laukia.
 - Cha, - nutaisė nekaltą veidelį Liusi. - Būtų gerai, kad galėčiau persirengti.
 - A.. Taip.
Jis pastatė savo tašę kampe ir išėjo iš kambario. Liusi atsisėdo ant lovos ir ji pajautė, kaip pradėjo drebėti. Tik vėl neaišku, ar tai nuo šalčio,ar dėl baimės. Šalta būti negalėjo, kai lauke visi vaikšto trumpomis rankovėmis. Bet bijoti lyg irgi nėra ko.
Bet iš tiesų Liucija bijojo. Pati tiksliai ko, įvardinti negalėjo. Ji bijojo savo naujo gyvenimo, naujo etapo. Nors taip viskas atrodo miela ir gražu, ji nesijaučia sava. Nors ji stengiasi čia pritapti visomis išgalėmis, tačiau jai kažko trūksta. Bet ko, ji dar nežino. Bent jau šiuo metu.
Galiausiai ji atsistojo ir nuėjo prie lagamino. Išsitraukė smėlio spalvos sarafaną, išsirinko melsvą maikutę ir apsivilko. Susidėjo visus kitus daiktus ir išėjo iš kambario su lagaminu. Ji nelauks Luko, išeis ir pati. Kelią jau žino. Ji vos nutempė lagaminą į pirmą aukštą. Tada ji nuėjo pasiimti dar vienos tašės. Bus sunku nugabenti viską, bet kaip nors pavyks.
 - Manau, tau reikėtų pagalbos, - tarė Robertas iš už nugaros.
 - Nebūtina.
 - Man nesunku. Vis tiek dar nelabai turiu ką veikti. Visi miega, - jis paėmė lagaminą.
 - Na, ačiū.
Jie ėjo tylėdami. Tiksliau tylėjo tik Liucija. Tylą nutraukdavo Robertas. Jis vis kalbėjo ir kalbėjo, tačiau Liucija nelabai ir klausėsi. Ji vis galvojo, ar bus sunku prisitaikyti prie šio miestelio žmonių.
 - Šiaip tu vis dar nepasakei savo vardo.
 - Liucija.
 - Gražus vardas. Kas išrinko?
Ji žinojo, kas jai išrinko vardą. Tai mama. Ji jau kelis kartus girdėjo istoriją, kaip jai vardą rinko, tačiau mamos ji nebeturėjo.
 - Neatsimenu, - po pauzės tarė ji. Ir jai nebuvo nė kiek sunku pameluoti. Ji jau pripratusi.
 - Oo gaila. Manau būtų graži istorija.
 - Gal.
Jie jau priėjo namą, kuriame nuo šiol gyvens Liucija. Prie durų sustojo, kad susirastų raktą.
 - Geroje vietoje gyvensi.
 - Žinau. Na, ačiū, kad palydėjai.
 - Tai nepakviesi?
 - Tai kad ten dar nelabai įrengta, - vėl pamelavo Liucija. Dabar ji tik tenorėjo ramiai įsikurti savo naujajame kambaryje.
 - Na gerai. Tikiuosi pakviesi, kai bus sutvarkytas butas.
 - Būtinai.
Liusi atrakino duris, tyliai įnešė daiktus į vidų ir uždarė duris.

Po 10 metų.

Bleikas apsiavė savo naujus batus ir išėjo į kiemą tvarkyti automobilio. Juk kelionė vis tik bus ilga. Jis išsiurbė automobilio vidų, iškraustė nereikalingus daiktus, kad tilptų lagaminai, atidarė kapotą, kad patikrintų, ar viskas gerai. Į kiemą išeina Deividas. Jis neša kelias tašes į automobilį:
 - Čia visi tavo daiktai? - nusistebėjęs paklausia tėvas.
 - O man daug ir nereikia, - atkirto Deivis.
Jis atidarė bagažinę ir sumetė savo daiktus. Paskui paėjėjo, kiek toliau, iš kišenės išsitraukė cigarečių pakelį ir užsirūkė.
 - Deividai, mesk rūkyti. Tai kenkia ir tu gali susirgti...
 - Žinau žinau. Va paskutinis pakelis ir bus baigta, - neleido tėčiui baigti sakinio Deividas, nes jo gale tikriausiai buvo tas baisus žodis "Vėžys".
 - Žiūrėk tu man.
Deividas nusišypsojo savo plačia šypsena. kai jis šypsosi, yra labai panašus į savo tėtį, kai šis buvo jaunas. Tamsesnė oda, šokoladiniai plaukai, tvirtas sudėjimas ir atviras žvilgsnis, kuris pakeri ne vieną merginą.
 - Kur Liusi? - Bleikas uždarė kapotą ir nuėjo į garažą nusiplauti tepaluotų rankų.
 - Kur kur. Daiktus kraunasi. Jaudinasi. Visgi pirmakursė.
 - Ir tu jaudinaisi, kai buvai pirmakursis.
 - Bet ne taip. Toks jausmas, kad ji nenori išvažiuoti.
 - Man ir taip atrodo.
Kaip tik tuo metu į kiemą išeina Liusi. Ji užsidėjusi akinius nuo saulės, nors dangus apsiniaukęs. Iš to galima spręsti, kad ji verkė.
 - Kas yra? - paklausė jos Bleikas.
 - Nieko, - tarė ji labai lėtai ir ramiai, kad jos balsas nesutrūkčiotų. Ir tai dar kartą paliudija, kad ji verkė.
 - Taigi tu verkei.
 - Ne, - ji pabando nusišypsoti.
Bleikas labai norėtų paklausti, kodėl ji verkia, tačiau žino, kad nieko nepeš. Kai tik jis įspraudžia ją į kampą ir ji turėtų prisipažinti ir pasipasakoti, tada ji pabėga. Grįžta po kelių valandų ir elgiasi tarsi nieko nebūtų įvykę. Jis net vedė ją pas psichologą, tačiau ir šis nieko nepešė. Galiausiai, Bleikas priprato prie tokio dukters elgesio ir jis niekada nebesivargina sužinoti priežasties.
 - Susikrovei daiktus? - paklausia jis.
 - Taip. Jie pirmam aukšte.
 - Atnešiu, - tarė Deividas ir grįžo į namą, kuris nuo šiol Bleikui taps tuščias ir svetimas, nes jame ji gyvens vienas. Nuo šiol visai vienas.
Jis nė nepastebėjo, kaip greitai prabėgo dešimt metų ir kaip greitai užaugo jo vaikai. Prieš porą metų Deividas išvyko mokytis į universitetą. Tada, jis džaugėsi, kad bent dar Liusi liko, bet dabar išvyksta ir ji. Liko tik jis ir šuniukas, kurį jam padovanojo vaikai, kad jis neliūdėtų.
Deividas grįžta su lagaminu ir įkelia jį į automobilį. Liucija užrakina namo duris ir paduoda raktą tėčiui, kuris jau sėdi automobilyje.
 - Važiuojam? - klausia jis.
 - Mhm.
 Ir automobilis pajuda iš kiemo...
 - Deividai, padėsi susirasti, kur gyventi? - klausia Liusi.
 - Aha, - jis nelabai įsiklausė, ko jo klausė sesė. Jis tik susirašinėjo žinutėmis su universiteto draugais.
 - Bet ar šiandien suspėsim?
 - Juokauji! Aišku, kad ne. Kokią savaitę tai tikrai reikės tau ieškotis.
 - Tai ko iš anksto nesakei?! Kur man dabar reikės dėtis?
 - Nieko. Pas mane pagyvensi truputį. Vis tiek Robertas kaip visada vėluos kokią savaitę. Galėsi pagyventi jo kambaryje.
 - Šaunu! - ironiškai sušuko ji.

Po šešių valandų kelionės automobilis sustojo prie seno dviejų aukštų namo studentų miestelyje. Iš karto matosi, kad name gyvena vaikinai, nes čia nebuvo jokios tvarkos. Vietoj gėlių apaugę krūmai, netvirti laiptai, turėklai. Kieme stovi keli motociklai, o kiek toliau, ant tvoros pastatytos kelios alaus skardinės, o čia arčiau yra staliukas su šratiniu ginklu.
 - Va čia mano gūžta, - džiaugiasi Deividas grįžęs į savo "namus". - Na kaip?
Liusi lėtai išlipo iš automobilio ir nupėdino paskui Deivį.
 - Tu gal juokauji... Juk čia tikra landynė!!
 - Baik. Čia ne taip jau ir baisu. Svarbu ne namas, o gera kompanija.
 - Jo.
 - Na, vaikai, dar labai norėčiau su jumis pabūti, bet jau reikėtų man važiuoti. Vis tik reikia pamaitinti šunį, - liūdnai tarė Bleikas.
 - Gerai, tėti, - Liusi priėjo prie jo ir apkabino. - Labai tavęs pasiilgsiu.
 - Aš irgi. Na, bet per Kalėdas gal susitiksim.
 - Tai žinoma.
 - Ir nepamiršk man skambinti. Jei reikės - bet kuriuo paros metu.
 - Gerai.
 - Na, atia.
 - Iki.
Bleikas dar kartą stipriai apkabino savo dukterį. Priėjo Deividas, o Liucija nuėjo išsiimti savo lagamino. Vos vos ji jį ištraukė. Pastatė jį ant žemės ir pradėjo vežti link namo durų. Įėjusi į vidų Liusi kiek nustebo. Čia tikrai nebuvo labai gražu, bet gal kiek laiko čia pagyventi įstengs.Ji pastatė lagaminą prie sienos ir atsisėdo ant apiplyšusio fotelio.
Pro šalį ėjęs vaikinas sustojo:
 - Pasiklydai? - paklausė jis.
 - Ne.
 - O tai ką tu čia veiki?
 - Laukiu brolio.
 - Tai gal ne čia pataikei...
 - Čia čia, - pro durs įėjo Deivis ir puolė prie savo draugo. - Susipažink, čia mano sesuo Liucija. Liucija, čia Timas.
 - Malonu susipažinti, - tarė Timas.
 - Man ir.
 - Ji čia truputį pagyvens, gerai?
 - Galėtum ir visam laikui ji čia pasilikti.
 -  Jo jo..Einam, Liusi, nuvesiu tave į Robio kambarį.
Liucija pasiėmė savo lagaminą ir nusekė paskui brolį. Staiga kažkas įjungė labai garsiai muziką, bet tai tikrai ne Timas, ne jis vis dar stovi jiems už nugarų.
 - Kiek jūsų čia yra? - klausia kiek išsigandusi Liusi.
 - Be manęs dar du ir vėliau atvažiuos Robertas.
 - Aišku, - Liusi jau atrodo kiek išsigandusi.
 - Nebijok, jie prie tavęs nelys.
 - Tikiuosi.
Netrukus, Liucija lieka viena "savo" kambaryje. Ji atsisėda ant senos lovos, kuri girgžda kaip reikiant.
 - Šaunu, - tyliai sušnibždėjo ji. - Puiki pradžia.
Ji susiėmė už galvos ir ilgai sėdėjo, kol galiausiai užmigo...

Liucija nubudo vėlai vakare. Tiksliau, beveik vidurnaktį. Ji atsistojo ir pasirąžė. Nuo tokios kietos lovos jai dabar skaudėjo visus šonus. Ji atidarė lagaminą, išsitraukė pižamą ir higienos reikmenis ir išėjo ieškoti vonios. Koridoriuje ji sutiko dar nematytą vaikiną:
 - Labas, - pasisveikino jis.
 - O taip. Labas, - ji užsidengė ranka burną ir nusižiovaujo.
 - Aš Lukas, o tu Liucija. Deivis jau pasakė.
 - Malonu susipažinti.
 - Man ir. Ko nors ieškai?
 - Amm... taip. Vonios.
 - Paeik tiesiai, pasuk į kairę ir ten pamatysi. Tik nepyk dėl netvarkos. Ką tik atvykom, tai dar nespėjom susitvarkyti, - nusišypsojo jis.
"Tai nereikėjo palikti tokios netvarkos" pagalvojo Liucija ir nupėdino link vonios.
 - Aj. Ir dar reikia tau pasakyti, kad neužsirakina vonios durys. Tai palik kokį daiktą ar ką koridoriuje, kad žinotumėm, kad užimta.
 - Gerai!! - sušuko Liusi ir dingo už kampo.
Kai ji nusimaudė, nuėjo į virtuvę. Atsidariusi šaldytuvą nustebo. Ten vien tik gėrimai. O pilvas jai jau nemažai streikavo.
 - Šūdas, - atsisėdo ji prie stalo ir rankomis pasirėmė galvą.
 - Kas nors nutiko? - paklausė iš nežinia kur atsiradęs Timas.
 - Ne, - pamelavo ji. Ir netikėtai jai sugurgė pilvas.
 - Nesijaudink. Jau užsakėm picas. Tuoj atveš.
 - Nors tiek gerai. Kur Deividas?
 - Nuėjo tau nupirkti kelis laikraščius.
 - Aišku. Na, aš gal eisiu.
 - Pakviesim, kai bus pica.
 - Gerai.
Ji atsistojo ir grįžo į "savo" kambarį.

Ir ji užsideda kaukę...

Deja, vykti į ligoninę reikėjo anksčiau. Trūko tik vienos dienos ir Anika būtų nuvežta į ligoninę. Ten ją būtų prižiūrėję, ja rūpinęsi. Gal ji ten netgi būtų pasveikusi. Būtų grįžusi į gyvenimą ir toliau juo džiaugusis. Ji būtų laiminga su savo vaikais ir vyru. Galbūt būtų buvusi jų susilaukusi daugiau. Bet vis tik trūko tos vienos dienos.
Tos vienos vienintelės dienos... Ir ji galbūt nebūtų iškeliavusi pas dukterį. Galbūt ji nebūtų palikusi vyro ir dar dviejų vaikučių. Bet tai tik lieka spėlionėmis, nes niekas to nebesužinos. Jau tiesiog per vėlu.
Vieną rytą Bleikas, kaip įprastai, atėjo į jos kambarį paimti padėklo. Kaip visada jame nebuvo vandens ir sulčių, o maistas buvo čia. Jis atsisuko į Aniką. Kiek laiko ji čia guli? Ne dieną, ne dvi ir ne kelias savaites... O jau kelis mėnesius:
 - Rytoj viskas pasikeis, - tyliai jis sušnabždėjo jai į ausį. - Tu vėl atsistosi ant kojų. Pažadu.
Tada jis glostė jos galvą ir stebėjo, kaip ji miega. Jos gležnas ir nusilpęs kūnas tyliai alsavo. Jos kūnas. Kadaise jis buvo tobulas. Aukšta, liekna, tvirta ir žvali. Tamsūs, ilgi, garbanoti plaukai, didelės pilkos akys. Visai neseniai ji atrodė kaip svajonių moteris. Visos pavydėdavo jos grožio. O čia gulėdama ji atrodė, gležna, sunykusi. Dideli ratilai po akimis, pavargusi oda. Tas kumštis, kurį ji visai neseniai laikė tvirtai sugniaužusi, nes buvo nusiteikusi kovai, dingo. Jos plaštaka suspausta, bet labai silpnai.
Bleikas paima jos ranką, į savo delną įdeda jos delną ir glosto jį:
 - Viskas bus gerai.
Jis atsistojo ir paėmė padėklą. Nusileidęs laiptais žemyn papusryčiavo. Pagamino pusryčius vaikams ir žmonai. Vėl nunešė padėklą į viršų. Tuo tarpu jis pažadino vaikus ir liepė ruoštis į mokyklą.
 - Paskubėkite. Pusryčiai jau ant stalo, - tarė jis ir nuėjo į savo kambarį pasiimti portfelio su dokumentais.
Netrukus namai liko tušti. Tik Anika gulėjo viena lovoje ir vis galvojo, galvojo, galvojo. Net pati jau nesuprato apie ką. Vos vos sunkiai pasikėlė, atsikimšo migdomųjų buteliuką ir iš karto išsitraukė keletą tablečių. Viena jai jau nebepadeda. Nebedaro poveikio. Jai reikia jų vis daugiau. Pasiėmė stiklinę vandens ir nurijo visas tabletes vienu mauku. Tada ji vėl atsigulė. Laukė. Laikas bėga, o ji miego vis dar nenori. Laukė laukė. O poveikio kaip nėra, taip nėra.
Tuomet ji pasiėmė dar tą pati buteliuką ir įsipylė dar tablečių. Kiek jų, neskaičiavo. Vėl visas nurijo. Laukė, laukė... Ir po gero pusvalandžio sulaukė. Miego, iš kurio ji jau nebepabus. Niekada.
                                   


Dar vienos laidotuvės, nespėjus normaliai atsigauti nuo pirmųjų. Dar vienas smūgis šeimai. Arba tam, kas iš jos liko. Našlys su dviem vaikais. Jiems liko močiutė. Daugiau niekas. Absoliučiai niekas.
Po laidotuvių Bleikas paima vaikučius už rankų ir nuveda juos į automobilį:
 - Važiuosime namo. Pamiegosite, pailsėsite, - tarė jis jiems, kol jaunėlei segė diržą. dar vienos tragedijos jam tikrai nereikia - Kaip nors viskas susitvarkys. Deividai, tu irgi užsisek diržą, - jis atsistojo, uždarė automobilio dureles ir žengė link priekinių automobilio durelių.
 - Ką nors sugalvosime.
Automobilis pajuda. Iš lėto.Netikėtai Bleikas pamato, kaip ant šaligatvio atsiduria jo žmonos motina ir bando sustabdyti automobilį. Jis sustoja ir pradaro langą:
 - Bleikai, aš su Angela važiuosiu iš paskos. Galėsi nuvažiuoti į kavinę ir užimti svečius. Mes pabūsime su vaikais.
 - Ačiū, bet...
 - Prašau.
 - Echh. Gerai.
 - Dar susitiksim, vaikučiai, - tarė ji pernelyg saldžiai.
Angela buvo Anikos sesuo. Vyresnė už ją dvejais metais. Ji turi du vaikus: Tomą, kuris yra Liucijos amžiaus ir vyresnę dukterį Joaną. Ji visada pavydėjo Anikai jos laimingos šeimos, nes pati jau buvo ištekėjusi antrą kartą. Ir ta antra santuoka yra ne tokia, kokios tikėjosi. Todėl Angela ir vengė bendrauti su savo seserimi. O jei ji pradės gailėtis, tai bus per vėlu. Nes su Anika bendrauti nebeišeis.
Automobilis sustojo prie namų. Bleikas atidarė vaikams duris ir palydėjo juos namo.
 - Su jumis pabus močiutė ir teta Angela.
 - O kur kita močiutė? - paklausė Deividas. Jis prie jos jau buvo prisirišęs.
 - Ji grįš vakare. Kaip ir aš. Būkit geri ir klausykite jų. Nes dabar labai sunkus metas. Ir išdaigų tikrai nesinori.
 - Gerai.
 - Eikit nusiplauti rankų. Pašildysiu jums pietus.
Vaikai nubėgo į antrą auštą. Tuo tarpu atvyko ir dvi moteriškės.
 - Violeta, -Bleikas kreipėsi į uošvę, - kodėl jūs norite čia būti?
 - Bleikai, ką tik palaidojau savo dukrą. Manai, kad man lengva sėdėti ten tuose pietuose ir klausytis visokių kalbų, nuo kurių aš tik verksiu. Jau geriau pabūsiu čia ir pasimelsiu už ją.
 - Gerai. Na, tai aš jau einu. Vaikams tuoj sušils maistas.
 - Gerai gerai. Eik tu. Mes susitvarkysime.
Ir Bleikas išėjo. Tik jis nežinojo, kas vyks namuose, kol jo nebus. Jis nežinojo, apie ką kalbėjo Violeta ir Angela. Ir jis nežinojo, kad tą pokalbį kai kas nugirdo. Niekas to nežino. Tik Violeta, Angela ir Liucija.
 - Eikit miegoti, vaikai. Jums reikia poilsio, - tarė močiutė, kai visi pavalgė.
Deividas su Liucija ir nuėjo į savo kambarius. Berniukas tyliai nusivilko, pasiklojo lovą, atsigulė ir gulėjo. Gulėjo tol, kol užmigo. O Liusi nuėjusi į savo kambarį atsisėdo. Sėdėjo ir laukė. Laukė, kol kas nors ateis, ją paguldys, paglostys, ką nors papasakos. Bet niekas neatėjo. Šitos močiutės ji nedrįso nieko prašyti, nes ji bijojo jos. Kodėl? Pati nežinojo. Liusi atsistojo ir nulipo laiptais žemyn. Gal, kai močiutė ją pamatys, nueis paguldyti.
 - Bet ekspertai mano, kad ji nebandė nusižudyti, - tarė Angela, kuri patogiai sėdėjo fotelyje.
 - Nežinau, - atsiduso Violeta. - Nežinau.
Liucija nebežinojo, ar eiti į svetainę, ar ne. Ji stovėjo už sienos, galvojo ir klausėsi. Klausėsi kitų pokalbio.
 - Ji nesurijo nei pusės vaistų. O jei būtų norėjusi nusižudyti gi būtų visus sugėrus. Man čia kažkas įtartina.
 - Gal ji tiesiog norėjo pamiegoti. Tik išgėrė per daug tų vaistų ant tuščio skrandžio. Ekspertai sakė, kad ant tuščio skrandžio yra daug didesnis poveikis.
 - Vis tiek aš nemanau, kad tai nelaimingas atsitikimas, - toliau savo tęsė Angela. - Kodėl Bleikas laikė tuos vaistu prie jos? Juk žinojo, kad jai gali bet kas šauti į galvą. Manau, kad jis siekė..
 - Baik, - sušnypštė Violeta.
Tyla.
 - Aš taip ir maniau, kad iš tos jų draugystės nieko nebus. Ir buvau teisi. Kuo viskas baigėsi? Laidotuvėmis. - galiausiai pripažino Violeta.
 - Mes esame švelniai tariant pasiturinti šeima. O kas yra Bleikas? Žurnalisto ir kažkokios siuvėjos sūnus. Ko jam reikia? Pinigų, - toliau savo tiesas dėstė Angela.
 - Tik nesakyk, kad...
 - Taip. Aš manau, kad jis taip galvojo gauti Anikos palikimą.
Dar ilgesnė tylos pauzė.
 - Nenoriu to stuobrio daugiau matyti savo akyse. Niekada. - galiausiai pokalbį užbaigė Violeta.
Liucija. Ji tik stovėjo už tos sienos ir klausėsi. Nelabai suprato apie ką jos kalbėjo. Tačiau vieną dalyką ji suprato. Jos tėvelį laiko negeru žmogumi.
 - Mano tėvelis ne toks, - galiausiai ji išlindo.
 - Ne tau žinoti, mergyt, - piktai atrėžė Angela.
O močiutė, kuri turėtų ją ginti, tik stovėjo, kaip įbesta.
 - Aš žinau, kad mano tėvelis yra geras.
 - Patylėk. Tavo nuomonė čia niekam nesvarbi. Tik drožk į savo kambarį.
 - Neisiu.
 - Eisi.
Angela paėmė Liuciją už rankos ir tempė į jos kambarį.
 - Jei ne tavo brolis. Jie nebūtų susituokę ir viso to nebūtų įvykę, - pakeliui murmėjo ji.
Tada Liusi ir suprato, kad viskas yra skaičiuojama pinigais. Žmonės susikuria tokį vaizdą ir gyvename tokiame pasaulyje, koks jiems yra patogus. Bet ne tokiame, kokio nori. Liucijai tėvai visada aiškindavo, kad meilė yra visa ko pagrindas. Tik niekada nesakė, kad ta meilė dar gali būti suvaidinta. Netikra. Ji ką tik pamatė, kokia yra jos teta be kaukės. O gal ji užsidėjo kitą, dar vieną kaukę? Dabar ji suprato, kad žmonės vieni prieš kitus vaidina. Prie tėvelio teta buvo gera ir paslaugi, o už akių šmeižė jį.
Liusi suprato, kad ir jai reikia tokios kaukės. Kad neskaudintų tėvelio pasakydama tiesą, kad jis būtų laimingas. Kad jis nematytų jos liūdnos. Kad niekas nematytų jos liūdnos. Kad jai pačiai daugiau nieko nebenutiktų. Kad jos vėl teta nebartų. Ir ji užsideda kaukę...

Praėjo mėnuo. Bleikas keletą kartų skambino Violetai. Bet niekas neatsiliepdavo. Jis vis tik palikdavo balso žinutę su krūva klausimų. Galiausiai jis su vaikais nutarė išsikraustyti. Išsikraustyti ir pamiršti, kas čia vyko pastaraisiais metais.
 - Vaikai, ar norėtumėte pakeisti aplinką? - vieną dieną paklausė Bleikas.
 - Kaip suprasti? - paklausė Deividas.
 - Gyventumėme kituose namuose. Jūs eitumėte į kitą mokyklą, susirastumėte naujų draugų. Manau, kad taip būtų lengviau užsimiršti.
Liusi nenorėjo kraustytis, nes bijojo pamiršti mamą, bet galiausiai sutiko, kad tėveliui būtų lengviau ir nekiltų daugiau problemų.
Išsikraustymo dieną, Bleikas parašė laišką Violetai, kad išsikrausto. Ir parašė naująjį adresą, jei ji norėtų aplankyti vaikus. Močiutė padėjo įsikurti naujuose namuose ir pati grįžo į savo namus. Laikas bėga ir šeima, arba tai, kas iš jos liko, pradeda apsiprasti su nauju gyvenimu.
Gyvenimu su kaukėmis....

Ir kaip viskas klostėsi toliau...

Kova buvo labai ilga ir varginanti. Dienos ligoninėse tarp baltų sienų, baltų patalų, baltų užuolaidų, baltų seselių ir baltų gydytojų aprangų. Visur balta... Kažin, kas sugalvojo, kad ligoninės turi būti baltos? Kas sugalvojo tokią nesąmonę? Vienas variantas, kad balta ramina, balta netrikdo ir leidžia ilsėtis. Balta spalva - šviesumas ir viltis. Balta yra tyra spalva, o visos kitos - jau užterštos.
Bet Anikai atrodė kitaip. Balta spalva ją trikdė, vedė iš proto. Ji jautėsi, kaip beprotnamyje, nes ji nieko nebesupato, nebesigaudė aplinkoje. Balta spalva jai reiškė akinančią šviesą, per kurią nemato išėjimo. Taip ta šviesa apakina... Kai ji išeidavo su dukryte į lauką, pirmiausia ją apakindavo. Ji jau nebebuvo pripratusi prie žalios spalvos.
Tuo tarpu, jos vyras Bleikas daug ir sunkiai dirbo, kad būtų pinigų išlaikyti šeimai, kad jau ir irstančiai. Kad būtų iš ko nupirkti vaistų, kad būtų iš ko susimokėti už procedūras ir gydymą. Visi pinigai - viskas buvo skirta tik Kotrynai. Jie patys iš tų pinigų tik pavalgydavo. Ir tai dažnai pamiršdavo tą padaryti. Jo pagrindinis kursas tapo darbas, namai ir ligoninė. Ir taip kiekvieną dieną: darbas, namai ir ligoninė...
Liuciją ir Deividą atvyko prižiūrėti jų močiutė iš kitos valstijos. Nesvarbu, kad giminės iš mamos pusės gyveno visai netoliese ir galėjo vaiko gydymą paremti pinigais. Jie buvo labai užsiėmę, todėl tą mažą mergaitę aplankydavo tik kartą per porą savaičių.
O štai močiutė, Bleiko motina, atvyko iš už tūkstančių kilometrų, kad palaikytų savo vaikus. Ji kiauras dienas leido savo laiką su vaikais: vedė juos į mokyklą, gamino jiems valgyti, vedė į parkus. Kad tik jie jaustųsi kuo geriau.
Tačiau...
Tačiau visa ta kova, visas tas vargas nedavė jokių vaisių. Liga buvo nustatyta per vėlai. Gydytojas, kad ir kaip norėjo, nebegalėjo niekuo padėti, tik kaip įmanoma ilginti Kotrynos ir taip jau trumpo gyvenimo trukmę.
Ji mirė. Mirė, nepraėjus nei pusei metų nuo ligos diagnozavimo.
Tą vakarą mergaitė buvo be galo rami ir stebėjo savo šeimos narius, sėdinčius jos palatoje. Ji norėjo keltis, prieiti prie broliuko ir sesutės, paprašyti, kad tėtis ją pamyluotų, tačiau to neleido padaryti lašelinės ir tai, kad ji buvo tvirtai laikoma. Todėl Kotryna tik stebėjo, kas vyksta aplinkui ir kalbėdavo dar savo niekam nesuprantama kalba. Nors jau vieną kitą žodelį ji jau mokėjo.
Tą vakarą niekas nenutuokė, kad ji jau blėsta. Devintą valandą močiutė parvežė anūkus namo, Bleikas taip pat netrukus paliko žmoną ir dukrą.
Moteris nusiprausė, pavalgė, sutvarkė ir pavalgydino mergytę, paguldė ją vėl į lovytę ir užmigdė. Užmigdė miegu, iš kurio ji daugiau niekada nepabudo. Anė užgesino šviesą ir pati atsigulė į netoliesę esančią lovą, skirtą jai. Užmigo. Bet miegas ramus nebuvo. Ji vis krūpčiodavo ir vartėsi nuo šono ant šono. Ji nė nenumanė, kad nubudusi atsidurs dar viename, daug baisesniame košmare.

 - Ji mirė, - nuskambėjo koridoriuje gydytojo balsas.
Anė susigriebė už pilvo, pradėjo giliai kvėpuoti, kad ji nors kiek nurimtų. Tačiau kvėpavimas trūkčiojo ir tai sukėlė dar didesnę baimę. Vaizdas akyse pradėjo lietis, nes akyse jau kaupėsi ašaros, o balsas ruošėsi veržtis pro jos lūpas.
Tačiau ji ištarė tik vieną vienintelį žodį:
 - Kotryna...
Ir šis kambėjo taip tyliai tyliai, kad tik ji viena girdėjo šį vardą.
Ir ji susmuko ant grindų. Apsikabino kelius ir verkė pasikūkčiodama. Gydytojas bandė ją guosti, pakelti, atnešė vandens, tačiau ji nebegirdėjo nieko, kas vyksta aplink ją. Nieko.Tik nenutylantį murmesį.
Galiausiai jai buvo suleisti raminamieji ir ji buvo paguldyta į palatą, kol apsiramins. Nuo to laiko šie vaistai tapo jos ramstis. Nuo to laiko nebeįsivaizdavo savo gyvenimo be jų.

Po kelių dienų įvyko laidotuvės. Susirinko visos giminės reikšti užuojautos. Bet susirinko tik tada, kai jau niekuo padėti nebegalėjo. Kur jie visi buvo, kai labaiausiai reikėjo pagalbos?! Jie buvo užsiėmę savo reikalais, savo verslais... savo problemomis, kurios iš tikrųjų buvo tokios menkutės. Kaip sakant, kiekvienas žiūri tik savo daržą. Kitų gali ir palaukti.
Tik tuomet visi žmonės siūlė savo pagalbą ir paramą. Tik tada jie guodė, bandė kalbėtis, kai šeima išlemendavo vos po vieną kitą žodį. Jie dar net drįso sakyti:
 - O kad mes būtumėme galėję kuo nors padėti.
Tik tada jie rėmė šeimą pinigais, tik tada jie siūlė pagalbą, siūlė pagyventi kelias savaites kartu ir padėti. Tik tuomet jie pasirodė tokie draugiški. Dirbtinai draugiški...

Nuo to laiko šeimos nebeliko. Vyras pastoviai dirbdavo. Tai buvo vienintelis būdas užsimiršti apie netektį. Tiesiog sėdėti biure ir skaityti kitų žmonių rašliavas ir nuspręsti, ar dėti jas į laikraštį, ar ne. Tačiau kur tik graudesnė istorija, jis iš karto pradėdavo lyginti ją su savo istorija. Su savo patirtimi.
Po darbo, jis užsukdavo į barą, kur išgerdavo pora bokalų alaus, kad nors kiek sumažintų savo baimę ir atsipalaiduotų. Taip jis tapo priklausomas nuo butelio. Bet gerai nors tiek, kad jis nebuvo tragiškas. Viską darė saikingai. O tada jis keliaudavo į mokyklą paimti vaikų.
Grįždavo namo. Paruošdavo jiems pietus ir liepdavo eiti ruošti namų darbų. Bleikas visada persirengdavo, paruošdavo gražų padėklą su vakariene žmonai ar pakildavo laiptais į viršų.
Tuk tuk.
Durų niekas neatidaro. Ir niekas nieko už durų nesako. Tarsi ten nieko nebūtų. Kaip visada. Tuomet jis atidarydavo duris ir nužvelgdavo lovoje gulinčią žmoną, kuri kaip visada nieko neveikė tik gulėdavo arba miegodavo. Bleikas padėdavo padėklą ant spintelės prie lovos, pabučiuodavo žmoną į kaktą ir išeidavo. Pradžioje dar sėdėdavo su ja. Bandė kalbinti, prablaškyti. Tačiau po daugybės bergždžių bandymų suprato, kad viskas veltui. Nuo to laiko jis pabučiavęs ją į kaktą išeidavo.
Kiekvieną rytą, jis ateidavo į jos kambarį. Ji dažniausiai miegodavo. O vakarienė būdavo nepaliesta. Tik vanduo arba sultys buvo paimtos. Vaistams nuryti. Jis paimdavo padėklą ir viską suvalgydavo pats. Tuomet nuveždavo vaikus į mokyklą.
Ir taip tęsėsi diena iš dienos. Visi priprato prie naujosios rutinos, gyveno užsidarę. Kartą buvo atvykusi kelioms dienoms teta. Iš Anikos pusės. Na taip, juk Bleikas be savo motinos daugiau giminų jau nebeturėjo.
 - Tau reikia psichologo ir rimto gydymo, Anika, - vieną dieną tarė teta, sėdėdama prie dukterėčios.
 - Nieko man reikia! - šaukė ji. - Palikit mane ramybėje...
 - Na gerai, - tarė ji ir nuėjo pas Anės vaikus.
 - Ar jūs norite, kad mamytė pagaliau atsikeltų? - paklausė ji.
Mergaitė linktelėjo galva, o berniukas teištarė tylų:
 - Taip.
 - Tai darykit jūs ką nors. Lankykit ją. Neduokit jai ramybės. Linksminkit. O nestovėkite čia kaip statulos.
 - Bet mes jau bandėm, - prasitarė Liusi.
 - Ji mus išveja ir sako, kad nenori, jog mes ją tokią matytumėme, - užbaigė Deividas.
Teta beištvėrė nei savaitės ir išvažiavo, supratusi, jog nieko nepeš.
Dienos bėgo, o moteris vis silpo. Ji beveik nieko nevalgė, o tik vis silpo. Vaikai jau nebejautė, kad turi mamą. Jie pradėjo pykti ant jos, kad ji juos pamiršo, kad jai svarbesnė yra Kotryna, kurios jau nebėra. Oficialiai jie žinojo, kad yra mama, štai už tų durų, tačiau jie jos jau nebejautė. Jie dug labiau prisirišo prie tėčio.
Galiausiai vyras pajautė, kad pagaliau reikia išvežti Aniką į ligoninę. Vėl ligoninės. Nuo šio žodžio visiems dabar šiurpuliukai bėgioja. Jis paskambino vienai klinikai ir susitarė, kad už kelių dienų ją paimtų. Jau nebegalima leisti jai silpti. Ji turi grįžti į normalų gyvenimą. Jai reikia atsigauti. Juk be Kotrynos dar yra du vaikai ir vyras. Jos verkšlenimai nieko nebepakeis. Jai reikia stotis ir eiti pirmyn...

Nuo ko viskas prasidėjo...

Seselė, iš laboratorijos paėmusi tyrimų rezultatus, nuėjo į palatą ir padavė juos gydytojui. Vyras, kurio amžiaus iš išvaizdos nustatyti neįmanoma, bandė sustabdyti seselę, bet ji tik papurtė galvą ir nuėjo. Tas vyras dar prieš gerus kelis mėnesius tikrai atrodė jaunas, švytintis. Ne viena moteris būtų pamaniusi, kad jis žavus viengungis ir neturi nei žmonos, nei trijų vaikų. Ne viena jau ir bandė jam kabintis ant kaklo, bet jis jas atstūmė. Nes vis tik turi šeimą: mylinčią žmoną ir tris gražučius vaikus.
Bet dabar.. Dabar jis atrodo visas nuvargęs. Akys, kadaise spinduliavusios ramybe ir jaunatviškumu ir išmintimi, kuri teikė tiek paslaptingumo, dabar buvo nuvargusios, ištinusios nuo bemiegių naktų tiek namuose, tiek ligoninėje. Jo lūpų kampučiai nebebuvo pakelti į viršų ir nebeskleidė šilumos. Dabar jo lūpos tik ramino. Jo rankos dabar jau atrodo pavargusios, toks jausmas, kad ji nebegali pakelti tokios naštos. Tačiau jis dar ne tiek iškentės. Jo rankos bus daug labiau pavargusios, tik jis to nežino.
Kai seselė nuo jo nusigręžė, jis apsisuko ir nuėjo prie taip pat išvargusios moters ir ją apkabino.
 - Viskas bus gerai, - sušnabždėjo jis švelniu balsu. Deja, tik raminančiu.
Moteris kumštyje suspaudė vyro švarko gabalą ir pravirko. Vėl.. Jos akys jau ir taip jau buvo raudonos nuo verkimo. Jos plaukai buvo surišti į kasą. bet aiškiai matyti, kad ji nesistengė. Ir tiesa. Ji jau kelias dienas nebešukuoja savo juodų ilgų plaukų. Ir jeigu tai tęsis, teks tas garbanas nusikirpti. Moters rankos taip pat atrodė pavargusios. Matosi, kad jos turėjo daug darbo. Tačiau tvirtas kumštis rodo, kad ji dar turi jėgų. Bent jau kol kas.
Galiausiai moteris nusisuko nuo vyro ir pažvelgė į du vaikučius, sėdinčius ant kėdžių. Jie atrodė tokie maži ir pažeidžiami. Jų veidukai buvo išbalę vos ne kaip ligoninių sienos, o akytės spinduliavo baime ir išgąsčiu. Vyresnysis berniukas, gal kokių dešimties ar devynerių metų, laikė mergytę už rankos ir nejudėjo. Tik žiūrėjo į vieną tašką. O mergaitė, kokių septynerių metukų, dairėsi ir garsiai kvėpavo.
Ji šiandien turėjo važiuoti su klase į pirmąją ekskursiją. bet to neįvyko. Ji sėdi čia, ligoninės koridoriuje, ir laukia. Laukia būsimo nuosprendžio, apie kurį dar nė vienas nenutuokia, nors giliai širdyje jaučia, kad kažkas negerai.
Ji sudrebėjo, tik nežino dėl ko, ar dėl baimės, ar dėl šalčio. Visada, kai ko nors ji išsigąsdavo ir bijodavo, pradėdavo drebėti ir niekas to nesustabdydavo. Kartą mokykloje prieš rašant diktantą, ji labai bijojo. Juk tai pirmas kartas. Juk tai bus pirmas pažymys, kurį ji parneš namo. Ji pradėjo drebėti.
 - Tau šalta? - paklausė mokytoja.
Mergaitė tik gūžtelėjo pečiais.
 - Vis dėl to uždarysiu langą, - ji tyliai nužingsniavo link langų.
Paskui mokytoja pradėjo skaityti diktantą prieš rašant. Visi vaikai susikaupę klausėsi, o ji drebėjo, kaip drebulės lapas. Atėjo laikas rašyti pirmąjį sakinį. Ji paėmė savo gelsvą saulės paveiksliukais išmargintą parkerį, kuris drebėjo jos rankose. Ji vos nuėmė kamštuką ir pradėjo rašyti. Raidės ir taip dar nebuvo labai gražios, o dabar tai tikra keverzonė, nes rašyti taip drebančia ranka neįmanoma. Mokytoja priėjo prie jos:
 - Nueik pas seselę pasimatuoti temperatūros. Parašysi kitą kartą.
Mergaitė linktelėjo, atsistojo ir nužingsniavo link seselės punkto. Po kiek laiko seselė pareiškė, kad ji visiškai sveika.
 - Tau šalta, Liucija? - paklausė moteris.
 - Nežinau, - tyliai numykė ji.
 - Eikš čia, mergyt, - vyras atsitūpė ir palaukė, kol mergaitė atsidurs jo glėbyje.
Jis ją tvirtai apglėbė ir bandė sušildyti, bet ji vis tiek drebėjo. Atsidarė gydytojo kabineto durys:
 - Prašom užeiti,  -ramiu balsu tarė jis.
 - Aš nueisiu, - tarė moteris. - Tu pabūk su vaikais.
Ir ji dingo už baltų durų.
 - Nesąmonė, - jau šaukė moteris. - Juk jai ką tik suėjo metai. Ji dar tokia maža. Taip negali būti. Atlikit tuos tyrimus dar kartą.
Tada pasigirdo tylus verksmas. Iš kabineto išėjo gydytojas, bet moteris jame pasiliko. Ji tik sėdėjo ant sofos ir verkė. O seselė glostė ir bandė paguosti.
 - Nieko tu nesupranti. tau taip nebuvo, - dar kartą pasigirdo tas šauksmas, tik šį kartą jis buvo skirtas seselei.
Vyras pastatė mergaitę ant grindų, davė berniukui keletą smulkių:
 - Eikit į kavinukę antrame aukšte nusipirkti ledų, - tarė jis.
Jis visada taip elgiasi, kai nori ką nors nuslėpti nuo vaikų. Ir jautė, kad tai, ką išgirs dabar, vaikams girdėti nebūtina.
 - Gerai, tėti, - tarė berniukas, vardu Deividas. - Einam, Liusi, - jis paėmė mergaitę už rankos ir ją nusivedė.
 - Sakykit, kas yra, - tiesiai šviesiai kreipėsi vyras daktarą.
 - Jūsų dukrai, na jai vėžys. Leukemija, - šį kartą gydytojas jai tai pranešė kiek sutrikęs, nes jis bijojo panašios reakcijos, kaip ir moters.
Vėžys... Tai yra tas žodis, kurio dabar bijo visa šeima. tai žodis, kuris pakeitė jų visų gyvenimus. Tai žodis, kurio jie niekada neužmirš ir kurį jie pastoviai girdės sapnuose. Šį žodį nugirdo net du vaikučiai, kurie jau darė koridoriaus duris. O trūko visai nedaug, kad bent jie nebūtų to žodžio išgirdę.
 - Kotrynai? - tai buvo nereikalingas klausimas, nes ir taip aišku, kad maža mergaitė, neseniai atšventusi savo pirmąjį gimtadienį, dabar gulėjo atskiroje palatoje, kur beveik visas naktis mama su ja būdavo.
 - Na taip.
 - Bet jai dar tik metukai!!!
 - Na liga nesirenka žmogaus pagal amžių.
Tyla.. Tolumoje girdisi kaukšintys bateliai, kitų gydytojų balsai. Kažkas netgi skardžiai nusijuokė.
 - Ką mes galim padaryti? - jau kiek atsigavęs tarė vyras.
 - Reikia pakalbėti.
 - Gerai, tik mano vaikai..
 - Nesijaudinkit, seselė nueis į kavinę ir su jais pabus. Užeikite į kabinetą - daktaras parodė į jau pravertas duris, kur matėsi ant sofos sėdinti sukniubusi moteris. Kai vyras įžengė į vidų, seselė nuskubėjo į kavinę.
Durys užsidarė ir trys suaugusieji susėdo ilgam ir rimtam pokalbiui.
 - Ar ji gyvens? - galiausiai paklausė moteris, kai išklausė visų gydytojo medicininių kalbų.
 - Galbūt, - nuskambėjo toks trumpas ir paprastas atsakymas, tik šį kartą jis neguodė nei vieno kabinete sėdinčio žmogaus.
 - Kaip suprast "galbūt"?!!! - moteris ir vėl neteko savitvardos.
 - Nurimk, Anika, - vyras suspaudė moters ranką savo delne. Bet jo balsas jau neberamino. Moteris pradėjo trepčioti koja.
 - Mes sakome kokia yra tiesa. Mes tikrai darysime viską, ką galime, kad ji pasveiktų. Aš tam atiduosiu visas jėgas, - galiausiai ir gydytojas, kuris visada turi būti ramus, praradęs savikontrolę. - Juk ji dar tokia maža...

Gyvenimas - tai didžiausias pasaulyje spektaklis,

O mes esame aktoriai.

Kiekvieną dieną užsidedame kaukes ir vaidiname tame spektaklyje.

Tik vakare, kai esi vienas,

Tu nusiimi tą kaukę ir leidi odai pakvėpuoti.

Tik tada tu nevaidini, nes tuo metu tu esi užkulisiuose.

Tavęs čia niekas nemato ir negirdi,

Iki tu vėl užsidedi kaukę ir pasirodai scenoje.

Jei kas nors sakys, kad niekada nemeluoja, nevaidina,

Tu prisimink, kad esi scenoje.

Jei tu manai, kad nenešioji kaukės,

Prisimink, kad anksčiau ar vėliau ją teks užsidėti,

Nes bus laikas pasirodyti scenoje.