Štai ir viskas

Praėjo maždaug aštuoni mėnesiai nuo pirmojo šios istorijos įrašo. Tada nemaniau, kad tiek laiko užtruksiu, kol baigsiu istoriją. Vis tik laikas ėjo, aš jau kaip ir "susigyvenau" su ja. Ir dabar jau be galo keista, kad ji pasibaigė.
Visą laiką tuos įrašus kėliau į word`ą. Saugumo atveju. Ir jūs perskaitėte 230 puslapių (sąsiuvinio maždaug dydžio lapas). Sakyčiau visai neblogai. Nežinau, kaip jums, bet man ši istorija labiau vykusi nei "Vienas lašas iki laimės". Gal paaugau. Nežinau. Seniau, kai rašiau tai buvo veiksmas ir veiksmas. Na turėjau, ką pasakyti, bet esmė tame, kad nemokėjau to padaryti, na o čia jaučiu, kad man pavyko. Vis tik tobulėti yra kur ir čia taisyti yra ką. Labiau norėjau apimti daugiau veikėjų gyvenimų, o ne vien Liucijos. Bet kaip jau išėjo taip.
Pastebėjote, kad dažniausiai rašiau kartą į savaitę. na kitaip man nebuvo galimybių. Na bet aš tik dar kartą įsitikinau, kad galiu darbą padaryti iki galo. Jei ne jūs, skaitytojai, tai man gal nebūtų buvo to stimulo ir viską būčiau metusi pusiaukelėje. O dabar galiu džiaugtis, kad baigiau dar vieną darbą.
Kalbant apie istorijos turinį... Kažkada susapnavau sapną ( na ne kažkada o prieš kokius 8 mėnesius), kur kažkaip mokykloje buvo galima gyventi. Įrengti tokie kaip ir bendrabučiai. Na ir buvo taip, kad kažkokiai merginai (sapnuose veidų nematau, tai nežinau, kas ten buvo) teko apsigyventi viename kambaryje su vaikinu. Ir kažkaip ten buvo, kad jie vienas kitam patiko, tačiau jis ją apgavo, o tada ji keršijo jam. tad pradžioje ir galvojau taip rašyti. Tačiau pradžią ir situaciją pakeičiau. Pagal mano pirminius planus, Liusi turėjo keršyti, bet kažkaip nesugebėjo. Tai vat. Tada pabaigoje... Na ji buvo sumanyta baigtis anksčiau (kur jis ją randa prie to ežero), bet pagalvojau "Dar keli įrašai". Taip ir gavosi.

Šiaip man įdomu, ką jūs manote apie šią istoriją. Kas jums patiko, o kas nepatiko? Įdomi jūsų nuomonė.

So, laukiu komentarų!

Kiekvieną rytą

Vaizdai per automobilio langą buvo labai gražūs. Vis tik, tai jos namai, jos gamta. Kad ir kaip gera būtų Prancūzijoje, čia daug mieliau. Automobilis važiavo siauru keliuku link Rouz kaimelio. Ji nusprendė tuoktis ir gyventi ten. Netoli savo senelių, kuriems jau reikia priežiūros.. Liucijai buvo gaila, kad kaip pamergė ji nepadėjo rengti vestuvių, bet svarbiausia, kad ji čia.
 - Greit atvažiuosim? - ji išgirdo vaikišką balselį iš automobilio galo. Liusi tikrai dar nepripratusi kad turi broliuką.
 - Netrukus.
 - Noriu valgyti.
 - Tuoj nuvažiuosim ir pavalgysi, Jokūbėli.
Mažas raudonskruostis berniukas nutilo, bet pradėjo krebždenti sėdynę. Tai truputį nervino Liuciją, bet ji tvardėsi. Juk negali pasirodyti kaip žiežula, dar išgąsdins Jokūbą, o juk jis matė ją tik per kompiuterį. Ji beveik jam nepažįstama.
Neilgai trukus automobilis sustojo didelio namo dideliame gražiame kieme. Liusi pasitvarkė plaukus, pasidažė lūpas ir pasiėmusi švarkelį išlipo iš automobilio.
 - O aš?! - suriko Jokūbas.
 - Tiksliai! - ji pribėgo prie automobilio ir atidarė dureles.
Berniukas iššoko iš automobilio ir nuskubėjo prie žolės žaisti.
Liusi giliai įkvėpė ir netyčia jos žvilgsnis užkliuvo už ant piršto mūvimo žiedo.
 - Bus geriau, jei niekas nežinos, - pagalvojo ji ir nusimovusi žiedą, įdėjo jį į rankinę. - Eime, Jokūbai? - ji atkišo jam ranką ir abu nuskubėjo į namą.
Pasveikinimas buvo labai gražus. Liucija tikrai nemanė, pavyzdžiui, kad apsiverks. Rouz močiutė labai miela moteris. Elgėsi su ja kaip su savo anūke. Na, o Liucijai to ir reikėjo. Galima sakyti, kad jos vienintelė močiutė ant mirties patalo. Alchaimeris visiškai pakirto Bleiko mamą. Gydytojai nieko gero nežada. Jai kiekvieną dieną vis blogiau.
Na, o su Violeta... Ji palaiko tik minimalius ryšius. Tiesiog Liucija po tiek laiko negali imti ir elgtis lyg niekur nieko. Angelos dėka nėra tokio ryšio. Bet tiek to.
Visą dieną namuose virė gyvenimas. Vestuvių planuotojai, artimiausi giminės, nuotaka ir jaunikis ėjo iš proto. Vestuvės jau kitą dieną, o darbų nesuskaičiuojama krūva. Tad Liucija, gavusi kambarį, persirengė ir padėjo visiems darbuose.
Jokūbas žaidė su šuniuku, o ji su Rouz dėliojo gėles.
 - Gaila, kad nesusipažinsi dabar su pabroliu, - kalbą pradėjo Rouz.
 - Kodėl?
 - Na jis tik ryt atvyks prieš vestuves. Pati noriu su juo susipažinti. Vis tik jis Džeiko pusbrolis. Norėtųsi pabendrauti prieš vestuves.
 - Nesinervuok. Viskas gi bus gerai.
 - Taip...
Jos tyloje rišo puokštę.
 - Bet jeigu jis koks nekoks.
 - Nemanau, kad tavo būsimas vyras tada jį kviestų.
 - Tu teisi. O gal jis tau labai patiks, - ji šelmiškai nusišypsojo. - Jau tiek laiko negirdėjau, kad tu su kuo nors būtum.
 - Kas ten žino, - paslaptingai atsakė Liusi. Ji nenorėjo kalbėti apie Viktorą, todėl vengė kalbų šia tema. Nes meluoti irgi nesinorėjo.
Vakare visi susėdo pavakarieniauti ir nuskubėjo į savo kambarius. Juk reikia išsimiegoti prieš šventę.
Ji paguldė Jokūbą, pasekė jam pasaką ir stebėjo, kaip kilnojasi jo krūtinė. Koks jis mažas. Ir ji kažkada tokia buvo. Ir Deividas. Ir Kotryna būtų buvusi. Ji papurtė galvą norėdama nuvyti užplūdusias mintis.
Nuėjo, atsigulė į savo lovą ir prieš užgesindama šviesą, parašė Viktorui žinutę.

Prieš akis jai pažįstamas kambarys. Ji guli prikaustyta lovoje, o aplink tvyro nemalonus kvapas. Ji pasuko galvą ir pamatė padėklą su maistu. Už durų kažkas krebždėjo. Dar ji norėtų kiek numigti, bet negali. Jai skauda galvą, pilvą, o svarbiausia širdį. Ji pažvelgė į savo baltas, smulkias rankas. Paskui į maistą ir ją supykino. Dar ne šiandien. Šiandien ji dar kiek pailsės, o rytoj grįš į gyvenimą. Krebždenimas už durų ir apačioje liovėsi. Turbūt visi jau išėjo.
Ir gerai. Mažiau jai grauš sąžinę. Šiaip ne taip, nerangiai ji pasikėlė ir pasiėmė buteliuką su tabletėmis. Pasiėmė dvi. Mat vienos jau per maža. Ir nurijo. Ji vėl atsigulė ir laukė. Nežino, kiek laiko ji taip gulėjo, bet vaistai veikti nepradėjo. Ji vėl atsikėlė ir pasiėmė dar tris tabletes. Dabar gal užmigs. Jis gražiai tvarkingai atsigulė, rankas priglaudė prie šonų ir laukė. Penkiolika minučių, pusvalandį, valandą. Ji skaičiavo pravažiuojančius automobilius. Štai dar vienas praūžė. Ji vėl atsikėlė ir pasidėjo buteliuką prie pat savęs. Jei dar per kelias minutes ji neužmigs,t ai reikės dar išgerti.
Ir miegas jos nesuėmė. Ji atidarė buteliuką ir į delną įbėrė dar kelias tabletes. Jas nurijo ir vėl atsigulė laukti. Šį kartą ilgai laukti nereikėjo. Ji pamatė savo dukterį baltais drabužėliais, švelniai nusišypsojo ir išėjo.

Liucija pašoko išpilta prakaito. Ji apsidairė. Tai ne tas kambarys. Ji giliai atsikvėpė ir pažvelgė į Jokūbą. Jis miega. Liusi pažvelgė į laikrodį. Ketvirta ryto. Užmigti jau nebeužmigs. po to, kai susapnavo motiną. O gal save? Ji nesuprato. Nes viską matė savo akimis, o jautė tai mama. Ji atsikėlė, apsivilko chalatą ir tyliai nuskubėjo į virtuvę. Kaip suprasti jai tą sapną? Ji tik suvokė, kad mama ne specialiai išėjo iš šio pasaulio. Galbūt ji visai nenorėjo nusižudyti, kaip manė visus metus. Galbūt ji visai nenorėjo palikti jos ir Deivido? Galbūt taip išėjo visai netyčia? Liusi prisipylė stiklinę vandens ir pradėjo godžiai gerti.
Ji negalėjo paaiškinti to sapno, o galbūt nenorėjo. Bet ji kai ką jautė. Palengvėjimą... Ir tai ją ramino. Netrukus ji grįžo į kambarį ir vėl atsigulė. tačiau jau nebemiegojo.

Ji apvilko Jokūbą gražiu kostiumu. Jis atrodė taip meiliai su tokiais drabužėliais. Rouz paprašė, kad jis su viena mergaite atneštų jai žiedus. Na, o tas smalsuolis dabar ir nekantrauja nešti tuos žiedus. Pati  Liucija apsivilko šviesiai rožinę suknelę. Tvarkingai susišukavo plaukus, pasidažė. Galiausiai ji paėmė Jokūbą už rankos ir abu nuskubėjo į nuotakos kambarį.
 - Atrodai stulbinamai, - tarė Liusi.
 - Atrodai stulbinamai, - atkartojo Jokūbas ir plačiai išsišiepė.
 - Ačiū, - tarė ji susinervinusi.
 - Viskas gerai, - Liucija pradėjo taisyti jos nuometą. - nesijaudink.
Bažnyčia buvo labai gražiai papuošta. Liucija ėjo su kitomis pamergėmis prie altoriaus. Jos gražiai sustojo vienoje pusėje. Ir visi pradėjo laukti nuotakos. Liusi nusprendė peržvelgti pabrolius. Ji neteko amo, kai pamatė priešais ją stovintį vyriausiąjį pabrolį, Augustą.
 - Negali būti, - ji tyliai sumurmėjo.
Vėl pažvelgė į jį. Dabar jų žvilgsniai susitiko. Jis žvelgė jai tiesiai į akis ir nežymiai linktelėjo.
Ją vėl užplūdo jausmų banga. Po tiek metų, jis susitinka kažkokiose vestuvėse ir jis jai tik linkteli? Ji bando tvardytis ir nusuka žvilgsnį į bažnyčios duris, pro kurias įžengia nuotaka. Ji taipogi mielai nustemba pamačiusi Augustą. Paskui ji pažvelgė į Liuciją, kuri nedrąsiai nusišypsojo. Prie altoriaus ji vos įbruko Liucijai puokštę. Ceremonija prasidėjo. Visi noriai viską stebėjo, dalyvavo akimis, išskyrus du žmones. Liuciją ir Augustą. Visą tą laiką jie buvo tik vizualūs dalyviai, tačiau mintyse jie sklaidžiojo kitur.
Po ceremonijos visi išskubėjo iš bažnyčios daryti nuotraukų.
 - Dabar jaunavedžiai su pamerge ir pabroliu! - sušuko fotografas.
Rouz su Džeiku meiliai sustojo, o Liucija su Augustu iš skirtingų pusių.
 - Gerai, o dabar jūs arčiau prie pamergės, - fotografas parodė Augustui vietą, kur atsistoti.
 - Labas, - vos girdimai tarė Augustas.
 - Labas, - tarė Liucija.
 - Jūs pažįstami? - paklausė Džeikas, Rouz vyras.
 - Taip jie pažįstami, - tarė Rouz. - Nuo universiteto laikų.
 - Čia tai sutapimas! - sušuko jis.
 - Netrukdyk jiems, - sušnabždėjo Rouz vyrui į ausį.
 - Kodėl?
 - Paskui papasakosiu.
 - Gerai.
Šventė buvo labai graži. Visi buvo šventiškai, linksmai nusiteikę. Tiesiog nepamirštamos vestuvės. Vėlai vakare atvažiavo automobilis, kuris paėmė jaunavedžius ir nuvežė juo į oro uostą. Medaus mėnesiui. Kai kurie svečiai pradėjo skirstytis. Na, o kai kurie lieka nakvoti. Visą tą laiką Liusi vengė susitikti Augustą, bet dabar jau tai buvo neišvengiama.
 - Tai kaip sekasi? - paklausė jis.
 - Gerai. O tau?
 - Noriu valgytiiii, - pribėgo prie Liucijos pavargęs Jokūbas ir nusižiovavo.
 - Gerai, bet pavalgęs turėsi eiti miegoti, - ji pažiūrėjo į atsiprašimai į Augustą, padavė Jokūbui ranką ir jie nuėjo.
 - Ar galėsiu miegoti viename kambaryje su Monika ir Henriu? - Augustas dar spėjo išgirsti tokį vaiko klausimą.
 - Pažiūrėsim, - atsakė Liusi ir jie dingo už kampo.
Augustas stovėjo apšalęs. Praėjo jau penkeri metai. Ji jau turi vaiką. Vadinasi, ji laimingai gyvena ir... O jis dar kažko tikėjosi...
Vis tik grįžęs į namą, kur buvo dar keletas svečių, jis paklausė Rouz močiutės, kiek tam vaikui metų.
 - Jau ketveri. Mielas berniukas. Kaip jis norėjo nešti tuos žiedus...
Tačiau Augustas nieko nebegirdėjo. O jeigu... Negali būti. Bet paskaičiavus taip išeina. Negi ji slėptų tokį dalyką?

Liucija, apsivilkusi švarkelį išėjo dar pasivaikščioti. Ji leido Jokūbui miegoti su kitais vaikais, nes pati dabar su juo būti negalėjo. Jai reikėjo viską apmąstyti. Liusi nuėjo prie upelio ir atsirėmė į didelį seną gluosnį. Ji stebėjo, kaip teka vanduo, klausėsi naktinio gamtos gyvenimo. Ji dabar labiau už viską troško paimti teptuką į rankas. Tai padėtų jai užsimiršti. Ir kam dabar pasirodė Augustas? Kai, jau atrodė, savo gyvenimą buvo susitvarkiusi. Tada ji atsiminė, kaip jai piršosi Viktoras.
 - Myliu tave, - tąkart galvoje jai nuskambėjo jos balsas. Ji atsisėdo ir žvelgė į dangų pro medžio šakas. Skruostu jai nuriedėjo ašara. O manė, kad jį jau pamiršo...
 - Štai kur tu, - tarė iš už nugaros pasirodęs Augustas.
 - Aš jau einu, - ji stojosi.
 - Palauk, norėjau pasikalbėti su tavimi.
 - Taip? - ji atsistojo kiek atokiau nuo jo.
 - Aš apie Jokūbą. Pagalvojau... Na viskas sutampa... Metai ir tau buvo bloga kažkodėl tąkart oro uoste.
 - Nesakyk, jog manai, kad esi jo tėvas, - Liusi nusišypsojo.
 - Bet taip išeina...
 - Manai, aš būčiau nieko tau nesakiusi?
 - Na...
 - Nesijaudink. Jis ne tavo...
 - Aišku, - Augustas tikėjosi palengvėjimo, bet nieko panašaus nejautė. Vadinasi, Liucija...
 - Jis mano brolis, - viskas jo abejones ji galutinai nutraukia.
Ji pasitvarkė švarkelį ir nuskubėjo pro jį.

Liusi jau buvo prie pat namo, kai ją sustabdė Augustas.
 - Nepyk dėl to, - tarė jis.
 - Viskas gerai, - ji darė duris ir įžengė į virtuvę. Visi jau miegojo. Jis sekė paskui ją.
 - Ko tu pyksti? - paklausė jis. - Juk sutarėme, kad..
 - Nepykstu. Tiesiog tu manai, kad galiu taip paprastai imti ir elgtis lyg niekur nieko?
 - Ne, bet... Klausyk, atsimeni, kaip tu sakei, kad nė vienas iš mūsų negali nusileisti? Na priežastis dėl, ko visą tą laiką negalėjome būti kartu?
 - Taip.
Kažkas viršuje sukrebždėjo.
 - Einam, - Augustas paėmė ją už rankos ir nuvedė ją į jo kambarį.
Jis paėmė ją už rankos.
 - Sakei, kad nenori, jog kiekvieną rytą atsikėlęs aš galvočiau, kas būtų jeigu būčiau vykęs į Los Andželą. Tu sakei, kad paskui tavęs dėl to nekęsiu. Per visus tuos metus buvo visko. Jau manydavau, kad viskas tvarkoje. Lyg ir merginą turėdavau, bet vis tiek tai buvo ne tas pats. Tavęs man niekas nepakeis. Ir žinai, jau daug mieliau būčiau kiekvieną rytą galvojęs, kaip man sektųsi Los Andžele. bent jau tu būtum buvus šalia.
 - Tikrai nebūtų buvę taip jau gerai, - bandė dar gintis Liucija.
 - O dabar kiekvieną rytą nubudęs galvojau, kas būtų, jeigu būčiau tau nenusileidęs? Kiekvieną mielą ryto to savęs klausiau ir galvodavau, kad gal dar būtumėme kartu. Ir aš vis tiek kažko nekenčiau. Savęs. Velniop man tas Los Andželas jeigu tavęs nėra šalia.
Liucijai nuriedėjo ašara.
 - Aš noriu kiekvieną ryta ne galvoti, kas būtų buvę, o noriu, kad tu būtum šalia ir man nieko nereikėtų galvoti. Viskas man neturi reikšmės,jeigu nėra taves. Niekas man neteiks džiaugsmo, jeigu nebus tavęs.
 - Aš irgi noriu kiekvieną rytą pamatyti šalia tik tave, - galiausiai ištarė Liucija ir puolė į glėbį Augustui.

Galbūt jiems buvo reikalingi tie metai, kad suprastų, ko buvo netekę?

The End

Pasiteisino.

Paryžius... Visai kitoks miestas nei kiti. Viskas visai kitaip nei jos šalyje. Gatvės, atmosfera, oras, kalba, net žmonės čia kitokie nei jos namuose. Mergina su lagaminu išžengė iš pastato ir įkvėpė naujo oro. Visai kitokio. Nuo šiol jos gyvenimas bus kitoks.
Liucija per likusį vasaros mėnesį greitai priprato prie naujo gyvenimo. Universitetas buvo tobulas. Ji apžiūrinėjo senovinius jo pastatus ir dažnai ten vaikštinėdavo pas mokytoją, kad patobulintų savo prancūzų kalbą. Ji gyveno jaukiame bendrabučio kambariuke. Na tai nebuvo tas pats, kas jos senajame bute, bet vis šis tas. Ji perstatė baldus, perdažė sienas ir įsirengė naujam gyvenimui. Kas vakarą ji susisiekdavo su Augustu ir savo šeima. Kasdien prie telefono ji praleisdavo nemažai laiko. Beveik visą vakarą.
Liusi kasdien apžiūrinėjo miestą, vaikščiojo į kavines ir netrukus ji pasijautė esanti šio miesto dalimi. Ypač tada, kai ją pradėjo pastebėti kiti. Kai prasidėjo mokslai, ji susipažino su keletu labai gerų žmonių, su kuriais nueina kartais papietauti.
Per tą trumputį laiką, ji suspėjo tapti žavia užsieniete, kurią visi stebėjo, nes ji buvo kitokia. Ji buvo visiems tarsi ant kalno auganti gėlė, kurią norint pasiekti, reikia užkopti ant to kalno. Draugai ją kas vakarą pradėjo vestis į klubus, vakarėlius, o telefonas vis dažniau likdavo namuose. Skambučiai pradėjo retėti, tačiau jos ir Augusto bendravimas perėjo į elektroninį paštą. Jie abu jau jautė, kad viskas baigiasi, bet kažkodėl nė vienas nedrįso visko nutraukti.
Laikas bėgo ir atėjo pavasario atostogos. Liucija grįžo namo aplankyti savo ką tik gimusio mažojo broliuko - Jokūbo. Ji buvo nuvykusi į studentų miestelį pas Augustą, bet jo jau nebuvo. Jis išvykęs atlikti praktikos. Tai buvo paskutinis lašas Liucijai. Kodėl jis nieko jai nepasakė?
Kai tik ji grįžo į Prancūziją, ištrynė visus Augusto duomenis ir pasiruošė naujiems nuotykiams.
Viskas pasiteisino. Slapčiausios jų viltys ir lūkesčiai pasiteisino. Meilė per atstumą neegzistuoja. Nuo šiol ji galvos apie save ir apie tai, kas yra aplinkui ją.
Tą patį vakarą, kai ji "sudėliojo" savas mintis, ji nuėjo į barą. Atsipalaiduoti ir tikrai viską pradėti iš naujo.
 - Labas, gažiuole, - prie jos priėjo jaunas prancūzas, kuris prabilo angliškai su ryškiu akcentu.
 - Labas, - ji nusišypsojo jam ir parodė į šalia esančią laisvą vietą.
 - Kaip čia sėdieti prie jūsų.
Liucija nusišypsojo. Vaikinas užsakė jai kokteilio. Paskui dar vieną ir dar vieną.
 - Manie visada žavėjo amerikietės, - tarė jis po jų ilgo susipažinimo laikotarpio.
 - O mane prancūzai, - ji nusijuokė, pabučiavo jam į skruostą ir nuėjo.
Ji nesuvokė, kodėl pabėgo. Juk tai tokia puiki proga, o vis ta baimė... Parėjusi namo, ji visą naktį mąstė apie tą prancūzą, ji vis jautė jo kvapą, o galvoje skambėjo jo balsas.
Ją ištiko švelnus šokas, kai kitą rytą ji pamatė jį universitete. Jis praėjo pro šalį su keleta merginų, bet pamatęs ją, jis paliko jas. Liucija nuvijo užplūdusias mintis šalin ir pabėgo nuo jo. Vis tik vakare, kai jau temo, ji atsitrenkė tiesiai į jį pasukusi koridoriuje už kampo.
 - Tai ko bėgi? - šį kartą jis prabilo prancūziškai.
Liucija tik nusijuokė. Ją taip svaigino jo buvimas šalia.
 - Liucija, tu baigi mane išvesti iš proto, - tarė jis ir pasilenkęs pabučiavo jai į lūpas.
Pradžioje Liucija elgėsi nedrąsiai, bet paskui jos pirštai naršė po jo juodus vešlius plaukus, o jos rankos spaudė jos liemenį. Jai pasidarė silpna nuo to malonaus jausmo.

Liucija ir Viktoras. Viktoras ir Liucija. Liusi plius Viktoras. Liucija per pastaruosius metus visiškai atsidavė prancūzų gyvenimui. Ji tapo prancūzaite. Po pusmečio ji ir Viktoras apsigyveno kartu. Dar po kelių mėnesių apie jį jau žinojo Bleikas ir vis jos šeima. O kai Liucija šventė ketvirtąsias gyvenimo Prancūzijoje metines, ji gavo neapsakomą dovaną...
Liucija nustebo kambaryje ant lovos radusi supakuotą sodriai mėlyną suknelę ir ant jos padėtą rožę. Ji pakėlė raštelį ir perskaitė: "Pasipuošk, mano mieloji". Šis vakaras ypatingas. Liucija įkvėpė Viktoro kvapo ir paėmė suknelę. Ji gražiai prigludo prie jos kūno, o apačioje ji gražiai krito. Liucija susišukavo plaukus, pasidažė ir apsiavė naujus batelius, kuriuos padovanojo Viktoras.
 - Pasiruošusi? - paklausė iš už kampo išlindęs vyras.
 - Taip, - ji nusišypsojo.
 - Atrodai pasakiškai, - jis paėmė jos ranką ir apsuko ją ratu, kad pasigrožėtų ja. Iš švarko kišenės jis ištraukė juodą šilkinį šalikėlį ir apsukęs ją pradėjo rišti ant akių.
 - Ką darai?
 - Rišu akis, kad nepamatytum.
 - Ko nepamatyčiau?
 - Staigmenos.
 - Na gerai.
Kai jis užrišo jos akis, saldžiai ją pabučiavo.
Ji padavė jam ranka ir atsidavusi leidosi jo vedama. Jie kažkur važiavo. Po nežinia kiek laiko automobilis sustojo, Viktoras iš lipo ir atidarė Liucijai dureles. Paėmė ją už rankos ir kažkur vedė. Ji jautė gaivų vėją, po kojomis girdėjo, kaip bateliai eina mediniu grindiniu. O galiausiai ji išgirdo bangų ošimą.
 - Atsargiai, - Viktoras sustabdė Liucija ir paėmęs į rankas įkėlė ją kažkur.
 - Sėsk, - tarė ji, kai jau buvo pristūmęs kėdę prie jos.
Jis giliai įkvėpė oro ir atrišo jai akis. Liucija pamatė, kad jie yra jachtoje ant denio, prie gražiai parengto staliuko dviems. Ji matė geltonas šviesas aplinkui ir žvaigždėtą dangų virš jos.
 - Kaip gražu.
Viktoras atsistojo priešais ją.
 - Tai džiugu.
 - Ko tu nesėdi? - Liusi nusistebėjo.
 - Palauk.
Jis priklaupė ant vieno kelio, iš švarko kišenės ištraukė mažą dėžutę ir ją atidarė. Ten blizgėjo žiedelis.
 - Ar būsi mano žmona? - paklausė jis.
Liucijai akyse blizgėjo tik tas žiedelis, o mintyse jai girdėjosi senas pažįstamas balsas "Myliu tave, Liucija. Tu mano gyvenimas".
 - Liucija? - Viktoras atrodė kiek išsigandęs.
Atsikračiusi tų minčių ji nusišypsojo.
 - Taip, - atsidususi tarė ji.
Viktoras atsikvėpęs užmovė jai ant piršto žiedą ir karštai pabučiavo. Tai padėjo Liucijai galutinai atsikratyti prisiminimų.


Kelis mėnesius ji gyveno kaip pasakoje. Ji jautėsi kaip sapne ir negalėjo patikėti, kad ji ištekės. Mokslai jau pasibaigė ir ji ieškojosi studijos darbui. Viktoras perėmė valdyti tėvo įmonę, tad ji matė jį šiek tiek rečiau, tačiau, kai jie susitikdavo vakare... Ji buvo laiminga, nes turėjo viską: mylintį vyrą, namus, ji galėjo dirbti, ką norėjo.
Liucija norėjo vykti namo aplankyti brolių, tėčio. Ji norėjo, kad ir Viktoras vyktų kartu, bet jam susitikimai Milane. Tad jie nusprendė dar kurį laiką niekam nieko nesakyti. Be to su tėčiu ji pabus tik kelias dienas, nes jis vyks į kelionę su Sinde. Betani dabar jau mokosi universitete, tad jos tikriausiai irgi nematys. Liucija labai džiaugėsi turėdama galimybę pabūti su Jokūbu vienu du.  Ji ir jos broliukas. Mat Deividas nelabai galės juo rūpintis, kai jo mergina netrukus gimdys. Tad bus tik jiedu. Nieko tokio. Galbūt ji gaus galimybę ir suspės pamatysi savo sūnėną ar dukterėčią. Tai būtų geriausios atostogos.
Kai ji krovėsi į lagaminą daiktus, suskambėjo skambutis:
 - Rouz! - nustebo Liucija. - Kaip gera tave girdėti po tiek laiko. Kaip laikaisi?
 - Puikiai.
 - Žinok, aš grįžtu trumpam į Ameriką. Galėsim susitikti.
 - Kaip gerai! Jau norėjau klausti, kad galbūt ketini grįžti. Nes matai, po kelių savaičių išteku ir labai noriu, kad būtum mano pamergė.
 - Nuostabu! Bet matai, aš galėsiu nebent su Jokūbu ten nuvykti.
 - Nesvarbu. Bus jam mažų draugų, - ji nusijuokė. - Kaip gera bus tave pamatyti.
 - Man irgi. O kaip Skarlet? Ji bus?
 - Jai komandiruotė Londone. Negalės grįžti. Be to, ji kažkokia keista. Man atrodo, kad jai su Luku blogai ir galbūt ji tik dėlto nenori į vestuves.
 - Aš jai paskambinsiu.
 - Gerai.
 - Na, susiskambinsim. Einu toliau dėtis daiktų, nes vakare jau išskrendu.
 - Ok, netrukdau. Iki. Kaip nekantrauju, - Liucija tikrai jautė jos nekantrumą.
 - Iki, - Liusi nusijuokė ir padėjo telefoną į šalį.

Atsisveikinimas

Po tos dienos prie ežero viskas radikaliai pasikeitė. Liucijos ir Augusto gyvenimai pradėjo švytėti visokiausiosmis spalvomis. Kiekviena diena buvo pilna laimės ir džiaugsmui ribų nebuvo. Jie tesėjo savo pažadus ir gyveno taip, kaip niekada gyvenime. Pagaliau jie gyveno! Visos kaukės, visi apsimetinėjimai, visa ta vaidyba nebeegzistavo. Vos tik baigėsi mokslai, jie kibo į įvairias atrakcijas. Kartu aplankė Aliaską. Atrodo, kokio velnio ten trenktis. Juk taip šalta. Bet šaltis nė kiek nebaisus, kai šalia yra kita tavo dalis. Kaip gera jiems kiekvieną vakarą, nusivilkus tas striukes, megztinius buvo jausti vienas kito šilumą. Kaip gera jiems buvo kvėpuoti tuo tyru vėju! Jie dar krito iš lėktuvo su parašiutu, plaukė baidare be galo sraunia upe, krito nuo olos su gumomis. Jie ilsėjo paprastoje kaimo sodyboje, kur buvo tik jiedu, mažas senas kambariukas ir būrys vištų. Vis tik išsiskyrimo laikas neišvengiamai artėjo. Ji skris į Prancūziją, o jis po metų išvys Los Andželą. Skirtingose pasaulio pusėse, skirtinguose kraštuose.
 - Jau susikroviau daiktus, - tarė Liucija paskutinį jų bendrą vakarą jos bute. Ji atsigulė prie Augusto ir švelniai glostė jo krūtinę.  - Kai tik nuvyksiu tau paskambinsiu, - ji jau pradėjo jaudintis, kad ta diena atėjo.
 - Tai žinoma. Juk nenustosime bendrauti. Kas vakarą susiskambinsim ir...
 - Aš visada apie tave galvosiu.
 - Ir aš.
 - Augustai, - ji pakėlė galvą ir pažvelgė jam į akis. - Aš bijau, kad nebus taip paprasta. Juk per tiek metų gali visko nutikti. O jeigu mes... Nebebūsime kartu, - paskutiniu žodžius ji sušnabždėjo.
 - Tu visada liksi mano atmintyje. Be to juk tarėmės, kad taip toli į ateitį negalvosime.
 - Bet aš bijau...
 - Ššš.... Ką tu man prižadėjai? Kad nekvaršinsim sau dėl to galvos ir tai neturi gadinti mūsų laiko.
 - Tu teisus, - ji atsisėdo tiesiai prieš Augustą. Tada prie jo gundančiai pasilenkė ir įkvėpusi jo kvapo pasilenkė virš jo ir pradėjo bučiuoti jo lūpas. Tarsi paskutinį kartą. Jis apkabino ją per liemenį ir stipriomis rankomis perbraukė jai per nugarą. Per jų kūnus perbėgo šiurpuliukai

Nauja pradžia. Jie įžengė į oro uostą, kurio jie dabar abu nekentė. Netrukus ji išskris, o jis liks čia - vienas kaip pirštas. Liucija pamatė salėje stovintį tėtį, Sindę, Betani ir Deividą. Dar daugybė atsisveikinimo akimirkų. Šiandien ryte ji jau kalbėjosi telefonu su Rouz, Skarlet, Luku ir kitais. Jai netgi paskambino močiutė. Jų atsisveikinimas nebuvo šiltas. Juk po tiek mėtų nėra ko tikėtis šiltų santykių. bet jos bando.
 - Tėti, - pribėgo ji palikusi lagaminu kitame gale prie Augusto. - Kaip gerai, kad atvažiavai. Nenorėjau telefonu...
 - Aš irgi, - jis šiltai apkabino dukterį. - Sėkmės tau. Viskas bus gerai... Ir.. Nepamiršk mūsų.
 - Tai žinoma. Kaip gi kitaip.
 - Tikiuosi, kad kitą pavasarį mus aplankysi.
 - Gal bus per anksti šiek teik.
 - Juk norėsi pamatysi savo broliuką, - šiuos žodžius jis sušnabždėjo jai į ausį.
 - Tėti, tu nejuokauji! - ji garsiai sušuko.
 - Manyčiau, kad ne.
 - Sveikinu, - ji dar kartą apkabino tėtį. - Negaliu patikėti.
Galiausiai jis paleido ją ir atėjo laikas Sindei:
 - Sveikinu, - sušnabždėjo Liucija.
Galiausiai su visais atsisveikinusi ji priėjo prie Augusto.
 - Na ką, - ji giliai atsiduso. - Jau metas.
 - Liucija, - jis švelniai suėmė jos veidą. - Tik nepamiršk nieko ir viskas bus gerai. Tu tik džiaukis ir gyvenk. O kas bus su mumis, tas bus. Svarbiausia, kad niekada tavęs nepamiršiu. Tu mane visiškai pakeitei ir... Ko tu tokia išbalus? - paklausė jis.
 - Nieko, tik šiek tiek negera. Jau vien pagalvojus apie skrydį darosi bloga.
 - Tai gal prisėsk.
 - Viskas gerai. Geriau tęsk, - ji nusijuokė.
 - Aš tave myliu, - jis apkabino ją stipriai kaip tik galėjo, o paskui pabučiavo. Jau tikrai paskutinį kartą. Jos skruostais nuriedėjo ašaros ir jis pajautė tą sūrų skonį.
 - Sudie, - jis nuvalė jos ašaras.
 - Sudie, - ji atsiduso.
Tačiau nė vienas nepajudėjo. Jie taip ir stovėjo ir žiūrėjo vienas į kitą. Tai būtų trūkę visą amžinybę, bet per garsiakalbius pasigirdo moters balsas, pranešantis, kad į lėktuvą jau laipinami keleiviai.
 - Jau metas, - tarė ji ir uždėjusi ranką, ant lagamino rankenos, nuskubėjo...
Jis ilgai dar ją lydėjo akimis. Nueinančią, vieną, tokią silpną, trapią, vieną žengiančią į naują pasaulį. Jo širdy nuvilnijo skausmo banga.
 - Jau viskas, - tyliai tarė jis.
Jau pabaiga. Kad ir ką jie vienas kitam pakalbėjo, tai tebuvo tik pasakos. Draugystė tiek metų per tokį atstumą išsilaikyti negali. Tai neįmanoma. Galbūt po kokių metų jis ją pamatys. Galbūt kokius porą metų jie susirašinės, ir kuo toliau, tuo rečiau, kol viskas baigsis. Bet ji visada bus jo širdyje. Kaip ir jis jos.
Jie vienas kitam "įkvėpė" naujos gyvybės ir to paneigti negalima.
Kai Liucija dingo jam iš akių, jis apsisuko ir išėjo iš oro uosto su slapta gilia viltimi, kad tai dar ne pabaiga.

Skirtingais keliais

Praėjo beveik mėnuo. Augustas sparčiai sveiko ir jau buvo paleistas namo. Mama išvyko, tad jam padėjo Justinas. Jis nešė sąsiuvinius, vėsokiausius popierius, knygas Augustui, kad pasivytų moksluose. Justinas pastebėjo, kad Augustas tapo rimtesnis. Galbūt, kai jis buvo prie mirties slenksčio, dabar viską suvokia kitiap. Tačiau Augustas buvo rimtesnis tik dėl to, kad jis stengėsi prisiminti tuos mėnesius. Jį pastoviai erzino tai, kad jis nežino, kaip gyveno pastaruosius mokslo metus.
 - Ooo, kaip galvą skauda, - pakėlė jis galvą nuo knygų ir patrynė akis.
 - Pailsėk. Jau gal persimokei, - atsakė Justinas. - Buvau šiandien sutikęs Deividą.
 - Kas jis toks?
 - Tiksliai. Nepameni. Liucijos brolis.
 - Nu ir? - Augustas atsistojo ir pasirėmęs lazdele nuskubėjo į šaldytuvą pasiimti bokalo alaus.
 - Nieko. Tik sakė, kad ji kaip nesava.
 - Nieko negaliu padaryti.
 - Augustai, ar tu bent stengiesi ją prisiminti? - paklausė Justas. - Mačiau jus. Buvot be galo laimingi. Mačiau, kaip ištisus mėnesius tu čia buvai tarsi lavonas. Ir tik dėl jos. O dabar, kai viskas susitvarkė, kai viskas akimirksniu gali susitvarkyti, tu nepajudini savo smegeninės!
Augustas gurkštelėjo alaus iš skardinės.
 - Stengiuosi atsiminti, bet...
 - Ne, tu tiesiog nenori. Tau gal baugu pagalvoti, kad nebėra TO Augusto ir viskas. Bet tu niekada juo nebebūsi. Tad gali rinktis, ar būti tokiu surūgėliu, arba rinkis ją.
 - Nekvaršink man galvos. Ir taip skauda.
Augustas padėjo skardinę ant stalelio, apsimovė batus ir pagriebė raktelius:
 - Trumpam pasiskolinsiu tavo automobilį, - tarė jis ir išėjęs trenkė duris.

Važiavo jis greitai, atidaręs visus langus, kad praūžiantis vėjas pravalytų jo mintis. Greitai besikeičiantys vaizdai vertė jį jaustis ramesniu, tačiau tai juk nieko nesutvarkė. Po gero pusvalandžio jis pastatė automobily siauro keliuko kelkrašty. Toli matėsi ir kitas automobilis. Tikriausiai ten į kokią sodybą nuvykę žmonės. Juk jau beveik vasara. Taip šilta ir gera... Jis pasileido bristi per pievą. Eiti buvo sunkoka, nes lazda pynėsi į žoles, tačiau jis turėjo ten pabūti. Toli nuo visko.
Jis praskėtė krūmų šakas ir išvydo tą didelį ramų ežerą, pušis, tą gaivų vandens vėją. Augustas giliai įkvėpė ir užsimerkė, o atsimerkęs pažvelgė ant lieptelio krašto ir ruošėsi ten eiti. Bet staiga jis išvydo moterišką siluetą. Prie pat lieptelio krašto sėdėjo mergina ir piešė. Vėjas plaikstė jos ilgus plaukus ir palaidinę. Visa tai jam pasidarė labai artima, tarsi jau būtų tai matęs. Jis jau sukosi eiti atgal, bet jo galvoje neregėtu greičiu pradėjo keistis vaizdai. Vakaras, pilnatis, ruduo, mėnulis, jis ir Liucija. Prie to lieptelio - kartu. Jis pajuto jos kvapą ir lūpų skonį ir tada atsimerkė.
Grįžo. Grįžo jo gyvenimo dalis. Jis taip stengėsi viską prisiminti. O čia netikėtai, paprastai. Tik tereikėjo ją pamatyti. Jis ne tas Augustas, kuris yra vakarėlių liūtas, ne tas, kuris turi begales netikrų draugų, ne tas kuris skaičiuoja merginas ir ne tas, kuris meluoja. Jam užtenka vieno dalyko ir jis žino, kas tai. Augustas giliai įkvėpė ir lėtais žingsniais pradėjo artėti link Liucijos.

 - Labas, - jo planuota kalba išgaravo kaip dūmas.
Liusi net krūptelėjo ir pieštukas iškrito iš jos rankų.Jai smarkiai nudiegė pilvą  ir pradėjo trūkti oro. Akyse pradėjo tvenktis ašaros.
 - Ką čia darai? - tarė ji plonu balsu ir atsistojo. Ji nedrįso jam pažvelgti į akis, nes bijojo jo žvilgsnio. Ir kam jis čia?!
 - Juk aš tau ir parodžiau šią vietą, - tarė jis švelniai ir uždėjo ranką ant jos peties.
Ją nukratė šiurpuliukas.
 - Nežinau kodėl, - tęsė jis - Nežinau, kodėl po komos tavęs nepažinau. Nežinau kodėl viską pamiršau. Prieš visa tai, vaizdavausi, kad noriu tave užmiršti, bet kai tas noras išsipildė aš jaučiau tuštumą. Aš jos net nebesugebėjau užpildyti savo senais būdais. Visą mėnesį buvau gyvas, bet kartu ir miręs. - jis pakėlė jos veidą aukštyn ir pažvelgė į jos akis. - Labai labai labai atsiprašau ir jei sutiksi aš noriu viską ištaisyti.
Po šių žodžių, jis pasilenkė ir priglaudė jos lūpas prie savųjų. Jis pajuto, kad ant jo žandų šlapia. Jis žinojo, kad tai ašaros, bet tai buvo džiaugsmo ašaros. Jis paleido lazdą iš rankos, nuvalė ašarą ir stipriai apkabino. Liusi rankomis apsivijo jo kaklą ir ilgesingai bučiavo. Tarsi paskutinį kartą.

 - Augustai, - tarė ji, nes norėjo kažką jam pasakyti.
 - Šššš, - nutildė ją Augustas.
Liusi gulėjo ant pledo, o Augustas ir toliau ją bučiavo. Už visą prarastą laiką.
 - Negaliu, - tarė ji ir atsisėdo.
 - Kas yra? - paklausė jis išsigandęs.
 - Aš išvykstu.
 - Kur?
 - Rugpjūtį vyksiu į Paryžių. Prieš kelias savaites apsilankiau pas Henriką ir pasakė, kad gavau pakvietimą ten mokytis.
 - Tai šaunu!
 - Todėl nežinau, kas bus su mumis. Myliu tave, bet aš turiu išvykti. Tokia proga gali daugiau man nepasitaikyti.
 - Bet, aš galiu vykti su tavimi.
 - Ne. Pradžioje gal viskas ir būtų gerai. Bet juk tu nori būti režisierius. Juk sakei, kad baigęs mokslus vyksi į Los Andželą. Ten tavo vieta. O jei keliausi su manim. Po kiek metų tu save kaltintum. Tiksliau kaltintum mane. Kiekvieną rytą nubudęs prie manęs galvotum "O kas būtų, jeigu būčiau ten vykęs". Aš to nenoriu.
 - O kada tu grįši?
 - Po ketverių metų.
 - Tada...
 - O tu žinai, kas gali nutikti per tiek laiko? Galbūt mūsų keliai visiškai išsiskirs. Gal tu Los Andeže susirasi kitą merginą, gal ten sukursi šeimą per tuos metus...
 - Nekalbėk taip...
 - Bet tai tiesa. Būsim skirtinguose žemynuose, santykius išlaikyti neįmanoma. Suprask tu, - jai nuriedėjo ašara.
 - Gal ir tavo tiesa, - tarė jis nusiminęs.
 - Matai?
- Bet dabar tu manęs paklausyk, - tarė jis ir suėmė jos veidą. - kodėl mes turim taip viską ir nutraukti? Dabar, kai viskas atrodo turėtų būti puiku!
 - Nes nėra prasmės.
 - Nėra? Tu nori tuos likusius mėnesius kankintis? Aš nenoriu. Kai žinosiu, kad tu už keliasdešimties metrų valgai, miegi, kažką veiki.. Aš negalėsiu ramiai gyventi. Kodėl viskas turi taip baigtis? Liucija, tada padarykim tuos kelis likusius mėnesius pačius geriausius. Prašau... Galbūt surasim kokią išeitį. Tegul tai būna pats geriausias mūsų praleistas laikas kartu. Tegul tai būna ne kaips paskutinis laikas praleistas karu.
Liusi giliai atsiduso:
 - Gerai.
 - Prižadi?
 - Pažadu, - tarė ji ir puolė Augustui į glėbį. - Pradėkime nuo dabar.
Jie vienas kitam nusišypsojo ir pasinėrė į begalinę laimę. Po tiek laiko...
Ji gulėjo ir tyrinėjo jos akis. Jos švytėjo. Be galo šiltai. Jos skleidė šilumą, kaip ir jo pirštai ant jos kūno. Atsegta viena sagutė, - kita ir netrukus jis jau glosto jos rausvą randą ant pilvo.
Ji nuvelka jo marškinius ir pradeda glostyti jo stiprius pečius, apglėbusius ją....

Žingsnis atgal

Kelios pastarosios dienos buvo tarsi migla. Pirmą kartą Liusi per tą laiką nesilankė ligoninėje ir ji jautėsi kalta. Ji turėjo ten nueiti, pažiūrėti, kaip jis laikosi, bet... Bet kažkas jai trukdė ten nueiti. Ir tas kažkas yra baimė. Niekas jai neskambino, nieko naujo nepranešė. Tad ji sprendė, kad jis jos nepasigedo. Jam nebereikia jos - tai akivaizdi tiesa.
Vis tik tai ilgai tęstis negalėjo ir ji po tų ilgų dienų per prievartą užsuko į ligoninę. Galbūt ne kaip TA Liucija, o kaip mergina, kurią jis išgelbėjo ir dėl kurios jis taip nukentėjo.
 - Kaip jis? - ji tyliai paklausė gydytojo, sutikusi jį koridoriuje.
 - Gerai. Sveiksta. Atlikome įvairius tyrimus. Smegenys nepažeistos. Viskas jam gerai. Tikriausiai ji neatsimena, nes viską jam užblokavo pasąmonė.
Jis kaip tik atsakė į kitą klausimą, kurį norėjo užduoti Liucija " Ar jis prisimena".
 - Aišku, - teištarė ji.
 - Manau, kad galėtum jam viską papasakoti. Galbūt tai padėtų jam prisiminti viską.
 - Nežinau..
 - Tikrai nepakenks, jei pasakysi. Be to, jis turėtų teisę žinoti.
  - Gerai. Tada papasakosiu.

Ji sustojo prie jo palatos durų ir giliai atsiduso. Pasitaisiusi megztinio kalnierių, ji uždėjo ranką ant rankenos ir ją spustelėjo. Jis gulėjo ir žiūrėjo į lubas. Pamatęs ją, nusišypsojo. Bet tai nebuvo ne ta šypsena. Ne Augusto šypsena. Čia tarsi gulėjo nepažįstamas žmogus.
 - Labas, - nedrąsiai pasisveikino ji ir žengė žingsnį link jo.
 - Sveika. Atėjai aplankyti?
 - Taip. Kaip jautiesi?
 - Daug geriau.
 - Augustai, reikėtų pakalbėti.
 - Viskas gerai. Kas buvo, tas buvo. Nebūtina jausti kažkokios atsakomybės ar ko, - tarė jis nesuprasdamas.
 - Aš ne apie tai. Tu manai, kad komoje buvai devynis mėnesius. Iš tikrųjų tas laikotarpis daug trumpesnis.
 - Nesuprantu, - jis pažiūrėjo į ją klausiamu žvilgsniu.
 - Trys mėnesiai. Tavęs nebuvo tiek laiko.
 - Negali būti.
 - Niekas nežino kodėl, bet tu neatsimeni viso to laiko, kai mes buvome kartu ir viso to laiko, kai nebuvom.. Kartu.
 - Nori pasakyti, kad Elison ne paskutinė mergina?
 - Ne. Jei leisi aš tau viską papasakosiu.
 - Nu rėžk, - tarė jis šaltai ir pasitaisė pagalvę.

Tyla. Po ištiso Liucijos monologo, jis tylėjo. Tiksliau žiūrėjo į niekur, nieko nedarė. Jokio "Atsiprašau" arba bent kokio prisiminimo. Nieko. Jis elgėsi taip abejingai, tarsi išgirdęs kieno nors kito istoriją. Tik viena Liusi sėdėjo prie jo ir viltingai stebėjo jo veidą. Ji prikandusi apatinę lūpą laukė. Tačiau tas laukimas be proto sunkus. Kiekvieną sekundę, jos akys pradėjo vis labiau blizgėti. O Augustas...
 - Viskas aišku, - tarė ji sunkiai ir giliai atsidususi nukreipė žvilgsnį į langą. - Nieko nebus.
 - Klausyk, - jis atsisuko į ją. - Negali būti, kad aš toks buvau, kad vis tai buvo. Tai ne aš. Tai neįmanoma. Čia kažkokia nesąmonė. Tu manęs nepažįsti. Aš esu visai kitoks. Aš esu Augustas. O tavęs irgi visai nepažįstu.
 - Bet taip viskas buvo...
 - Gal ir buvo. Ką aš žinau. Bet nebėra. Tu dabar nori, kad aš tau sakyčiau, kad viską prisimenu, kad elgčiausi, kaip tas žmogus tavo pasakojime. Bet tai neįmanoma. Nė kiek tavęs nepamenu. Tu man kaip nepažįstama mergina, kurią neva išgelbėjau ir tiek.
 - Aišku.
 - Aš nesu toks Augustas, kaip tu nupasakojai. Aš mėgstu vakarėlius, pramogas, draugus, merginas. Taip merginas. Bet ne vieną merginą. Tad būtų geriau, kad tai viskas ir baigtųsi. Aš negyvenau tokio laikotarpio. Man tai lygu komai, nes nieko nepamenu. Dėl vienos merginos pasakojimo ir negaliu imti ir staiga pasikeisti. Ir..
 - Aš gal jau eisiu, - Liucijai buvo bloga klausyti tokių žodžių. - Sveik. Ką dar galiu pasakyti nepažįstamajam. Geriau jau eisiu, nes man nėra, ką čia veikti.
 - Atsiprašau, bet... Aš negaliu... Tikiuosi, kad tau viskas susitvarkys.
Iš tikrųjų Augustas nė kiek neapgailestavo. Tai tebuvo žodžiai. beverčiai žodžiai. Jis taip sakydavo, sako ir sakys visoms. Tai jo kasdienybė.
 - Susitvarkys. Jei tu išbraukei viską, tai ir man vadinasi neturėtų būti sunku.
Ji atsistojo ir išskubėjo iš palatos.
Jai išeinant, Augustas dar nužvelgė jos kojas. Gaila, kad jų nepamena. Ji visai graži... Ir gal nereikėjo taip jos dabar atstumti. Tačiau jis bijo beviltiškai įsimylėjusių merginų, todėl geriau pasisaugos.
Nuo paskutinės minties jis nusijuokė ir giliai atsiduso.
Taip, tai jis - Augustas, nesubrendęs, nesusitupėjęs vaikinas. Toks, kokiu visada buvo ir yra, ir bus. Jis širdžių ėdikas, vakarėlių liūtas ir visų numylėtinis.
Tačiau.
Kad ir kaip jis tuo didžiavosi, kažkas jam nedavė ramybės. Kartkartėmis jo atmintyje šmėstelėdavo raudonos Liucijos akys.
Kad ir kaip jis tuo didžiavosi, kartais jis vis pagalvodavo, koks galėjo būti su ta Liucija.
Kad ir kaip jis tuo didžiavosi, jis jautė, kad žengė žingsnį atgal.
Bet galiausiai visus nemalonumus nuveja mintis, kad grįžo senasis Augustas. Tikrasis Augustas.