Paskatinimas.

Saulė lėtai kilo ir savo spinduliais pradėjo glostyti miegančių žmonių veidus. Augustas taip pat pajuto žadinančią šilumą ir šviesą. Jis atsargiai atsimerkė ir prisidengdamas nuo saulės veidą žvilgelėjo sau per petį, kur turi miegoti Liucija. Jos jau nebuvo. Akimirksnį Augustas pagalvojo, kad jis tik sapnavo vakarykštį vakarą, bet kai išgirdo kažką besidarbuojantį virtuvėje, jis nurimo. Jis dar išsitiesė ir pasirąžė prieš atsikeliant.
Galiausiai jis atsikėlė ir pradėjo rengtis.
 - Oi, sutrukdžiau, - Augustas išgirdo švelnų moterišką balsą už nugaros.
 - Ne. Tu man netrukdai, - jis pabaigė užsisegti džinsus ir atsisuko į Liusi. - Labas rytas, gražuole.
 - Labas, - ji nusišypsojo ir priėjo arčiau jo. - Eik pusryčiauti.
 - Tik tada, kai normaliai pabūsiu su tavim, - Augustas prisėlino prie Liucijos dar arčiau ir ją apkabino. Jam patiko justi jos kavapą, jos kūno linijas. Jam apskritai patiko ta mintis, kad ji jo glėbyje ir ji niekur nepabėgs. Augustas nenorėjo sulaukti šios akimirkos pabaigos, todėl jis švelniai suėmęs Liusi smakrą ją pabučiavo. Liucija pradėjo jaustis taip, tarsi ji tirpų. Ji tik apglėbė Augustą ir mėgavosi bučiniu ir jo odos šiluma.
 - Jei mes čia niekada nebaigsim, atšals blynai ir jie bus nebeskanūs, - po ilgos tylos pauzės, prabilo Liucija.
 - Gerai jau. Nors tu skaniau atrodai, - Augustas pakštelėjo Liusi į kaktą ir nuėjo į virtuvę.

Valgydamas vaikinas išgirdo kažkur skambant jo telefoną. Jis greit įsidėjo į burną paskutinį kąsnį ir nuėjo ieškoti savo telefono. Viskas pasimetė nuo vakarykščio tvarkymo. Galiausiai pasirausęs Justino kambaryje, jis rado telefoną:
 - Klausau, - jis atsiliepė ir atsisėdo ant draugo lovos.
 - Labas, mažuti, - Augustas išsigando išgirdęs seniai girdėtą moters balsą.
 - Elison?
 - O tai ne, - mergina nusijuokė. - Tai kaip sekasi?
 - Gerai, - atsakė Augustas visai be nuotaikos. Jam mažiausiai reikėjo, kad vėl pradėtų lįsti Elison, jo buvusioji.
 - Labai tavęs pasiilgau, - pradėjo meilikauti toji.
 - Aišku.
 - Ko tu toks šaltas? - jos balso tonas kiek pakilo. - Čia dėl tos... Liucijos ar kaip ji ten?
 - Iš kur tu apie ją žinai? - nustebo jis.
 - Pasakė tavo draugužiai. Žinau apie tas lažybas. Klausyk, aš pakentėsiu, kol jos baigsis. Jau ne kartą tau atleidau. Apsimesim ,kad jos nėra ir viskas bus gerai.
 - Ne. Tarp mūsų viskas baigta, Elison, - sušnabždėjo Augustas, kad neišgirstų Liusi.
 - Nebaigta. Žinai, aš turiu tokį liežuvautojos liežuvį. Tau bus prastai, jeigu aš jo nesuvaldysiu. Pralaimėsi tada lažybas, mažuli.
 - Man nerūpi tos lažybos.
 - Na tada, kas tave varžo? Ateik vakare pas mane.
 - Klausyk, - Augustas jau visai rimtai įpyko. - Tu manęs nešantažuosi. Nebijau tavęs. Susirask ką nors kita. Tarp mūsų viskas baigta. Viskas. Neskambink ir neieškok manęs.
 - Tai tau patinka toji Liusi?
 - Ne tavo reikalas.
 - Dabar tu klasyk, - tarė Elison. - Tu galvosi, kad gyveni ramiai ir laimingai. Viskas tau puikiai sekasi su ta... O tada, kai mažiausiai to tikėsies viskas sugrius. Iš to ką jūs nulipdysit liks tik šipuliai. Patikėk. Aš tikrai neleisiu laimėti tai pirmakusei.
 - Viskas. Ate. Nenoriu aš tavęs girdėti, - galiausiai Augustas padėjo telefoną.
Jis atsistojo, giliai įkvėpė ir nuėjo į savo kambarį, kur buvo Liusi. Sustojęs tarpudyje jis stebėjo merginą, kurį sėdėjo prie stalo ir kažką rašė ar piešė. Augustas nežinojo, ką ji ten veikia, nes matė ją iš nugaros. Jis taip ir stebėjo ją, galvodamas, kad neleis kažkokiai pavyduolei visko sugadinti.
 - Tu čia? - atsisukusi Liusi kiek išsigando ir ji greitai sudėjo popirerius į papkę ir ją jau ruošėsi uždaryti, bet Augusto ranka ją sulaikė.
 - Kas čia? - paklausė jis.
Liusi kap įprastai jau ruošėsi išsiginti, bet ji prisiminė, kad ji jau turi išmokti gyventi be kaukės.
 - Piešiniai, - atsargiai tarė mergina.
Jis paėmė papkę ir ištaukė krūvelę piešinių. Atsisėdęs ant lovos, jis įdėmiai apžiūrinėjo piešinius.
 - Jie tavo?
 - Mhm.
 - Kokie gražūs. Čia visi?
 - Beveik. Aš per tiek daug metų tenupiešiau tik keletą piešinių.
 - Bet kodėl? Tu neturėtum paleisti pieštuko iš rankų.
 - Tiesiog negalėjau piešti. Kad ir kaip man tai patiktų.
 - Tau reikėjo stoti į menus.
 - Reikėjo, - Liucija tik dabar suprato, kad prarado tokią progą gyvenime. Ji praleido šansą. Ji per tuos apsimetinėjimus paleido savo svajonę iš rankų. Liucija atsisėdo ir pravirko.
Augustas atsisėdo šalia jos ir apkabino per pečius.
 - Nusiramink.
 - Aš taip norėjau piešti. Ir tebenoriu. Noriu būti dailininkė. O dabar neįmanoma, kad ta svajonė išsipildytų. Vaikystėje mečiau dailės mokyklą, dabar stojau į žurnalistiką vietoj menų. Ir viskas dėl kažkokios užtikrintos ateities. Užtikrintos, bet nelaimingos ateities.
 - Niekada nebūna per vėlu.
 - Vėlu. Be dailės mokyklos, niekas manęs niekur nepriims.
 - Tu gal ir praleidai patį pagrindinį kelią, numintą kelią, kurio visi ir eina. Lengviausią kelią. Bet žinok, kad yra pilna neišvaiščiotų keliukų. Jei tu tikrai nori piešti, tai siek tos svajonės. Nieko nėra neįmanomo.
 - Lengva pasakyti.
 - Lengva ir padaryti, jei labai to nori.
 - Tai, kad nežinau, ko man griebtis. Nuo ko pradėti. ką man daryti? Geriau būtų pamiršti tą piešimą.
 - Aš tau neleisiu.
 - Ir tu nieko nepadarysi. Viskas, - Liucija nusišluostė ašaras. - gana čia verkti. Žinai ką, gal baigiam žiūrėti tą vakarykštį filmą?
 - Tu tikrai to nori?
 - Taip.
 - Gerai, - Augustas atsistojo ir nuėjo įjungti kompiuterį.

Augustas Liuciją namo lydėjo aplinkeliais. Kad tik kuo ilgiau užtruktų tas pasivaikščiojimas. Bet vis tiek žaibiškai priartėjo akimirka, kai jie stovi prie Liusi laiptinės ir jis turi atsisveikinti.
 - Jei būtų mano valia, tai išvyčiau Justą ir tavęs nepaleisčiau iš namų.
 - Jei būtų tavo valia, - nusijuokė ji. - Niekur aš nedingsiu. Tikiuosi, kad ryt susitiksim?
 - Ooo. Pagaliau man jau nebereikia maldauti tavęs, kad susitiktumėmem. Gerai. Ryr vakare užsuksiu pas tave, o tada kai kur važiuosim.
 - Kur?
 - Pamatysi, - nusišypsojo jis ir apkabinęs Liusi pabučiavo.
 - Na gerai, - tarė jis. - Iki. Eik pamiegoti, nes jau vėlu.
 - Ir šalta, - sumurmėjo Liucija.
 - Tai ate.
 - Čiau.
Bet atsisveikinę, nė vienas nepajudėjo iš vietos. Nė vienas nenorėjo ištrūkti.
 - Tai kodėl neini? - paklausė ji. - Aš tuoj sušalsiu.
 - Laukiu, kol tu nueisi, - nusijuokė Augustas.
 - Na tai einu, - galiausiai Liusi ryžosi ir nusėjo link laiptinės, bet ją sulaukė Augustas, kuris paskutinį kartą ją pabučiavo. Tik tada jis jai leido grįžti į namus.

 - Labas, Liusi, - pasisveikino visa švytinti Skarlet.
Jai pamojavo ir Rouz, kuri jau grįžusi sėdėjo ant sofos ir gėrė kavą.
 - Tu visai nenuobodžiavai, kad tai vėlai grįžti, - tarė Skarli. - O kaip tu švyti! Dar nemačiau tavęs tokios.. Laimingos.
 - Labai pastebima? - paklausė Liusi.
 - Mhm, - tarė Rouz. Ji jau norėjo klausti, kas privertė Liuciją taip džiaugtis, bet ji prisiminė, kad Liusi nesipasakoja. Niekam.
 - Tai neklausit, kur buvau, ką veikiau? - Liusi atsisėdo šalia Rouz.
Dvynės seserys buvo šokiruotos. Jos nė kiek nesusigaudė, kas pasidarė jų draugei.
 - Na tai kur buvai, ką veikei? Neišiginsi. Mačiau oer langą tave su Augustu. Tokie meilučiai..
 - Šnipinėtoja, - nusijuokė liusi. - Na gerai. Papasakosiu, juk reikia pradėti gyventi.
Ir Liucija ryžosi dar vienam pokalniui. Mergaičių pokalbiui.
 - Taip ir sakiau, kad jūs būsit kartu! - sušuko Skarlet ir ji apkabino savo draugę. Dabar jau tikrą draugę, nes atsirado pasitikėjimas ir iš jos pusės.

Arti tikslo

Už kavinės langų jau po truputį temsta. Liucija sėdi už baro, pasiėmusi sąsiuvinį ir knygą, bei mokosi. Baras dabar pustuštis ir ji turi šiek tiek laiko mokslams. Bet, deja, Liusi negalėjo susikaupti. Ji vis mąstė apie tėčio praneštą naujieną. "Sindė su savo dukra nuo šiol gyvens pas mus" Bleiko balsas telefone pradėjo skambėti kaip sapne. Liucija daugiau nieko negirdėjo. Na ji girdėjo, bet tik padrikus žodžius. Juk jie ne taip jau seniai ir pažįstami. Tačiau šį sakinį ji pasiliko mintyse. Ar džiaugtis, ar liūdėti, ar pykti? Apskritai, ką Liusi ir galvoti? Jos mintys buvo visiškai tuščios, bet tuo pačiu tos tuščios mintys neleido jai ir susikaupti.

Įėjęs į barą Tomas pamatė merginą stovinčią už baro. Jos alkūnės buvo į jį įremtos. Rankose laikomas pieštukas buvo visaip sukiojamas ir juo buvo ne rašona, o piešiama paraštėse. Priėjęs arčiau Tomas atsiminė ją. Liucija. Jis prisėdo priešais ją.
 - Gražiai pieši, - nusijuokė jis.
Mergina greitu judesiu uždengė savo mažus piešinukus, užvertė sąsiuvinį su knyga ir įsidėjo į rankinę.
 - Aš nepiešiu, - tetarė ji.
Liucija nuėjo prie kriauklės nusiplauti rankų ir vėl grįžo prie Tomo:
 - Ko užsisakysi?
 - Manau, kad nieko.
 - Tada jums čia nėra ko veikti, - ji parodė į duris.
 - Na, manau, kad praeitą kartą pakankamai daug užsisakiau.
 - Kokį praeitą kartą? - bet vis tik Liucija pati atsiminė. - Aaaa.... Tu tas.... Na tas, kur mėgsti nemažai išgerti. Tiek jau to, pasilik.
 - Ačiū.
 - Tai jau atsigavai nuo kažko, kas tave slėgė? - pamačiusi vaikino šypseną, paklausė ji.
 - Na dalies problemų kaip ir nebėra. Tą išdavikę kaip ir pamiršau. O su mama problemos niekada nesibaigia.
 - Tai nors tiek gerai.
 - Išnyko vienos, atsirado kitos. kaip užburtas ratas.
 - Ir kokios gi dabar atsirado?
 - Kaip čia tinkamai suformulavus... manau, kad užteks tam vieno žodžio - TU.
 - Aš - problema? - Liusi nusijuokė.
 - Ne visai. Na dabar man labiausiai reikia sugalvoti, kaip tave pakviesti kur nors.
 - Aha...
 - Tai gal norėtumpalengvinti man tą darbą?
 - O kaip?
 - Tiesiog nueik kur nors su manimi.
 - Nežinau, - Liucija pasimetė. Ji mažiausiai norėjo naujų pažinčių. Bet kažkodėl jai atrodė, kad Tomą ji pažysta jau seniai.
 - Nagi sutik.
 - Bet ne šiandien. Ilgai dirbsiu. Po ilgos savaitės norisi pailsėti.
 - Gerai. Tada rytoj?
 - Tiks.
 - Tai susitikim ryt čia. Kokią šeštą.
 - Gerai.
 - Na tai aš gal jau ir eisiu.
 - Iki, - tarė ji.
Tomas pasilenkė prie Liucijos, norėdamas atsisveikinti, bet jį užvaldė navaldomas  noras pabučiuoti ją. Jis lenkėsi prie jos, siekdamas jos lūpų. Jis nieko daugiau šią akimirką ir nenorėjo, tik pajusti jos lūpas. Tačiau norai ne visada išsipildo. Sutrikusi Liucija kitaip pasilenkė ir jam teliko apkabinti ją. Jam teliko uostyti jos švelnių plaukų kvapą ir paglostyti jos šaltą odą. Tuo tarpu į kavinę ėjęs vaikinas į Tomą piktai žvilgtelėjo ir jį nuvilnijo pavydo banga. Jis sustojo prie durų ir ilgai galvojo, ar eiti vidun, ar ne. Jį sukaustė baimė, pamačius, kad Liucija nė kiek nesipriešina. Vis tik jis sukaupė visas jėgas ir tyliai uždaręs duris, nuėjo toliau.
 - Na tai iki rytdienos, - tarė Tomas atsiplėšęs nuo Liusi ir išėjęs į lauką pasuko į priešingą pusę nei tas vaikinas.

Liucija sutvarkė paskutinius stalelius. Ji nusirišo prijuostę, pakabino ją į savo spintelę.
 - O, jau devynios, - tarė mergina, kai užsidėjo ant rankos laikrodį.
Liusi išsitraukė savo lietpaltį, nes už lango jau lijo, pasiėmė tašę ir atsisveikinusi su kavinės administratoriumi, ji pasuko namų link.Ji ėjo lėtai ir mėgavosi gaiviu rudenio lietumi. Netrukus baigsis tie geri orai ir tas lietutis jau nebebus malonus. Jai tai puikiai išdavė vėstantis oras. Jos rankos staiga labai atvėso ir ji turėjau jas šiek tek įtraukti į rankoves. Kartą ji sušnirpštė, paskui dar kartą.
 - Kad nesikabintų sloga, - tyliai sušnabždėjo Liusi, rankinę persimetusi ant kito peties.
Ir kaip tik suskambo jos telefonas. Liucija sustojo, apsidairė ir pasislėpė nuo lietaus autobusų stotelėje. Ji ištraukė savo maloniai šildomas rankas į šaltį ir rankinėje pradėjo ieškoti telefono.
 - Klausau, - galiausiai atsiliepė.
 - Hmmm.. Sveika.
 - Skarlet! Aš kaip tik einu namo. Galėsime, kai grįšiu pakalbėti.
 - Na matai man reikia tavo paslaugėlės.
 - Na ir kokios gi? - nekantravo Liusi.
 - Ar galėtum šiąnakt man užleisti butą?
 - Ta prasme?
 - Na kur nors kitur pernakvoti. Labai noriu pabūti su Luku viena.
 - Tai aš jums trukdau..., - nusišypso Liucija. - Gerai, netrukdysiu. Smagiai pasibūkit.
 - Och, ačiū. Būtinai tau atsilyginsiu. Dabar liko kur nors išsiųsti Rouz.
 - Aišku, tai sėkmės. Iki rytdienos.
 - Aha. Čiau, - Skarlet padėjo ragaleį.
Liucija užsegė rankinę ir telefoną įsidėjo į kišenę. Atsisėdusi ant suoliuko, pradėjo galvoti, kur jai apsistoti. Netrukus ji vėl išsitraukė telefoną ir pradėjo rinkti brolio numerį.
 - Aaalio, - atsiliepė Deividas.
 - Labas. Tu namie?
 - Ne, o ką?
 - Velnias. O greit grįši? Man reikia pernakvoti.
 - Hm. Manau, kad tai neįmanoma.
 - Kodėl?
 - Išvažiavom. Nieko nėra namie.
 - Aišku. Tai tada iki, - ir Liusi padėjo telefoną.
Šaunu! Na Skarlet turės jai atsilyginti su kaupu. Kur jai praleisti naktį. Liuciją nukratė šiurpuliukas. Ji rankas atrėmė į kelius ir parėmusi galvą, pradėjo galvoti. Na ką, galisuaiai liko tik viena viltis.
 - Labas, Liusi, - nuskambėjo sutrikęs Augusto balsas.
 - Sveikas. Tu neužsimėnęs?
 - Ne, o ką?
 - Gal galėtum man pagelbėti?
 - Tai žinoma.

Padėjęs telefono ragelį, Augustas nužvelgė namus. Jis su Justinu gyvena tikroje betvarkėje. Augustas pažvėlgė į Justino kambarį.
 - Gerai, kad jo dabar nėra, - tarė jis.
Augustas turi tik keletą minučių. Jis greit girebėsi darbo. Indus į kriauklę, šiukšles į šiukšliadėžę, daiktus, stovinčius ne savo vietoje, jis sukrovė į spinteles ir į Justino kambarį. Paėmęs šluotą, jis greit apsisšlavė ir butas jau atrodė daug geriau. Likus kelioms minutėms, jis nuėjo į virtuvę ir pradėjo plauti indus. Galbūt taip rimtai jis plovė pirmą karą gyvenime. Paprastai, jei jam reikia kokios lėkštės ar puodelio, jis iš kriauklės išsiima nešvarų indą ir išsiplaina.
Suskamba durų skambutis. Augustas greitai užsuka čiaupą ir nusivalęs rankas į kelnes nuskubėjo prie durų. Jis nuėjo prie durų ir pasigedo ant spintelės rakto.
 - Velnias! Truputį palauk, nerandu rakto! - sušuko jis.
Augustas darinėja visus stalčius, o neradęs rakto vėl stumia daiktus atgal į juos. Galiausiai jis atsiduria Justino kambaryje ir tarp suverstų daiktų randa savo raktą.
 - Ochh, labas, - uždusęs pasisveikino, kai atrakino duris.
 - Labas, - tarė Liucija ir įžengė į vidų. Ji lėtai apsidairė ir nusišypsojo, pamačiusi nežymaus tvarkymo požymius, - tikiuosi netrukdysiu.
 - Aišku kad ne, - Augustas nenatūraliai nusišypsojo.
 - Na nupirkau dar kakžkiek maisto, nes man atrodo, kad tik aš viena normaliai valgau.
 - Tu beveik teisi. Einam į viruvę? - jis paėmė iš jos maišelį ir nuskubėjo į mažą virtuvėlę. Liusi nusekė iš paskos. Jis atsisuko į langą.
 - Kodėl tu ne pas tą asilą? - galiausiai pratrūko Augustas.
 - Pas ką tokį?
 - Asilą, su kuriuo šiandien labai jau meiliai elgeisi darbe.
 - Tu apie Tomą? - nusijuokė Liucija. Jai imė juokas iš to, kad Augustas jai pavydėjo.
 - Nerūpi man jo vardas.
 - Jėtaus, nieko ten gi nebuvo, tik atsisveikinom. O tu, - ji bakstelėj pirštu Augustui į krūtinę, - matau, kad labai jau pavydus.
 - Gerai jau gerai. Atsiprašau, - Augusto nuotaika iškart pagerėjo. - Bet gal ir tu su manimi taip pasisveikintum?
Liusi nusišypsojo ir lėtai priartėjo prie Augusto ir jį apkabino. Augustas taip pat apkabino ją per liemenį ir prisitraukė arčiau, kad galėtų įkvėpti jos kavapo, kad galėtų paglostyti jos šlapius plaukus. Liusi pakėlė į jį akis ir pradėjo tyrinėti jo veidą. Ji dar iš paskutiniųjų stengėsi jo nepabučiuoti.
 - Na, manau, kad jūs dabar jau lygiosios, - Liusi atsitraukė nuo jo ir atsisėdo ant kėdės.
 - Nepasakyčiau, - nusišypsojo patenkintas Augustas. - Tu visa šlapia. Gal eik apsitvarkyti, jei nori, o aš padarysiu arbatos.
 - Nebloga mintis, - Liusi atsistojo. - Kur vonia?
 - Ten, - Augustas pirštu parodė į baltas duris. - Jei nepasiėmei drabužių, tai ten rasi chalatą ir mano marškinius. Nebijok, jie švarūs. O spintelėje yra švarūs rankšluosčiai.
 - Ačiū, - ji jau nuskubėjo link vonios.
 - Tik atsargiai daryk spintelės duris. Gali kas nors užkristi.
Liucija tik nusišypsojo ir dingo už durų. Augustas ilgai nedvejojęs įpylė į virdulį vandens ir toliau tęsė indų plovimą.
 - Kur tu? - pasigirdo Liusi balsas, kai ji išėjo iš vonios.
 - Čia! - sušuko Augustas. Jis buvo kambaryje ir internete išekojo filmų. Ant stalo garavo du puodeliai arbatos. - Gal norėtum kokį filmą pažiūrėti?
Jis pajuto, kaip prie stalo artėja Liusi. Netrukus jis pamatė jos ranką siekančią puodelio,o tada jis pamatė ir ją, vilkinčią jo marškinius, kurie jai buvo ryškiai per dideli. Dabar jos tobulas kūnas atrodė toks smulkus ir trapus, kad jis žubbūt norėjo ją saugiai kur nos pasodinti, kad ji neperlūžtų.
 - Galim, - ji atsisėdo ant lovos krašto, uždėjo vieną savo koją ant kitos ir pradėjo uostyti ir tyliai gurkšnoti arbatą.

Liusi pusiau sėdom žiūrėjo filmą, o šalia jos bandeles valgė Augustas. Netikėtai ji siaubingai sutriko.
 - Išjunk tą filmą, - tyliai sušnabždėjo ir pradėjo tankiau kvėpuoti, kad aprimtų.
 - Kodėl? - nustebęs Augustas atsisuko į ją ir pamatė jos išsigandusias akis. Jis jau nebelaukė atsakymo ir greit išjungęs filmą, grįžo pas Liusi, kuri jau po truputį rimo. - Nepatiko filmas?
 - Būtų gal ir nieko, jei ji ten nebūtų susirgusi..., - ji negalėjo užbaigti sakinio.
 - Vėžiu? Juk tai tik filmas. Pati žinai, kad realybėje... Kad tau tai nebūtinai turi įvykti.
Ji atsisėdo ir apkabino savo kelius.
 - Ber įvyko, - tyliai tarė ji.
Augustas iš karto nutilo. Jis nė nekrustelėjo. Girdėjosi tik lietaus lašų barbenimas į langą. Šiaip ne taip Liusi atsigavo ir ji atsigulė. Jai buvo keista, kodėl Augustas neapipila jos klausimais, kodėl jis jos neklausinėja apie tą ligą. Jis tik tyliai sėdėjo ir žiūrėjo į lubas. Netikėtai Liucija pajuto begalinį norą išsikalbėti. Ji tiesiog troško kam nors pasipasakoti apie viską. Ji jau nebegalėjo tylėti. Jos kaukė sutrupėjo ir pasirodė tik Liucija, mergina be kaukės. Ji dar iš paskutiniųjų bandė kovoti su savimi. Juk tiek metų tylėjusi, ji negali taip paprastai imti ir pasipasakoti. Bet kažkas viduje ją vertė prabilti. Ji lėtai atsiduso ir patogiai įsitaisiusi atsisuko į Augustą:
 - Tik prižadėk niekam nepasakoti.
 - Gerai, - Augustas taip lengvai sutiko ne dėl to, kad jam buvo be galo smalsu, o todėl, kad jis jautė susirūpinimą ir jis labai norėjo jai padėti. O nežinodamas jos istorijos, jis negalėjo jai padėti. Dabar jau tikrai pradėjo gailėtis dėl tų lažybų. Nors dabar jis yra visai arti tikslo, tačiau nusprendė tas klvailas lažybas pamiršti amžiams. Augustas nebenorėjo Liucijos - nuotykio, jis jau norėjo daugiau.
 - Mano sesuo, - stengėsi susikaupti ji. - Ji sirgo.
 - Tu turi sesę?
 - Turėjau. Viskas prasidėjo prieš vienuolika metų. Tada nė nežinojau, kad per metus neteksiu mamos ir sesers. Dar ir dabar aiškiai atsimenu tą dieną ligoninėje. Pirma pakvietė mamą į palatą. Aš su broliu ir tėčiu laukiau už durų. Mes girdėjome tik mamos verksmą ir rėkavimus. Tėtis nusiuntė mane su Deividu į kavinę, bet mes vis tiek dar spėjome išgirsti, kad Kotrynai vėžys. Leukemija. Jai buvo tik metai. Ji gyveno tik metus. man net bloga pagalvojus, kad turėjo mirti maža mergaitė, o pasaulyje yra begalės žmonių, kurie labiau nusipelnė mirties už ją.
 - Hmmm, - atsiduso susidomėjęs Augustas. - Nežinau ką pasakyti.
 - Tai ir nesakyk.
Ir vietoj to, kad jis ką nors sakytų, Augustas ją švelniai apkabino.
 - Deja, nei aš nei brolis, nei kiti šeimos nariai netikome būti donorais, tad teko užsirašyti į eilę ir laukti tinkamų kaulų čiulpų. Mama visai pamišo. Ji kiauras dienas praleisdavo ligoninėje, o aš ir Deividas jau buvome užmiršti. Tik močiutė atvyko mums pagelbėti. Įsivaizduoji? Turim tiek daug giminių, o atvyko tik močiutė iš už tūkstančių mylių. Ir tik ji mums padėjo. Kiti mus atsiminė tik tada kai buvo laidouvės. O kokie jie veidmainiai! Kai labiausiai reikėjo jų pagalbos, tada jų nebuvo. - Liucijai nuriedėjo ašara. Pirma kartą prie kito žmogaus ji pravirko. - Po laidotuvių mama visiškai atsiribojo nuo pasaulio. Na ji gedėjo. Užsidarė kambaryje ir kiauras dienas ten praleisdavo. Ji su mumis nekalbėdavo. Ji nenorėjo mūsų nė matyti. Ji visada mus išvydavo iš kambario, kai ateidavom pas ją. Aš ir Deividas jau tada netekome mamos. Kiekvieną vakarą aš ne miegodavau, kai tėtis paguldydavo, o verkdavau. Norėdavau, kad mama grįžtų. Bet po kiek laiko aš kaip ir ją.. - Liucijai buvo sunku tai pripažinti, - pamiršau. Aš žinojau, kad už durų yra moteris, kurią turiu vadinti mama, bet tai ir buvo viskas. Galiausiai vieną dieną Anika mirė. Truko tik kelių dienų, kad ji būtų nuvežta į ligoninę.
 - Nuo ko ji mirė? - paklausė Augustas.
 - Perdozavo vaistų, - ji giliai atsiduso. - Ekspertai nežino, ar čia bandymas nusižudyti, ar ne. Mat ji nieko nevalgė, tik gėrė tuos prakeistus vaistus. Jai nereikėjo net pusės buteliuko. Ant tuščio skarandžio jie jai suveikė daug stipriau. Nežinom, ar ji specialiai taip padarė, ar ne. bet kokiou atveju ji pasirinko Kotryną. Ji mus pamiršo ir pasirinko ją. Už tai aš ant jos ir pykstu. Mes visi jos ilgėjomės, o Anika galvojo, kad tik jai vienai čia sunku. Ji pamiršo savo dar gyvus vaikus ir nusprendė būti pas Kotryną. O man jos taip reikėjo, - Liusi pratrūko raudoti. Augustas ją tvirčiau apglėbė ir pradėjo sūpuoti.
 - Šššš...
Galiausiai Liucija drebančiu balsu tęsė:
 - Per mamos laidotuves mane saugojo kita močiutė. Mamos mama.Tą dieną išgirdau pokalbį, po kurio aš supratau, kad nuo šiol išeis gyventi tik mele. Mano teta tiesiai šviesiai apkaltino tėtį, kad jam rūpėjo tik pinigai ir kad jis nužudė Aniką dėl pinigų. Ta kvailė nieko nežinojo, kad vyko, ir pradėjo čia kištis. Jai pačiai rūpėjo tik pinigai.
 - O tu viską girdėjai?
 - Taip. Tai buvo paskutinis kartas, kai mačiau gimines iš mamos pusės. Mes išsikraustėm ir daugiau jų nematėm. Mačiau, kaip tėtis rašė močiutei laišką. Jis nenorėjo, kad mes nustotumėme bendrauti.
 - Tai tu jam nesakei apie tą pokalbį?
 - Ne. Tu pirmas, kuris dabar viską žino. Laiškų atsakymo taip niekada ir nesulaukėm. Močiutė mūsų išsižadėjo. Mes jai niekas. Tai ir ji man niekas. Jei ji nenori benrauti, tai aš tuo labiau. Man ji nė kiek nerūpi. Net nežinau, ar ji dar gyva.
 - Tikrai tau nerūpi?
 - Na kartais smalsu. Bet aš nesižeminsiu jos ieškodama. Tėtis kiekvienais metais parašo jai laišką, o ji nė karto nepasivargino atrašyti. Tėtis nežino, kad aš žinau, kad jis rašo. Kiekvieną rugsėjo šešioliktąją.
 - O aš galvojau, kad čia mano gyvenimas sušiktas, - pasakė Augustas.
 - O kas buvo tau? - paklausė Liucija. Ji jau jautėsi laisva. Jos vidus tarsi išsivalė. Ji nebejautė tos tuštumos. Liusi jautė tik palengvėjimą. Ji buvo be galo laiminga. Laiminga ir be kaukės.
 - Aj... Šeimos problemos. Kada nors papsakosiu
 - Gerai, - tarė ji. - Nes dabar jau nebenoriu kalbėti, - ji atsisuko į Augustą ir jį apkabinusi apdavanojo ilgu ir saldžiu bučiniu. - Ačiū, - dar tyliai ištarė ji.
Augustas ją tvirtai prispaudė prie savęs ir gaudė kiekvieną jos kūno dalelę, kiekvieną virptelėjimą ir jis bandė viską įsiminti. Jo ranka palindo po marškinėliais ir Augustas švelniai glostė Liusi nugarą. tai buvo ilgas ir be galo ramus bučinys, kuris tarsi nebyliai patvirtino jų jausmus.
Ji lėtai atitraukė nuo jo galvą ir į jį pažiūrėjo.
 - Tik niekur nedink, - tarė jis ir pabučiavo jai į kaktą.
 - Mhm, - Liucija nusižiovaujo.
 - Gal jau reikėtų miegoti.
 - Mhm. Labanaktis.
 - Saldžių sapnų, - Augustas jau ruošėsi eiti į Justo kambarį.
 - Pasilik, - Liusi suėmė jo ranką ir neleido jam pakilti. Nieko nesakęs Augustas įsitaisė šalia jos ir ramiai užmigo ilgu ir ramiu miegu.

Apgaudinėjimas

Angela nubunda savo dideliuose pataluose viena. Ji švelniai pasirąžo savo švelniose, minkštose paklodėse ir lėtai atsimerkia. Ji apžiūrinėja savo naująjį baldakimą, užuolaidėles aplink lovą, kuri stovėjo vidury didžiulio jos kambario. Ji dar kelias minutes pasivarto lovoje ir atsikelia. Apsivelka savo naująjį šilkinį chalatą, įsispiria į tapkes. Ji atsisėda į krėslą prie rašomojo stalo, atrakina stalčiuką, kuriame buvo sudėti jos pinigai ir daug neatplėštų laiškų. Angela iš dalies laikosi estikos ir ji neskaito svetimų laiškų. Ji išsitraukia kruvelę pinigų ir įsideda juos į rankinę, kuri stovėjo ant staliuko. Iš kito stalčiaus ji išsiraukia nuosavybės dokumentus. Tai jos naujojo buto miesto centre dokumentai. Ji ilgai kovojo ir pagaliau per skyrybas su savo antruoju vyru ji iškovojo ir tą butą. Jau mėnuo, kaip ji laiva ir miega šioje plačioje lovoje viena.
Kova dėl buto buvo labai lengva. Visai niekis palyginti su savo motinos Violetos turtais, dėl kurių ji jau kovoja ištisus dešimt metų. Ji trokšta, kad ne tik šis puikus kambarys būtų jos, bet ji nori viso dvaro sau ir savo vaikams. Jau dešimt metų Angela bando įtikinti Violetą, kad ji pakeistų savo testamentą. Kam aprašyti turtus netikėliams anūkams, Anikos vaikams, jeigu jie nė kiek nesirūpina savo močiute? Šiais žodžiais ji vis skaudina savo motiną, bet nieko nepadarysi. Juk reikia kažkaip gauti šį dvarą ir visą jos prekybos tinklą.
Kiek pasidžiaugusi savo pasiekimais, ji gražiai sudėjo dokumentus atgal į stalčių ir grakščiai atsistojo. Nors Angelai jau keturiasdešimt penkeri metai, jos kūnas atrodo dar visai gerai, ypač, kai savo negilias raukšleles paslepia po pudros sluoksniu. Tada niekas nė neįtartų, kad toji moteris turi du studijuojančius vaikus.
Angela nuėjo į savo vonios kambarį, kuriame kiekvienas kampelis buvo paauksuotas, kuriame kvepėjo įvairūs aromatai, kur ant spintelių buvo prikrauta brangiausių kvepalų.
Grįžusi į kambarį, ji atsidarė savo drabužinę ir įėjo į vidų. Uždegusi šviesas, ji pradėjo vaikštinėsi po batelių ir ranknių lentynas, po pilnas drabužių eiles. Ji ilgiausiai rinkosi tarp tokios gausybės drabužių, kol išsirinko Sodriai mėlyną turniką. Daugelis drabužių jai buvo atsibodę, todėl, kad į spintas tilptų naujų, ji turės šiandien išrinkti senuosus ir atiduoti labdaroms.
Susitvarkiusi moteris nusileido lenktais laiptais žemyn į dvaro holą. Ji pasuko į kairę, kur buvo įrengtas prabangus valgomasis su milžnišku stalu. Buvo paruoštos trys vietos. Stalo gale esanti vieta buvo skirta Angelos mirusiam tėvui. Violeta nieku gyvu neleidžia kam nors užimti jo vietos. Bet, kai dvaras priklausys Angelai, ji čia pakeis tas nesąmoningas taisykles. Juk kam mirusiam žmogui reikalinga čia ta vieta? Šalią buvo paruotšos dar dvi vietos: viena Angelai, o kita Violetai. Senyva moteriškė jau sedėjo savo vietoje iš po truputį gurkšnoo arbatą. Angela atsisėdo į savo vietą ir prie jos iš karto prsistatė virtuvės darbuotoja, nešima padėklu su maistu.
 - Mama, tu gal nusiimk tą juodą skraistę. jeigu eini į bažnyčią, tai nebūtina juodai ir vilktis.
Angela niekaip negalėjo pakęsti mamos vaikščiojimoį bažnyčią. Po dukters ir anūkės mirties, Violeta kiekvieną mielą rytą, keliasi labai anksti keliauja melstis, o tai Angela labai rikdo. ji tiesiog trokšta, kad to nebūtų. Kaip Violeta viską pamirš, kas nutiko prieš dešimt metų, kai ji nė nesistengia.
- Nepriekaištauk man. Į bažnyčią man nedrausi eiti.
 - Žinoma, kad ne, bet man pikta, kai tu nė nesistengi pamiršti to, kas buvo.
 - Tu man pati viską primeni, kai kalbi apie tai, koks Bleikas niekšas, - atrkirto moteris. - Atsiprašau, - pakilo ji nuo stalo ir išėjo pasivaikščioti į sodą.
Kai Violeta dingo, Angela tarė:
 - Atneškit man šios dienos paštą.
Jau dešimt metų Angela rūpinasi pašto reikalais. Kai po savo sesers laidotuvių, Angela atsitiktinai paėmė paštą ir ten aptiko Bleiko laišką, ji ne juokais sunerimo. Ji nenorėjo jokių ryšių su tuo vyru. O tuo labiau ji nenorėjo, kad ką nors apie juos girdėtų Violeta. Violetos pyktis po tų kalbų, kad Bleikas prisidėjo prie žmonos mirties, buvo nežmoniškas, bet vėliau ji atslūgo, pradėjo abejoti. Angela nieku gyvu nenorėjo išduoti, kad Bleikas įmetus atsiunčia po laišką. Ji nieku gyvu nenorėjo, kad jos motina sužinotų apie tikrąjį Bleikoadresą. ji nenorėjo, kad iš viso būtų palaikomi kokie nors ryšiai su su jos mirusios sesers šeima.
 - Prašau, ponia, - vienintelė namų tarnaitė Megė atkišo krūvelę su laiškais.
Angela paėmė tą kruvelę:
 - Noriu likti viena, - tarė ji.
Ji atidžiai pradėjo žiūrinėti vokus, ar kur neaptiks Bleiko varko. Pačiame krūvelės gale ji jį rado. Ištraukė ji tą laišką, o likusiu padėjo kitur. Laiškas kaip visada parašytas maždaug rugsėjo šešioliktąją. tai yra prieš kelias savaites. Adresas tas pats. Ji ilgai kovojo su savimi, kad neatplėštų laiško. Vogti laiškus jai nebuvo sunku. Ji tai daro jau dešimt metų. bet kad atplėštų ir perskaitytų. Ji dar gal turėjo nors kiek padorumo. Tačiau smalsumas nugalėjo. Pirmą kartą, po dešimties metų, ji vis tik praplėšė vieną iš laiškų.
"Kaip banalu", - pagalvojo ji. Laiške buvo parašyta apie jos sūnėną ir dukterėčią. Ji pažvelgė į nuotraukas. Tie vaikai jau suaugę. Kaip ir jos pačios. kad tik jie po tiek metų nenorėtų susitikti su Violeta. Tada kiltų problemų. Angelos akys užklivo už universiteto pavadinimo, kur mokėsi Deividas ir Liucija.
 - Negali būti! - tyliai teištarė ji.
Tomas ir Joana mokosi ten pat. Kaip blogai. Ką ji dabar darys? Jeigu jos vaikai sutiks savo pusseserę ir pusbrolį. Viskas iškils aikštėn.
 - Bet jie jau suaugę.. - ramino ji save. - Po tiek metų, jeigu jie ir susitiks, tai tikrai neatpažins vieni kitų. Reikės perkalbėti vaikus, kad ie mokytųsi kitur.
Juk atsarga gėdos nedaro.
Sulanksčiusi laišką, ji ji paslėpė po drabužiais ir nuskubėjo į savo kambarį jo paslėpti stalčiuje su užraktu.

Violeta jau buvo sena moteris. ji jau išgyveno septynias dešimtis metų. Ji puikiai suprato, kad jai nebedaug liko. Ją jau pradeda varginti ligos, kojų skausmai. Ji nebegali ilgai ko nors daryti, nes labai greitai pavargsta. Ir pasivaikščiojimas nuosavame parke yra ne išimtis. Viduryje parko, kur niekas jos negorsi, bet ją mato, ji atsisėdo ant suoliuko pailsėti. Ji atsimena, kaip jaunystėje, ji čia žaisdavo su savo dukromis, vėliau su mažaisiais anūkais, ji apie visą parką apsukdavo begales ratų. O dabar, ji vos pusę teįveikia.
Ji pyko ant Angelos. Labai rimtai pyko. Ji ir ant savęs pyko. Bet mažiausiai ji pyko ant Bleiko ir savo anūkų. Ji kiekvieną dieną save kaltina, kad be reikalo patikėjo tos Angelos sapalionėmis, dukters laidotuvių dieną. Ji gailisi, kad kai Liusi išgirdo tą pokalbi, nieko nepadarė. Nenuramino, nesustabdė Liucijos. Gal dabar viskas būtų kitaip. Jeigu tik ji nebūtų patikėjusi, kad Bleikas nužudė savo žmoną...
Anika nebūtų nė už ką nepatikėjusi, kad jos vyras siekė tik pinigų. Juk jie patys atsisakė prabangos ir susikūrė gyvenimą savo jėgomis. Jie nepriėmė jokios Violetos pagalbos. O tai rodo, kad jis nesiekė pinigų.
Kai praėjo keli mėnėsiai po dukters laidotuvių, Violeta ryžosi aplankyti savo anūkus ir žentą, tačiau jų name jau gyveno visai kiti žmonės.
Tikriausiai Liucija viską papasakojo tėčiui apie tą pokalbį. Ir jie pasitraukė iš mūsų gyvenimo. Bet jis neleido nė pasiaiškinti jai. Vien tai, kad Bleikas pasitraukė iš jos gyvenimo, rodo, kad jam ne turtai rūpi.
Ir Angela suprato savo klaidą. ji nebekalba apie tai. Ji dabar vis prikaičšioja Violetai, kad jie patys nuo jų bėga ir yra nniekam tikę. Ji vis bando įtikinti Violetą, kad ji jiem nė per nago juodymą nerūpi. Bet giliai širdyje Violeta žinojo, kokie tikrieji jos dukters kėslai. Kad ir kaip sunku tai pripažinti motinai, jos dukra tetroško turtų. bet Violeta nepasiduos Angelos įtakai. ji nė už ką neperrašys savo testamento. Nebent, kai Violeta jau nebegalės nuo senatvės normaliai viskuo pasirūpinti, jos duktė gali ką nors sugalvoti.
Kai jos kojų skausmas kiek aprimo, ji lėtai pasiremdama atsistojo ir nužingsniavo dvaro link.

Vienišas...

Rugsėjo šešioliktoji... Bleikui buvo kitokia nei visos. Šią dieną mirė jo dukrytė. Ta maža bejėgė mergytė. O to pasekoje jis neteko ir savo žmonos, moters kurią jis tikrai mylėjo. O gal ir tebemyli. Moters, kuri yra jo vaikų motina, jo gyvenimo šviesa. Deja, jis tos šviesos neteko. Ta šviesa tapo Liucija ir Deividas.
Paprastai jis šią dieną praleisdavo su vaikais. Jie aplankydavo kapines ir diena praleisdavo parke. Jos parke. O dabar jo vaikai jau suaugę, nebegyvena kartu su juo.
Jeigu viskas būtų kitaip. Jeigu nebūtų tos prakeiktos ligos, arba būtų atsiradęs donoras... Galbūt jis dabar šiuose namuose džiaugtųsi dvylikamete dukra ir savo žmona, o ne kažkokiu šuniu. Kiti vaikai atvyktų jų dažnai aplankyti ir visi būtų drauge.
Atsikėlęs Bleikas paskambino į darbą ir pranešė, kad šiandien neateis. Jo viršininkas jau iš anksto žino, kad Bleikas Šią dieną nepasirodo darbe. Tai jau tapo kasmetiniu ritualu. ir taip jau dešimt metų.
Bleikas kiek apsitvarkęs, papusryčiavo ir išėjo pavedžioti šunio. Kiekvieną dieną jis keliauja ta pačia gatvele, kuri baigiasi ties sankryža prie upelio. Jis dar kiek pavaikšto palei upę, o paskui keliauja atgal namo.
Jis išgirdo, kaip skamba telefonas. Bleikas išsitraukė iš kišenės telefoną, atsisėdo ant suoliuko ir atsiliepė:
 - Klausau.
 - Sveikas.
 - Labas, Sinde, - jis pasijautė kažkiek geriau, kad gali išgirsti bent jau Sindės balsą.
 - Ką šiandien veiksi?
 - Važiuosiu į kapines...
 - Ou..
 - Šiandien ta diena.
 - Gal man geriau pabūti su tavim? Juk...
 - Gerai, - atsakę Bleikas, nespėjus Sindei baigti sakinio.
Sindė nusišypsojo, nors jos švelnios šypsenos Bleikas ir nematė. Ji tik džiaugėsi, kad Bleikas jai leido būti kartu tokią dieną. Taip.. Ji įsimylėjo Bleiką. Ir ji jaučia, kad tai klaida, nes jis vis dar myli savo, žmoną. Jis į ją žiūri tik kaip į draugę. Na, bet vis geriau draugė nei niekas.
 - Užvažiuosiu tavęs paimti už kokios valandos.
 - Gerai, - atsakė ji. - Lauksiu.
Padėjęs telefoną Bleikas pasijuto labai blogai. Bet jis bandė tą baimę nuvyti šalin galvodamas, kad tai nieko blogo.

 - Jei nori, aš palauksiu mašinoje, - tarė Sindė, kai jie sustojo prie kapinių.
Sindė jaustųsi labai keistai lankydama jo žmonos ir dukters kapą. O jam tikriausiai irgi būtų keista, bet vis tik jis pasiryžta. gal Anika ir nepyks.
 - Ne, einam, - tarė jis ir atidarė automobilio dureles. Paskui jis iš galinės sėdinės paėmė gėles ir užrakino automobilį.
Bleiko rankos sudrebėjo, jis susikaupė ir žengė pro vartelius lydimas Sindės. ji pajuto, kad Bleikas kiek tai nervinasi ir ji paėmė jį už rankos, spustelėjo, norėdama parodyti, kad viskas gerai.
Jie nuėjo prie dviejų paminklų po medžiu. Bleikas pamerkė gėles ir pasimeldė. Paskui jis atsisėdo ant žolės ir pradėjo tyliai mąstyti apie Aniką, Kotryną ir Sindę. Sindė pasimeldusi irgi atsisėdo, bet ji Anikos prašė tik vieno: kad ji nepyktų dėl to, kad Bleiko gyvenime atsirado ji.
Paskui jie buvo parke, kur praleido visą pusdienį. Jie kalbėjosi, bendravo, vaikščiojo. Vakare Sindė privertė Bleiką nueiti į kavinę, kur jis dar labiau prasiblaškė. Buvo net momentų, kai jis juokėsi. Tikrai nuoširdžiai juokėsi, o tai glostė Sindės širdį.
 - Ačiū, kad praleidai dieną kartu, - tarė Bleikas, kai jis sustojo prie Sindės namų.
 - Nėra už ką. Man buvo malonu.
 - Nežinau, ką būčiau daręs vienas. Tikriausiai būčiau išprotėjęs.
 - Aš padėsiu tau tiek, kiek reikės. Juk neleisiu, kad mano viršininkas išprotėtų.
 - O galėtum. tada tave paaukštintų, - jis ir vėl nusišypsojo. Ta natūralia šypsena. Tą akimirką jo akys ir vėl suspinduliavo. O kaip Sindė norėtų, kad jis dažniau toks būtų.
 - Ne, aš nesusitvarkyčiau su tavo pareigom.
Jis paėmė ją už rankos.
 - Dar kartą ačiū.
Jie pažiūrėjo vienas kitam į akis. Ir taip jie žiūrėjo ilgai. Tol kol Sindė nepasilenkė jo pabučiuoti. Sindė kiek sutrikusi jau ruošėsi atsitraukti, bet Bleikas jai neleido. Jis apglėbė jos kūną ir tvirtai laikė.
Tą akimirką jis suprato, kad Sindė yra jo gelbėjimosi ratas. Ir jeigu jis ją paleis, jis daugiau niekada nebesidžiaugs. Tačiau tuo pačiu metu jį kankino ir abejonės.
 - Aš jau turiu važiuoti, - tarė jis atsiplėšęs nuo Sindės.
 - Gerai. Iki, - tarė ji ir išlipo iš automobilio.
 - Iki rytdienos.

Bleikas sėdėjo namie ant sofos, glostė šalia miegantį šunį, o kitoje rankoje jis laikė stiklinęs, skirtą brendžiui. "Sindė neužims tavo mamos vietos". Jam galvoje vis sukosi šie žodžiai. Neužims? Jį plėšė du jausmai: meilė Sindei ir meilė Anikai. Jis bijojo, kad jo žmonos vietos neužimtų ji, bet jis bijojo būti vienas. Jis bijojo vaikų reakcijos, jis bijojo naujovių. Jis bijojo išduoti ją. Bet bijojo ir paleisti Sindę.
 - Bet Anika pati mus paliko. Ji išėjo pas Kotryną. Todėl ji ant manęs pykti negali. Negali, nes taip būtų nesąžininga, - jis jau garsiai kalbėjo. - Tavo vietos niekas neužims, bet šalia tavęs gali atsistoti ir Sindė. Taip. Ji gali.
Baigęs išgerti butelį, jis paėmė voką, savo vaikų nuotraukas, popieriau lapą ir rašiklį. jis parašys laišką, skirtą Violetai. Jis kiekvienais metais šią dieną sėsdavo ir parašydavo jai laišką. Jis visada aprašydavo, kaip pasikeitė jos anūkai, įdėdavo jų nuotraukas. ir taip dešimt metų. Jis visada taip darydavo, kai vaikai jie miegodavo savo lovytėse. O šį artą jam jau laukti nebereikėjo.
Kiekvienais metais jis rašydavo laišką vildamasis, kad kada nors gaus atsakymą, kad ji norės bendrauti su savo anūkais. Nors jis ir žinojo, kad to nebus. Močiutė jų nepripažįsta. Taip jis vis ir rašo, nesulaukdamas atsakymo. Nė vieno laiško, nė vienos žinutės nuo jos per ištisus dešimt metų.
Bent jau būtų buvę leista jo vaikams bendrauti su jų pusbroliu ir pussesere. O dabar visos jų giminės tai jis ir jo mama. Po geros valandos, jis viską sudėjo į voką ir pasidėjo ji prie automobilio raktelių. Rytoj, važiuodamas į darbą, jis išsiųs tą laišką.
Suskambo jo telefonas. Jis pakėlė ragelį:
 - Labas, Sinde.
 - Labas. Klausyk, aš skambinu dėl to.. Na dėl to bučinio. Aš labai..
 - Viskas gerai, - atsakė jis, tačiau jo balsas nuskambėjo ne visai rišliai.
 - Tu girtas?
 - Na ne. taip. ne visai.
 - Oo Bleikai..
 - Tik pusė butelio.
 - Aš atvažiuosiu.
 - Gerai. Lauksiu.
Ir ji nemelavo. Sindė pasibeldė į jo duris už pusvalandžio. Bleikas pakvietė ją į vidų, pasiūlė išgerti, pavalgyti.
 - Man užteks ir kavos, - tarė ji.
 - Gerai. Tuoj bus. - Bleikas nuėjo į virtuvę ir padarė du didelius puodelius kavos, nuo kurios jo girtumas beveik išsigaravo.
Jie sėdėjo svetainėje ant sofos, tyliai grojo muzika.
 - Pasilik šiąnakt čia, - tyliai paprašė Bleikas.
 - na nežinau..
 - Prašau... - jis pasilenkė arčiau jos. - Man reikia tavęs, kad padėtum atsistoti ant kojų.
 - Gerai..
Ir sulig šiais žodžiais jis švelniai rankomis pradėjo glostyti jos veidą. Jis ilgai stebėjo į jos patyrusį žvilgsnį. Kol galiausiai jis palietė jos geidulingas lūpas. Pradžioje bučinys buvo švelnus. Jie juo lėtai mėgavosi. Mėgavosi kiekviena ramybės akimirka. Bet vis tik galiausiai juos nugalėjo aistra. Aistra, kurios dėka Bleikas ir Sindė galutinai prarado nuovoką, ir jie paniro į nepamirštamą naktį.

Liko gyvi

Liucija nubudo nuo balsų lauke ir nuo sunkios rankos ant jos liemens. Ji atsisuko į Augustą. Jis vis dar kietai miegojo. Ji atsargiai pasirąžė ir pasikėlė per Augustą, kad paimtų savo telefoną. Buvo tik kelios minutės po šešių. Ji net dviejų valandų neišmiegojo. Staiga ji pajuto, kad ta sunki Augusto ranka privrtė ją vėl atsigulti ir Liucija netyčia užgriuvo ant jo.
 - Paleisk mane, - sušnabždėjo ji.
 - Nė nekėtinu, - tarė jis ir pabučiavo Liusi į lūpas.
Ji tik susiraukė ir nusuko galvą.
 - Baik.
 - Na gerai. Ko taip anksti nubudai? Mane pažadinai, - jis stengėsi atrodyti piktas.
 - O tai kaip aš miegosiu, kai lauke visi jau pliurpia, o ta tavo ranka mane dusina? Greičiau jau tu mane pažadinai.
 - Akis už akį, dantis už dantį.
 - Panašiai, - tarė ji ir jie abu nusijuokė.
Tuo tarpu pro šalį ėjęs Robertas išgirdo Liucijos juoką ir jį pervilnijo skausmo banga. Jam taip patiko Liucija, o ji domėjosi tik tuo mergišiumi Augustu. Na jam teks pasitenkinti tik paprasta jos draugyste. Kad tik tas asilas nesugadintų Liusi gyvenimo. Tai buvo didžiausis šiuo metu Augusto noras. Iš palapinės išėjo Augustas, o paskui ir Liucija. Visi sėdėjo aplink staliuką ir pusryčiaudami šnekėjosi.
 - Kaip jūsų palapinės nenunešė tas viesulas? - paklausė Lukas
 - Ką žinau. Gal dėl to, kad automobiliai iš abiejų pusių kiek užstojo. Na pasisekė mums.
 - O mūsų palapinės viršų nunešė vėjas, tai lėkėm į mašiną. Kiaurai peršlapom. Rouz net mikčiojo, - tarė Robertas. - Pypsenom jums, kad bėgtumėt į mašiną.
 - Kur mes girdėsim tavo pypsenimą, kai patys palapinėj kraudami daiktus vos susišnekėjom, - įsiterpė Liusi.
 - O jums naktį nesmirdėjo degėsiais?
 - Smirdėjo. Su Rouz išėjom kėdžių nuo gaisro gelbėti. Prieš audrą pakilo vėjas, tai žarijos po visą lauką skraidė.
Taip jie pusryčiaudami ir dalinosi praeitos nakties įspūdžiais. Vėliau meginos persirengė ir ėjo nusimaudyti. Vanduo po lietaus bus toks šiltas, kad nesinorėjo iš jo lipti. Bet reikėjo. Reikia grįžti namo, pasiruošti rytdienos paskaitoms. Be to  Liusi rytoj reikia į darbą. Kai merginos grįžo į stovyklavietę jos pamatė svečią. Kažkoks senukas su arkliu ir vežimu sustojo prie jų.
 - Kaip jūs dar likot gyvi! - sušuko jis.
 - O kas yra?
 - Visas kaimelis išvartytas. Namai be stogų. Gatvės užvartytos medžiais. Netoliese, prie kito ežeriuko, žuvo žmonės palapinėse. Dar kelis žaibas nutrenkė. Per visą savo gyvenimą nemačiau tokios audros. Eikit dirbti, - pasisuko jis į vaikinus.
 - Kas nors atsitiko?
 - Nežinau, kaip jūs iš čia išvažiuosit.
 - Tai nieko. Sutvarkysim, - Lukas griebė kirvuką ir išėjo su kitais žiūrėti, kas nutiko.
 - Na gerai. Gerai jums čia praleisti laiką. Aš važiuosiu, - atsisveikinęs senukas nuvažiavo toliau savo keliais.
 - Nu geras, - teištarė Skarlet. - Mes laimės kūdikiai.
 - Mhm.
Išvažiuoti normaliai buvo neįmanoma. Keliukas buvo užvertsas storiausiais medžiais ir kirvuku visko sutvarkyti buvo neįmanoma. Todėl vaikinai prakirto kelią per mišką.
 - Ej. O kelinta šiandien diena? - važiuojant namo paklausė Liucija.
 - Šešiolikta.
Liucija iš karto perbalo. Rugsėjo šešiolikta. Diena, kai mirė jos sesutė ir diena, kai ji liko gyva. Visada ji šią dieną praleisdavo su tėčiu. Jie aplankydavo kapines, o paskui vaikščiodavo po parkelį, kurį taip mėgo ji, Kotryna. O ji dabar čia. Pramogavo tokią dieną....
Liucijai pasidarė bloga, jos akyse pradėjo kauptis ašaros. Ir vietoj to, kad normaliai išsivertų, ji užsidėjo akinius nuo saulės, kad niekas nematytų jos raudonų akių, ir bandė susitvardyti.
 - Daug liko važiuoti?
 - Ne. Kas tau yra? - paklausė Skarlet, pamačiusi tokią Liusi.
 - Nieko, - vos ištarė ji. - Tik supykino.
 - Na nieko. Tuoj grįšim.

Deividas vienas sėdėjo parke. Jis taip daro kiekvienais metais, rugsėjo šešioliktąją, jo sesutės mirimo metinių dieną. Paprastai jis šią dieną praleisdavo kartu su tėvu ir Liucija tame parke, kur  Kotryna taip  mėgo žaisti. Bet kai jis įstojo čia mokytis, šis parkas tapo ta vieta, kur praleisdavo dalį rugsėjo šešioliktosios. dabar Kotrynai būtų maždaug dvylika metų. Ji lankytų mokyklą ir gyventų su tėvais. Mama ir tėčiu. O per Kalėdas grįžtų jis ir Liucija namo su kalnu dovanų. Jie būtų tokie laimingi. O amma. Ji irgi būtų gyva. Jo mama irgi būtų gyva. Viskas per Kotryną. Bet gi negalima kaltinti tos mažos mergaitės, kad ji susirgo TA liga. Bet kodėl mama pasirinko ją. Juk ji čia, žemėje, turi dar du vaikus, kuriems jos labai reikėjo.
Deividas pajuto, kad skamba jo telefonas. Jis tyliai atsikrenkštė ir pakėlė ragelį:
 - Klausau, - nuskambėjo jo tvirtas balsas.
 - Deividai? - jis išgirdo Liucijos balsą.
 - Taip..
 - Kur tu praleidi tą dieną? - tiesiai šviesiai paklausė ji.
Deividas jai nurodė savo buvimo vietą.
 - O tu jau grįžai?
 - Taip. Aš ateinu pas tave.
 - Gerai, - tarė jis ir padėjo telefoną
Šiemet prie jo prisijungs ir Liucija. Deividas pamatė mažą šešerių metų mergytę ir pagalvojo, kad Kotryna kažkada ir būtų tokia buvusi.

Maža mergaitė, vardu Megė, linksmai žaidė parke su savo jaunesniuoju broliuku. Tik vienu metu jos smalsus žvilgsnis užkliuvo už tokio jauno dėdės, kuris į ją žiūrėjo. Jo akys buvo liūdnos. Jose atsispindėjo sumišimas ir tuo pačiu ramybe.
 - Palauk, Pitai, - kreipėsi jį į broliuką ir paėjo šiek tiek į priekį.
Netrukus prie to dėdės priartėjo dar ir mergina, kuri atsisėdo šalia jos. Jie persimetė keliais žodžiais ir ramiai sėdėjo. Moteris atrodė dar paslaptingesnė, nes akus nieko nesakė. Jokio džiaugsmo, jokio skausmo - nieko. Tik tuščias žvilgsnis. Mergaitė ilgai stebėjo juos ir bandė perprasti viską, tačiau jai taip ir nepavyko.
 - Mege!!! - ją pašaukė mama. - Einam namo.
 - Taip, - ji pasisuko ir dar ir paskutinį kartelį dirstelėjo į paslaptingus žmones, kurie kaip tik į ją ir atsisuko.

Audroje...

Vėlus penktadienio vakaras. Liucija nusiprausia, apsivelka naujuosius naktinius ir užsirakina savo kambaryje. Pirmiausia ji nusprendė susikrauti daiktus rytojaus išvykai prie ežero. Liusi atidarė sieninę spintą ir pradėjo ieškoti savo raudonos tašės. Ją rado giliai užkištą už kelių lentynų. Išsitraukusi ją, atidarė visus skyrius ir pradėjo krautis daiktus. Į mažąjį skyrelį ji susidėjo visus higienos reikmenis. O į didįjį skyrių įsidėjo treningą, ilgas kelnes, pora palaidinių ir tuniką. Aišku nepamiršo ir maudymuko. Viską užsegė. Drabužių savaitgaliui tikai pakaks. Paskui ji pasiėmė dar savo rankinę, kur įsidėjo fotoaparatą ir ausinukus. Ji nepamiršo ir knygos bei užrašų. Dabar ji jau pasiruošusi. Maistas šaldytuve. Į tašes jis bus sukrautas rytoj. Augustas ir Lukas aprūpins kitais dalykais: palapinėmis, šalikinėmis ir kitokiais rakandais.
Liusi atsigulė ir atsivertė žurnalą. Ji žurnalus vakare paskaito tik truputį, kad ją suimtų miegas ir ji užmigtų. Po kiek laiko ji pajuto, kad jos akys jau apsunksta. Ji užvertė žurnalą, prieš tai pasižymėjusi, kur baigė skaityti, užgesino šviesą ir atsigulė. Bet vos tik įsitaisius, jos miegas išgaravo. Ji padėjo galvoti apie kelionę. Ji nori tos kelionės, kad ir kaip teigtų, kad ji jos nelaukia. Juk ji taip kruopščiai susiruošė. Bet kodėl ji laukia tos kelionės, paaiškinti negalėjo. Galiausiai Liusi nusprendė, kad ši išvyka bus tarsi atsisveikinimas ir tai bus paskutinis kartas, kai ji bus su Augustu. "Paskutinis" - šį žodį ji ilgai kartojo savo galvoje, kol pradėjo snūduriuoti, bet ji vis tiek neužmigo. Šį kartą jai ramiai pailsėti neleido garsai už durų.

Beldimas į duris. Skarlet atsikėlė nuo sofos, nusipurtė nuo savęs spragėsius ir nuskubėjo prie durų. Atidariusi jas net aiktelėjo:
 - Rouz? Ką tu čia veiki?
Apsiašarojusi rudaplaukė mergina, kaip du vandens lašai panaši į Skarli, nieko nesakė, tik apkabino seserį.
 - Jėtau, užeik.
Rouz atsitraukė nuo Skarlet ir pasilenkė pasiimti lagaminų. Tada Skarlet ir suprato.
 - Susipykai su juo?
 - Mhm, - stengdamasi dar labiau nepravirkti teištarė ji. Megina numetė tašes į šalį ir nuskubėjo ant sofos ir pradėjo kalbėti:
 - Niekšas, išdavikas. Nekenčiu aš jo. Oi, Skarlet, kaip tau pasisekė, kad neturi jokio vaikino, - ji vėl pratrūko verkti.
 - Ššš.. Nusiramink. Be to Liusi miega.
 - Galiu sugrįžti čia?
 - Na kaip ir. Bet kol kas tu būtum be kambario. Bet tik tol kol darbo kambarį pertvarkysim tau.
 - Ačiū. Aš jam atkeršysiu.
 - Palauk. Pirmiausia papasakok, kas atsitiko.
 - Tada duok man stikliuką, nes kitaip aš negalėsiu.
Skarlet atsistojo ir nuėjo prie bariuko. Ji ištraukė butelį brendžio ir stiklinę sesei ir nunešė prie stalo. Įpylusi pirmąją stiklinę, ji atsisėdo, vėl pasiėmė savo spragėsius ir pradėjo klausytis Rouz pasakojimo.
 - Juk žinai, kaip viskas prasidėjo. Buvo taip gražu. Viskas klostėsi gerai. Buvau pati laimingiausia, skrajojau padebesiais iki kol, jis vieną dieną namo neparsinešė to prakeikto balto maišelio su milteliais.
 - O, Dieve.
 - Nebijok, aš jų nevartojau. Bet nuo tada jis pasikeitė. Visai aš jam neberūpėjau. Pastarąją savaitę jis naktimis negrįždavo namo. O ką tik. Visai neseniai, kai grįžau, jis buvo atsinešęs ne tik tą maišelį, bet ir parsivedęs namo tą kalę. Susikroviau daiktus ir išėjau. O jis nė manęs nesivijo. Supratau, kad aš tebuvau laikinas žaisliukas.
 - Nežinau nė ką pasakyti.
 - Ir nereikia.
Tyla. Rouz vėl pasilenkė virš stalo ir įsipylė dar vieną stiklinę.
 - Kas čia vyksta? - pasirodė Liusi. - O.. Labas vakaras, - pasisveikino Liusi išvydusi Skarlet kopiją.
 - Liusi, čia Rouz, mano sesuo. Rouz, čia Liucija. Mes dabar pagyvensim visos kartu. tu nieko prieš, Liusi?
 - Aišku, kad ne. Viskas gerai. Beje, Rouz, nepatarčiau prisiliuobti dėl to durniaus.
 - Viską girdėjai?
 - Kurgi nesigirdės. Čia gi kartoninės sienos.
Rouz ir vėl nesulaikė ašarų.
 - Liusi, gal man ryt nevažiuoti. Manau, kad reikėtų pasilikti su Rouz.
 - Hmmm. Tai tegul ir ji keliauja. Prasiblaškys. Vis geriau, negu sėdėti čia užsidarius. Pakviesim dar Robertą. Bus smagu.
 - Na kaip, Rouz? - paklausė Skarli.
 - Man nerūpi.
 - Važiuosi. O dabar atsistok, aš tau paklosiu sofą, - tarė Skarlet.
 - Aš einu skambinti Robertui. Labanaktis.
Liusi apsisuko ir nuėjo į savo kambarį. Ji pakelė savo telefoną ir surinko Robio numerį. Jie kalbėjo gan ilgai. Robertas šiaip nenorėjo vykti, bet kai išgirdo, kad kartu važiuos ir Augustas, jis tuoj sukruto ir nulėkė krautis daiktų.
 - Dėl dar vienos palapinės pasitark su Luku, - prieš paspaudžiant raudoną mygtuką, tarė Liusi.

 - Na štai ir atvažiavom, - tarė Lukas, kai sustojo automobilis prie mažo ežeriuko.
Atsidarė visos keturios automobilio durelės. Išlipo Skarlet, Lukas, Liucija ir Augutas. Robertas ir  Rouz taip pat netrukus privažiavo prie stovyklavietės ir išlipo iš automobilio.
 - Tinka ši vieta, ar ieškom dar kitos?
 - Man tai tinka, - tarė Liusi.
Ežeriukas pūpsojo miško proskynoje, todėl buvo labai gražu. Stovyklavietė buvo prižiūėta. Nėra jokių šiukšlių, nupjauta žolė, puikus priėjimas prie vandens.
 - Tai einam statyti palapinės, - sušnabždėjo Augustas Liucijai į ausį.
Robertas nužvelgė jį piktu žvilgsniu.
 - Mhm.
Netrukus vienis statė palapines, kiti pumpavo čiužinius, o dar kiti ruošė stalą.
 - Aš įtempsiu virves, - tarė Liusi, kai Augustas jau pumpavo čiužinį.
 - Nebūtina. Nemanau, kad lis.
 - Aj. Dėl visa pikto įtempsiu.
 - Kaip nori.
Netrukus čiužinys jau buvo pripustas.
 - Duokš, aš pabaigsiu ištempti, tu gali palapinės viduj dar patvarkyti.
 - Gerai, - tarė Liusi ir nusubėjo į automobilį. Ji išsitraukė savo tašę ir paėmė didelį maišą, kuriame buvo pagalvės ir pora paklodžių. Viską sutvarkiusi, ji įlindo į palapinę apsivilkti maudymuko.
Vakaras buvo puikus. Visi pramogavo, maudėsi, žaidė kortomis, klausėsi muzikos, kalbėjosi. Niekas nė nepastebėjo, kaip pradėjo temti, o jie sėdėjo aplink laužą ir bendravo.
Dalis jau vos laikėsi ant kojų ir palaikė save dar budrumo būsenoje. Tarp jų ir Liusi. Jai jau merkėsi akys, bet ji tempė kiek galėjo.
 - kaip mes čia taip neilgai? Dar net dvylikos nėra! - tarė Augustas.
 - Nežinau. Jūs kaip norit, bet aš einu miegoti, - atsistojo Lukas ir paėmė Skarlet už rankos.
 - Aš irgi einu miegoti, - pasakė Liusi. Ji atsistojo. Laisvas kėdes patraukė truputį toliau nuo laužo, kad neužsidegtų ir ji patraukė link palapinės. Rouz irgi nuskubėjo į savo palapinę. Ji kaip tokios būsenos vakarą praleido visai smagiai.
Augustas dar nuėjo prie ežero. Paskui jį atėjo Robertas.
 - Klausyk. Aš tave stebiu,bernužėli, - grėsmingai tarė šis.
 - Nesupratau, - atsakė Augustas.
 - Žinau aš tave. Esi mergišius. Tu jas keiti kaip kojines. Tik nemanyk, kad leisiu tau taip pat pasielgti ir su Liusi.
 - Aš nesiekiu su ja tik vienkartinių santykių.
 - Žiūrėk tu man, nes kitaip turėsi reikalų su manimi.
 - Klausyk, tu jos angelas sargas ar kas? Atstok nuo manęs, - susinervinęs Augustas patraukė nuo kelio Robertą ir nuskubėjo į palapinę.
Netrukus visi stovyklautojai jau gulėjo, bet nė vienas nemiegojo.
Rouz vis mąstė apie savo buvusįjį ir ji tyliai verkė. Robertas mąstė apie Liuciją. Gretimoje palapinėje Lukas su Skarlet aistringai bučiavosi, o dar kitoje palapinėje Liucija gulėjo ir klausėsi, kaip ošia medžiai. Ji taip pat negalėjo užmigti, nes šalia jos gulėjo Augustas prie pat jos. O jis... Jis mąstė apie Roberto žodžius ir bandė raminti savo ką tik pabudusią sąžinę.
Taip už kelių minučių jau išmušė ir dvylikta valanda. Paskui praėjo pusvalandis ir dar vienas pusvalandis. Ir nė vienas nemiegojo. Nebent tik truputį snūduriavo.
 - Nemiegi, Liusi? - tyliai paklausė Augustas, kai jis atsisuko į jo pusę ir jis pamatė jos blizgančias akis.
 - Kaip matai.
 - Nieko neužuodi?
 - Ne.
 - Kažkoks degėsių kvapas.
 - Neužuodžiu.
 - Gal man vaidenasi. Geriau miegokim.
 - Mhm, - numykė Liusi, kurią jau tikrai suėmė miegas.
Bet užmigti taip ir nepavyko. Į palapinės stogas pradėjo barbenti lietus.
 - Velnias. Dabar tai tikrai neužmigsiu, - išsilakstė visi Liucijos miegai.
 - Nieko. Praeis tas lietus.
 - Tikėkimės. Užsidėsiu ausines.
 - Tai gal ir man duosi. žėsiu, ar muzika netrukdys miegoti.
 - Neduosiu, - Liusi nenorėjo, kad jos dainų klausytų Augustas. Bent jau ne dabar.
Bet muzikos ji ilgai klausytis negalėjo. Sužaibavo kartą, paskui dar vieną kartą. Tada labai garsiai sugriaudėjo ir lietus pradėjo pilti kaip iš kibiro. Liusi nusiėmė ausines ir jas išjungė.
 - O, Dieve.
 - Nesijaudink, Gerai, kad ištempėm virves. Neturėtų perlyti palapinės.
Bet nesijaudinti neišėjo. Netrukus pasigirdo niekur negirdėtas garsas. Ne griaustinis. Ne traukinys. Taip artėjo stiprus vėjas. Žaibas jau nebe retkarčiais sublyksėdavo, o jis mirgėjo pastoviai. Mirgėjo ir mirgėjo.
Liusi labai išsigando. Ypač kai vėjas vieną palapinės šoną pradėjo spausti prie jų. Augustas iškart atsisėdo ir pradėjo laikyti tą šoną, kad nesugriūtų palapinė.
 - Krauk daiktus, - tarė jis.
 - Ką?! - per tokį triukšmą buvo neįmanoma susišnekėti.
 - Krauk daiktus! - sušuko jis.
 - Tai bent su telefonu pašviesk. O taip vos matau!
 - Tai duok.
Liusi ištraukė iš palapinės kišenėlės telefoną ir padavė Augustui. Ji atsisėdo ir pradėjo į tašes krauti po palapinę išmėtytus daiktus. Ji tik pasiliko kelnes, kurias apsimaus.
 - Ir mano kelnes ištrauk, - paprašė Augustas.
Liusi padarė, kaip liepta. Galiausiai ji užsegė tašes. Ir ramiai atsisėdusi pabandė nusiraminti. Bet nieko nesigavo. Jos visas kūnas pradėjo drebėti ir ji nebegalėjo to nuslėpti.
 - Gerai, sukis, - drebančiu balsu tarė ji.
 - Ką?!
 - Kelnes maunuosi. Nusisuk.
Augustas padarė kaip lieptas. Liusi apsimovė kelnes ir vėl atsigulė. Bet drebėjimas niekaip nepraėjo. Ji sukando lūpas, kad nesimatytų. Augustas irgi apsimovęs kelnes atsigulė. Vėtra vis dar buvo, nes garsas vis dar užgožė balsus, tačiau palapinės šono jau nebespaudė. Atsigulęs Augustas pajuto, kad Liucija dreba.
 - Tau šalta?
 - Neee, - nutęsė ji, kad balsas nesudrebėtų. Ji vėl atsisėdo. - kas jei pralis?
 - Bėgsim į mašiną.
 - O jei užvirs medis?
 - Tada... Nežinau. Atsisėdo ir Augustas. Jis švelniai apkabino Liuciją. - Nebijok, - į ausį sušnabždėjo jis. Pirmą kartą sutikau iš baimės drebantį žmogų, - nusišypsojo jis.
 - Cha! Nejuokinga, - visai rimtai tarė Liucija.
Taip jie ir sėdėjo dešimt minučių, dvidešimt minučių. Tol, kol nutolo vėtra ir liko tik šiltas lietutis bei nesiliaujantys žaibai. Liusi vis dar drebėdama atsigulė. bet ji jau jautė, kaip jos baimė po truputį slūgsta. Augustas dar pažiūrėjo į laikrodį. Keturios nakties. Jis atsigulė ir vėl apkabino Liuciją. Ji liovėsi drebėjus ir. klausydamasi lietaus lašų barbenimo į palapinę, užmigo...

Baimė patirti laimę...

Iš lėto pakilo saulė. Po truputį jos spinduliai skverbėsi pro langą ir šildė Liucijos veidą. Švelnus vėjelis lakstė tarp medžių ir juos siūbavo. Medžių šakos atsitrenkia į stiklą ir garsas pasieka Liucijos ausis. Ant medžių šakų čiulba paukšteliai. Kokie, ji pasakyti negali, nes jai visi paukšteliai gieda vienodai. Bet tas čiulbesys vis tiek pasiekia jos širdį. Ji iš lėto atsimerkia, apsidairo... Sena lova, sena komoda, sena spinta ir senas stalas su kėdėmis. Sienos ir lubos apkaltos lentomis. Ji prisiminė, kaip vakar ji nuėjo su Augustu į šitą mažą viešbutuką priemiestyje ir užsisakė vienintelį likusį laisvą kambarį.
Taip ji prisiminė savo palydovą. Ji pakelė galvą ir ranka pasirėmusi į pagalvę pažiūrėjo, ar jis dar miega. Nors ant žemės jam ir kieta, bet jis miegojo ir atrodė, kad nė neketina keltis.
Liusi iš lėto atsikėlė, kad nepažadintų Augusto, tačiau grindys ir lova siaubingai girgždėjo, tad buvo praktiškai neįmanoma nepažadinti jo. Ji lėtai atidarė senos spintos duris ir užlindo už jų, kad galėtų ramiai apsirengti.
 - Ką tu ten veikei už tų durų? - paklausė Augustas, kai ji išlindo iš už jų.
 - Labas rytas, - "atsakė" ji.
 - Nu neatsakyk, jei nenori, ir taip viskas aišku.
 - Durnius, - tarė ji ir susirinkusi likusius daiktus ėjo link išėjimo iš kambario.
 - Palauk. Aš gi dar guliu.
 - Lauksiu kieme, - tarė ji ir trenkė durimis.
Augustas dar kurį laiką pasirąžė ir galvojo, kodėl vėl taip pasikeitė Liusi elgesys. Jis jau manė, kad ji jau linksta prie jo. Bet turbūt klydo. Jis greit atsikėlė, aptvarkė kambarį, apsirengė ir išėjo į registratūrą išsiregistruoti ir sumokėti už kambarį. Išėjęs į kiemą, jis pamatė, kaip ji vaikštinėja po kiemelį, bet dabar jis nusprendė prie jos neiti, todėl nuėjęs prie motociklo užsidegė cigaretę.
 - Ko nepakvietei, kai atėjai? - ji atsistojo Augustui už nugaros. Liucijos balsas skambėjo keistai, kitaip nei įprastai. Ir tik ji viena žinojo to priežastį. Tik ji viena suprato, kad giliai įklimpo su tuo Augustu. Ir ji to labai bijojo. Ji bijojo, kad jis privers ją dar kartą nusiimti kaukę ir padarys ką nors, ko nederėtų daryti. Jos mintys vien tik apie jį ir sukosi. Ji nebežino, ką daryti. Jis per daug į ją įsiveržė ir todėl jo nekenčia. Arba nusprendė nekęsti. Dabar ji užsidės dar tvirtesnį skydą ir darys viską, kad tik neįvyktų nelaimė.
 - Nenorėjau tau trukdyti. - Augustas pajautė jos šaltumą ir jis truputį išsigando. Ką jis ne taip padarė?
 - Važiuojam, - tarė ji ir atsisėdo ant motociklo.
Visą kelią jie važiavo tylėdami. Augustas bijojo Liuciją dar labiau užpykdyti, todėl jis ir tylėjo. O ji... Ji visą kelią badė save įtikinti, kad ji nekenčia motociklų ir daugiau nė karto čia neužsės.

 - Neatsisveikinsi? - paklausė Augustas, kai ji jau ėjo link savo laiptinės.
Ji norėjo tylėti. Ji labai norėjo tylėdama nuriti ir į jį nė neatsisukti. Arba bent jau bandė to norėti. Bet vis tik ji tyliai. Labai labai tyliai atsisveikino. Augustas tik nusivylęs nusuko galvą, užsidėjo šalmą ir giliai įkvėpęs išvažiavo.
Liucija, pravėrusi buto duris rado apsiašarojusią Skarlet.
 - Kas tau yra? - paklausė ji ir prisėdo šalia.
 - Lukas, - teištarė ji.
 - Jam kas nutiko? - paklausė nustebusi Liusi.
 - Taip... Na ne.. Jis matė klube mane su Justinu ir dabar galvoja...
 - Aii.. Ir dėl to tu verkei? - Liusi bandė nuraminti draugę. - Viską sutvarkysim. Susitiksiu su Luku ir viską jam paaiškinsiu, kad tu tik mane lydėjai.
 - Ačiū, bet nemanau, kad jis patikės. Sakys, kad aš prašiau tavęs taip pasakyti.
 - Ne. Viskas bus gerai.
 - Geriau tu ir Augustas. Jūs abu pasakykite. Gal tada patikės?
 - Nemanau...
 - Nagi dėl manęs. Juk čia viskas ir užvirė, nes tave lydėjau.
 - Bet aš nusprendžiau nebeturėti jokių ryšių su juo, - bandė išsisukti Liusi.
 - Prašau.... - tarė Skarlet graudžiu balsu. - Aš nenoriu taip visko baigti su Luku.
 - Gerai jau. Paskambinsiu jam.
 - Na, o dabar tu pasakok, kur naktį buvai? - Skarlet nuotaika iškart pasitaisė.
 - Nieko gero.
 - Tik pasakok.
Liusi trumpai viską papasakojo, bet ji vėlgi nutylėjo pačius svarbiausius dalykus.
 - Na eik, paskambinti, - po neįdomaus pasakojimo paliepė Skarli.
Liusi nuskubėjo link savo kambario. Eidama per koridorių, ji žvilgtelėjo į laikrodį. Liusi jau vėlavo į paskaitas. Labai daug vėlavo. Nuėjusi į savo kambarį, ji surinko Augusto numerį ir ilgai stovėjo dvejodama, ar paspausti tą žalią mygtuką. Ji jau buvo tvirtai pasiryžusi nutraukti su juo visus ryšius. Bet vis tik ji nuspaudė tą mygtuką. Signalas po signalo. Niekas neatsiliepia. Liusi jau susinervinusi vaikšto iš vieno kambario galo į kitą. Ji jau ruošiasi padėti telefoną, bet pasigirsta nustebęs balsas.
 - Liusi? - tarė tas balsas, kuris jai vėl sumaišė visas mintis ir nusistatymus.
 - Iškilo problemėlė, - teištarė ji ir papasakojo, kas nutiko ir kad reikia susitikti.
 - Su viena sąlyga, - tarė jis, nes jam žūt būt reikėjo, kad Liusi pasitaisytų.
 - Ir vėl...
 - Tiesiog savaitgalį, keliaujam prie ežeriuko su nakvyne. Tu, aš, Skarlet su savo Luku.
 - Ar tu pakvaišai? Visų pirma aš nenoriu su tavim. Visų antra dabar ruduo.
 - Juk dar tik rugsėjis. Pažiūrėk, kaip šilta. Pagalvok apie Skarli.
 - Pakalbėsim, kai atvažiuosi, - teištarė Liusi ir padėjo telefono ragelį.

Lukas, Liucija ir Augustas sėdi prie "lūšnos" ant suoliuko. Lukas išsitraukė vieną pora suktinių
 - Norit? - pasiūlė jis.
 - Neatsisakysiu, - Augustas paėmė vieną ir užsidegė. Tą patį padarė ir Lukas, o Liucija liko sėdėti tarp jų dviejų ir kvėpuoti tą šlamštą. - Nieko tarp jų nebuvo, - toliau tęsė Augustas. - Justinas, mano geriausias draugas, aš žinau, kad jam patinka viena tokia mergina ir jis į kitas nė nežiūri. Joana. Žinai ją?
 - Gal.
 - Ji irgi trečiakursė.
 - Na gal ir atsimenu.
 - Justinui patinka ji, o ne kokios Skarlet ar dar kas.
 - Na gerai. gal per daug ir prisigalvojau.
 - Puiku, o dabar varysit su mumis savaitgalį prie ežeriuko? Justino nebus, - tarė Augustas, supratęs, kad viskas jau beveik tvarkoje.
 - Aš nieko prieš, - apsidžiaugė Lukas, kuris baigęs suktinukę, numetė ją ant žemės ir užmynė koja. - manau, kad ir Skarlet neprieštaraus.
 - Puiku. Tai dar susiskambinsim ir pasitarsim viską. Einam, Liusi? - jis jau atsistojo.
 - Mhm, - tarė ji ir nuskubėjo prie motociklo, ant kurio ji žadėjo daugiau niekada nebesėsti.
Jie atsisėdo ant jo, užsidėjo šalmus ir motociklas nuskubėjo link Liucijos namų. Na bent ji trumpam taip manė. Augustas nusuko į šalį ir motociklas sustojo prie kavinės.
 - Einam, - tarė jis, nespėjus Liuasi nė žodžio pratarti.
Jie nuėjo į jaukią piceriją, puoštą senoviniais raštais. Jie atsisėdo pačiame kampe ir padavėjas atnešė valgiaraštį.
 - Ko užsisakysi? - paklausė Augustas.
 - Nieko, - tarė ji ir padėjo valgiaraštį ant stalo.
 - Išalksi.
 - Nemanau, aš čia ilgai nebūsiu.
 - Būsi, tiek, kol man pasakysi, kas tau darosi.
Prie jų vėl priėjo padavėjas ir paklausė, ar jau išririnko patiekalus.
 - Taip, - tarė Augustas. - Aš norėčiau juodos kavos ir omleto. Dar duokit tą pyragaitį. Ko tu nori, Liucija?
 - To paties, tik vietoj kavos norėčiau raudonos arbatos.
 - Gerai, - padavėjas užsirašė ir nupėdinuo nuo staliuko.
 - Tai sakyk, - kreipėsi Augustas į Liusi.
 - Nėra čia ko pasakoti.
Taip jie prasedėjo visą vakarą. Augustas bandė iš jos išpešti, kodėl ji vėl taip atitolo, o ji nieko nesakė. Na tik išrėžė, kad nenori su juo turėti nieko bendra. Bet Augustas to noro priežasčių taip ir neišpešė.
 - Važiuojam. Jau vėlu, - jis suprato, kad tai bergždžias reikalas
 - Pareisiu pėsčiom, - tarė Liusi ir atsistojusi išėjo iš kavinės.

Naktis ne namuose

Jau antradienis... Liusi po paskaitų įsidėjo sąsiuvinį ir rašiklį į rankinę, susirado akinius nuo saulės ir išėjo iš salės. Oras buvo pakankamai visai šiltas, tad ji nusivilko švarkelį ir ėjo su bliuzele trumpomis rankovėmis. Lietpaltis jau kelias dienas kabo spintoje, nes orai išgražėjo ir nebelijo. Pakeliui, ji užsuko į parduotuvę nupirkti maisto. Ji prikrovė pilną krepšį maisto, kurio didžiąją dalį sudarė arbūzas.
Ji nuėjo prie eilės, kuri po pietų buvo ilga.
 - Sveika, - jai už nugaros sustojo Robertas.
 - Labas.
 - Seniai matyta, - nusišypsojo jis.
 - Na taip. Dabar labai užsiėmusi esu. Dar normaliai neįsivažiavau.
Priėjo Liucijos eilė susimokėti už prekes. Ji atkišo savo banko kortelę, kad nuskaičiuotų pinigus ir pradėjo prekes krautis į medžiaginį maišelį. Paravėja atidavė kortelę, davė Liusi pasirašyti ir pradėjo skanuoti Roberto prekes. Tai yra alų. Kai jis susikrovė butelius į maišą, jie patraukė išėjimo link.
 - Matosi tau sunku nešti.
 - Echh. Netoli. Kaip nors parsigabensiu.
 - Einam, parvešiu tave.
 - Na ačiū, -  ir jie nuskubėjo link seno automobilio.
Jie važiavo tylėdami. Na beveik tylėdami. Jei jau kalbėjo, tai tik apie nereikšingus dalykus tokius kaip: "Kaip tau sekasi mokslai?". Tad Liusi apsidžiaugė, kai automobilis sustojo prie namo. Ji paėmė rankinę, maišą, atidarė dureles ir išlipo.
 - Ačiū, kad pavežėjai, - padėkojo ji prieš uždarant dureles.
 - Nėr už ką.
 - Tai iki.
 - Iki, - tarė jis ir, kai Liusi uždarė dureles, nuvažiavo.
Prie pat laiptinės Liusi šgirdo telefono skambutį. Tikrai nelaiku. Ji pastatė maišą ant grindų ir pradėjo raustis rankinėje.
 - Klausau, - tarė ji po ilgų ieškojimų, kai galiausiai iš taukė savo mobilujį.
 - Sveika, - pasigirdo ilgai negirdėtas, bet lauktas balsas.
 - Augustas?
 - Ooo.. Jau prisimeni mane, - nusišypsojo jis, nors Liusi tos šypsenos ir nematė.
 - Gaila, bet taip.
 - Atsimeni tokį pasiūlymą dėl koncerto?
 - Amm.. Ne, - pamelavo Liusi.
 - Nemeluok. Žodžiu, šiandien, gerai?
 - Ką?!
 - Septintą su Justinu lauksiu tavęs parke. Pasikviesk ir draugę.
 - Na, gerai.
 - Tai iki.
 - Čiau.
Ir toliau kitame laido gale buvo tyla.
 - Tu padėjai ragelį? - paklausė Liusi, nes ji nesuprato, ar jau pokalbis baigtas.
 - Ne.
 - Na tai padėk.
 - Negaliu.
 - Kodėl?
 - Dar noriu pakalbėti.
 - Dar prisikalbėsim, - ji atitraukė telefoną no ausies ir vis tik nuspaudė tą raudoną mygtuką.

Liusi, iškrovusi, prekes, pradėjo gaminti pietus.
 - Kas čia taip skaniai kvepia? - paklausė Skarlet, kai ji grįžo iš paskaitų.
 - Bus balandėliai.
 - Kas tokie?
 - Balandėliai.
 - Nu dar tokio patiekalo tai negirdėjau.
 - Na tai paragausi, - nusišypsojo ji. - Skarlet,.. - Liusi kreipėsi į draugę prašančiu balsu.
 - Taip... - ji irgi nutaisė panašų balsą.
 - Šiandien tu neužsiėmusi?
 - Na ne.
 - Tai gerai. Eisi su manim į koncertą.
 - Kokį?
 - Nežinau. Augustas į kažkokį pakvietė. Bus dar kažkoks Justinas.
 - Gal ne.
 - Prašau. Be tavęs aš niekur neisiu.
 - Gerai jau. Kelintą?
 - Septintą.
 - Gerai.
Liusi įniko toliau į maisto gamybą.
 - Iš kur tu taip moki?
 - Ką?
 - Gaminti.
 - Privertė tam tikros aplinkybės.
Skarlet jau suprato, kad daugiau klausti nereikia. Ji iš Luko girdėjo, kad Liusi su Deividu neturi mamos, todėl maždaug jau suprato, kodėl Liusi taip gerai gamina.
 - Na jau viskas, - visai netrukus tarė Liusi.
Skarlet atsistojo, paėmė lėkštę ir įsidėjo kelis balandėlius.
 - O su kuo juos valgyti? - paklausė.
 - Su bulvėmis ir pomidorų padažu.
 - A. - ji atdarė šaldytuvą ieškoti padažo.

Jie sėdėjo ant suoliuko ir rūkė. Aišku, viską numetė, kai pamatė prie jų artėjant dvi gražuoles. Augustas atsistojo ir nuėjo pasitikti Liucijos. Justinas irgi atsistojo, bet jis laukė prie suoliuko. Netrukus prie jo sustojo visa trijulė.
 - Susipažink, Justai, čia Liucija, - jis pradė į merginą su tamsiai džinsais ir laisva palaidine, - o čia - Skarlet, - jis parodė į žavią blondinę, susišiaušusiais plaukais. - Merginos, tai - Justinas, mano draugas.
 - Malonu, - tarė jie visi vienu metu.
 - Tai žygiuojam? - tarė patenkintas Augustas.
 - Taip, - tarė Skarlet, kuri jau rado bendrą kalbą su Justinu.
Kelionė užtruko neilgai, nes vos už kelių gatvių stovėjo tas baras, kuriame vyko koncertas. Jie prisėdo prie staliuko, kurį rezervavo Augustas ir užsisakė gėrimų. Liusi daug negėrė, tik kelias taures šampano, bet to jai ir užteko. Vakarui įsibegėjus jie ir pašoko ir pabenravo ir prisijuokavo. Po kelių valandų, Liusi sėdėjo viena prie staliuko ir ilsėjosi. Jai tokia muzika nebuvo prie širdies, bet iš bėdos ji jau gali visko klausyti. Netrukus prie jos prisistatė ir visi kiti.
 - Na, manau, kad jau eisiu, - tarė Skarlet. - Turiu dar perskaityti tokią knygą.
 - Ir aš tada gal eisiu, - tarė Justinas.
Jie visi atsisveikino ir Justinas su Skarlet išėjo savo keliais.
 - O kokia, - Liusi truputį užpyko, kad liko viena.
 - Nieko baisaus, - tarė Augustas, kuris atsisėdęs paėmė dar vieną taurę. Jis pastebėjo, kad Liusi kažkokia ne visai patenkinta. - Tau čia nepatinka? - galiausiai paklausė jis.
 - Ne. Gerai. Na pusė bėdos, - prisipažino ji.
 - Hmmm... tai ką čia nuveikus. Žinau! Aš tau parodisiu pačią gražiausią vietą šiose apylinkėse.
 - Tikrai? - Liusi kiek susidomėjo ir jai vaidinti nereikėjo, nes Augusto pasiūlymas tikrai ją sudomino.
 - Tik tai yra kiek tai už miesto.
 - Ir kaip mes ten nusigausim?
 - Einam, - jis numetė kažkiek vertingų popierėlių, paėmė Liusi už rankos ir išsivedė ją.
 - Tai kur mes einam?
 - Trumpam iki manęs.
Netrukus jie sustojo prie namo, kuris buvo panašios statybos kaip ir Liusi namas. Augustas išsitraukė raktą ir atidarė garažo duris. Tamsoje suspindėjo motociklas.
 - O ne.. - Liuija atsitaukė kiek toliau.
 - Nebijok. Duosiu šalmą.
Liucija bijojo važiuoti motociklu, bet ji taip norėjo pamatyti tą vietą, kad ryžosi šiam nuotykiui.
 - Tai kur tas šalmas?
 - Tuoj, - Augustas, pajutęs triumfą, nuėjo atnešti jai šalmo.

Liucija nesitikėjo, kad bus taip gera važiuoti motociklu. jai patiko, kaip jie lėkė stulbinamu greičiu, jai patiko, kaip vėjas glosto jos kūną, jai patiko, kad šalia yra kitas kūnas, už kurio ji gali tvirtai laikytis. Jai patiko, kad tas kitas kūnas jai suteikė drąsos ir panaikino baimę. Ji norėo nusiimti šalmą, kad vėjas kedentų jos ilgus plaukus ir glostytų jos veidą, bet tas kitas kūnas jai neleido to daryti.
Netrukus jie sustojo žvyruoto keliuko viduryje. Augutas nulipo nuo motociklo ir padėjo tą patį atlikti Liusi. Jie nusiėmė šalmus ir jis labai apsidžiaugė, išvydęs jos plačią šypseną. Tai buvo vienas iš nedaugelio kartų, kai matė ją besišypsančią. Tai buvo vienas iš nedaugelio kartų, kai jis matė ją tokią laimingą. Jis paėmė ją už rankos ir pradėjo vesti per žoles.
 - Ėėė. Kur mes einam? - nustebo ji.
 - Nesijaudink ir tylėk.
Ir ji jo lausė. Jie per pievą brido lėtai. Jai ptaiko toks ėjimas. Ji norėjo, kad truktų ilgiau. Bet netrukus jie sustojo prie mažo ežeriuko kranto. Aplinkui buvo daugybė medžių. Jis nuvedė ją ant lieptelio krašto.
Ir staiga jis sustojo ir tylėjo. Augustas niekam nerodė šios vietos. O štai išaušo diena, kai jis visai spontaniškai nusivežė kažkokią merginą į šią vietą. Jis jau pats nebesuprato savęs. Juk tai teturėjo būti paprastos lažybos, o jis į tai įsijaučia vis labiau. Jis vis dažniau galvoja apie Liusi ne kaip apie lažybų įrankį, o kaip apie merginą, kuri jam patinka. Galiausiai jis susiėmė į rankas ir nusprendė negalvoti apie lažybas.
 - Pažiūrėk, koks mėnulis, - tarė jis.
 - Pirmą kartą tokį matau. Jis toks didelis ir raudonas...
 - Visada čia atvažiuoju per pilnatį. Labai gražu žiūrėti kaip kyla ir nusileidžia mėnulis, kaip keičiasi jo atspindis vandenyje.
 - Čia tikrai labai gražu.
 - Tu dar nebuvai čia šviesiu paros metu. Tada vizdas irgi nebūna blogesnis už šį.
 - Kiek žmonių žino šią vietą.
 - Nedaug. iš mano pažįstamų, tai tik mes abu.
Ir tada jie ilgai žiūrėjo į mėnulį. Niekas nei nepastebėjo, kaip Augustas už rankos Liusi nebelaikė. Nė vienas nepajautė, kad Liusi yra apkabinta per liemenį ir kad tas apkabinimas vis tvirtėja.
 - Žinai, - Liucija jau norėjo kažką sakyti, bet, kai ji atsisuko į jį, suprato, kad jie stovi labai arti vienas kito.
 - Atsiprašau, - Augustas jau ruošėsi patraukti nuo jos rankas, bet ji sulaikė jį ir pasistiebė, kad galėtų jį pabučiuoti.
Ji jautėsi vienu metu laiminga, kitu metu ji labai bijojo. Jos kūną valdė begalinė aistra ir tuo pačiu baimė, kad nusiėmė kaukę. Tačiau ji sustoti negalėjo. Liusi pasijuto tvirtai apgėlbta. Auguatas, kuris visiškai užmiršo savo lažybas, tik bučiavo ją ir nenorėjo jos paleisti, o Liusi jam atsakė tuo pačiu. Netrukus jo bučiniai nuslinko jos kaklu.
 - Augustai? - nuskambėjo keistas balsas. Jis surinko paskutinius blaivaus proto likučius.
 - O tu čia irgi vaidinai? - paklausė jis, kai jie liko tik stovėti apsikabinę.
 - Gal ir taip, - ji vėl užsidėjo kaukę. - Manau, kad jau reikėtų važiuoti.
 - Gerai, einam.
Liusi nebedavė jam rankos, o jis ir nebesiekė jos paimti ir vesti ją per pievą.
 - Šūdas! - surėkė Augustas, kai jis bandė užvesti motociklo variklį.
 - Kas atsitiko? - Liusi nusiėmė šalmą.
 - Nebuvau pilnai išjungęs variklio, tai nusėdo akumuliatorius.
 - Ką dabar darysim? - ji išsigando.
 - Eisim.
 - Ką?! Juk toks kelias!
 - Čia, netoli paėjus, yra mažas miestelis. Rasim kur pernakvoti, o per naktį viskas pasikraus ir ryt grįšim.
 - Bet man devintą paskaitos!
 - Tai vėluosi. Arba iš vis nenueisi.
 - Ką padarysi. Einam, - jis pradėjo žygiuoti keliuku.
 - Ne į tą pusę eini, - nusijuokė jis.
Ji apsisuko ir visai nelaukdama Augusto nuėjo kita puse.