Vieną dieną...

Po kelių dienų Liucija buvo paleista iš ligoninės. Ji grįžo namo. Tėtis dar keletą dienų pabuvo su ja ir grįžo namo pas Sindę ir Betani. Viskas po truputį grįžo į senas vėžias. Paskaitos, mokslai, pramogos, draugai... Visi jau buvo nusiraminę, tik viena Liusi negalėjo ramiai gyventi. Nors ji ir stengėsi neatsiriboti nuo kasdienybės, tačiau ji negalėjo pamiršti ir jo, gulinčio tarp keturių baltų sienų, daugybės aparatų. Kasdien, kiekvieną mielą dieną ji keliavo vis tuo pačiu keliuku pro tuos pačius pastatus, medžius, kelio ženklus.
Kiekvieną dieną ji sėdėdavo prie jo lovos ir kalėdavo, pataisydavo pagalvę, kad nebūtų kieta, šilčiau apklodavo, kad nebūtų šalta, praverdavo užuolaidas, kad jis gautų saulės šviesos, pasakojo, kaip jai sekasi, ką ji nuveikė. Kartais ji jo klausdavo, kaip jis dabar jaučiasi, tačiau iš jo lūpų atsakymo nesulaukdavo. Kartais jai pasirodydavo, kad jis sujuda, arba sumirksi, tačiau tai tik jos vaizduotės darbas.
Kiekviena dieną vis tas pats. Kiekvieną dieną vis tas pats noras, ta pati viltis.
Ir kiekvieną vakarą vis tas pats nusivylimas, sugniuždymas. Kiekvieną vakarą vis tos pačios ašaros ir tos bemiegės nakties laukimas.
Kiekvieną dieną.
Tačiau juk negali visada būti ta "kiekviena diena".
Tai turi kada nors baigtis.
 - Privalo, - tarė Liucija ryte atsikėlusi po dar vienos siaubingos nakties.
Ji atsistojusi pasirąžė ir atitraukė užuolaidas. Ant medžių šakų žaliavo nauji lapai. Ji nužengė prie spintos, iš kurios išsitraukė džinsus ir švarią palaidinę. Ji nusivilko naktinius ir pažvelgė per veidrodį į savo kūną. Ji nematė ir net nesistengė įžiūrėti gražių kūno linijų. Jos akys tematė didelį šviežią randą ant pilvo ir Liusi kūnu "perbėgo" šiurpuliukai. Jis pažvelgė į kalendorių.
Jau praėjo trys mėnesiai. Mėnesiai laukimo ir vilties.
Liucija šalta ranka perbraukė sau per randą. Nuo šalčio pilvas susitraukė. Kiekvieną kartą, pažvelgusi į savo kūną ji atsimins tą naktį, o ypač tuos baisius mėnesius, kurie nežinia ar kada baigsis. Kiekvieną kartą ją aplankys ta pati baimė, tas pats nerimas, tas pats nusivylimas, tas pats kaltės jausmas.
Ji apsivilko drabužius, nusikabino lietpaltį ir išėjo iš namų.
 - Labas rytas, - koridoriuje pasisveikino Skarlet. Rouz virtuvėje plikė arbatą. - Nevalgysi?
 - Labas, - tyliai tarė Liucija. - Nealkana aš.
 - Kažkaip tu jau dažnai nealkana esi.
 - Skarli, aš tikrai nenoriu valgyti. Grįžtant ko nors nupirksiu ir galėsim prisivalgyti. Gerai?
 - Žiūrėk tu man. Eini...
 - Pas Augustą, - Skarlet mintį užbaigė Liusi.
 - Gal nors vieną dieną...
 - Nė negalvok apie tai, - tarė Liucija ir išskubėjo iš buto.

Ligoninės kvapas Liucijai jau įsismelkęs labai giliai. Balta spalva tapo jos kasdienybe. Ko ji seniau bijojo kaip maro, šiandien yra priversta tos baimės atsikratyti. Einant link jo palatos, pasigirdo tylus pokalbis. Liusi atpažino Augusto mamos ir jo gydytojo balsus. Kaip ir prieš daugelį metų ji sustojo ir pasielgė negražiai.
 - Ligoninėje trūksta vietų ir... Gal reikėtų Augustą pervežti į jūsų misto ligoninę, - ji išgirdo gydytojo žodžius.
 - Gal ir būtų gerai... Nes man reikėtų grįžti. O namuose būtų daug lengviau. Bet ar nepavojinga jį pervežti?
 - Ne. Jau ne kartą taip buvo daroma. Jam niekas negresia.
 - O ar ten ligoninėj bus jam vietos?
 - Dabar daug kur vietų trūksta, bet tikrai atrasim. Beje, norėčiau jus supažindinti su tokia programa. Aišku jos prireiktų labai negreitai, bet manau, kad reikėtų jus supažindinti.
 - Klausau.
 - Kartais būna atvejų, kad iš komos nubusti nebėra vilčių arba jos visiškai minimalios ir kai praeina pakankamai daug laiko, kai pacientas guli komoje.. Na... Su artimųjų sutikimu, galima atjungti aparatus...
 - Nesupratau?
O Liucija viską suprato. Stovėdama už kampo ji sukniubo, o akys pritvinko ašarų. O jeigu... Jeigu jis iš tikrųjų niekada nepabus?
 - Jei giminaičiai sutinka, galima... Na tiesiog pacientas būtų donoras.
 - Kodėl jūs man tai sakote? - labai įtemptu balsu paklausė Augusto motina. - Juk jis nubus...
 - Tikimės, kad nubus, bet juk visko gali būti.
 - Daugiau man nieko apie tai nesakote. Vieną dieną jis nubus ir mes niekada neatjungsime jokių aparatų, jeigu nereikės! - sušuko susinervinusi moteris. - Ir prašau kuo greičiau tvarkyti dokumentus dėl jo perkėlimo.
Už nugaros moteris išgirdo žingsnius. Ji atsisuko ir pamatė Luciją, raudonomis akimis. Per tuos tris mėnesius, jos turėjo pakankamai laiko susipažinti. Liucija daug ką papasakojo jai. Ir ji žavėjosi ta mergina.
 - Tu girdėjai? - paklausė ji.
Liusi tik palinkčiojo galva ir pratrūko verkti. Augusto mama, Adelė, giliai įkvėpė ir priėjusi apkabino merginą.
 - Reikia jį pervežti. Manęs laukia darbas. Aš negaliu visą laiką būti čia. Žinau, kad tau sunku, bet ir man...
 - Aš ne dėl to, - ji sukūkčiojo.
 - O.. Aš irgi labai bijau, Liucija. Bet juk viskas turi būti gerai.

 - Jis nubudo! - išbėgo iš palatos Elison.
Adelė ir Liucija pakėlė galvas. Nė viena nematė, ar bent jau joms nebuvo svarbu, kas išėjo iš palatos. Jos girdėjo tik žodžius "Jis nubudo!".
Jos matė, kaip į palatą nuskubėjo gydytojas ir seselė. Atsitokėjusi Adelė nubėgo iš paskos. Liusi irgi norėjo eiti, bet Elison ją sustabdė.
 - Negaliu patikėti, kad jis nubudo prie manęs, - tarė sukta blondinė. - Mus sieja stiprus ryšys. Akmuo nuo širdies nusirito. Sėdėjai prie jo ištisas dienas, bet kažkodėl jis nubudo prie manęs. Tai turi ką nors reikšti.
 - Užsičiaupk. Nei tau jis rūpi, nei ką, - Liucija nustūmė Elison nuo kelio ir nubėgo į palatą.
Ji pravėrė duris ir išvydo jį, atmerkusį akis ir žiūrintį į motiną. Jis švelniai laikė jos ranką. Gydytojas jį tikrino ir seselės aplinkui lakstė viską žiūrinėdamos. Tikras chaosas... Bet didelės laimės chaosas.
Liucijos akys nušvito iš laimės.
 - Augustai, - priėjo ji prie jo. Ji vėl matė jo akis. - Kaip gerai, kad tu pagaliau nubudai. Aš jau... - jos akys vis labiau pradėjo blizgėti.
 - Atsiprašau? - tarė Augustas. - Kas tu tokia?
Liucija sustojo, netekusi amo.
 - Aš gi Liusi. Mes... O, Dieve... - jai nusviro rankos.
 - Ar tu tikrai nepameni šios merginos? - paklausė gydytojas.
 - Nu ne.
 - Bet juk savo mamą pažinote...
 - Kaipgi nepažinsiu mamos?
 - O ar tą merginą šviesiais plaukais pamenate? Prie kurios nubudote.
 - Tai aišku. Juk ji mano mergina. Na bent jau buvo prieš kelias savaites.
 - Gal būtų galima šnektelėti su jūsų mama?
Gydytojas parodė išėjimo iš palatos link. Adelės paleido sūnaus ranką ir nuskubėjo prie išėjimo.
 - Būtų gerai, kad ir jūs eitumėte, - gydytojas parodė į Liusi.
Ji irgi nusekė iš paskos.
 - Jis tikriausiai nepamena tos nakties, - tarė gydytojas, kai jie jau buvo koridoriuje.
 - Bet mes juk pažįstami beveik devynis mėnesius, - tarė Liusi. - Jis turi mane atsiminti.
 - Tada... Klausykite, kol kas jam nieko nesakykite. Liucija, jūs dabar būsite tik ta mergina, kurią jis išgelbėjo ir tiek. Mes atliksime tyrimus ir tada žiūrėsime. Gal čia viskas laikinai. Tikriausia laikinai. Yra buvę atvejų mano praktikoje, kai pacientas nepamena tam tikro gyvenimo tarpsnio. Tik nesijaudinkite.
 - gerai, - tarė Adelė ir paėmė Liusi už rankos. - Prisimins jis tave.
 - O dabar grįžkime į palatą ir tegul jis sužino, kad išgelbėjo merginą. Ir nesakykite, kiek laiko jis buvo komoje. Kad nesusijaudintų.
 - Gerai, - tarė abi tyliai.

Štai ir atėjo ta viena diena. Ji turėtų visiems būti džiugi, bet kažkodėl ji kėlė tik nerimo. Brandaus amžiaus moteris mintyse suprato, kad tiek daug laiko su sūnumi iššvaistė veltui. O juk gali bet kada jo netekti. Žavi blondinė stebėjo, kaip ta moteris bendrauja su kita, o į ją nekreipia jokio dėmesio. Juk tai prie jos nubudo jos sūnus. O dar kita mergina buvo labiausiai iš visų nusiminusi. Bet juk ji turėtų džiaugtis. Jis nubudo! Bet jos nepamena... O vaikinas, kuris vėl atsimerkęs stebi pasaulį, jautėsi sutrikęs. Nes jo galvoje sukosi mintis, kad jis kažką praleido..