Prarastas laikas.

 - Na, Liusi, sėskis patogiai ir pasakok, kur vakar buvai su ta suknele? - smalsavo Skarlet, kai Liusi ryte grįžo namo.
 - Ohhh... Duok pasiilsėti ir viską apgalvoti.
 - Ne, - griežtai tarė draugė.
Liucija nusiavė batelius, kurie nutrinė jai kojas. Ji nusivilkusi paltą, pradėjo ieškoti pakabos jam pakabinti.
 - Velniop tą paltą, - nekantravo Skarlet.
Ji pamėmė iš Liucijos rankų jį ir numetė ant sofos. Tuomet paėmė pavargusią merginą už rankos ir pasodino.
 - Na?
Liucija užsikišo plaukus už ausų ir pradėjo galvoti nuo kurios vietos pasakoti.
 - Žodžiu. Na. Aigustas man nupirko tą suknelę, todėl, kad jis mane vedėsi į parodą.
 - Hmm. Kur?
 - Į parodą. Susipažinau su jos savininku Henriku. Nerealus dailininkas. Ir jis man kai ką pasiūlė.
 - Na? Gal kokių pinigų. Ar savo piešinius parduosi?
 - Baik taip ironiškai čia kalbėt. Eisiu pas jį dirbti ir tuo pačiu jis mane mokys to, ko netekau metusi dailės moyklą.
 - O tai kaip pinigai?
 - Kažkiek gausiu. Bet ne per daugiausiai.
 - Mmm.. Tai pramogų sumažės..
 - Baik tu su tom pramogom. Juk aš gi piešti galėsiu! Tai svarbiausia.
 - Na gerai gerai. Uagustas tau gi viską finansuos. Sveikinu. O kaip tai kaip su juo? Negi visą naktį parodos atitaryme buvai?
 - O pastabi tu, - nusišypsojo Liusi. Ji sunkiai atsistojo ir nužingsniavo už baro į virtuvę užsikaisti sau arbatos. - Nakvojau pas jį. Kol būčiau naktį čia parsigavus.. Jis arčiau gyvena.
 - Oj tu..
 - Nieko nebuvo gi. Geriau tu papasakok apie Luką.
 - Viskas kaip ir seniau, - Skarlet irgi atsistojo, kad nueitų atsissėsti ant baro kėdės. - Kartais man ta rutina nusibosta. Nieko mes naujo neveikiam normaliai. Tas pats ir tas pats. Liusi, ką man daryti? Ta rutina mane veda iš proto.
 - Ou. - tik tai teištarė Liucija, kai pylėsi vandenį į puodelį. - Gal jums reikėtų pertraukėlės?
 - Ta pertraukėlė reikš santykių pabaigą. Be to, kokia gi čia draugystė, jei jai atgaivinti reikia pertraukų?
 - Bet pripažink. Tau reikia pabūti vienai, kad viską apgalvotum.
 - Na gal.
Liucija įsipylė į arbatą šiek tiek cukraus, pasiėmė puodelį rankas, norėdama jas sušildyti, ir nuskubėjo link savo kambario:
 - Nepyk, bet aš truputį nusnausiu. Vėliau dar turėsiu begales darbų.
 - Viskas gerai. Ilsėkis. Aš einu pasivaikščioti.
 - Mhm! - sušuko Liusi.

Židinyje tyliai spragsėjo ugnis. Prie jo buvo supamas krėslas ir staliukas, ant kurio stovėjo taurė su raudonu gėrimu. Tolėliau buvo mažytė pakyla, ant kurios stovėjo pusnuogė moteris, rankose laikantį obuolį. O prieš ją buvo pastatytas dideli molbertas už kurio stovėjo senyvas vyriškis:
 - Atsipalaiduok, Keite, - kimiai tarė jis ir vėl įnyko į savo darbą.
Vienas teptuko potepis: tyras, švelnus. Kitas - be galo atviras. Atrodo taip, kad teptukas askleidžia viską apie save. o iš tikrųjų juk tai tėra įrankis. Be galo svarbus įrankis kūrybai. Vyrukas jau vėl beveik įniko į savo darbą, bet jis išgirdo krenkštelėjimą už nugaros. Atsisukęs ji pamatė jauną merginą. Jauną ir be galo talentingą.
 - Sveiki, - nedrąsiai pasisveikino ji. - Atsiprašau, kad aš čia taip. Durys buvo..
 - Sveika, Liuse. Labai gerai, kad atėjai, - vyrukas padėjo teptuką ir užsidegė cigarą. - Keite, - kreipėsi jis į pozuotoją, - gali jau eiti. Pratęsime rytoj tuo pačiu metu.
Liucija pažvelgė į tą Keitę ir kiek sutriko.
 - Na tai sėskis, - Henrikas parodė mrginai fotelį. - Tai kaip nusprendei?
 - Aš jau išėjau iš kavinės. Nebedirbu ten.
 - Puiku. Jau ryt galėsi ateiti čia. Einam, aprodysiu patalpas. Šiaip tu man turėsi padėti su tom visom galerijom ir taip toliau. Bet kai nebus darbo, aš visada tave pamokysiu. O darbo čia daug nebus.
 - Ačiū labai, - tyliai ištarė mergina.
 - Baik, vaikeli. Vienas malonumas man bus iškelti tokį žmogų. Gal ko nors norėtum išgerti?
 - Dabar gal ne. Turiu skubėti. Reikia baigti tvarkyti popierius dėl darbo.
 - Na tai gerai.
 - Viso gero.
 - Viso.
Išėjusi į lauką, Liucija giliai įkvėpė ir atsirėmė į sieną. Ji labai bijojo. Bijojo nežinomybės. Bijojo, kad jai nepsiseks, arba, kad ji bus apgauta. Bet atgal grįžti ji nenorėjo. Ji nenorėjo vėl slėptis už kaukės. Tik ne dabar, kai pasijuto daranti tai, ko nori. Ji iš lėto užsimerkė ir bandė save nuteikti drąsiai.
Atsimerkusi,ji tolumoje išvydo pažįstamą veidą. Visai neseniai matytą, pažįstamą veidą.
 - Tomai! - sušuko ji.
Vaikinas atsisuko, bet išvydęs Liuciją, nusisuko ir ėjo toliau.
 -Tomai, palauk! - Liusi pradėjo bėgti link jo. - Labas, - tarė ji uždususi, kai pasivijo jį.
Jis tylėjo ir nieko nesakė.
 - Kas tau yra?
 - Manyčiau, kad turėtum žinoti, - šaltai tarė jis.
 - O dieve! Aš visai pamiršau tą mūsų susitikimą. Labai atsiprašau. Aš aš.. Buvau užsiėmus.
 - Jooo.. Labai užsiėmusi. Iš lėto žingsniuoti su tuo tavo draugu parke.
 - tu matei..
 - Na aš ne aklas dar kol kas.
 - Ko tu toks piktas? Negalėjau nakvoti namuose tada. O dieną buvau tikrai užsiėmusi ir užmiršau mūsų susitikimą.
 - Jo. Užsiėmusi.
 - Lydėjo jis mane namo. Nagi, Tomai. Ką man padaryti, kad atleistum?
 - Nieko.
 - Eisim rytoj į kiną. Šeštą. Dabar jau tikrai. Lauksiu tavęs prie jo. Gerai?
 - Tai aš jau eisiu.  - po ilgos tylos pauzės tarė jis ir nuskubėjo.
 - Šeštą. - Dar kartą priminė Liusi ir nuėjo į priešingą pusę.
Į kavinę ji ėjo neskubėdama. Vis tiek ten jai reikės padėti kelis parašus ir viskas. O su Augustu susitiks ji dar negreitai.Einant per parką, ji stabtelėjo, nes tolėliau pamatė ant suoliuko sėdinčia vienišą mergytę. Ji tarsi kažko laukia ir nesulaukia. Vaizdas be galo geras. Maža trapi mergaitė sedi margaspalvieme rudens lapų fone, ant suoliuko krašto ir susigūžusi knibinėja savo palto sagutę. iš po plonos kepuraitės išlindusio kelios garbanėlės, o jos nelabai vykusiai padažytas veidelis bylojo, kad ji čia kažko laukė ir nesulaukė.
Liucija atsisėdo ant netoli jos esančio suoliuko, išsitraukė užrašų knygelę ir pieštuką ir pradėjo piešti eskizą. Namuose, ji nupieš šią mergaitę. ji pasižymėjo svarbiausius bruožus,o paskui bandė nors kiek pasižymėti smulkmenas. Vis tik, po penkiolikos minučių mergaitė atsistojo ir nuėjo. O Liusi tetruko vos keletos detalių. Na ką, teks prikurti, ji užsimovė pirštines ant apšalusių rankų ir pradėjo dėtis daiktus į rankinę.
 - Labas vakaras, - pasisveikino jai už nugaros mažas berniukas.
 - Sveikas, - atsisuko nustebusi Liusi.
 - Matėt čia gal tokią mergaitę. Šviesiais plaukais ir žalsvu paltu?
 - Mačiau. Ji jau išėjo. Pavėlavai, - apmaudžiai nusišypsojo Liusi.
 - Aš jai sakiau, kada ateiti. Pati per anksti atėjo, - užpykęs tarė jis. Tai privertė Liuciją nuoširdžiai nusijuokti. - Į kurią pusę nuėjo?
 - Ten,  - Liusi parodė pirštu į tą pusę. - Paskubėk. Gal dar pavysi.
 - Gerai, - tarė vaikas ir nubėgo. - Ačiū! - dar suspėjo sušukti.
Liucija sekė jį akimis, tok kol, berniukas dingo už posūkio. Tie vaikai gyvena. Jie be kaukės. O Liusi prarado savo vaikystę. Bet nepraras šio savo gyvenimo laikotarpio. Ji pasitaisė šaliką ir nuskubėjo į kavinę.

Svajonės pildosi

Ankstus sekmadienio rytas. Liucija iš lėto atmerkia akis ir apžiūri kambarį. Ji turputį pasikėlė ir pažiūrėjo į laikrodį.
 - O nee... - sudejavo Liusi.
Aštuonios valandos ryto. Tikrai gąsdina toks laikas, kai galima miegoti nors ir iki vidurdienio. Liucija vėl atsigulė ir susivyniojo į paklodę. Jau šalta miegoti. Už lando dar tik ruduo, todėl niekas neįjungia apšildymo. Liusi giliai įkvėpė ir užsimerkė. Pabandys dar  nusnuūsti..
Gatve pravažiavo automobilis. Paskui par vienas. Gidėjosi, kaip apačioje gyvenentis kaimynas siurbia kambarį. Galiausiai kažkas pradėjo barškinti indais virtuvėje. Kiekvienas krebžtelėjimas, kiekvienas garselis trukdė Liusi vėl užmigti. Nebegalėdama taip ramiai gulėti, megina išlipo iš lovos, apsivilko chalatą ir atidarė savo salčių, kur buvo jos piešiniai. Ji išsitraukė keletą iš jų ir pasidėjo nuošaliau. Liusi tvirtai nusprendė įrėminti savo piešinius ir juos pakabinti. Dabar jos darbus  mays visi, ne tik ji.
O dabar ji norėjo labai piešti, todėl išsitraukė popieriaus lapą ir pieštukų rinkinį ir pradėjo piešti. Ji piešė jūrą, kopas, saulėlydį ir kaip jį stebi mergina. Ji jau antrą kartą piešia kažką panašaus, tik šį kartą saulėlydį stebi ne ta viena mergina. Prie jos prisidėjo ir draugas.
Prabėgo valanda. Netrukus ir dar viena, o ji vis piešė ir piešė. Liucija jau beveik baiginėjo savo darbą, kai į jos kambarį įėjo Skarlet.
 - Tai tu nemiegi? Šiaip jau pirma valanda. Galvojau eisiu tavęs žadinti.
 - Mhm, - numykė Liucija nė nepakėlusi galvos nuo piešinio. Ji girdėjo, kad Skarli kažką sakė, bet nesiklausė ką.
 - Liusi? - draugė priėjo kiek arčiau. - Tu pieši?
 - Kaip matai, - nusišypsojo ji. Dabar jau pakėlusi galvą nuo piešinio, ji pamatė nustebusį Skarlet veidą.
 - Kaip gražiai. Kodėl niekada nesakei ir nerodei?
 - Bijojau.
 - Ko?
 - Nežinau, - sulig šiais žodžiais Liucijai sugurgė pilvas. - Ojj;. Reikia eiti pavalgyti.
Ji grakščiai atsistojo ir nuėjo prie spintos išsitraukti drabužių. Juos susiradusi, ji nuskubėjo į vonią, palikdama Skarlet stebėti jos piešinius.
 - Liusi, pastave atėjo! - sušuko Rouz prie vonios durų.
 - Aha.. Tuoj ateisiu! - pranešė ji, kai šluostėsi rankšluosčiu savo kūną.
 - Ji tuoj ateis, - tarė Rouz.
 - Girdėjau, - nusišypsojo svečias.
 - Prisėsk.
 - Ačiū.
 - Gal kavos, arbatos ar dar ko nors.
 - Ne, ačiū.
 - Laaabas, - tarpdury sustojo Liusi, nes ji buvo kiek nustebusi.
 - Labas, - atsistojo svečias ir priartėjęs prie Liusi ją švelniai pabučiavo
 - Augustai, ko tu toks ankstyvas?
 - Na labai norėjau tave pamatysi. Neištempiau iki vakaro. Tad sugalvojau priežastį, kad galėčiau susitikti su tavimi dabar?
 - Ir kokia ta priežastis?
 - Eisim apsipirkti.
 - Ką?! - nusijuokė Liusi.
 - Kaip girdėjai. Šio dienos vakarui tau reikia ypatingo drabužio.
 - Mat kaip, - tarė ji eidama už baro į virtuvės plotą. - Gersi ko nors?
 - Na gerai.
 - Ko?
 - Ta patį, ką ir tu.

 - Tai koks tas ypatingas drabužis? - paklausė Liucija, kai jie sustojo prie drabužių parduotuvės.
 - Suknelė.
 - Tai aš turiu keletą.
 - Bet ne tokią, kokios tau reikės.
 - Tu man paaiškink. Kur mane vesi? - Liusi atsisuko į Augustą ir rimtai į jį pažiūrėjo.
 - Žudantis žvilgnis, - nusijuokė jis ir apkabinęs ją per pečius įvedė į parduotuvę. - Nesakysiu.
 - Kaip tau ši suknelė? - paklausė Liucija.
 - Per daug paprasta.
 - Tai tu ir ieškok, - Liuci užpykusi atsisėdo į fotelį ir laukė Augusto pasiūlymų.
Ji sėdėjo ir žiūrėjo, kaip jis renka sukneles. Jis jau rankose laikė pilną glėbį jų, bet vis nenustojo ieškoti. Visas jos pyktis išgaravo, kai ji pagalvojo, jog turėtų būti viskas atvirkščiai. Tai ji turėtų vaikštinėti tarp pakabintų drabužių, o jis turėtų čia sėdėti ir niurzgėti.
 - Na, eik matuotis, - tarė Augustas, grįžęs prie Liucijos.
 - Oho, kiek daug!
Liusi įžengė į persirengimo kabiną ir pradėjo matuotis. Pirmą, antrą, trečią... Ji matavosi tol, kol Augustas palinksės galva išrinkdamas suknelę. Galiausiai jis šį pritariamą linktelėjimą padarė, kai mergina matavosi pilką blizgančią aptemptą vakarinę suknelę, kuri nuo klubų po truputį platėjo.
 - Bet ji tokia brangi, - sušnabždėjo Liucija.
 - Nesijaudink. Viską perku aš.
 - Tu pakvaišai?
 - Pakvaišau tik dėl tavo kaltės.


Jau pradėjo temti. Vis tik ruduo jau nepirmą savaitę už langų, todėl tamsą žmonės pasitinka greičiau. Apšviestomis miestelio gatvėmis žygiavo pora. Mergina vilkėjo tamsiai rudą paltą iki kelių, jos kaklą gaubė megztas violetinis šalikas, o rankas dengė pirštinės. Iš po palto matėsi pilka blizganti suknelė. Merginos plaukai buvo sušukuoti ant šono. Šalia jos einantis vaikinas vilkėjo juodą odinę striukę , kaklą jis taipogi buvo apsivyniojęs pilku šaliku. Vaikinas mūvėjo juodas kostiumines kelnes. Pro šalį einantis žmogus pagalvotų, kad jie žygiuoja į kokį tai pokylį.
 - Jaučiuosi kaip kvailė. Visi praeiviai į mus tik ir spokso, - tarė mergina.
 - Tai tik dėl to, kad tu labai gražiai atrodai.
Jie pasukę už posūkio sustojo prie tinkuoto pastato, virš kurio stiklinių durų kabojo iškaba su užrašu "Galerija".
 - Ką tu sumanei? - paklausė mergina, perskaičiusi užrašą.
 - Pamatysi.
 - Tikrai nereikėjo manęs čia vestis.
 - Reikėjo. Tu man dar padėkosi už tai.
Jie atsistojo į eilę. Mat prie pastato lūkuriavo nemažai žmonių. O sargybiniai turėjo patikrinti kiekvieną iš jų. Galiausiai priėjo ir jų eilė.
 - Pavardė? - paklausė raumenimis apsistatęs juodukas.
 - Lintvudas, - tokiu pat tonu stengėsi ištarti vaikinas.
Sargybinis piktai jį nužvelgė ir keistoji porelė nesulaikė šypsenų. Nuo sargybinio darbo užkietėjęs ir į pašaipas nekreipiantis dėmėsio, žmogus su juoda apranga pradėjo tikrinti sąrašus.
 - Gerai, prašom, - galiausiai tarė galingasis žmogus.
 - Ačiū, Džeki, - tarė veikinukas, skaitydamas sargybinio vardą nuo kortelės, prisegtos prie kišenės.
Įėjusi mergina iš nuostabos net išsižiojo. Iš išorės paprastai atrodantys pastatas, nė neprilygo savo vidumi. Pastato sienos buvo visur geltonos, tarsi auksas, kitur - sidabro spalvos. Moterų bateliai kaukšėlo į marmuriones grindis, o antikvariniai baldai suteikė paslaptingumo. Merginą iš karto patraukė paveikslų paroda ir ji jau norėjo eiti jų apžiūrėti, bet prie jų priėjo du vyriškiai: vienas su darbo uniforma, kitas - su juodu kostiumu. Darbuotojas paėmė iš atėjusių svečių paltus ir nuėjo, o kitas vyras, matyt parodos savininkas, laukė, kol darbuotojas visai dings iš jo akiračio.
 - Augustai, malonu tave matyti, - tarė jis.
Tuomet jie paspaudė vienas kitam rankas.
 - O čia turbūt toji, apie kurią man ryte pasakojai?
 - Taip, - kiek sutrikęs tarė Augustas. Tačiau jo nekonkretus elgesys nė kiek neprilygo merginos išgąsčiui. - Susipažinkite. Liucija ir Henrikas.
 - Malonu susipažinti, - vyriškas paėmė Liusi ranką ir ją pabučiavo. Mergina kai tik galėjo, patraukė ranką. Jai nepatiko, kai jo barzda braižė jos ranką.
 - Ir man malonu.
 - Džiugu, kad atėjai. Augustas man rodė tavo darbą ir tikrai likau sužavėtas, - Liucija iš karto pažvelgė į savo palydovą ir jis tik tiek teištarė:
 - Teko vieną piešinį paimti, - Augustas nekaltai nusišypsojo.
 - Na kad ir kaip jis gavo tavo piešinį, jis pasielgė teisingai. Norėčiau tau asmeniškai, Liucija, aprodyti savo parodą ir manau, kad galbūt po to turėčiau tau pateikti keletą viliojančių pasiūlymų.
Liucija be galo sutriko. Ji nežinojo, kas tai per žmogus ir ko jis iš jos nori. Bet Liusi jautė, kad tai didelis žingsnis į priekį ir ji sutiko:
 - Ge ge gerai, - truputį džiaugsmo nevaldydama tarė Liucija.
Taip ji ir nužingsniavo didžiule parodos sale, įsivaizduodama, kad ji vis keliauja vis arčiau savo svajonės išsipildymo.