Vieną dieną...

Po kelių dienų Liucija buvo paleista iš ligoninės. Ji grįžo namo. Tėtis dar keletą dienų pabuvo su ja ir grįžo namo pas Sindę ir Betani. Viskas po truputį grįžo į senas vėžias. Paskaitos, mokslai, pramogos, draugai... Visi jau buvo nusiraminę, tik viena Liusi negalėjo ramiai gyventi. Nors ji ir stengėsi neatsiriboti nuo kasdienybės, tačiau ji negalėjo pamiršti ir jo, gulinčio tarp keturių baltų sienų, daugybės aparatų. Kasdien, kiekvieną mielą dieną ji keliavo vis tuo pačiu keliuku pro tuos pačius pastatus, medžius, kelio ženklus.
Kiekvieną dieną ji sėdėdavo prie jo lovos ir kalėdavo, pataisydavo pagalvę, kad nebūtų kieta, šilčiau apklodavo, kad nebūtų šalta, praverdavo užuolaidas, kad jis gautų saulės šviesos, pasakojo, kaip jai sekasi, ką ji nuveikė. Kartais ji jo klausdavo, kaip jis dabar jaučiasi, tačiau iš jo lūpų atsakymo nesulaukdavo. Kartais jai pasirodydavo, kad jis sujuda, arba sumirksi, tačiau tai tik jos vaizduotės darbas.
Kiekviena dieną vis tas pats. Kiekvieną dieną vis tas pats noras, ta pati viltis.
Ir kiekvieną vakarą vis tas pats nusivylimas, sugniuždymas. Kiekvieną vakarą vis tos pačios ašaros ir tos bemiegės nakties laukimas.
Kiekvieną dieną.
Tačiau juk negali visada būti ta "kiekviena diena".
Tai turi kada nors baigtis.
 - Privalo, - tarė Liucija ryte atsikėlusi po dar vienos siaubingos nakties.
Ji atsistojusi pasirąžė ir atitraukė užuolaidas. Ant medžių šakų žaliavo nauji lapai. Ji nužengė prie spintos, iš kurios išsitraukė džinsus ir švarią palaidinę. Ji nusivilko naktinius ir pažvelgė per veidrodį į savo kūną. Ji nematė ir net nesistengė įžiūrėti gražių kūno linijų. Jos akys tematė didelį šviežią randą ant pilvo ir Liusi kūnu "perbėgo" šiurpuliukai. Jis pažvelgė į kalendorių.
Jau praėjo trys mėnesiai. Mėnesiai laukimo ir vilties.
Liucija šalta ranka perbraukė sau per randą. Nuo šalčio pilvas susitraukė. Kiekvieną kartą, pažvelgusi į savo kūną ji atsimins tą naktį, o ypač tuos baisius mėnesius, kurie nežinia ar kada baigsis. Kiekvieną kartą ją aplankys ta pati baimė, tas pats nerimas, tas pats nusivylimas, tas pats kaltės jausmas.
Ji apsivilko drabužius, nusikabino lietpaltį ir išėjo iš namų.
 - Labas rytas, - koridoriuje pasisveikino Skarlet. Rouz virtuvėje plikė arbatą. - Nevalgysi?
 - Labas, - tyliai tarė Liucija. - Nealkana aš.
 - Kažkaip tu jau dažnai nealkana esi.
 - Skarli, aš tikrai nenoriu valgyti. Grįžtant ko nors nupirksiu ir galėsim prisivalgyti. Gerai?
 - Žiūrėk tu man. Eini...
 - Pas Augustą, - Skarlet mintį užbaigė Liusi.
 - Gal nors vieną dieną...
 - Nė negalvok apie tai, - tarė Liucija ir išskubėjo iš buto.

Ligoninės kvapas Liucijai jau įsismelkęs labai giliai. Balta spalva tapo jos kasdienybe. Ko ji seniau bijojo kaip maro, šiandien yra priversta tos baimės atsikratyti. Einant link jo palatos, pasigirdo tylus pokalbis. Liusi atpažino Augusto mamos ir jo gydytojo balsus. Kaip ir prieš daugelį metų ji sustojo ir pasielgė negražiai.
 - Ligoninėje trūksta vietų ir... Gal reikėtų Augustą pervežti į jūsų misto ligoninę, - ji išgirdo gydytojo žodžius.
 - Gal ir būtų gerai... Nes man reikėtų grįžti. O namuose būtų daug lengviau. Bet ar nepavojinga jį pervežti?
 - Ne. Jau ne kartą taip buvo daroma. Jam niekas negresia.
 - O ar ten ligoninėj bus jam vietos?
 - Dabar daug kur vietų trūksta, bet tikrai atrasim. Beje, norėčiau jus supažindinti su tokia programa. Aišku jos prireiktų labai negreitai, bet manau, kad reikėtų jus supažindinti.
 - Klausau.
 - Kartais būna atvejų, kad iš komos nubusti nebėra vilčių arba jos visiškai minimalios ir kai praeina pakankamai daug laiko, kai pacientas guli komoje.. Na... Su artimųjų sutikimu, galima atjungti aparatus...
 - Nesupratau?
O Liucija viską suprato. Stovėdama už kampo ji sukniubo, o akys pritvinko ašarų. O jeigu... Jeigu jis iš tikrųjų niekada nepabus?
 - Jei giminaičiai sutinka, galima... Na tiesiog pacientas būtų donoras.
 - Kodėl jūs man tai sakote? - labai įtemptu balsu paklausė Augusto motina. - Juk jis nubus...
 - Tikimės, kad nubus, bet juk visko gali būti.
 - Daugiau man nieko apie tai nesakote. Vieną dieną jis nubus ir mes niekada neatjungsime jokių aparatų, jeigu nereikės! - sušuko susinervinusi moteris. - Ir prašau kuo greičiau tvarkyti dokumentus dėl jo perkėlimo.
Už nugaros moteris išgirdo žingsnius. Ji atsisuko ir pamatė Luciją, raudonomis akimis. Per tuos tris mėnesius, jos turėjo pakankamai laiko susipažinti. Liucija daug ką papasakojo jai. Ir ji žavėjosi ta mergina.
 - Tu girdėjai? - paklausė ji.
Liusi tik palinkčiojo galva ir pratrūko verkti. Augusto mama, Adelė, giliai įkvėpė ir priėjusi apkabino merginą.
 - Reikia jį pervežti. Manęs laukia darbas. Aš negaliu visą laiką būti čia. Žinau, kad tau sunku, bet ir man...
 - Aš ne dėl to, - ji sukūkčiojo.
 - O.. Aš irgi labai bijau, Liucija. Bet juk viskas turi būti gerai.

 - Jis nubudo! - išbėgo iš palatos Elison.
Adelė ir Liucija pakėlė galvas. Nė viena nematė, ar bent jau joms nebuvo svarbu, kas išėjo iš palatos. Jos girdėjo tik žodžius "Jis nubudo!".
Jos matė, kaip į palatą nuskubėjo gydytojas ir seselė. Atsitokėjusi Adelė nubėgo iš paskos. Liusi irgi norėjo eiti, bet Elison ją sustabdė.
 - Negaliu patikėti, kad jis nubudo prie manęs, - tarė sukta blondinė. - Mus sieja stiprus ryšys. Akmuo nuo širdies nusirito. Sėdėjai prie jo ištisas dienas, bet kažkodėl jis nubudo prie manęs. Tai turi ką nors reikšti.
 - Užsičiaupk. Nei tau jis rūpi, nei ką, - Liucija nustūmė Elison nuo kelio ir nubėgo į palatą.
Ji pravėrė duris ir išvydo jį, atmerkusį akis ir žiūrintį į motiną. Jis švelniai laikė jos ranką. Gydytojas jį tikrino ir seselės aplinkui lakstė viską žiūrinėdamos. Tikras chaosas... Bet didelės laimės chaosas.
Liucijos akys nušvito iš laimės.
 - Augustai, - priėjo ji prie jo. Ji vėl matė jo akis. - Kaip gerai, kad tu pagaliau nubudai. Aš jau... - jos akys vis labiau pradėjo blizgėti.
 - Atsiprašau? - tarė Augustas. - Kas tu tokia?
Liucija sustojo, netekusi amo.
 - Aš gi Liusi. Mes... O, Dieve... - jai nusviro rankos.
 - Ar tu tikrai nepameni šios merginos? - paklausė gydytojas.
 - Nu ne.
 - Bet juk savo mamą pažinote...
 - Kaipgi nepažinsiu mamos?
 - O ar tą merginą šviesiais plaukais pamenate? Prie kurios nubudote.
 - Tai aišku. Juk ji mano mergina. Na bent jau buvo prieš kelias savaites.
 - Gal būtų galima šnektelėti su jūsų mama?
Gydytojas parodė išėjimo iš palatos link. Adelės paleido sūnaus ranką ir nuskubėjo prie išėjimo.
 - Būtų gerai, kad ir jūs eitumėte, - gydytojas parodė į Liusi.
Ji irgi nusekė iš paskos.
 - Jis tikriausiai nepamena tos nakties, - tarė gydytojas, kai jie jau buvo koridoriuje.
 - Bet mes juk pažįstami beveik devynis mėnesius, - tarė Liusi. - Jis turi mane atsiminti.
 - Tada... Klausykite, kol kas jam nieko nesakykite. Liucija, jūs dabar būsite tik ta mergina, kurią jis išgelbėjo ir tiek. Mes atliksime tyrimus ir tada žiūrėsime. Gal čia viskas laikinai. Tikriausia laikinai. Yra buvę atvejų mano praktikoje, kai pacientas nepamena tam tikro gyvenimo tarpsnio. Tik nesijaudinkite.
 - gerai, - tarė Adelė ir paėmė Liusi už rankos. - Prisimins jis tave.
 - O dabar grįžkime į palatą ir tegul jis sužino, kad išgelbėjo merginą. Ir nesakykite, kiek laiko jis buvo komoje. Kad nesusijaudintų.
 - Gerai, - tarė abi tyliai.

Štai ir atėjo ta viena diena. Ji turėtų visiems būti džiugi, bet kažkodėl ji kėlė tik nerimo. Brandaus amžiaus moteris mintyse suprato, kad tiek daug laiko su sūnumi iššvaistė veltui. O juk gali bet kada jo netekti. Žavi blondinė stebėjo, kaip ta moteris bendrauja su kita, o į ją nekreipia jokio dėmesio. Juk tai prie jos nubudo jos sūnus. O dar kita mergina buvo labiausiai iš visų nusiminusi. Bet juk ji turėtų džiaugtis. Jis nubudo! Bet jos nepamena... O vaikinas, kuris vėl atsimerkęs stebi pasaulį, jautėsi sutrikęs. Nes jo galvoje sukosi mintis, kad jis kažką praleido..

Neatskiriama

Ligoninės koridoriais aidi batelių kaukšėjimas ir keletas prislopintų balsų. Už kampo pasuko vaikinas, per liemenį apkabinęs susirūpinusią merginą, kuri rankoje laikė pintinę su pyragaičiais. Netrukus jie priartėjo prie palatos. Mergina atsisuko priešais draugą, davė jam į rankas pintinę:
 - Lukai, ilgai nebūsim. Gerai? - ji pasistiebė, kad pataisytų draugo kalnierių.
 - Gerai, Skarli.
Ji atsiduso.
 - Nesijaudink. Juk Deividas sakė, kad nieko blogo jai nėra. Nepervargs, jeigu tu ją aplankysi.
 - Gerai, - Skarlet dar kartą atsiduso ir pravėrė palatos duris. - Liucija, štai ir mes! - sušuko ji linksmai ir atkišo pintinę.
Bet lovoje nieko nebuvo. Tuščia. Patalynė sujaukta.
 - Lukai, gal ne čia pataikėm, - suabejojo ji.
 - Bet Deividas tikrai sakė, kad tai ši palata. - Palaukim, gal ji kur išėjo.
Jie atsisėdo ant sofutės ir tyliai šnabždėjosi, tarsi nieko ir nelaukė. Laikas bėgo, o ji vis nepasirodo.
 - Nueisiu paklausti gydytojos, gal ją kur perkėlė?
 - Gerai, - tarė Skarlet ir nesusilaikiusi išsiėmė vieną pyragaitį iš pintinės.
Skarlet pradėjo dairytis po palatą. Ir kaip ji čia atsidūrė? Liucija visai neatsargi ir nenuspėjama. Kodėl jai reikėjo išeiti tą vakarą iš Roberto namų. Išvis, ką ji veikė su Augustu. Jai pasidarė negera pagalvojus, kad Augustas dabar komoje. Ji neišvertų, jeigu taip nutiktų Lukui. Ir kodėl ji čia galvoja dabar apie tai...
Staiga jos mintis nutraukė tyliai atsiveriančios durys. Į palatą įeina Deividas ir kažkoks vyras. Turbūt Liucijos tėvas.
Skarlet greitai nurijo paskutinį pyrago kąsnelį ir atsistojo
 - Laba diena, - pasisveikino ji su tuo vyriškiu. - Labas, Deividai, - ji atsisuko į jį ir apkabino.
 - Kur Liucija? - paklausė Bleikas.
 - Net nežinau. Draugas nuėjo paklausti, kur ji.
Bleikas staiga visai išbalo ir išbėgęs iš palatos susidūrė su sesele:
 - Kur ji?
 - Nežinome. Šį rytą niekas neišėjo iš palatos.
 - Kodėl jūs jos nesaugot?! - Bleikas jau rėkė.
 - Tėti, nurimk. Man atrodo, kad žinau, kur ji gali būti. Pas Augustą.
 - Kaip ji žino, kurioje jis palatoje?
 - Aš pasakiau.
 - Deividai!
 - Gal geriau būtų nueiti pas ją, - tarė gydytoja.
Bleikas ir gydytoja nuskubėjo link lifto, o Deividas, Lukas ir Skarlet liko prie palatos.

Jie nusileido keliais aukštais žemiau ir vos ne bėgte nuskubėjo prie Augusto palatos. Pravėrę duris pastebėjo, kad ant sofutės susilenkusi miegojo Liucija.
 - Liucija! - sušuko Bleikas. - Ką čia darai?
Ji lėtai pakėlė galvą ir užkimusius balsu tarė:
 - Labas, - tada ji lyg ir susivokė, kodėl jos tėtis toks piktas. - Aš tik...
 - Ką tu sau galvojai. Liucija! Nuėjai jo aplankyti. Gerai. Tą gal dar suprantu, bet čia nakvoti!
 - Pone, gal aš su ja geriau pakalbėsiu, - tarė gydytoja.
Bleikas kiek nurimo.
 - Gerai, palauksiu už durų.
 - Liucija, gydytoja atsisėdo prie jos. Per savo praktiką mačiau daugybę visokiausių istorijų. Ko tik nėra buvę. Klausyk, Augustui viskas bus gerai. Mes juo rūpinamės, kiek tik galim. Tavo buvimas čia, jam irgi padeda. Tu gali čia ateiti, pabūti ir tiek. Jam to užtenka. Pagalvok ir apie savo sveikatą. Per daug nepersitempk...
 - Mhm, - tarstelėjo Liucija.
 - Tavo šeimai dar nesakiau. Maniau, kad tau geriau bus pasakyti. Peilis tau buvo įsmeigtas gan giliai ir netekai daug kraujo.
 - Šitą žinau.
 - Žinok, kad buvo pakankamai giliai, kad pažeistų ir gimdą. Mes susiuvom, bet tu turi nepersitempti, kad nereikėtų vėl iš naujo operuoti. O Augustas... Tu jam čia labai padedi. Nes ypač dabar reikia daug čia būti ir kalbėti su juo. Mes pažiūrėsime, gal yra netoliese kur laisva palata, kad tave perkeltų ir tau bus lengviau. Bet, prašau, nepersistenk, pagalvok ir apie save.
 - Man nesvarbu, kas man bus. Aš nenoriu jo palikti.
 - Bet jam tai gal svarbu, ar tu saugi ir sveika.
Liucija atsiduso.
 - Dabar tau reikėtų grįžti į palatą, nes laukia apžiūra ir pusryčiai.
 - Gerai... Aš tik atsisveikinsiu.
Gydytoja atsistojo ir išėjo iš palatos.
Netrukus ir Liucija išėjo iš palatos. Ji spėjo pamatyti, kaip prie jo palatos artėja vyras ir moteris. Jie gal Augusto tėvai, apie kuriuos jis vengė daug pasakoti?
Netrukus Liucija jau ilsėjosi savo palatoje ir nenoriai bendravo su visais. Kai išėjo Skarlet su Luku, o vėliau ir Bleikas su Deividu, ji vėl išsiruošė pas Augustą. Koks skirtumas jai ta žaizda, jeigu jis nenubus? Ji atsargiai atsistojo ir nuskubėjo link Augusto palatos. Nuo šiol tai bus jos pagrindinis maršrutas ir visi tai žinojo, nors ji ir tylėjo. Niekas negalės jos atskirti nuo jo.
Ji atidarė palatos duris su didžiule viltimi, kad po šio apsilankymo jis nubus.
Ir nuo šiol taip bus kiekvieną dieną.

Dingusi

Visur aplinkui balta. Po kojomis baltas smėlis. O vienur kitur matėsi kriauklės. Dalis tų kristalėlių prilipę prie kojų, o kitas dalis maloniai šildė pėdas. Aplinkui balta. Vien tik balta ir balta. Aplinkui buvo daug baltų skraisčių, kurios gaubė jį. O jų persišvietė begalinė balta dykuma. Retkarčiais pakyla vėjo gūsiai. Baltas smėlis dar labiau užpūsto kojas, medžiagos skiautės plėvesuoja į visas puses ir jis pamato, kas yra už jų. Tačiau tenka nusivilti. Jis tik įsitikino, kad ten dykuma.
Jis pastoviai jaučia troškulį. Tokį nenumaldomą ir nepanaikinamą. Jis apsilaižo lūpas, o paskui dar vienas vėjo gūsis, kuris atneša kvapą. Kvapą, kuris sukelia dar didesnį troškulį. Jūros kvapą. Akimirką jis net išgirsta bangų ošimą už nugaros. Tokį mielą širdžiai. Čia turbūt jo patys pirmi išgirsti garsai, kai jis čia įstrigo.
Vaikinas giliai atsidūsta, įkvepia to gaivumo ir bando atsisukti į jūrą. Tačiau kūnas kaip skulptūra. Tarsi tai būtų ne jo kūnas. Jis bando pakelti koją, bet tai tarsi ne jo koja. Jis bando pajudinti ranką, bet ji nusvirusi šone ir nė krust. Jis bando pasukti galvą. Bet ji niekaip nepasisuka. Nors imk su rankomis ir pasuk. Bet kad ir rankos neklauso. Vėjas nurimsta. Medžiagos skiautės nustoja plėvesuoti. Jūros ošimas staiga dingsta. Viskas vėl taip pat, kaip buvo prieš kelias minutes. O gal prieš kelias valandas.
Kažin, kur visi yra? Liucija, Justinas... Su mama jis nekalbėjo jau... nebepamena kiek laiko... Kur jie visi? Pamiršo jį? Kur jis išvis yra?
Jis nukreipė savo žvilgsnį į viršų. Bent jau tai galima daryti. Ir jis pamatė saulę. Tai vis kitokia spalva. Ryški, geltona. Balta šviesa jį akino. Saulės šviesa jį irgi akina, bet ne taip. Tai šilta, jauki šviesa. Jis pradėjo tyrinėti saulės dydį, spalvą. Tai vis šioks toks pokytis šioje dykynėje.
 - Viskas bus gerai, - jam sušnabžda balsas iš viršaus. Tas mielas, gražus balsas. Pats nuostabiausias balsas visame pasaulyje.
"Viskas bus gerai" - pakartojo jis mintyse. Ir tada... Tada ant jo žando nukrito lašas. Vienas lašas. Lašas beribėje dykumoje. Jis norėjo jį paliesti, nusivalyti, bet nepajėgė pajudėti. Jis tik jautė, kaip tas lašas rieda jo skruostu link lūpos. O kai jis pasiekia ją, ji pajunta sūrumą.
"Tai ašara" - pagalvojo jis ir jį nuvilnijo skausmo banga.

Liucija stovėjo prie Augusto lovos ir laisva ranka nuvalė savo ašarą nuo jo skruosto. Kažin, ar jis jaučia, kaip ji palietė jo odą. Bet nuo tos minties ji dar labiau sukūkčiojo ir nuriedėjo dar kelios ašaros ant Augusto.
Ji suėmė jo ranką ir pajuto, kokia ji šalta. Augustas, kaip be gyvybės ženklų. Kas, kad tie aparatai aplink jį pypsi ir rodo, kad jis gyvas. Jis tuo pačiu metu gyvas ir negyvas. Jis yra, bet jo nėra. Akimirką jai pasirodė, kad Augustas spustelėjo jos ranką, tačiau tik pasirodė.
 - Viskas bus gerai, - dar kartą sukuždėjo ji.
Ji pradėjo drebėti. O kas jeigu... Jeigu, nebus viskas gerai? Jeigu jis nenubus? Jeigu jo gyvenimas dabar bus kitoks? Kas jeigu...
 - Augustai, - ji jau verkė balsu. - Tik nesugalvok išeiti. Nes kitaip... Ką aš daryčiau? Tiesiog tu nubusk. Gerai?
Ji paklausė, nors žinojo, kad nesulauks atsakymo. Pasigirdo beldimas į duris.
 - Man jau metas. Ateisiu, kai tik galėsiu. Manęs niekas nesulaikys. - ji nusivalė ašaras ir pabučiavo Augustą į skruostą.
Tarpdury ji paskutinį kartą tą dieną pažvelgė į Augustą, o paskui nusekė paskui brolį.
Palatoje likusią dieną buvo ramu. Liucija ramiai sėdėjo, bendravo su visais, kiek galėjo, atsakinėjo į klausimus. Buvo atėjęs jos apklausti net detektyvas. Gydytojai jai leido tik nuskausminamuosius ir viskas. Tačiau, kad ir kaip ji stengėsi dalyvauti tame gyvenime, kur viskas vyksta aplinkui ją, mintimis ji vis grįždavo į Augusto palatą.
Visi kiek apsiramino, nes suvokė, kad padėtis jau gerėja. Gydytas jau pradėjo kalbėti apie tai, kad po kokių penkių dienų ji galėsianti jau išeiti iš ligoninės. Viskas buvo beveik gerai. Tėtis pasitikėdamas paliko ją vieną nakčiai ligoninėje. Niekas prie jos nebudėjo. Turbūt pirmą kartą.
Palatoje jau buvo tamsu, koridoriuose silpnai degė šviesos. Liucija viena gulėjo savo lovoje ir bandė užmigti. Tačiau tolimi balsai, mėnulio šviesa jai trukdė. Ji uždėjo antklodę ant galvos. Tačiau tada ji pajautė, kaip jai spaudžia tvarstis. Tada jai pasidarė nepatogu, nes ji pajuto, kad patalynė susibrukusi. Galiausiai jai po antklode pasidarė karšta ir ji neiškentusi atsisėdo.
Gydytojai pamiršo migdomuosius. Liusi pasilenkė, pasiėmė stiklinę nuo spintelės ir atsigėrė vandens. Reikėtų vėl gultis ir bandyti užmigti. bet jai buvo bjauru net pagalvoti apie tai. Visą naktį gulėti lovoje ir nesudėti nė bluosto. Ją tai baugino. Liusi įsispyrė į šlepetes, lėtai atsistojo ir apsivilko netoliese padėtą jos megztinį.
Liusi giliai įkvėpė ir pasiklausiusi, ar nieko nėra už durų, jas atidarė. Ji, kiek padvejojusi, pažvelgė į palatą, bet galiausiai sukaupė drąsą ir nuskubėjo link laiptinės, kur nusileido keliais aukštais žemiau ir nuskubėjo link Augusto palatos. Ji nieko nelaukdama atidarė duris ir vėl atsidūrė tarp tų pypsiančių aparatų ir miegančio Augusto.
 - Sakiau, kad grįšiu, - tarė ji Augustui ir prisistūmusi kėdę, atsisėdo prie jo lovos. - Būsiu čia tiek, kiek reikės. Ji paėmė jo ranką ir pradėjo tyrinėti jo delno linijas. Liusi spėliojo, kuri čia gyvenimo linija. Galiausiai ji apžiūrinėjo visas, kad tik nebūtų nutrūkusių, ar labai trumpų. Nors ji burtais netikėjo, tačiau nusiramino, kad tokių linijų pas jį nėra. Arba ji bent jau bandė save įtikinti, kad nėra.
 - Atsimeni, kai pirmą kartą susitikom? Tada galvojau, kad didžiausias pasipūtėlis. Na tu toks ir buvai. Bet... Kol mes riejomės, daug laiko praradom. O jeigu, aš būčiau tau atleidusi, gal dabar tu būtum sveikas. Gal dabar ką nors kartu veiktumėme. Atsimeni tą kartą, kai važiavome tavo motociklu ir tu man parodei tą gražią vietą? Tada aš tavęs dar nemėgau. Na tiksliau bandžiau save įtikinti, kad tu man nepatinki. Net juokinga darosi apie tai pagalvojus... Nuo pat pradžių tu mane ...
Taip Liucija ir įniko į ilgą pokalbį, tiksliau monologą. Ji įsivaizdavo, kad Augustas klausosi jos. O ji tik pasakojo ir pasakojo, kad nesigirdėtų tas pypsėjimas...
Galiausiai taip Liusi nusiramino ir ją suėmė miegas.
Ji atsargiai atsistojo ir pasirąžė. Liusi pažvelgė į trumpą sofutę prie sienos.
 - Nors gal neisiu, - tarė ji.
Liucija pasilenkė prie Augusto ir jį pabučiavo.
 - Labanaktis, - tarė ji, tuomet išjungė švieselę ir įsitaisė ant sofos.
Ji dar kurį laiką stebėjo Augustą, bet galiausiai pajutusi ramybę užmigo.
Tik ji nepagalvojo, kad kiti gali jos nerasti.

Budėjimas

Bilas Seidžas nebežinojo, ką daryti. Vienintelė jo liudytoja patyrė tokį šoką, kad gydytojai jai leido visus vaistus iš eilės. Jo akyse tebestovėjo dūstančios merginos vaizdas, į palatą bėgantys gydytojai. Seselės neleido ilgai jam užsibūti palatoje ir išvedė detektyvą lauk. Jo laimei priepuolis Liucijai praėjo. Svarbiausia, kad viskas dabar gerai. Dabar jis ją apklausti galės negreitai ir vilksis tyrimas. Na bet svarbiausia, kad iš viso kas nors vyks.
 - Seidžai, gal galite pasakyti, kaip viskas prasidėjo? - prie jo priėjo gydytojas.
Bilas atsistojo.
 - Na, mes kalbėjome ir ji staiga išbalo, pradėjo drebėti, o paskui ir visa kita.
 - O gal galima sužinoti, apie ką kalbėjote?
 - Na apklausos nespėjau pradėti. Užsiminiau tik tai, kad tas vaikinas komoje.
 - Aišku. Vadinasi, jai buvo nervinis priepuolis. Ačiū.
 - Aš tikrai nenorėjau... - Bilas pradėjo teisintis.
 - Nieko tokio. Bet būtų gerai, kad kurį laiką jos neliestumėte.
 - Gerai, - Seidžas atsisveikindamas paspaudė gydytojui ranką ir nuskubėjo koridoriumi.
Einant jis mąstė, apie visą tą įvykį ir darydamas skyriaus duris užsisvajojęs atsitrenkė į maždaug jo amžiaus vyrą, už kurio ėjo senyva moteris ir jauni žmonės.

Bleikas viską pagaliau sužinojo. Apie tą pokalbį per jo žmonos, Anikos, laidotuves, kad Liusi viską girdėjo. Nuo to viskas ir pasikeitė. O Angela. Kokia ji nedora. Kvaila materialistė. Pinigai ir tik pinigai. Bleikui nereikėjo tų pinigų. Angela galėjo viską susirinkti, bet kad tik vaikai būtų galėję bendrauti.
O dabar... Prarasti dešimt metų. Angela pati savo sūnų įkišo į tuos spąstus. Vargšas Tomas.
 - Pone, - prie jo priėjo gydytojas. - Jūsų dukrą buvo ištikęs nervinis priepuolis.
 - Kas toks?
 - Ji sužinojo, kad tas vaikinas komoje ir... Šiek tiek susinervino.
 - Kaip ji dabar? - į priekį įsiveržė Violeta.
 - Gerai. Dabar miega. Tik paprašysiu ją saugoti, nes jai sunkiai gyja ta žaizda, o tie nervai nė kiek nepadeda.
 - Gerai, - tarė Bleikas ir pasuko link palatos.
 - Ar galiu ją pamatyti? - paklausė Violeta.
 - Užeikit, - tarė Bleikas ir įleido moterį į palatą, o pats pasiliko koridoriuje.
Jis atsisėdo ant kėdės ir stebėjo toliese stovinčius Joaną ir Tomą. Jei nebūtų dešimt metų jie išskirti, tai dabar jie nestovėtų toliese, o sėdėtų šalia ir bendrautų, bet tas bendravimas dingo. Jie jau kaip nepažįstami. Bleikas nežino, ką tie vaikai mėgsta, ko nemėgsta, ką jie mąsto. Iš išvaizdos jis tik sprendė, kad Joana labai panaši į savo motiną: manieros, elgesys, drabužiai... Šaltas veidas... O Tomas.. Neaišku koks. Nenuspėjamas? B
Bleikas stebėjo, kaip Joana atsisveikina su broliu, kaip eidama pro šalį linkteli Bleikui ir nueina. Jis stebėjo, kaip ji išeina pro duris, o tuo pačiu metu pro jas įeina Deividas. Pusbrolis ir pusseserė. Ir jie vienas kito neatpažįsta. Praeina vienas pro kitą kaip du svetimi žmonės.
 - Tėti, - priėjo jis prie Bleiko. - Kaip jai dabar? Nubudo?
 - Buvo nubudusi. Bet, kai sužinojo, kad tas Augustas komoje...
Prie jų priėjo Tomas.
 - Dabar Liusi miega, - tęsė Bleikas. - O palatoje yra močiutė.
 - Močiutė? Ką ji čia veikia? Juk ji slaugos na...
 - Violeta.
 - Nesupratau, - klausiamu balsu tarė Deividas.
 - Deividai, sakyčiau, kad tau pats metas susipažinti su savo pusbroliu Tomu. Vėl...

Liucija nubudo tik kitą rytą. Prie jos lovos stovėjo Deividas.
 - Labas, - pasisveikino ji ir nusižiovavo.
 - Gerai jautiesi?
 - Mhm. O kur tėtis?
 - Priverčiau nuvažiuoti pas mane pamiegoti ir apsitvarkyti.
 - Tai gerai.
Liucija jautėsi kaip sapne. Raminamųjų vaistų poveikis vis dar buvo. Nors ji ir suvokė, kas kur ir kaip, tačiau nepajėgė keltis ir ką nors daryti. Vis tik, kai ji nubuvo, mintys apie Augustą lindo vis dažniau ir dažniau ir ji nieko negalėjo padaryti. Tas jaudulys jos širdy vis stiprėjo ir stiprėjo.
 - Deividai, gal Augustas jau... nubudo?
Tyla.
 - Tik nemeluok.
 - Dar ne, - jis atsiduso.
 - Aš noriu jį pamatyti.
 - Negali keltis.
 - Bet turiu, - ji pradėjo sėstis. Jai taip maudė pilvą, kad sėdosi prikandusi apatinę lūpą.
 - Liucija, gulk. Tau neleido keltis! - sunerimęs Deividas suriko.
 - Man vienodai.
 - Neleisiu tau keltis. - Deividas jau buvo piktas. - Klausyk, tu netekai labai daug kraujo. Mums sakė, kad tavo visi drabužiai buvo permirkę krauju. Tėtis ir aš turėjome tau duoti kraujo. Tris dienas gulėjai be sąmonės. Žaizda tau sunkiai gyja, todėl tau neleidžiama keltis! - ties paskutiniais žodžiais ji pakėlė balsą.
 - Man vienodai. Klausyk, Augustas komoje ir aš turiu jį pamatyti. Jei jo nepamatysiu, jei jis nenubus, tai ta man ta žaizda galėtų ir niekada nesugyti. Nematau jokios prasmės, - ji pravirko.
 - Gerai jau gerai, tik neverk. Ką nors sugalvosim, kad niekas nepamatytų, - Deividas atsiduso ir atsisėdo.
 - Ačiū, - sušnabždėjo Liusi.
Po gydytojos apžiūros ir pilvo pervarstymo, kol dar negrįžo Bleikas, Deividas padėjo Liucijai atsistoti. Jis apgaubė ją švarku, kad nesimatytų ligoninės aprangos ir paslapčia išvedė iš palatos. Liusi atsargiai sekė paskui brolį. Kiekvienas garsas jai sukėlė virpulį, kiekvienas žingsnis arčiau Augusto palatos jai sukėlė vis didesnę baimę. Jie nuslinko į filtą ir paspaudė mygtuką dviems aukštams žemiau. Kai nusileido, Deividas pirmas apsidairė ir įsitikinęs, kad koridoriuje nieko nėra nuvedė seserį link Augusto palatos.
Po kelių minučių jie sustojo prie palatos durų.
 - Tu tikrai nori?
 - Mhm. O kur jo tėvai? - paklausė ji.
 - Nežinau. Mama ryte buvo. Dabar nežinau, kur ji. Aš palauksiu čia ir stebėsiu, jei kas netyčia ateitų.
 - Gerai.
Liusi paleido brolio ranką, kuria prispaudė žaizdą, kurią maudė, o kita ranka palenkė durų rankeną.

Pasekmės

Vėlią naktį, o gal geriau sakyti labai ankstų rytą daugelį studentų, dėstytojų, vaikų, vyrų, moterų, pažadino stiprėjantis, o paskui silpnėjantis sirenų garsas.
Senyvos moterys subėgo prie langų pažiūrėti, kuria kryptimi važiuoja greitosios pagalbos automobilis, o paskui grįžo į savo lovas, tikėdamosis, kad ne jų vaikams nutiko bėda.
Kur sustojo greitoji pagalba matė tik gatvėje prie sužeistųjų sustojusi žmonių grupelė. Jauni žmonės, išėję iš klubo rikiavosi prie dviejų nelaimingųjų ir stebėjo, kaip gydytojai tikrina jų pulsus. Iš automobilio išbėgo vairuotojas su neštuvais.
 - Yra dar viena sužeista mergina, - tarė gydytoja. - Reikės dar vienų neštuvų. Kodėl niekas nepranešė, kad yra du sužeisti?
Gydytojos padėjėjas prisėjo prie minios ir liepė atsitraukti:
 - Beje, kas iš jų iškvietė gretają?
Tyla. Tuo metu tyliai pro žmones brovėsi vaikinas, kuris ėjo pro šalį. išlindęs į priekį, neteko amo.
 - Liucija? - pribėgo jis prie gydytojos, kuri tuo metu dezinfekavo jos žaizdą.
 - Jūs ją pažįstat? - priėjo vairuotojas.
 - Ji mano... pusseserė, - tarė Tomas.
Netrukus, sužeistieji buvo įkelti į greitają ir automobilis vėl su įjungtomis sirenomis pajudėjo.

Sterili švara. Baltos sienos, balti chalatai, vaistų kvapas, aparatų pypsėjimas, nejauki tyla, dirbtina ramybė, akinanti šviesa.
Susirūpinę žvilgsniai, susikaupę veidai, pastoviai aidintys žingsniai, tylūs šnabždesiai.
Liucija viso šito ilgai nejautė. Iki tol, kol ji atgavo sąmonę. O tada jos akys išvydo praeitį, nuo kurios ji visada bėgo.
Liusi lėtai atmerkė akis. Ji išvydo baltas lubas ir lempą šviečiančią ant lubų. Tuomet įsijungė kitas jos pojūtis. Klausa. Aparato pypsėjimas. Tuomet įsijungė kitas pojūtis - lytėjimas. Ji pajuto niežulį ir erzinantį dilgčiojimą pilve. Tuomet ji suprato, kad gali judėti ir pasuko galvą ir dešinę, kur ant sofos snaudė jos mylimiausias žmogus  - tėtis. Tada ji pamatė savo ranką, pirštas buvo prispaustas kažkokiu keistu daiktu, o į veną buvo įbesta adata, pro kurią iš lašinės lašėjo kažkoks skystis. Tada ji susivokė, kur esanti. Dešimt metų ji nėra buvusi tokiame pastate, dešimt metų ji vengė tokių vietų kaip nežinia kas. O dabar nežinia kodėl ji nubudo toje vietoje.
 - Tėti, - užkimusiu ir verksmingu balsu tarė ji.
Vyras staiga pašoko nuo sofos ir pribėgo prie dukters.
 - Liucija, nubudai, - pribėgęs Bleikas teištarė. - Pakviesiu gydytoją, - jis pridėjo savo ranką prie jos kaktos, kad paglostytų, bet jis pajuto, tik kad jo duktė dreba.
 - Noriu namo! - ji jau rėkė, o ašaros tekėjo, kaip upeliai.
 - Ššš, nurimk.
 - Turiu dingti iš čia! - ji pradėjo keltis, bet Bleikas suėmė ją už pečių ir neleido keltis.
 - Tu negali keltis. Žaizda ir taip sunkiai gyja.
Ir tada jai sugrįžo paskutinis - svarbiausias dalykas - atmintis. Naktis, užpuolikai, Augustas, baltos šviesos.
 - Kur Augustas? - suriko ji.
 - Nurimk... Jis...
Į palatą įbėgo seselė, kuri per lašinę jai suleido vaistų.
 - Ji staigiai nubudo, - pradėjo seselei aiškinti Bleikas, - ir ji kiek nerami.
 - Gerai, - tarė seselė, - išeikit kolkas. Jai reikia ramybės, kad nesijaudintų.
Bleikas linktelėjo ir nenoriai išėjo iš palatos.
 - Pasakykit, kur Augustas, - jau paprašė Liucija. - Jam viskas gerai?
 - Taip. Jis dar miega.
 - Kiek laiko praėjo nuo to...
 - Nekalbėkit. Būkit rami. Beveik para, - tarė seselė, kuri dar suleido stiprių nuskausminamųjų. - Pailsėkit, pamiegokit, - ji pasuko išėjimo iš palatos link.
 - Nenoriu miego, - Liucija nepajuto, kaip nusižiovaujo.
 - Norite, - nusišypsojo mergina su baltu chalatu.
Ir iš tikrųjų, nors ir kaip Liucija priešinosi, vis tik miego nenugalėjo, kaip ir dar vienas žmogus.

Bleikas atsisėdo ant kėdės prie palatos koridoriuje. Jo galvoje vis nenustojo suktis įvairios mintys. Kas nutiko tą naktį? Kodėl jo dukrai buvo durta į pilvą? Gal ją kas persekiojo? O tas Augustas? Deividas jam papasakojo, kas jis per vienas ir kad tas vaikėzas jo dukrai vėl apvertė gyvenimą aukštyn kojom. Bet, kodėl jie buvo šalia? Bleikas giliai atsiduso ir užsimerkė. Svarbiausia, kad Liucijai dabar viskas bus gerai.
Staiga jis išgirdo kelių žmonių žingsniu artėjančius link jo.
Bleikas pakėlė galvą. Priešais jį sustojo senyva moteris, pasirėmusi lazdele, nežmoniškai panaši į ... Bleikui pradėjo daužytis širdis.
 - Ką jūs čia darot? - paklausė jis ir atsistojo.
 - Bleikai, - drebančiu balsu tarė Violeta. Ją už vienos rankos prilaikė Tomas, o kiek tolėliau stovėjo Joana. - Žinau, kad po tiek metų...
 - Ko jums reikia?
 - Aš.. aš, - jos drebančios rankos artėjo prie rankinės iš kurios ištraukė krūvelę laiškų. - Aš juos gavau visai neseniai, - tarė ji. Ilgai galvojau, kaip su jumis susitikti, bet dabar, kai sužinojau, kas nutiko Liucijai, negalėjau ilgiau laukti.
Bleikas giliai įkvėpė. Tiek metų... Tiek metų buvo tokia tyla tik todėl, kad tik dabar yra gauti laiškai?
 -  Gal būtų gerai nueiti į valgyklą ir pasikalbėti, - įsiterpė Tomas.
 - Tu.. Tomas? - paklausė Bleikas.
 - Taip.
Liucija miegojo, o tiesa, kurią ji slėpė, iškilo aikštėn. Ji negalėjo tam sutrukdyti, bet gal ir gerai to neįvyko, nes galiausiai dvi šeimos susitaikė ir nusprendė susigrąžinti prarastą laiką. Tik, art o norės Liucija?

Ji nubudo, kai jau buvo sutemę. Liusi pabandė pasitaisyti savo padėtį, bet negalėjo pajudėti, nes skaudėjo žaizdą.
 - Kažin, ar Augustas gerai jaučiasi? - ji garsiai pagalvojo ir kaip tik su lyg tais žodžiais prasivėrė palatos durys ir į ją įėjo nepažįstamas vyras.
 - Labas vakaras, - pasisveikino jis. - Matau, kad nubudote.
 - Labas vakaras, - nustebusi pasisveikino Liusi.
 - Aš esu iš policijos - Bilas Seidžas. Norėčiau jus apklausti dėl tų įvykių prieš tris dienas. Vis tik buvo įvykdyti du nusikaltimai.
 - Prieš tris dienas?
 - Taip. Jūs dabar esate vienintelė liudytoja. O mums reikia sužinoti, kas įvyko.
 - Vienintelė?
 - Juk tas vaikinukas komoje. Kaip mes jo paklausim?
Liucijos veidas staigiai persimainė. Veidas išbalo kaip popierius, akyse pasirodė išgąstis. Jai pradėjo trūkti kvapo ir siaubingai skaudėti žaizdą. "Jis dar miega" Liucija mintyse girdėjo seselės žodžius. Jis miega.... Ne paprastu miegu, o miegu, iš kurio pabusti jis negali.
 - Ar jums viskas gerai?