Atsisveikinimas

Po tos dienos prie ežero viskas radikaliai pasikeitė. Liucijos ir Augusto gyvenimai pradėjo švytėti visokiausiosmis spalvomis. Kiekviena diena buvo pilna laimės ir džiaugsmui ribų nebuvo. Jie tesėjo savo pažadus ir gyveno taip, kaip niekada gyvenime. Pagaliau jie gyveno! Visos kaukės, visi apsimetinėjimai, visa ta vaidyba nebeegzistavo. Vos tik baigėsi mokslai, jie kibo į įvairias atrakcijas. Kartu aplankė Aliaską. Atrodo, kokio velnio ten trenktis. Juk taip šalta. Bet šaltis nė kiek nebaisus, kai šalia yra kita tavo dalis. Kaip gera jiems kiekvieną vakarą, nusivilkus tas striukes, megztinius buvo jausti vienas kito šilumą. Kaip gera jiems buvo kvėpuoti tuo tyru vėju! Jie dar krito iš lėktuvo su parašiutu, plaukė baidare be galo sraunia upe, krito nuo olos su gumomis. Jie ilsėjo paprastoje kaimo sodyboje, kur buvo tik jiedu, mažas senas kambariukas ir būrys vištų. Vis tik išsiskyrimo laikas neišvengiamai artėjo. Ji skris į Prancūziją, o jis po metų išvys Los Andželą. Skirtingose pasaulio pusėse, skirtinguose kraštuose.
 - Jau susikroviau daiktus, - tarė Liucija paskutinį jų bendrą vakarą jos bute. Ji atsigulė prie Augusto ir švelniai glostė jo krūtinę.  - Kai tik nuvyksiu tau paskambinsiu, - ji jau pradėjo jaudintis, kad ta diena atėjo.
 - Tai žinoma. Juk nenustosime bendrauti. Kas vakarą susiskambinsim ir...
 - Aš visada apie tave galvosiu.
 - Ir aš.
 - Augustai, - ji pakėlė galvą ir pažvelgė jam į akis. - Aš bijau, kad nebus taip paprasta. Juk per tiek metų gali visko nutikti. O jeigu mes... Nebebūsime kartu, - paskutiniu žodžius ji sušnabždėjo.
 - Tu visada liksi mano atmintyje. Be to juk tarėmės, kad taip toli į ateitį negalvosime.
 - Bet aš bijau...
 - Ššš.... Ką tu man prižadėjai? Kad nekvaršinsim sau dėl to galvos ir tai neturi gadinti mūsų laiko.
 - Tu teisus, - ji atsisėdo tiesiai prieš Augustą. Tada prie jo gundančiai pasilenkė ir įkvėpusi jo kvapo pasilenkė virš jo ir pradėjo bučiuoti jo lūpas. Tarsi paskutinį kartą. Jis apkabino ją per liemenį ir stipriomis rankomis perbraukė jai per nugarą. Per jų kūnus perbėgo šiurpuliukai

Nauja pradžia. Jie įžengė į oro uostą, kurio jie dabar abu nekentė. Netrukus ji išskris, o jis liks čia - vienas kaip pirštas. Liucija pamatė salėje stovintį tėtį, Sindę, Betani ir Deividą. Dar daugybė atsisveikinimo akimirkų. Šiandien ryte ji jau kalbėjosi telefonu su Rouz, Skarlet, Luku ir kitais. Jai netgi paskambino močiutė. Jų atsisveikinimas nebuvo šiltas. Juk po tiek mėtų nėra ko tikėtis šiltų santykių. bet jos bando.
 - Tėti, - pribėgo ji palikusi lagaminu kitame gale prie Augusto. - Kaip gerai, kad atvažiavai. Nenorėjau telefonu...
 - Aš irgi, - jis šiltai apkabino dukterį. - Sėkmės tau. Viskas bus gerai... Ir.. Nepamiršk mūsų.
 - Tai žinoma. Kaip gi kitaip.
 - Tikiuosi, kad kitą pavasarį mus aplankysi.
 - Gal bus per anksti šiek teik.
 - Juk norėsi pamatysi savo broliuką, - šiuos žodžius jis sušnabždėjo jai į ausį.
 - Tėti, tu nejuokauji! - ji garsiai sušuko.
 - Manyčiau, kad ne.
 - Sveikinu, - ji dar kartą apkabino tėtį. - Negaliu patikėti.
Galiausiai jis paleido ją ir atėjo laikas Sindei:
 - Sveikinu, - sušnabždėjo Liucija.
Galiausiai su visais atsisveikinusi ji priėjo prie Augusto.
 - Na ką, - ji giliai atsiduso. - Jau metas.
 - Liucija, - jis švelniai suėmė jos veidą. - Tik nepamiršk nieko ir viskas bus gerai. Tu tik džiaukis ir gyvenk. O kas bus su mumis, tas bus. Svarbiausia, kad niekada tavęs nepamiršiu. Tu mane visiškai pakeitei ir... Ko tu tokia išbalus? - paklausė jis.
 - Nieko, tik šiek tiek negera. Jau vien pagalvojus apie skrydį darosi bloga.
 - Tai gal prisėsk.
 - Viskas gerai. Geriau tęsk, - ji nusijuokė.
 - Aš tave myliu, - jis apkabino ją stipriai kaip tik galėjo, o paskui pabučiavo. Jau tikrai paskutinį kartą. Jos skruostais nuriedėjo ašaros ir jis pajautė tą sūrų skonį.
 - Sudie, - jis nuvalė jos ašaras.
 - Sudie, - ji atsiduso.
Tačiau nė vienas nepajudėjo. Jie taip ir stovėjo ir žiūrėjo vienas į kitą. Tai būtų trūkę visą amžinybę, bet per garsiakalbius pasigirdo moters balsas, pranešantis, kad į lėktuvą jau laipinami keleiviai.
 - Jau metas, - tarė ji ir uždėjusi ranką, ant lagamino rankenos, nuskubėjo...
Jis ilgai dar ją lydėjo akimis. Nueinančią, vieną, tokią silpną, trapią, vieną žengiančią į naują pasaulį. Jo širdy nuvilnijo skausmo banga.
 - Jau viskas, - tyliai tarė jis.
Jau pabaiga. Kad ir ką jie vienas kitam pakalbėjo, tai tebuvo tik pasakos. Draugystė tiek metų per tokį atstumą išsilaikyti negali. Tai neįmanoma. Galbūt po kokių metų jis ją pamatys. Galbūt kokius porą metų jie susirašinės, ir kuo toliau, tuo rečiau, kol viskas baigsis. Bet ji visada bus jo širdyje. Kaip ir jis jos.
Jie vienas kitam "įkvėpė" naujos gyvybės ir to paneigti negalima.
Kai Liucija dingo jam iš akių, jis apsisuko ir išėjo iš oro uosto su slapta gilia viltimi, kad tai dar ne pabaiga.