Praėjo maždaug aštuoni mėnesiai nuo pirmojo šios istorijos įrašo. Tada nemaniau, kad tiek laiko užtruksiu, kol baigsiu istoriją. Vis tik laikas ėjo, aš jau kaip ir "susigyvenau" su ja. Ir dabar jau be galo keista, kad ji pasibaigė.
Visą laiką tuos įrašus kėliau į word`ą. Saugumo atveju. Ir jūs perskaitėte 230 puslapių (sąsiuvinio maždaug dydžio lapas). Sakyčiau visai neblogai. Nežinau, kaip jums, bet man ši istorija labiau vykusi nei "Vienas lašas iki laimės". Gal paaugau. Nežinau. Seniau, kai rašiau tai buvo veiksmas ir veiksmas. Na turėjau, ką pasakyti, bet esmė tame, kad nemokėjau to padaryti, na o čia jaučiu, kad man pavyko. Vis tik tobulėti yra kur ir čia taisyti yra ką. Labiau norėjau apimti daugiau veikėjų gyvenimų, o ne vien Liucijos. Bet kaip jau išėjo taip.
Pastebėjote, kad dažniausiai rašiau kartą į savaitę. na kitaip man nebuvo galimybių. Na bet aš tik dar kartą įsitikinau, kad galiu darbą padaryti iki galo. Jei ne jūs, skaitytojai, tai man gal nebūtų buvo to stimulo ir viską būčiau metusi pusiaukelėje. O dabar galiu džiaugtis, kad baigiau dar vieną darbą.
Kalbant apie istorijos turinį... Kažkada susapnavau sapną ( na ne kažkada o prieš kokius 8 mėnesius), kur kažkaip mokykloje buvo galima gyventi. Įrengti tokie kaip ir bendrabučiai. Na ir buvo taip, kad kažkokiai merginai (sapnuose veidų nematau, tai nežinau, kas ten buvo) teko apsigyventi viename kambaryje su vaikinu. Ir kažkaip ten buvo, kad jie vienas kitam patiko, tačiau jis ją apgavo, o tada ji keršijo jam. tad pradžioje ir galvojau taip rašyti. Tačiau pradžią ir situaciją pakeičiau. Pagal mano pirminius planus, Liusi turėjo keršyti, bet kažkaip nesugebėjo. Tai vat. Tada pabaigoje... Na ji buvo sumanyta baigtis anksčiau (kur jis ją randa prie to ežero), bet pagalvojau "Dar keli įrašai". Taip ir gavosi.
Šiaip man įdomu, ką jūs manote apie šią istoriją. Kas jums patiko, o kas nepatiko? Įdomi jūsų nuomonė.
So, laukiu komentarų!
2011 m. vasario 27 d., sekmadienis
Kiekvieną rytą
Vaizdai per automobilio langą buvo labai gražūs. Vis tik, tai jos namai, jos gamta. Kad ir kaip gera būtų Prancūzijoje, čia daug mieliau. Automobilis važiavo siauru keliuku link Rouz kaimelio. Ji nusprendė tuoktis ir gyventi ten. Netoli savo senelių, kuriems jau reikia priežiūros.. Liucijai buvo gaila, kad kaip pamergė ji nepadėjo rengti vestuvių, bet svarbiausia, kad ji čia.
- Greit atvažiuosim? - ji išgirdo vaikišką balselį iš automobilio galo. Liusi tikrai dar nepripratusi kad turi broliuką.
- Netrukus.
- Noriu valgyti.
- Tuoj nuvažiuosim ir pavalgysi, Jokūbėli.
Mažas raudonskruostis berniukas nutilo, bet pradėjo krebždenti sėdynę. Tai truputį nervino Liuciją, bet ji tvardėsi. Juk negali pasirodyti kaip žiežula, dar išgąsdins Jokūbą, o juk jis matė ją tik per kompiuterį. Ji beveik jam nepažįstama.
Neilgai trukus automobilis sustojo didelio namo dideliame gražiame kieme. Liusi pasitvarkė plaukus, pasidažė lūpas ir pasiėmusi švarkelį išlipo iš automobilio.
- O aš?! - suriko Jokūbas.
- Tiksliai! - ji pribėgo prie automobilio ir atidarė dureles.
Berniukas iššoko iš automobilio ir nuskubėjo prie žolės žaisti.
Liusi giliai įkvėpė ir netyčia jos žvilgsnis užkliuvo už ant piršto mūvimo žiedo.
- Bus geriau, jei niekas nežinos, - pagalvojo ji ir nusimovusi žiedą, įdėjo jį į rankinę. - Eime, Jokūbai? - ji atkišo jam ranką ir abu nuskubėjo į namą.
Pasveikinimas buvo labai gražus. Liucija tikrai nemanė, pavyzdžiui, kad apsiverks. Rouz močiutė labai miela moteris. Elgėsi su ja kaip su savo anūke. Na, o Liucijai to ir reikėjo. Galima sakyti, kad jos vienintelė močiutė ant mirties patalo. Alchaimeris visiškai pakirto Bleiko mamą. Gydytojai nieko gero nežada. Jai kiekvieną dieną vis blogiau.
Na, o su Violeta... Ji palaiko tik minimalius ryšius. Tiesiog Liucija po tiek laiko negali imti ir elgtis lyg niekur nieko. Angelos dėka nėra tokio ryšio. Bet tiek to.
Visą dieną namuose virė gyvenimas. Vestuvių planuotojai, artimiausi giminės, nuotaka ir jaunikis ėjo iš proto. Vestuvės jau kitą dieną, o darbų nesuskaičiuojama krūva. Tad Liucija, gavusi kambarį, persirengė ir padėjo visiems darbuose.
Jokūbas žaidė su šuniuku, o ji su Rouz dėliojo gėles.
- Gaila, kad nesusipažinsi dabar su pabroliu, - kalbą pradėjo Rouz.
- Kodėl?
- Na jis tik ryt atvyks prieš vestuves. Pati noriu su juo susipažinti. Vis tik jis Džeiko pusbrolis. Norėtųsi pabendrauti prieš vestuves.
- Nesinervuok. Viskas gi bus gerai.
- Taip...
Jos tyloje rišo puokštę.
- Bet jeigu jis koks nekoks.
- Nemanau, kad tavo būsimas vyras tada jį kviestų.
- Tu teisi. O gal jis tau labai patiks, - ji šelmiškai nusišypsojo. - Jau tiek laiko negirdėjau, kad tu su kuo nors būtum.
- Kas ten žino, - paslaptingai atsakė Liusi. Ji nenorėjo kalbėti apie Viktorą, todėl vengė kalbų šia tema. Nes meluoti irgi nesinorėjo.
Vakare visi susėdo pavakarieniauti ir nuskubėjo į savo kambarius. Juk reikia išsimiegoti prieš šventę.
Ji paguldė Jokūbą, pasekė jam pasaką ir stebėjo, kaip kilnojasi jo krūtinė. Koks jis mažas. Ir ji kažkada tokia buvo. Ir Deividas. Ir Kotryna būtų buvusi. Ji papurtė galvą norėdama nuvyti užplūdusias mintis.
Nuėjo, atsigulė į savo lovą ir prieš užgesindama šviesą, parašė Viktorui žinutę.
Prieš akis jai pažįstamas kambarys. Ji guli prikaustyta lovoje, o aplink tvyro nemalonus kvapas. Ji pasuko galvą ir pamatė padėklą su maistu. Už durų kažkas krebždėjo. Dar ji norėtų kiek numigti, bet negali. Jai skauda galvą, pilvą, o svarbiausia širdį. Ji pažvelgė į savo baltas, smulkias rankas. Paskui į maistą ir ją supykino. Dar ne šiandien. Šiandien ji dar kiek pailsės, o rytoj grįš į gyvenimą. Krebždenimas už durų ir apačioje liovėsi. Turbūt visi jau išėjo.
Ir gerai. Mažiau jai grauš sąžinę. Šiaip ne taip, nerangiai ji pasikėlė ir pasiėmė buteliuką su tabletėmis. Pasiėmė dvi. Mat vienos jau per maža. Ir nurijo. Ji vėl atsigulė ir laukė. Nežino, kiek laiko ji taip gulėjo, bet vaistai veikti nepradėjo. Ji vėl atsikėlė ir pasiėmė dar tris tabletes. Dabar gal užmigs. Jis gražiai tvarkingai atsigulė, rankas priglaudė prie šonų ir laukė. Penkiolika minučių, pusvalandį, valandą. Ji skaičiavo pravažiuojančius automobilius. Štai dar vienas praūžė. Ji vėl atsikėlė ir pasidėjo buteliuką prie pat savęs. Jei dar per kelias minutes ji neužmigs,t ai reikės dar išgerti.
Ir miegas jos nesuėmė. Ji atidarė buteliuką ir į delną įbėrė dar kelias tabletes. Jas nurijo ir vėl atsigulė laukti. Šį kartą ilgai laukti nereikėjo. Ji pamatė savo dukterį baltais drabužėliais, švelniai nusišypsojo ir išėjo.
Liucija pašoko išpilta prakaito. Ji apsidairė. Tai ne tas kambarys. Ji giliai atsikvėpė ir pažvelgė į Jokūbą. Jis miega. Liusi pažvelgė į laikrodį. Ketvirta ryto. Užmigti jau nebeužmigs. po to, kai susapnavo motiną. O gal save? Ji nesuprato. Nes viską matė savo akimis, o jautė tai mama. Ji atsikėlė, apsivilko chalatą ir tyliai nuskubėjo į virtuvę. Kaip suprasti jai tą sapną? Ji tik suvokė, kad mama ne specialiai išėjo iš šio pasaulio. Galbūt ji visai nenorėjo nusižudyti, kaip manė visus metus. Galbūt ji visai nenorėjo palikti jos ir Deivido? Galbūt taip išėjo visai netyčia? Liusi prisipylė stiklinę vandens ir pradėjo godžiai gerti.
Ji negalėjo paaiškinti to sapno, o galbūt nenorėjo. Bet ji kai ką jautė. Palengvėjimą... Ir tai ją ramino. Netrukus ji grįžo į kambarį ir vėl atsigulė. tačiau jau nebemiegojo.
Ji apvilko Jokūbą gražiu kostiumu. Jis atrodė taip meiliai su tokiais drabužėliais. Rouz paprašė, kad jis su viena mergaite atneštų jai žiedus. Na, o tas smalsuolis dabar ir nekantrauja nešti tuos žiedus. Pati Liucija apsivilko šviesiai rožinę suknelę. Tvarkingai susišukavo plaukus, pasidažė. Galiausiai ji paėmė Jokūbą už rankos ir abu nuskubėjo į nuotakos kambarį.
- Atrodai stulbinamai, - tarė Liusi.
- Atrodai stulbinamai, - atkartojo Jokūbas ir plačiai išsišiepė.
- Ačiū, - tarė ji susinervinusi.
- Viskas gerai, - Liucija pradėjo taisyti jos nuometą. - nesijaudink.
Bažnyčia buvo labai gražiai papuošta. Liucija ėjo su kitomis pamergėmis prie altoriaus. Jos gražiai sustojo vienoje pusėje. Ir visi pradėjo laukti nuotakos. Liusi nusprendė peržvelgti pabrolius. Ji neteko amo, kai pamatė priešais ją stovintį vyriausiąjį pabrolį, Augustą.
- Negali būti, - ji tyliai sumurmėjo.
Vėl pažvelgė į jį. Dabar jų žvilgsniai susitiko. Jis žvelgė jai tiesiai į akis ir nežymiai linktelėjo.
Ją vėl užplūdo jausmų banga. Po tiek metų, jis susitinka kažkokiose vestuvėse ir jis jai tik linkteli? Ji bando tvardytis ir nusuka žvilgsnį į bažnyčios duris, pro kurias įžengia nuotaka. Ji taipogi mielai nustemba pamačiusi Augustą. Paskui ji pažvelgė į Liuciją, kuri nedrąsiai nusišypsojo. Prie altoriaus ji vos įbruko Liucijai puokštę. Ceremonija prasidėjo. Visi noriai viską stebėjo, dalyvavo akimis, išskyrus du žmones. Liuciją ir Augustą. Visą tą laiką jie buvo tik vizualūs dalyviai, tačiau mintyse jie sklaidžiojo kitur.
Po ceremonijos visi išskubėjo iš bažnyčios daryti nuotraukų.
- Dabar jaunavedžiai su pamerge ir pabroliu! - sušuko fotografas.
Rouz su Džeiku meiliai sustojo, o Liucija su Augustu iš skirtingų pusių.
- Gerai, o dabar jūs arčiau prie pamergės, - fotografas parodė Augustui vietą, kur atsistoti.
- Labas, - vos girdimai tarė Augustas.
- Labas, - tarė Liucija.
- Jūs pažįstami? - paklausė Džeikas, Rouz vyras.
- Taip jie pažįstami, - tarė Rouz. - Nuo universiteto laikų.
- Čia tai sutapimas! - sušuko jis.
- Netrukdyk jiems, - sušnabždėjo Rouz vyrui į ausį.
- Kodėl?
- Paskui papasakosiu.
- Gerai.
Šventė buvo labai graži. Visi buvo šventiškai, linksmai nusiteikę. Tiesiog nepamirštamos vestuvės. Vėlai vakare atvažiavo automobilis, kuris paėmė jaunavedžius ir nuvežė juo į oro uostą. Medaus mėnesiui. Kai kurie svečiai pradėjo skirstytis. Na, o kai kurie lieka nakvoti. Visą tą laiką Liusi vengė susitikti Augustą, bet dabar jau tai buvo neišvengiama.
- Tai kaip sekasi? - paklausė jis.
- Gerai. O tau?
- Noriu valgytiiii, - pribėgo prie Liucijos pavargęs Jokūbas ir nusižiovavo.
- Gerai, bet pavalgęs turėsi eiti miegoti, - ji pažiūrėjo į atsiprašimai į Augustą, padavė Jokūbui ranką ir jie nuėjo.
- Ar galėsiu miegoti viename kambaryje su Monika ir Henriu? - Augustas dar spėjo išgirsti tokį vaiko klausimą.
- Pažiūrėsim, - atsakė Liusi ir jie dingo už kampo.
Augustas stovėjo apšalęs. Praėjo jau penkeri metai. Ji jau turi vaiką. Vadinasi, ji laimingai gyvena ir... O jis dar kažko tikėjosi...
Vis tik grįžęs į namą, kur buvo dar keletas svečių, jis paklausė Rouz močiutės, kiek tam vaikui metų.
- Jau ketveri. Mielas berniukas. Kaip jis norėjo nešti tuos žiedus...
Tačiau Augustas nieko nebegirdėjo. O jeigu... Negali būti. Bet paskaičiavus taip išeina. Negi ji slėptų tokį dalyką?
Liucija, apsivilkusi švarkelį išėjo dar pasivaikščioti. Ji leido Jokūbui miegoti su kitais vaikais, nes pati dabar su juo būti negalėjo. Jai reikėjo viską apmąstyti. Liusi nuėjo prie upelio ir atsirėmė į didelį seną gluosnį. Ji stebėjo, kaip teka vanduo, klausėsi naktinio gamtos gyvenimo. Ji dabar labiau už viską troško paimti teptuką į rankas. Tai padėtų jai užsimiršti. Ir kam dabar pasirodė Augustas? Kai, jau atrodė, savo gyvenimą buvo susitvarkiusi. Tada ji atsiminė, kaip jai piršosi Viktoras.
- Myliu tave, - tąkart galvoje jai nuskambėjo jos balsas. Ji atsisėdo ir žvelgė į dangų pro medžio šakas. Skruostu jai nuriedėjo ašara. O manė, kad jį jau pamiršo...
- Štai kur tu, - tarė iš už nugaros pasirodęs Augustas.
- Aš jau einu, - ji stojosi.
- Palauk, norėjau pasikalbėti su tavimi.
- Taip? - ji atsistojo kiek atokiau nuo jo.
- Aš apie Jokūbą. Pagalvojau... Na viskas sutampa... Metai ir tau buvo bloga kažkodėl tąkart oro uoste.
- Nesakyk, jog manai, kad esi jo tėvas, - Liusi nusišypsojo.
- Bet taip išeina...
- Manai, aš būčiau nieko tau nesakiusi?
- Na...
- Nesijaudink. Jis ne tavo...
- Aišku, - Augustas tikėjosi palengvėjimo, bet nieko panašaus nejautė. Vadinasi, Liucija...
- Jis mano brolis, - viskas jo abejones ji galutinai nutraukia.
Ji pasitvarkė švarkelį ir nuskubėjo pro jį.
Liusi jau buvo prie pat namo, kai ją sustabdė Augustas.
- Nepyk dėl to, - tarė jis.
- Viskas gerai, - ji darė duris ir įžengė į virtuvę. Visi jau miegojo. Jis sekė paskui ją.
- Ko tu pyksti? - paklausė jis. - Juk sutarėme, kad..
- Nepykstu. Tiesiog tu manai, kad galiu taip paprastai imti ir elgtis lyg niekur nieko?
- Ne, bet... Klausyk, atsimeni, kaip tu sakei, kad nė vienas iš mūsų negali nusileisti? Na priežastis dėl, ko visą tą laiką negalėjome būti kartu?
- Taip.
Kažkas viršuje sukrebždėjo.
- Einam, - Augustas paėmė ją už rankos ir nuvedė ją į jo kambarį.
Jis paėmė ją už rankos.
- Sakei, kad nenori, jog kiekvieną rytą atsikėlęs aš galvočiau, kas būtų jeigu būčiau vykęs į Los Andželą. Tu sakei, kad paskui tavęs dėl to nekęsiu. Per visus tuos metus buvo visko. Jau manydavau, kad viskas tvarkoje. Lyg ir merginą turėdavau, bet vis tiek tai buvo ne tas pats. Tavęs man niekas nepakeis. Ir žinai, jau daug mieliau būčiau kiekvieną rytą galvojęs, kaip man sektųsi Los Andžele. bent jau tu būtum buvus šalia.
- Tikrai nebūtų buvę taip jau gerai, - bandė dar gintis Liucija.
- O dabar kiekvieną rytą nubudęs galvojau, kas būtų, jeigu būčiau tau nenusileidęs? Kiekvieną mielą ryto to savęs klausiau ir galvodavau, kad gal dar būtumėme kartu. Ir aš vis tiek kažko nekenčiau. Savęs. Velniop man tas Los Andželas jeigu tavęs nėra šalia.
Liucijai nuriedėjo ašara.
- Aš noriu kiekvieną ryta ne galvoti, kas būtų buvę, o noriu, kad tu būtum šalia ir man nieko nereikėtų galvoti. Viskas man neturi reikšmės,jeigu nėra taves. Niekas man neteiks džiaugsmo, jeigu nebus tavęs.
- Aš irgi noriu kiekvieną rytą pamatyti šalia tik tave, - galiausiai ištarė Liucija ir puolė į glėbį Augustui.
- Greit atvažiuosim? - ji išgirdo vaikišką balselį iš automobilio galo. Liusi tikrai dar nepripratusi kad turi broliuką.
- Netrukus.
- Noriu valgyti.
- Tuoj nuvažiuosim ir pavalgysi, Jokūbėli.
Mažas raudonskruostis berniukas nutilo, bet pradėjo krebždenti sėdynę. Tai truputį nervino Liuciją, bet ji tvardėsi. Juk negali pasirodyti kaip žiežula, dar išgąsdins Jokūbą, o juk jis matė ją tik per kompiuterį. Ji beveik jam nepažįstama.
Neilgai trukus automobilis sustojo didelio namo dideliame gražiame kieme. Liusi pasitvarkė plaukus, pasidažė lūpas ir pasiėmusi švarkelį išlipo iš automobilio.
- O aš?! - suriko Jokūbas.
- Tiksliai! - ji pribėgo prie automobilio ir atidarė dureles.
Berniukas iššoko iš automobilio ir nuskubėjo prie žolės žaisti.
Liusi giliai įkvėpė ir netyčia jos žvilgsnis užkliuvo už ant piršto mūvimo žiedo.
- Bus geriau, jei niekas nežinos, - pagalvojo ji ir nusimovusi žiedą, įdėjo jį į rankinę. - Eime, Jokūbai? - ji atkišo jam ranką ir abu nuskubėjo į namą.
Pasveikinimas buvo labai gražus. Liucija tikrai nemanė, pavyzdžiui, kad apsiverks. Rouz močiutė labai miela moteris. Elgėsi su ja kaip su savo anūke. Na, o Liucijai to ir reikėjo. Galima sakyti, kad jos vienintelė močiutė ant mirties patalo. Alchaimeris visiškai pakirto Bleiko mamą. Gydytojai nieko gero nežada. Jai kiekvieną dieną vis blogiau.
Na, o su Violeta... Ji palaiko tik minimalius ryšius. Tiesiog Liucija po tiek laiko negali imti ir elgtis lyg niekur nieko. Angelos dėka nėra tokio ryšio. Bet tiek to.
Visą dieną namuose virė gyvenimas. Vestuvių planuotojai, artimiausi giminės, nuotaka ir jaunikis ėjo iš proto. Vestuvės jau kitą dieną, o darbų nesuskaičiuojama krūva. Tad Liucija, gavusi kambarį, persirengė ir padėjo visiems darbuose.
Jokūbas žaidė su šuniuku, o ji su Rouz dėliojo gėles.
- Gaila, kad nesusipažinsi dabar su pabroliu, - kalbą pradėjo Rouz.
- Kodėl?
- Na jis tik ryt atvyks prieš vestuves. Pati noriu su juo susipažinti. Vis tik jis Džeiko pusbrolis. Norėtųsi pabendrauti prieš vestuves.
- Nesinervuok. Viskas gi bus gerai.
- Taip...
Jos tyloje rišo puokštę.
- Bet jeigu jis koks nekoks.
- Nemanau, kad tavo būsimas vyras tada jį kviestų.
- Tu teisi. O gal jis tau labai patiks, - ji šelmiškai nusišypsojo. - Jau tiek laiko negirdėjau, kad tu su kuo nors būtum.
- Kas ten žino, - paslaptingai atsakė Liusi. Ji nenorėjo kalbėti apie Viktorą, todėl vengė kalbų šia tema. Nes meluoti irgi nesinorėjo.
Vakare visi susėdo pavakarieniauti ir nuskubėjo į savo kambarius. Juk reikia išsimiegoti prieš šventę.
Ji paguldė Jokūbą, pasekė jam pasaką ir stebėjo, kaip kilnojasi jo krūtinė. Koks jis mažas. Ir ji kažkada tokia buvo. Ir Deividas. Ir Kotryna būtų buvusi. Ji papurtė galvą norėdama nuvyti užplūdusias mintis.
Nuėjo, atsigulė į savo lovą ir prieš užgesindama šviesą, parašė Viktorui žinutę.
Prieš akis jai pažįstamas kambarys. Ji guli prikaustyta lovoje, o aplink tvyro nemalonus kvapas. Ji pasuko galvą ir pamatė padėklą su maistu. Už durų kažkas krebždėjo. Dar ji norėtų kiek numigti, bet negali. Jai skauda galvą, pilvą, o svarbiausia širdį. Ji pažvelgė į savo baltas, smulkias rankas. Paskui į maistą ir ją supykino. Dar ne šiandien. Šiandien ji dar kiek pailsės, o rytoj grįš į gyvenimą. Krebždenimas už durų ir apačioje liovėsi. Turbūt visi jau išėjo.
Ir gerai. Mažiau jai grauš sąžinę. Šiaip ne taip, nerangiai ji pasikėlė ir pasiėmė buteliuką su tabletėmis. Pasiėmė dvi. Mat vienos jau per maža. Ir nurijo. Ji vėl atsigulė ir laukė. Nežino, kiek laiko ji taip gulėjo, bet vaistai veikti nepradėjo. Ji vėl atsikėlė ir pasiėmė dar tris tabletes. Dabar gal užmigs. Jis gražiai tvarkingai atsigulė, rankas priglaudė prie šonų ir laukė. Penkiolika minučių, pusvalandį, valandą. Ji skaičiavo pravažiuojančius automobilius. Štai dar vienas praūžė. Ji vėl atsikėlė ir pasidėjo buteliuką prie pat savęs. Jei dar per kelias minutes ji neužmigs,t ai reikės dar išgerti.
Ir miegas jos nesuėmė. Ji atidarė buteliuką ir į delną įbėrė dar kelias tabletes. Jas nurijo ir vėl atsigulė laukti. Šį kartą ilgai laukti nereikėjo. Ji pamatė savo dukterį baltais drabužėliais, švelniai nusišypsojo ir išėjo.
Liucija pašoko išpilta prakaito. Ji apsidairė. Tai ne tas kambarys. Ji giliai atsikvėpė ir pažvelgė į Jokūbą. Jis miega. Liusi pažvelgė į laikrodį. Ketvirta ryto. Užmigti jau nebeužmigs. po to, kai susapnavo motiną. O gal save? Ji nesuprato. Nes viską matė savo akimis, o jautė tai mama. Ji atsikėlė, apsivilko chalatą ir tyliai nuskubėjo į virtuvę. Kaip suprasti jai tą sapną? Ji tik suvokė, kad mama ne specialiai išėjo iš šio pasaulio. Galbūt ji visai nenorėjo nusižudyti, kaip manė visus metus. Galbūt ji visai nenorėjo palikti jos ir Deivido? Galbūt taip išėjo visai netyčia? Liusi prisipylė stiklinę vandens ir pradėjo godžiai gerti.
Ji negalėjo paaiškinti to sapno, o galbūt nenorėjo. Bet ji kai ką jautė. Palengvėjimą... Ir tai ją ramino. Netrukus ji grįžo į kambarį ir vėl atsigulė. tačiau jau nebemiegojo.
Ji apvilko Jokūbą gražiu kostiumu. Jis atrodė taip meiliai su tokiais drabužėliais. Rouz paprašė, kad jis su viena mergaite atneštų jai žiedus. Na, o tas smalsuolis dabar ir nekantrauja nešti tuos žiedus. Pati Liucija apsivilko šviesiai rožinę suknelę. Tvarkingai susišukavo plaukus, pasidažė. Galiausiai ji paėmė Jokūbą už rankos ir abu nuskubėjo į nuotakos kambarį.
- Atrodai stulbinamai, - tarė Liusi.
- Atrodai stulbinamai, - atkartojo Jokūbas ir plačiai išsišiepė.
- Ačiū, - tarė ji susinervinusi.
- Viskas gerai, - Liucija pradėjo taisyti jos nuometą. - nesijaudink.
Bažnyčia buvo labai gražiai papuošta. Liucija ėjo su kitomis pamergėmis prie altoriaus. Jos gražiai sustojo vienoje pusėje. Ir visi pradėjo laukti nuotakos. Liusi nusprendė peržvelgti pabrolius. Ji neteko amo, kai pamatė priešais ją stovintį vyriausiąjį pabrolį, Augustą.
- Negali būti, - ji tyliai sumurmėjo.
Vėl pažvelgė į jį. Dabar jų žvilgsniai susitiko. Jis žvelgė jai tiesiai į akis ir nežymiai linktelėjo.
Ją vėl užplūdo jausmų banga. Po tiek metų, jis susitinka kažkokiose vestuvėse ir jis jai tik linkteli? Ji bando tvardytis ir nusuka žvilgsnį į bažnyčios duris, pro kurias įžengia nuotaka. Ji taipogi mielai nustemba pamačiusi Augustą. Paskui ji pažvelgė į Liuciją, kuri nedrąsiai nusišypsojo. Prie altoriaus ji vos įbruko Liucijai puokštę. Ceremonija prasidėjo. Visi noriai viską stebėjo, dalyvavo akimis, išskyrus du žmones. Liuciją ir Augustą. Visą tą laiką jie buvo tik vizualūs dalyviai, tačiau mintyse jie sklaidžiojo kitur.
Po ceremonijos visi išskubėjo iš bažnyčios daryti nuotraukų.
- Dabar jaunavedžiai su pamerge ir pabroliu! - sušuko fotografas.
Rouz su Džeiku meiliai sustojo, o Liucija su Augustu iš skirtingų pusių.
- Gerai, o dabar jūs arčiau prie pamergės, - fotografas parodė Augustui vietą, kur atsistoti.
- Labas, - vos girdimai tarė Augustas.
- Labas, - tarė Liucija.
- Jūs pažįstami? - paklausė Džeikas, Rouz vyras.
- Taip jie pažįstami, - tarė Rouz. - Nuo universiteto laikų.
- Čia tai sutapimas! - sušuko jis.
- Netrukdyk jiems, - sušnabždėjo Rouz vyrui į ausį.
- Kodėl?
- Paskui papasakosiu.
- Gerai.
Šventė buvo labai graži. Visi buvo šventiškai, linksmai nusiteikę. Tiesiog nepamirštamos vestuvės. Vėlai vakare atvažiavo automobilis, kuris paėmė jaunavedžius ir nuvežė juo į oro uostą. Medaus mėnesiui. Kai kurie svečiai pradėjo skirstytis. Na, o kai kurie lieka nakvoti. Visą tą laiką Liusi vengė susitikti Augustą, bet dabar jau tai buvo neišvengiama.
- Tai kaip sekasi? - paklausė jis.
- Gerai. O tau?
- Noriu valgytiiii, - pribėgo prie Liucijos pavargęs Jokūbas ir nusižiovavo.
- Gerai, bet pavalgęs turėsi eiti miegoti, - ji pažiūrėjo į atsiprašimai į Augustą, padavė Jokūbui ranką ir jie nuėjo.
- Ar galėsiu miegoti viename kambaryje su Monika ir Henriu? - Augustas dar spėjo išgirsti tokį vaiko klausimą.
- Pažiūrėsim, - atsakė Liusi ir jie dingo už kampo.
Augustas stovėjo apšalęs. Praėjo jau penkeri metai. Ji jau turi vaiką. Vadinasi, ji laimingai gyvena ir... O jis dar kažko tikėjosi...
Vis tik grįžęs į namą, kur buvo dar keletas svečių, jis paklausė Rouz močiutės, kiek tam vaikui metų.
- Jau ketveri. Mielas berniukas. Kaip jis norėjo nešti tuos žiedus...
Tačiau Augustas nieko nebegirdėjo. O jeigu... Negali būti. Bet paskaičiavus taip išeina. Negi ji slėptų tokį dalyką?
Liucija, apsivilkusi švarkelį išėjo dar pasivaikščioti. Ji leido Jokūbui miegoti su kitais vaikais, nes pati dabar su juo būti negalėjo. Jai reikėjo viską apmąstyti. Liusi nuėjo prie upelio ir atsirėmė į didelį seną gluosnį. Ji stebėjo, kaip teka vanduo, klausėsi naktinio gamtos gyvenimo. Ji dabar labiau už viską troško paimti teptuką į rankas. Tai padėtų jai užsimiršti. Ir kam dabar pasirodė Augustas? Kai, jau atrodė, savo gyvenimą buvo susitvarkiusi. Tada ji atsiminė, kaip jai piršosi Viktoras.
- Myliu tave, - tąkart galvoje jai nuskambėjo jos balsas. Ji atsisėdo ir žvelgė į dangų pro medžio šakas. Skruostu jai nuriedėjo ašara. O manė, kad jį jau pamiršo...
- Štai kur tu, - tarė iš už nugaros pasirodęs Augustas.
- Aš jau einu, - ji stojosi.
- Palauk, norėjau pasikalbėti su tavimi.
- Taip? - ji atsistojo kiek atokiau nuo jo.
- Aš apie Jokūbą. Pagalvojau... Na viskas sutampa... Metai ir tau buvo bloga kažkodėl tąkart oro uoste.
- Nesakyk, jog manai, kad esi jo tėvas, - Liusi nusišypsojo.
- Bet taip išeina...
- Manai, aš būčiau nieko tau nesakiusi?
- Na...
- Nesijaudink. Jis ne tavo...
- Aišku, - Augustas tikėjosi palengvėjimo, bet nieko panašaus nejautė. Vadinasi, Liucija...
- Jis mano brolis, - viskas jo abejones ji galutinai nutraukia.
Ji pasitvarkė švarkelį ir nuskubėjo pro jį.
Liusi jau buvo prie pat namo, kai ją sustabdė Augustas.
- Nepyk dėl to, - tarė jis.
- Viskas gerai, - ji darė duris ir įžengė į virtuvę. Visi jau miegojo. Jis sekė paskui ją.
- Ko tu pyksti? - paklausė jis. - Juk sutarėme, kad..
- Nepykstu. Tiesiog tu manai, kad galiu taip paprastai imti ir elgtis lyg niekur nieko?
- Ne, bet... Klausyk, atsimeni, kaip tu sakei, kad nė vienas iš mūsų negali nusileisti? Na priežastis dėl, ko visą tą laiką negalėjome būti kartu?
- Taip.
Kažkas viršuje sukrebždėjo.
- Einam, - Augustas paėmė ją už rankos ir nuvedė ją į jo kambarį.
Jis paėmė ją už rankos.
- Sakei, kad nenori, jog kiekvieną rytą atsikėlęs aš galvočiau, kas būtų jeigu būčiau vykęs į Los Andželą. Tu sakei, kad paskui tavęs dėl to nekęsiu. Per visus tuos metus buvo visko. Jau manydavau, kad viskas tvarkoje. Lyg ir merginą turėdavau, bet vis tiek tai buvo ne tas pats. Tavęs man niekas nepakeis. Ir žinai, jau daug mieliau būčiau kiekvieną rytą galvojęs, kaip man sektųsi Los Andžele. bent jau tu būtum buvus šalia.
- Tikrai nebūtų buvę taip jau gerai, - bandė dar gintis Liucija.
- O dabar kiekvieną rytą nubudęs galvojau, kas būtų, jeigu būčiau tau nenusileidęs? Kiekvieną mielą ryto to savęs klausiau ir galvodavau, kad gal dar būtumėme kartu. Ir aš vis tiek kažko nekenčiau. Savęs. Velniop man tas Los Andželas jeigu tavęs nėra šalia.
Liucijai nuriedėjo ašara.
- Aš noriu kiekvieną ryta ne galvoti, kas būtų buvę, o noriu, kad tu būtum šalia ir man nieko nereikėtų galvoti. Viskas man neturi reikšmės,jeigu nėra taves. Niekas man neteiks džiaugsmo, jeigu nebus tavęs.
- Aš irgi noriu kiekvieną rytą pamatyti šalia tik tave, - galiausiai ištarė Liucija ir puolė į glėbį Augustui.
Galbūt jiems buvo reikalingi tie metai, kad suprastų, ko buvo netekę?
The End
2011 m. vasario 19 d., šeštadienis
Pasiteisino.
Paryžius... Visai kitoks miestas nei kiti. Viskas visai kitaip nei jos šalyje. Gatvės, atmosfera, oras, kalba, net žmonės čia kitokie nei jos namuose. Mergina su lagaminu išžengė iš pastato ir įkvėpė naujo oro. Visai kitokio. Nuo šiol jos gyvenimas bus kitoks.
Liucija per likusį vasaros mėnesį greitai priprato prie naujo gyvenimo. Universitetas buvo tobulas. Ji apžiūrinėjo senovinius jo pastatus ir dažnai ten vaikštinėdavo pas mokytoją, kad patobulintų savo prancūzų kalbą. Ji gyveno jaukiame bendrabučio kambariuke. Na tai nebuvo tas pats, kas jos senajame bute, bet vis šis tas. Ji perstatė baldus, perdažė sienas ir įsirengė naujam gyvenimui. Kas vakarą ji susisiekdavo su Augustu ir savo šeima. Kasdien prie telefono ji praleisdavo nemažai laiko. Beveik visą vakarą.
Liusi kasdien apžiūrinėjo miestą, vaikščiojo į kavines ir netrukus ji pasijautė esanti šio miesto dalimi. Ypač tada, kai ją pradėjo pastebėti kiti. Kai prasidėjo mokslai, ji susipažino su keletu labai gerų žmonių, su kuriais nueina kartais papietauti.
Per tą trumputį laiką, ji suspėjo tapti žavia užsieniete, kurią visi stebėjo, nes ji buvo kitokia. Ji buvo visiems tarsi ant kalno auganti gėlė, kurią norint pasiekti, reikia užkopti ant to kalno. Draugai ją kas vakarą pradėjo vestis į klubus, vakarėlius, o telefonas vis dažniau likdavo namuose. Skambučiai pradėjo retėti, tačiau jos ir Augusto bendravimas perėjo į elektroninį paštą. Jie abu jau jautė, kad viskas baigiasi, bet kažkodėl nė vienas nedrįso visko nutraukti.
Laikas bėgo ir atėjo pavasario atostogos. Liucija grįžo namo aplankyti savo ką tik gimusio mažojo broliuko - Jokūbo. Ji buvo nuvykusi į studentų miestelį pas Augustą, bet jo jau nebuvo. Jis išvykęs atlikti praktikos. Tai buvo paskutinis lašas Liucijai. Kodėl jis nieko jai nepasakė?
Kai tik ji grįžo į Prancūziją, ištrynė visus Augusto duomenis ir pasiruošė naujiems nuotykiams.
Viskas pasiteisino. Slapčiausios jų viltys ir lūkesčiai pasiteisino. Meilė per atstumą neegzistuoja. Nuo šiol ji galvos apie save ir apie tai, kas yra aplinkui ją.
Tą patį vakarą, kai ji "sudėliojo" savas mintis, ji nuėjo į barą. Atsipalaiduoti ir tikrai viską pradėti iš naujo.
- Labas, gažiuole, - prie jos priėjo jaunas prancūzas, kuris prabilo angliškai su ryškiu akcentu.
- Labas, - ji nusišypsojo jam ir parodė į šalia esančią laisvą vietą.
- Kaip čia sėdieti prie jūsų.
Liucija nusišypsojo. Vaikinas užsakė jai kokteilio. Paskui dar vieną ir dar vieną.
- Manie visada žavėjo amerikietės, - tarė jis po jų ilgo susipažinimo laikotarpio.
- O mane prancūzai, - ji nusijuokė, pabučiavo jam į skruostą ir nuėjo.
Ji nesuvokė, kodėl pabėgo. Juk tai tokia puiki proga, o vis ta baimė... Parėjusi namo, ji visą naktį mąstė apie tą prancūzą, ji vis jautė jo kvapą, o galvoje skambėjo jo balsas.
Ją ištiko švelnus šokas, kai kitą rytą ji pamatė jį universitete. Jis praėjo pro šalį su keleta merginų, bet pamatęs ją, jis paliko jas. Liucija nuvijo užplūdusias mintis šalin ir pabėgo nuo jo. Vis tik vakare, kai jau temo, ji atsitrenkė tiesiai į jį pasukusi koridoriuje už kampo.
- Tai ko bėgi? - šį kartą jis prabilo prancūziškai.
Liucija tik nusijuokė. Ją taip svaigino jo buvimas šalia.
- Liucija, tu baigi mane išvesti iš proto, - tarė jis ir pasilenkęs pabučiavo jai į lūpas.
Pradžioje Liucija elgėsi nedrąsiai, bet paskui jos pirštai naršė po jo juodus vešlius plaukus, o jos rankos spaudė jos liemenį. Jai pasidarė silpna nuo to malonaus jausmo.
Liucija ir Viktoras. Viktoras ir Liucija. Liusi plius Viktoras. Liucija per pastaruosius metus visiškai atsidavė prancūzų gyvenimui. Ji tapo prancūzaite. Po pusmečio ji ir Viktoras apsigyveno kartu. Dar po kelių mėnesių apie jį jau žinojo Bleikas ir vis jos šeima. O kai Liucija šventė ketvirtąsias gyvenimo Prancūzijoje metines, ji gavo neapsakomą dovaną...
Liucija nustebo kambaryje ant lovos radusi supakuotą sodriai mėlyną suknelę ir ant jos padėtą rožę. Ji pakėlė raštelį ir perskaitė: "Pasipuošk, mano mieloji". Šis vakaras ypatingas. Liucija įkvėpė Viktoro kvapo ir paėmė suknelę. Ji gražiai prigludo prie jos kūno, o apačioje ji gražiai krito. Liucija susišukavo plaukus, pasidažė ir apsiavė naujus batelius, kuriuos padovanojo Viktoras.
- Pasiruošusi? - paklausė iš už kampo išlindęs vyras.
- Taip, - ji nusišypsojo.
- Atrodai pasakiškai, - jis paėmė jos ranką ir apsuko ją ratu, kad pasigrožėtų ja. Iš švarko kišenės jis ištraukė juodą šilkinį šalikėlį ir apsukęs ją pradėjo rišti ant akių.
- Ką darai?
- Rišu akis, kad nepamatytum.
- Ko nepamatyčiau?
- Staigmenos.
- Na gerai.
Kai jis užrišo jos akis, saldžiai ją pabučiavo.
Ji padavė jam ranka ir atsidavusi leidosi jo vedama. Jie kažkur važiavo. Po nežinia kiek laiko automobilis sustojo, Viktoras iš lipo ir atidarė Liucijai dureles. Paėmė ją už rankos ir kažkur vedė. Ji jautė gaivų vėją, po kojomis girdėjo, kaip bateliai eina mediniu grindiniu. O galiausiai ji išgirdo bangų ošimą.
- Atsargiai, - Viktoras sustabdė Liucija ir paėmęs į rankas įkėlė ją kažkur.
- Sėsk, - tarė ji, kai jau buvo pristūmęs kėdę prie jos.
Jis giliai įkvėpė oro ir atrišo jai akis. Liucija pamatė, kad jie yra jachtoje ant denio, prie gražiai parengto staliuko dviems. Ji matė geltonas šviesas aplinkui ir žvaigždėtą dangų virš jos.
- Kaip gražu.
Viktoras atsistojo priešais ją.
- Tai džiugu.
- Ko tu nesėdi? - Liusi nusistebėjo.
- Palauk.
Jis priklaupė ant vieno kelio, iš švarko kišenės ištraukė mažą dėžutę ir ją atidarė. Ten blizgėjo žiedelis.
- Ar būsi mano žmona? - paklausė jis.
Liucijai akyse blizgėjo tik tas žiedelis, o mintyse jai girdėjosi senas pažįstamas balsas "Myliu tave, Liucija. Tu mano gyvenimas".
- Liucija? - Viktoras atrodė kiek išsigandęs.
Atsikračiusi tų minčių ji nusišypsojo.
- Taip, - atsidususi tarė ji.
Viktoras atsikvėpęs užmovė jai ant piršto žiedą ir karštai pabučiavo. Tai padėjo Liucijai galutinai atsikratyti prisiminimų.
Kelis mėnesius ji gyveno kaip pasakoje. Ji jautėsi kaip sapne ir negalėjo patikėti, kad ji ištekės. Mokslai jau pasibaigė ir ji ieškojosi studijos darbui. Viktoras perėmė valdyti tėvo įmonę, tad ji matė jį šiek tiek rečiau, tačiau, kai jie susitikdavo vakare... Ji buvo laiminga, nes turėjo viską: mylintį vyrą, namus, ji galėjo dirbti, ką norėjo.
Liucija norėjo vykti namo aplankyti brolių, tėčio. Ji norėjo, kad ir Viktoras vyktų kartu, bet jam susitikimai Milane. Tad jie nusprendė dar kurį laiką niekam nieko nesakyti. Be to su tėčiu ji pabus tik kelias dienas, nes jis vyks į kelionę su Sinde. Betani dabar jau mokosi universitete, tad jos tikriausiai irgi nematys. Liucija labai džiaugėsi turėdama galimybę pabūti su Jokūbu vienu du. Ji ir jos broliukas. Mat Deividas nelabai galės juo rūpintis, kai jo mergina netrukus gimdys. Tad bus tik jiedu. Nieko tokio. Galbūt ji gaus galimybę ir suspės pamatysi savo sūnėną ar dukterėčią. Tai būtų geriausios atostogos.
Kai ji krovėsi į lagaminą daiktus, suskambėjo skambutis:
- Rouz! - nustebo Liucija. - Kaip gera tave girdėti po tiek laiko. Kaip laikaisi?
- Puikiai.
- Žinok, aš grįžtu trumpam į Ameriką. Galėsim susitikti.
- Kaip gerai! Jau norėjau klausti, kad galbūt ketini grįžti. Nes matai, po kelių savaičių išteku ir labai noriu, kad būtum mano pamergė.
- Nuostabu! Bet matai, aš galėsiu nebent su Jokūbu ten nuvykti.
- Nesvarbu. Bus jam mažų draugų, - ji nusijuokė. - Kaip gera bus tave pamatyti.
- Man irgi. O kaip Skarlet? Ji bus?
- Jai komandiruotė Londone. Negalės grįžti. Be to, ji kažkokia keista. Man atrodo, kad jai su Luku blogai ir galbūt ji tik dėlto nenori į vestuves.
- Aš jai paskambinsiu.
- Gerai.
- Na, susiskambinsim. Einu toliau dėtis daiktų, nes vakare jau išskrendu.
- Ok, netrukdau. Iki. Kaip nekantrauju, - Liucija tikrai jautė jos nekantrumą.
- Iki, - Liusi nusijuokė ir padėjo telefoną į šalį.
Liucija per likusį vasaros mėnesį greitai priprato prie naujo gyvenimo. Universitetas buvo tobulas. Ji apžiūrinėjo senovinius jo pastatus ir dažnai ten vaikštinėdavo pas mokytoją, kad patobulintų savo prancūzų kalbą. Ji gyveno jaukiame bendrabučio kambariuke. Na tai nebuvo tas pats, kas jos senajame bute, bet vis šis tas. Ji perstatė baldus, perdažė sienas ir įsirengė naujam gyvenimui. Kas vakarą ji susisiekdavo su Augustu ir savo šeima. Kasdien prie telefono ji praleisdavo nemažai laiko. Beveik visą vakarą.
Liusi kasdien apžiūrinėjo miestą, vaikščiojo į kavines ir netrukus ji pasijautė esanti šio miesto dalimi. Ypač tada, kai ją pradėjo pastebėti kiti. Kai prasidėjo mokslai, ji susipažino su keletu labai gerų žmonių, su kuriais nueina kartais papietauti.
Per tą trumputį laiką, ji suspėjo tapti žavia užsieniete, kurią visi stebėjo, nes ji buvo kitokia. Ji buvo visiems tarsi ant kalno auganti gėlė, kurią norint pasiekti, reikia užkopti ant to kalno. Draugai ją kas vakarą pradėjo vestis į klubus, vakarėlius, o telefonas vis dažniau likdavo namuose. Skambučiai pradėjo retėti, tačiau jos ir Augusto bendravimas perėjo į elektroninį paštą. Jie abu jau jautė, kad viskas baigiasi, bet kažkodėl nė vienas nedrįso visko nutraukti.
Laikas bėgo ir atėjo pavasario atostogos. Liucija grįžo namo aplankyti savo ką tik gimusio mažojo broliuko - Jokūbo. Ji buvo nuvykusi į studentų miestelį pas Augustą, bet jo jau nebuvo. Jis išvykęs atlikti praktikos. Tai buvo paskutinis lašas Liucijai. Kodėl jis nieko jai nepasakė?
Kai tik ji grįžo į Prancūziją, ištrynė visus Augusto duomenis ir pasiruošė naujiems nuotykiams.
Viskas pasiteisino. Slapčiausios jų viltys ir lūkesčiai pasiteisino. Meilė per atstumą neegzistuoja. Nuo šiol ji galvos apie save ir apie tai, kas yra aplinkui ją.
Tą patį vakarą, kai ji "sudėliojo" savas mintis, ji nuėjo į barą. Atsipalaiduoti ir tikrai viską pradėti iš naujo.
- Labas, gažiuole, - prie jos priėjo jaunas prancūzas, kuris prabilo angliškai su ryškiu akcentu.
- Labas, - ji nusišypsojo jam ir parodė į šalia esančią laisvą vietą.
- Kaip čia sėdieti prie jūsų.
Liucija nusišypsojo. Vaikinas užsakė jai kokteilio. Paskui dar vieną ir dar vieną.
- Manie visada žavėjo amerikietės, - tarė jis po jų ilgo susipažinimo laikotarpio.
- O mane prancūzai, - ji nusijuokė, pabučiavo jam į skruostą ir nuėjo.
Ji nesuvokė, kodėl pabėgo. Juk tai tokia puiki proga, o vis ta baimė... Parėjusi namo, ji visą naktį mąstė apie tą prancūzą, ji vis jautė jo kvapą, o galvoje skambėjo jo balsas.
Ją ištiko švelnus šokas, kai kitą rytą ji pamatė jį universitete. Jis praėjo pro šalį su keleta merginų, bet pamatęs ją, jis paliko jas. Liucija nuvijo užplūdusias mintis šalin ir pabėgo nuo jo. Vis tik vakare, kai jau temo, ji atsitrenkė tiesiai į jį pasukusi koridoriuje už kampo.
- Tai ko bėgi? - šį kartą jis prabilo prancūziškai.
Liucija tik nusijuokė. Ją taip svaigino jo buvimas šalia.
- Liucija, tu baigi mane išvesti iš proto, - tarė jis ir pasilenkęs pabučiavo jai į lūpas.
Pradžioje Liucija elgėsi nedrąsiai, bet paskui jos pirštai naršė po jo juodus vešlius plaukus, o jos rankos spaudė jos liemenį. Jai pasidarė silpna nuo to malonaus jausmo.
Liucija ir Viktoras. Viktoras ir Liucija. Liusi plius Viktoras. Liucija per pastaruosius metus visiškai atsidavė prancūzų gyvenimui. Ji tapo prancūzaite. Po pusmečio ji ir Viktoras apsigyveno kartu. Dar po kelių mėnesių apie jį jau žinojo Bleikas ir vis jos šeima. O kai Liucija šventė ketvirtąsias gyvenimo Prancūzijoje metines, ji gavo neapsakomą dovaną...
Liucija nustebo kambaryje ant lovos radusi supakuotą sodriai mėlyną suknelę ir ant jos padėtą rožę. Ji pakėlė raštelį ir perskaitė: "Pasipuošk, mano mieloji". Šis vakaras ypatingas. Liucija įkvėpė Viktoro kvapo ir paėmė suknelę. Ji gražiai prigludo prie jos kūno, o apačioje ji gražiai krito. Liucija susišukavo plaukus, pasidažė ir apsiavė naujus batelius, kuriuos padovanojo Viktoras.
- Pasiruošusi? - paklausė iš už kampo išlindęs vyras.
- Taip, - ji nusišypsojo.
- Atrodai pasakiškai, - jis paėmė jos ranką ir apsuko ją ratu, kad pasigrožėtų ja. Iš švarko kišenės jis ištraukė juodą šilkinį šalikėlį ir apsukęs ją pradėjo rišti ant akių.
- Ką darai?
- Rišu akis, kad nepamatytum.
- Ko nepamatyčiau?
- Staigmenos.
- Na gerai.
Kai jis užrišo jos akis, saldžiai ją pabučiavo.
Ji padavė jam ranka ir atsidavusi leidosi jo vedama. Jie kažkur važiavo. Po nežinia kiek laiko automobilis sustojo, Viktoras iš lipo ir atidarė Liucijai dureles. Paėmė ją už rankos ir kažkur vedė. Ji jautė gaivų vėją, po kojomis girdėjo, kaip bateliai eina mediniu grindiniu. O galiausiai ji išgirdo bangų ošimą.
- Atsargiai, - Viktoras sustabdė Liucija ir paėmęs į rankas įkėlė ją kažkur.
- Sėsk, - tarė ji, kai jau buvo pristūmęs kėdę prie jos.
Jis giliai įkvėpė oro ir atrišo jai akis. Liucija pamatė, kad jie yra jachtoje ant denio, prie gražiai parengto staliuko dviems. Ji matė geltonas šviesas aplinkui ir žvaigždėtą dangų virš jos.
- Kaip gražu.
Viktoras atsistojo priešais ją.
- Tai džiugu.
- Ko tu nesėdi? - Liusi nusistebėjo.
- Palauk.
Jis priklaupė ant vieno kelio, iš švarko kišenės ištraukė mažą dėžutę ir ją atidarė. Ten blizgėjo žiedelis.
- Ar būsi mano žmona? - paklausė jis.
Liucijai akyse blizgėjo tik tas žiedelis, o mintyse jai girdėjosi senas pažįstamas balsas "Myliu tave, Liucija. Tu mano gyvenimas".
- Liucija? - Viktoras atrodė kiek išsigandęs.
Atsikračiusi tų minčių ji nusišypsojo.
- Taip, - atsidususi tarė ji.
Viktoras atsikvėpęs užmovė jai ant piršto žiedą ir karštai pabučiavo. Tai padėjo Liucijai galutinai atsikratyti prisiminimų.
Kelis mėnesius ji gyveno kaip pasakoje. Ji jautėsi kaip sapne ir negalėjo patikėti, kad ji ištekės. Mokslai jau pasibaigė ir ji ieškojosi studijos darbui. Viktoras perėmė valdyti tėvo įmonę, tad ji matė jį šiek tiek rečiau, tačiau, kai jie susitikdavo vakare... Ji buvo laiminga, nes turėjo viską: mylintį vyrą, namus, ji galėjo dirbti, ką norėjo.
Liucija norėjo vykti namo aplankyti brolių, tėčio. Ji norėjo, kad ir Viktoras vyktų kartu, bet jam susitikimai Milane. Tad jie nusprendė dar kurį laiką niekam nieko nesakyti. Be to su tėčiu ji pabus tik kelias dienas, nes jis vyks į kelionę su Sinde. Betani dabar jau mokosi universitete, tad jos tikriausiai irgi nematys. Liucija labai džiaugėsi turėdama galimybę pabūti su Jokūbu vienu du. Ji ir jos broliukas. Mat Deividas nelabai galės juo rūpintis, kai jo mergina netrukus gimdys. Tad bus tik jiedu. Nieko tokio. Galbūt ji gaus galimybę ir suspės pamatysi savo sūnėną ar dukterėčią. Tai būtų geriausios atostogos.
Kai ji krovėsi į lagaminą daiktus, suskambėjo skambutis:
- Rouz! - nustebo Liucija. - Kaip gera tave girdėti po tiek laiko. Kaip laikaisi?
- Puikiai.
- Žinok, aš grįžtu trumpam į Ameriką. Galėsim susitikti.
- Kaip gerai! Jau norėjau klausti, kad galbūt ketini grįžti. Nes matai, po kelių savaičių išteku ir labai noriu, kad būtum mano pamergė.
- Nuostabu! Bet matai, aš galėsiu nebent su Jokūbu ten nuvykti.
- Nesvarbu. Bus jam mažų draugų, - ji nusijuokė. - Kaip gera bus tave pamatyti.
- Man irgi. O kaip Skarlet? Ji bus?
- Jai komandiruotė Londone. Negalės grįžti. Be to, ji kažkokia keista. Man atrodo, kad jai su Luku blogai ir galbūt ji tik dėlto nenori į vestuves.
- Aš jai paskambinsiu.
- Gerai.
- Na, susiskambinsim. Einu toliau dėtis daiktų, nes vakare jau išskrendu.
- Ok, netrukdau. Iki. Kaip nekantrauju, - Liucija tikrai jautė jos nekantrumą.
- Iki, - Liusi nusijuokė ir padėjo telefoną į šalį.
2011 m. vasario 15 d., antradienis
Atsisveikinimas
Po tos dienos prie ežero viskas radikaliai pasikeitė. Liucijos ir Augusto gyvenimai pradėjo švytėti visokiausiosmis spalvomis. Kiekviena diena buvo pilna laimės ir džiaugsmui ribų nebuvo. Jie tesėjo savo pažadus ir gyveno taip, kaip niekada gyvenime. Pagaliau jie gyveno! Visos kaukės, visi apsimetinėjimai, visa ta vaidyba nebeegzistavo. Vos tik baigėsi mokslai, jie kibo į įvairias atrakcijas. Kartu aplankė Aliaską. Atrodo, kokio velnio ten trenktis. Juk taip šalta. Bet šaltis nė kiek nebaisus, kai šalia yra kita tavo dalis. Kaip gera jiems kiekvieną vakarą, nusivilkus tas striukes, megztinius buvo jausti vienas kito šilumą. Kaip gera jiems buvo kvėpuoti tuo tyru vėju! Jie dar krito iš lėktuvo su parašiutu, plaukė baidare be galo sraunia upe, krito nuo olos su gumomis. Jie ilsėjo paprastoje kaimo sodyboje, kur buvo tik jiedu, mažas senas kambariukas ir būrys vištų. Vis tik išsiskyrimo laikas neišvengiamai artėjo. Ji skris į Prancūziją, o jis po metų išvys Los Andželą. Skirtingose pasaulio pusėse, skirtinguose kraštuose.
- Jau susikroviau daiktus, - tarė Liucija paskutinį jų bendrą vakarą jos bute. Ji atsigulė prie Augusto ir švelniai glostė jo krūtinę. - Kai tik nuvyksiu tau paskambinsiu, - ji jau pradėjo jaudintis, kad ta diena atėjo.
- Tai žinoma. Juk nenustosime bendrauti. Kas vakarą susiskambinsim ir...
- Aš visada apie tave galvosiu.
- Ir aš.
- Augustai, - ji pakėlė galvą ir pažvelgė jam į akis. - Aš bijau, kad nebus taip paprasta. Juk per tiek metų gali visko nutikti. O jeigu mes... Nebebūsime kartu, - paskutiniu žodžius ji sušnabždėjo.
- Tu visada liksi mano atmintyje. Be to juk tarėmės, kad taip toli į ateitį negalvosime.
- Bet aš bijau...
- Ššš.... Ką tu man prižadėjai? Kad nekvaršinsim sau dėl to galvos ir tai neturi gadinti mūsų laiko.
- Tu teisus, - ji atsisėdo tiesiai prieš Augustą. Tada prie jo gundančiai pasilenkė ir įkvėpusi jo kvapo pasilenkė virš jo ir pradėjo bučiuoti jo lūpas. Tarsi paskutinį kartą. Jis apkabino ją per liemenį ir stipriomis rankomis perbraukė jai per nugarą. Per jų kūnus perbėgo šiurpuliukai
Nauja pradžia. Jie įžengė į oro uostą, kurio jie dabar abu nekentė. Netrukus ji išskris, o jis liks čia - vienas kaip pirštas. Liucija pamatė salėje stovintį tėtį, Sindę, Betani ir Deividą. Dar daugybė atsisveikinimo akimirkų. Šiandien ryte ji jau kalbėjosi telefonu su Rouz, Skarlet, Luku ir kitais. Jai netgi paskambino močiutė. Jų atsisveikinimas nebuvo šiltas. Juk po tiek mėtų nėra ko tikėtis šiltų santykių. bet jos bando.
- Tėti, - pribėgo ji palikusi lagaminu kitame gale prie Augusto. - Kaip gerai, kad atvažiavai. Nenorėjau telefonu...
- Aš irgi, - jis šiltai apkabino dukterį. - Sėkmės tau. Viskas bus gerai... Ir.. Nepamiršk mūsų.
- Tai žinoma. Kaip gi kitaip.
- Tikiuosi, kad kitą pavasarį mus aplankysi.
- Gal bus per anksti šiek teik.
- Juk norėsi pamatysi savo broliuką, - šiuos žodžius jis sušnabždėjo jai į ausį.
- Tėti, tu nejuokauji! - ji garsiai sušuko.
- Manyčiau, kad ne.
- Sveikinu, - ji dar kartą apkabino tėtį. - Negaliu patikėti.
Galiausiai jis paleido ją ir atėjo laikas Sindei:
- Sveikinu, - sušnabždėjo Liucija.
Galiausiai su visais atsisveikinusi ji priėjo prie Augusto.
- Na ką, - ji giliai atsiduso. - Jau metas.
- Liucija, - jis švelniai suėmė jos veidą. - Tik nepamiršk nieko ir viskas bus gerai. Tu tik džiaukis ir gyvenk. O kas bus su mumis, tas bus. Svarbiausia, kad niekada tavęs nepamiršiu. Tu mane visiškai pakeitei ir... Ko tu tokia išbalus? - paklausė jis.
- Nieko, tik šiek tiek negera. Jau vien pagalvojus apie skrydį darosi bloga.
- Tai gal prisėsk.
- Viskas gerai. Geriau tęsk, - ji nusijuokė.
- Aš tave myliu, - jis apkabino ją stipriai kaip tik galėjo, o paskui pabučiavo. Jau tikrai paskutinį kartą. Jos skruostais nuriedėjo ašaros ir jis pajautė tą sūrų skonį.
- Sudie, - jis nuvalė jos ašaras.
- Sudie, - ji atsiduso.
Tačiau nė vienas nepajudėjo. Jie taip ir stovėjo ir žiūrėjo vienas į kitą. Tai būtų trūkę visą amžinybę, bet per garsiakalbius pasigirdo moters balsas, pranešantis, kad į lėktuvą jau laipinami keleiviai.
- Jau metas, - tarė ji ir uždėjusi ranką, ant lagamino rankenos, nuskubėjo...
Jis ilgai dar ją lydėjo akimis. Nueinančią, vieną, tokią silpną, trapią, vieną žengiančią į naują pasaulį. Jo širdy nuvilnijo skausmo banga.
- Jau viskas, - tyliai tarė jis.
Jau pabaiga. Kad ir ką jie vienas kitam pakalbėjo, tai tebuvo tik pasakos. Draugystė tiek metų per tokį atstumą išsilaikyti negali. Tai neįmanoma. Galbūt po kokių metų jis ją pamatys. Galbūt kokius porą metų jie susirašinės, ir kuo toliau, tuo rečiau, kol viskas baigsis. Bet ji visada bus jo širdyje. Kaip ir jis jos.
Jie vienas kitam "įkvėpė" naujos gyvybės ir to paneigti negalima.
Kai Liucija dingo jam iš akių, jis apsisuko ir išėjo iš oro uosto su slapta gilia viltimi, kad tai dar ne pabaiga.
- Jau susikroviau daiktus, - tarė Liucija paskutinį jų bendrą vakarą jos bute. Ji atsigulė prie Augusto ir švelniai glostė jo krūtinę. - Kai tik nuvyksiu tau paskambinsiu, - ji jau pradėjo jaudintis, kad ta diena atėjo.
- Tai žinoma. Juk nenustosime bendrauti. Kas vakarą susiskambinsim ir...
- Aš visada apie tave galvosiu.
- Ir aš.
- Augustai, - ji pakėlė galvą ir pažvelgė jam į akis. - Aš bijau, kad nebus taip paprasta. Juk per tiek metų gali visko nutikti. O jeigu mes... Nebebūsime kartu, - paskutiniu žodžius ji sušnabždėjo.
- Tu visada liksi mano atmintyje. Be to juk tarėmės, kad taip toli į ateitį negalvosime.
- Bet aš bijau...
- Ššš.... Ką tu man prižadėjai? Kad nekvaršinsim sau dėl to galvos ir tai neturi gadinti mūsų laiko.
- Tu teisus, - ji atsisėdo tiesiai prieš Augustą. Tada prie jo gundančiai pasilenkė ir įkvėpusi jo kvapo pasilenkė virš jo ir pradėjo bučiuoti jo lūpas. Tarsi paskutinį kartą. Jis apkabino ją per liemenį ir stipriomis rankomis perbraukė jai per nugarą. Per jų kūnus perbėgo šiurpuliukai
Nauja pradžia. Jie įžengė į oro uostą, kurio jie dabar abu nekentė. Netrukus ji išskris, o jis liks čia - vienas kaip pirštas. Liucija pamatė salėje stovintį tėtį, Sindę, Betani ir Deividą. Dar daugybė atsisveikinimo akimirkų. Šiandien ryte ji jau kalbėjosi telefonu su Rouz, Skarlet, Luku ir kitais. Jai netgi paskambino močiutė. Jų atsisveikinimas nebuvo šiltas. Juk po tiek mėtų nėra ko tikėtis šiltų santykių. bet jos bando.
- Tėti, - pribėgo ji palikusi lagaminu kitame gale prie Augusto. - Kaip gerai, kad atvažiavai. Nenorėjau telefonu...
- Aš irgi, - jis šiltai apkabino dukterį. - Sėkmės tau. Viskas bus gerai... Ir.. Nepamiršk mūsų.
- Tai žinoma. Kaip gi kitaip.
- Tikiuosi, kad kitą pavasarį mus aplankysi.
- Gal bus per anksti šiek teik.
- Juk norėsi pamatysi savo broliuką, - šiuos žodžius jis sušnabždėjo jai į ausį.
- Tėti, tu nejuokauji! - ji garsiai sušuko.
- Manyčiau, kad ne.
- Sveikinu, - ji dar kartą apkabino tėtį. - Negaliu patikėti.
Galiausiai jis paleido ją ir atėjo laikas Sindei:
- Sveikinu, - sušnabždėjo Liucija.
Galiausiai su visais atsisveikinusi ji priėjo prie Augusto.
- Na ką, - ji giliai atsiduso. - Jau metas.
- Liucija, - jis švelniai suėmė jos veidą. - Tik nepamiršk nieko ir viskas bus gerai. Tu tik džiaukis ir gyvenk. O kas bus su mumis, tas bus. Svarbiausia, kad niekada tavęs nepamiršiu. Tu mane visiškai pakeitei ir... Ko tu tokia išbalus? - paklausė jis.
- Nieko, tik šiek tiek negera. Jau vien pagalvojus apie skrydį darosi bloga.
- Tai gal prisėsk.
- Viskas gerai. Geriau tęsk, - ji nusijuokė.
- Aš tave myliu, - jis apkabino ją stipriai kaip tik galėjo, o paskui pabučiavo. Jau tikrai paskutinį kartą. Jos skruostais nuriedėjo ašaros ir jis pajautė tą sūrų skonį.
- Sudie, - jis nuvalė jos ašaras.
- Sudie, - ji atsiduso.
Tačiau nė vienas nepajudėjo. Jie taip ir stovėjo ir žiūrėjo vienas į kitą. Tai būtų trūkę visą amžinybę, bet per garsiakalbius pasigirdo moters balsas, pranešantis, kad į lėktuvą jau laipinami keleiviai.
- Jau metas, - tarė ji ir uždėjusi ranką, ant lagamino rankenos, nuskubėjo...
Jis ilgai dar ją lydėjo akimis. Nueinančią, vieną, tokią silpną, trapią, vieną žengiančią į naują pasaulį. Jo širdy nuvilnijo skausmo banga.
- Jau viskas, - tyliai tarė jis.
Jau pabaiga. Kad ir ką jie vienas kitam pakalbėjo, tai tebuvo tik pasakos. Draugystė tiek metų per tokį atstumą išsilaikyti negali. Tai neįmanoma. Galbūt po kokių metų jis ją pamatys. Galbūt kokius porą metų jie susirašinės, ir kuo toliau, tuo rečiau, kol viskas baigsis. Bet ji visada bus jo širdyje. Kaip ir jis jos.
Jie vienas kitam "įkvėpė" naujos gyvybės ir to paneigti negalima.
Kai Liucija dingo jam iš akių, jis apsisuko ir išėjo iš oro uosto su slapta gilia viltimi, kad tai dar ne pabaiga.
2011 m. vasario 7 d., pirmadienis
Skirtingais keliais
Praėjo beveik mėnuo. Augustas sparčiai sveiko ir jau buvo paleistas namo. Mama išvyko, tad jam padėjo Justinas. Jis nešė sąsiuvinius, vėsokiausius popierius, knygas Augustui, kad pasivytų moksluose. Justinas pastebėjo, kad Augustas tapo rimtesnis. Galbūt, kai jis buvo prie mirties slenksčio, dabar viską suvokia kitiap. Tačiau Augustas buvo rimtesnis tik dėl to, kad jis stengėsi prisiminti tuos mėnesius. Jį pastoviai erzino tai, kad jis nežino, kaip gyveno pastaruosius mokslo metus.
- Ooo, kaip galvą skauda, - pakėlė jis galvą nuo knygų ir patrynė akis.
- Pailsėk. Jau gal persimokei, - atsakė Justinas. - Buvau šiandien sutikęs Deividą.
- Kas jis toks?
- Tiksliai. Nepameni. Liucijos brolis.
- Nu ir? - Augustas atsistojo ir pasirėmęs lazdele nuskubėjo į šaldytuvą pasiimti bokalo alaus.
- Nieko. Tik sakė, kad ji kaip nesava.
- Nieko negaliu padaryti.
- Augustai, ar tu bent stengiesi ją prisiminti? - paklausė Justas. - Mačiau jus. Buvot be galo laimingi. Mačiau, kaip ištisus mėnesius tu čia buvai tarsi lavonas. Ir tik dėl jos. O dabar, kai viskas susitvarkė, kai viskas akimirksniu gali susitvarkyti, tu nepajudini savo smegeninės!
Augustas gurkštelėjo alaus iš skardinės.
- Stengiuosi atsiminti, bet...
- Ne, tu tiesiog nenori. Tau gal baugu pagalvoti, kad nebėra TO Augusto ir viskas. Bet tu niekada juo nebebūsi. Tad gali rinktis, ar būti tokiu surūgėliu, arba rinkis ją.
- Nekvaršink man galvos. Ir taip skauda.
Augustas padėjo skardinę ant stalelio, apsimovė batus ir pagriebė raktelius:
- Trumpam pasiskolinsiu tavo automobilį, - tarė jis ir išėjęs trenkė duris.
Važiavo jis greitai, atidaręs visus langus, kad praūžiantis vėjas pravalytų jo mintis. Greitai besikeičiantys vaizdai vertė jį jaustis ramesniu, tačiau tai juk nieko nesutvarkė. Po gero pusvalandžio jis pastatė automobily siauro keliuko kelkrašty. Toli matėsi ir kitas automobilis. Tikriausiai ten į kokią sodybą nuvykę žmonės. Juk jau beveik vasara. Taip šilta ir gera... Jis pasileido bristi per pievą. Eiti buvo sunkoka, nes lazda pynėsi į žoles, tačiau jis turėjo ten pabūti. Toli nuo visko.
Jis praskėtė krūmų šakas ir išvydo tą didelį ramų ežerą, pušis, tą gaivų vandens vėją. Augustas giliai įkvėpė ir užsimerkė, o atsimerkęs pažvelgė ant lieptelio krašto ir ruošėsi ten eiti. Bet staiga jis išvydo moterišką siluetą. Prie pat lieptelio krašto sėdėjo mergina ir piešė. Vėjas plaikstė jos ilgus plaukus ir palaidinę. Visa tai jam pasidarė labai artima, tarsi jau būtų tai matęs. Jis jau sukosi eiti atgal, bet jo galvoje neregėtu greičiu pradėjo keistis vaizdai. Vakaras, pilnatis, ruduo, mėnulis, jis ir Liucija. Prie to lieptelio - kartu. Jis pajuto jos kvapą ir lūpų skonį ir tada atsimerkė.
Grįžo. Grįžo jo gyvenimo dalis. Jis taip stengėsi viską prisiminti. O čia netikėtai, paprastai. Tik tereikėjo ją pamatyti. Jis ne tas Augustas, kuris yra vakarėlių liūtas, ne tas, kuris turi begales netikrų draugų, ne tas kuris skaičiuoja merginas ir ne tas, kuris meluoja. Jam užtenka vieno dalyko ir jis žino, kas tai. Augustas giliai įkvėpė ir lėtais žingsniais pradėjo artėti link Liucijos.
- Labas, - jo planuota kalba išgaravo kaip dūmas.
Liusi net krūptelėjo ir pieštukas iškrito iš jos rankų.Jai smarkiai nudiegė pilvą ir pradėjo trūkti oro. Akyse pradėjo tvenktis ašaros.
- Ką čia darai? - tarė ji plonu balsu ir atsistojo. Ji nedrįso jam pažvelgti į akis, nes bijojo jo žvilgsnio. Ir kam jis čia?!
- Juk aš tau ir parodžiau šią vietą, - tarė jis švelniai ir uždėjo ranką ant jos peties.
Ją nukratė šiurpuliukas.
- Nežinau kodėl, - tęsė jis - Nežinau, kodėl po komos tavęs nepažinau. Nežinau kodėl viską pamiršau. Prieš visa tai, vaizdavausi, kad noriu tave užmiršti, bet kai tas noras išsipildė aš jaučiau tuštumą. Aš jos net nebesugebėjau užpildyti savo senais būdais. Visą mėnesį buvau gyvas, bet kartu ir miręs. - jis pakėlė jos veidą aukštyn ir pažvelgė į jos akis. - Labai labai labai atsiprašau ir jei sutiksi aš noriu viską ištaisyti.
Po šių žodžių, jis pasilenkė ir priglaudė jos lūpas prie savųjų. Jis pajuto, kad ant jo žandų šlapia. Jis žinojo, kad tai ašaros, bet tai buvo džiaugsmo ašaros. Jis paleido lazdą iš rankos, nuvalė ašarą ir stipriai apkabino. Liusi rankomis apsivijo jo kaklą ir ilgesingai bučiavo. Tarsi paskutinį kartą.
- Augustai, - tarė ji, nes norėjo kažką jam pasakyti.
- Šššš, - nutildė ją Augustas.
Liusi gulėjo ant pledo, o Augustas ir toliau ją bučiavo. Už visą prarastą laiką.
- Negaliu, - tarė ji ir atsisėdo.
- Kas yra? - paklausė jis išsigandęs.
- Aš išvykstu.
- Kur?
- Rugpjūtį vyksiu į Paryžių. Prieš kelias savaites apsilankiau pas Henriką ir pasakė, kad gavau pakvietimą ten mokytis.
- Tai šaunu!
- Todėl nežinau, kas bus su mumis. Myliu tave, bet aš turiu išvykti. Tokia proga gali daugiau man nepasitaikyti.
- Bet, aš galiu vykti su tavimi.
- Ne. Pradžioje gal viskas ir būtų gerai. Bet juk tu nori būti režisierius. Juk sakei, kad baigęs mokslus vyksi į Los Andželą. Ten tavo vieta. O jei keliausi su manim. Po kiek metų tu save kaltintum. Tiksliau kaltintum mane. Kiekvieną rytą nubudęs prie manęs galvotum "O kas būtų, jeigu būčiau ten vykęs". Aš to nenoriu.
- O kada tu grįši?
- Po ketverių metų.
- Tada...
- O tu žinai, kas gali nutikti per tiek laiko? Galbūt mūsų keliai visiškai išsiskirs. Gal tu Los Andeže susirasi kitą merginą, gal ten sukursi šeimą per tuos metus...
- Nekalbėk taip...
- Bet tai tiesa. Būsim skirtinguose žemynuose, santykius išlaikyti neįmanoma. Suprask tu, - jai nuriedėjo ašara.
- Gal ir tavo tiesa, - tarė jis nusiminęs.
- Matai?
- Bet dabar tu manęs paklausyk, - tarė jis ir suėmė jos veidą. - kodėl mes turim taip viską ir nutraukti? Dabar, kai viskas atrodo turėtų būti puiku!
- Nes nėra prasmės.
- Nėra? Tu nori tuos likusius mėnesius kankintis? Aš nenoriu. Kai žinosiu, kad tu už keliasdešimties metrų valgai, miegi, kažką veiki.. Aš negalėsiu ramiai gyventi. Kodėl viskas turi taip baigtis? Liucija, tada padarykim tuos kelis likusius mėnesius pačius geriausius. Prašau... Galbūt surasim kokią išeitį. Tegul tai būna pats geriausias mūsų praleistas laikas kartu. Tegul tai būna ne kaips paskutinis laikas praleistas karu.
Liusi giliai atsiduso:
- Gerai.
- Prižadi?
- Pažadu, - tarė ji ir puolė Augustui į glėbį. - Pradėkime nuo dabar.
Jie vienas kitam nusišypsojo ir pasinėrė į begalinę laimę. Po tiek laiko...
Ji gulėjo ir tyrinėjo jos akis. Jos švytėjo. Be galo šiltai. Jos skleidė šilumą, kaip ir jo pirštai ant jos kūno. Atsegta viena sagutė, - kita ir netrukus jis jau glosto jos rausvą randą ant pilvo.
Ji nuvelka jo marškinius ir pradeda glostyti jo stiprius pečius, apglėbusius ją....
- Ooo, kaip galvą skauda, - pakėlė jis galvą nuo knygų ir patrynė akis.
- Pailsėk. Jau gal persimokei, - atsakė Justinas. - Buvau šiandien sutikęs Deividą.
- Kas jis toks?
- Tiksliai. Nepameni. Liucijos brolis.
- Nu ir? - Augustas atsistojo ir pasirėmęs lazdele nuskubėjo į šaldytuvą pasiimti bokalo alaus.
- Nieko. Tik sakė, kad ji kaip nesava.
- Nieko negaliu padaryti.
- Augustai, ar tu bent stengiesi ją prisiminti? - paklausė Justas. - Mačiau jus. Buvot be galo laimingi. Mačiau, kaip ištisus mėnesius tu čia buvai tarsi lavonas. Ir tik dėl jos. O dabar, kai viskas susitvarkė, kai viskas akimirksniu gali susitvarkyti, tu nepajudini savo smegeninės!
Augustas gurkštelėjo alaus iš skardinės.
- Stengiuosi atsiminti, bet...
- Ne, tu tiesiog nenori. Tau gal baugu pagalvoti, kad nebėra TO Augusto ir viskas. Bet tu niekada juo nebebūsi. Tad gali rinktis, ar būti tokiu surūgėliu, arba rinkis ją.
- Nekvaršink man galvos. Ir taip skauda.
Augustas padėjo skardinę ant stalelio, apsimovė batus ir pagriebė raktelius:
- Trumpam pasiskolinsiu tavo automobilį, - tarė jis ir išėjęs trenkė duris.
Važiavo jis greitai, atidaręs visus langus, kad praūžiantis vėjas pravalytų jo mintis. Greitai besikeičiantys vaizdai vertė jį jaustis ramesniu, tačiau tai juk nieko nesutvarkė. Po gero pusvalandžio jis pastatė automobily siauro keliuko kelkrašty. Toli matėsi ir kitas automobilis. Tikriausiai ten į kokią sodybą nuvykę žmonės. Juk jau beveik vasara. Taip šilta ir gera... Jis pasileido bristi per pievą. Eiti buvo sunkoka, nes lazda pynėsi į žoles, tačiau jis turėjo ten pabūti. Toli nuo visko.
Jis praskėtė krūmų šakas ir išvydo tą didelį ramų ežerą, pušis, tą gaivų vandens vėją. Augustas giliai įkvėpė ir užsimerkė, o atsimerkęs pažvelgė ant lieptelio krašto ir ruošėsi ten eiti. Bet staiga jis išvydo moterišką siluetą. Prie pat lieptelio krašto sėdėjo mergina ir piešė. Vėjas plaikstė jos ilgus plaukus ir palaidinę. Visa tai jam pasidarė labai artima, tarsi jau būtų tai matęs. Jis jau sukosi eiti atgal, bet jo galvoje neregėtu greičiu pradėjo keistis vaizdai. Vakaras, pilnatis, ruduo, mėnulis, jis ir Liucija. Prie to lieptelio - kartu. Jis pajuto jos kvapą ir lūpų skonį ir tada atsimerkė.
Grįžo. Grįžo jo gyvenimo dalis. Jis taip stengėsi viską prisiminti. O čia netikėtai, paprastai. Tik tereikėjo ją pamatyti. Jis ne tas Augustas, kuris yra vakarėlių liūtas, ne tas, kuris turi begales netikrų draugų, ne tas kuris skaičiuoja merginas ir ne tas, kuris meluoja. Jam užtenka vieno dalyko ir jis žino, kas tai. Augustas giliai įkvėpė ir lėtais žingsniais pradėjo artėti link Liucijos.
- Labas, - jo planuota kalba išgaravo kaip dūmas.
Liusi net krūptelėjo ir pieštukas iškrito iš jos rankų.Jai smarkiai nudiegė pilvą ir pradėjo trūkti oro. Akyse pradėjo tvenktis ašaros.
- Ką čia darai? - tarė ji plonu balsu ir atsistojo. Ji nedrįso jam pažvelgti į akis, nes bijojo jo žvilgsnio. Ir kam jis čia?!
- Juk aš tau ir parodžiau šią vietą, - tarė jis švelniai ir uždėjo ranką ant jos peties.
Ją nukratė šiurpuliukas.
- Nežinau kodėl, - tęsė jis - Nežinau, kodėl po komos tavęs nepažinau. Nežinau kodėl viską pamiršau. Prieš visa tai, vaizdavausi, kad noriu tave užmiršti, bet kai tas noras išsipildė aš jaučiau tuštumą. Aš jos net nebesugebėjau užpildyti savo senais būdais. Visą mėnesį buvau gyvas, bet kartu ir miręs. - jis pakėlė jos veidą aukštyn ir pažvelgė į jos akis. - Labai labai labai atsiprašau ir jei sutiksi aš noriu viską ištaisyti.
Po šių žodžių, jis pasilenkė ir priglaudė jos lūpas prie savųjų. Jis pajuto, kad ant jo žandų šlapia. Jis žinojo, kad tai ašaros, bet tai buvo džiaugsmo ašaros. Jis paleido lazdą iš rankos, nuvalė ašarą ir stipriai apkabino. Liusi rankomis apsivijo jo kaklą ir ilgesingai bučiavo. Tarsi paskutinį kartą.
- Augustai, - tarė ji, nes norėjo kažką jam pasakyti.
- Šššš, - nutildė ją Augustas.
Liusi gulėjo ant pledo, o Augustas ir toliau ją bučiavo. Už visą prarastą laiką.
- Negaliu, - tarė ji ir atsisėdo.
- Kas yra? - paklausė jis išsigandęs.
- Aš išvykstu.
- Kur?
- Rugpjūtį vyksiu į Paryžių. Prieš kelias savaites apsilankiau pas Henriką ir pasakė, kad gavau pakvietimą ten mokytis.
- Tai šaunu!
- Todėl nežinau, kas bus su mumis. Myliu tave, bet aš turiu išvykti. Tokia proga gali daugiau man nepasitaikyti.
- Bet, aš galiu vykti su tavimi.
- Ne. Pradžioje gal viskas ir būtų gerai. Bet juk tu nori būti režisierius. Juk sakei, kad baigęs mokslus vyksi į Los Andželą. Ten tavo vieta. O jei keliausi su manim. Po kiek metų tu save kaltintum. Tiksliau kaltintum mane. Kiekvieną rytą nubudęs prie manęs galvotum "O kas būtų, jeigu būčiau ten vykęs". Aš to nenoriu.
- O kada tu grįši?
- Po ketverių metų.
- Tada...
- O tu žinai, kas gali nutikti per tiek laiko? Galbūt mūsų keliai visiškai išsiskirs. Gal tu Los Andeže susirasi kitą merginą, gal ten sukursi šeimą per tuos metus...
- Nekalbėk taip...
- Bet tai tiesa. Būsim skirtinguose žemynuose, santykius išlaikyti neįmanoma. Suprask tu, - jai nuriedėjo ašara.
- Gal ir tavo tiesa, - tarė jis nusiminęs.
- Matai?
- Bet dabar tu manęs paklausyk, - tarė jis ir suėmė jos veidą. - kodėl mes turim taip viską ir nutraukti? Dabar, kai viskas atrodo turėtų būti puiku!
- Nes nėra prasmės.
- Nėra? Tu nori tuos likusius mėnesius kankintis? Aš nenoriu. Kai žinosiu, kad tu už keliasdešimties metrų valgai, miegi, kažką veiki.. Aš negalėsiu ramiai gyventi. Kodėl viskas turi taip baigtis? Liucija, tada padarykim tuos kelis likusius mėnesius pačius geriausius. Prašau... Galbūt surasim kokią išeitį. Tegul tai būna pats geriausias mūsų praleistas laikas kartu. Tegul tai būna ne kaips paskutinis laikas praleistas karu.
Liusi giliai atsiduso:
- Gerai.
- Prižadi?
- Pažadu, - tarė ji ir puolė Augustui į glėbį. - Pradėkime nuo dabar.
Jie vienas kitam nusišypsojo ir pasinėrė į begalinę laimę. Po tiek laiko...
Ji gulėjo ir tyrinėjo jos akis. Jos švytėjo. Be galo šiltai. Jos skleidė šilumą, kaip ir jo pirštai ant jos kūno. Atsegta viena sagutė, - kita ir netrukus jis jau glosto jos rausvą randą ant pilvo.
Ji nuvelka jo marškinius ir pradeda glostyti jo stiprius pečius, apglėbusius ją....
2011 m. vasario 4 d., penktadienis
Žingsnis atgal
Kelios pastarosios dienos buvo tarsi migla. Pirmą kartą Liusi per tą laiką nesilankė ligoninėje ir ji jautėsi kalta. Ji turėjo ten nueiti, pažiūrėti, kaip jis laikosi, bet... Bet kažkas jai trukdė ten nueiti. Ir tas kažkas yra baimė. Niekas jai neskambino, nieko naujo nepranešė. Tad ji sprendė, kad jis jos nepasigedo. Jam nebereikia jos - tai akivaizdi tiesa.
Vis tik tai ilgai tęstis negalėjo ir ji po tų ilgų dienų per prievartą užsuko į ligoninę. Galbūt ne kaip TA Liucija, o kaip mergina, kurią jis išgelbėjo ir dėl kurios jis taip nukentėjo.
- Kaip jis? - ji tyliai paklausė gydytojo, sutikusi jį koridoriuje.
- Gerai. Sveiksta. Atlikome įvairius tyrimus. Smegenys nepažeistos. Viskas jam gerai. Tikriausiai ji neatsimena, nes viską jam užblokavo pasąmonė.
Jis kaip tik atsakė į kitą klausimą, kurį norėjo užduoti Liucija " Ar jis prisimena".
- Aišku, - teištarė ji.
- Manau, kad galėtum jam viską papasakoti. Galbūt tai padėtų jam prisiminti viską.
- Nežinau..
- Tikrai nepakenks, jei pasakysi. Be to, jis turėtų teisę žinoti.
- Gerai. Tada papasakosiu.
Ji sustojo prie jo palatos durų ir giliai atsiduso. Pasitaisiusi megztinio kalnierių, ji uždėjo ranką ant rankenos ir ją spustelėjo. Jis gulėjo ir žiūrėjo į lubas. Pamatęs ją, nusišypsojo. Bet tai nebuvo ne ta šypsena. Ne Augusto šypsena. Čia tarsi gulėjo nepažįstamas žmogus.
- Labas, - nedrąsiai pasisveikino ji ir žengė žingsnį link jo.
- Sveika. Atėjai aplankyti?
- Taip. Kaip jautiesi?
- Daug geriau.
- Augustai, reikėtų pakalbėti.
- Viskas gerai. Kas buvo, tas buvo. Nebūtina jausti kažkokios atsakomybės ar ko, - tarė jis nesuprasdamas.
- Aš ne apie tai. Tu manai, kad komoje buvai devynis mėnesius. Iš tikrųjų tas laikotarpis daug trumpesnis.
- Nesuprantu, - jis pažiūrėjo į ją klausiamu žvilgsniu.
- Trys mėnesiai. Tavęs nebuvo tiek laiko.
- Negali būti.
- Niekas nežino kodėl, bet tu neatsimeni viso to laiko, kai mes buvome kartu ir viso to laiko, kai nebuvom.. Kartu.
- Nori pasakyti, kad Elison ne paskutinė mergina?
- Ne. Jei leisi aš tau viską papasakosiu.
- Nu rėžk, - tarė jis šaltai ir pasitaisė pagalvę.
Tyla. Po ištiso Liucijos monologo, jis tylėjo. Tiksliau žiūrėjo į niekur, nieko nedarė. Jokio "Atsiprašau" arba bent kokio prisiminimo. Nieko. Jis elgėsi taip abejingai, tarsi išgirdęs kieno nors kito istoriją. Tik viena Liusi sėdėjo prie jo ir viltingai stebėjo jo veidą. Ji prikandusi apatinę lūpą laukė. Tačiau tas laukimas be proto sunkus. Kiekvieną sekundę, jos akys pradėjo vis labiau blizgėti. O Augustas...
- Viskas aišku, - tarė ji sunkiai ir giliai atsidususi nukreipė žvilgsnį į langą. - Nieko nebus.
- Klausyk, - jis atsisuko į ją. - Negali būti, kad aš toks buvau, kad vis tai buvo. Tai ne aš. Tai neįmanoma. Čia kažkokia nesąmonė. Tu manęs nepažįsti. Aš esu visai kitoks. Aš esu Augustas. O tavęs irgi visai nepažįstu.
- Bet taip viskas buvo...
- Gal ir buvo. Ką aš žinau. Bet nebėra. Tu dabar nori, kad aš tau sakyčiau, kad viską prisimenu, kad elgčiausi, kaip tas žmogus tavo pasakojime. Bet tai neįmanoma. Nė kiek tavęs nepamenu. Tu man kaip nepažįstama mergina, kurią neva išgelbėjau ir tiek.
- Aišku.
- Aš nesu toks Augustas, kaip tu nupasakojai. Aš mėgstu vakarėlius, pramogas, draugus, merginas. Taip merginas. Bet ne vieną merginą. Tad būtų geriau, kad tai viskas ir baigtųsi. Aš negyvenau tokio laikotarpio. Man tai lygu komai, nes nieko nepamenu. Dėl vienos merginos pasakojimo ir negaliu imti ir staiga pasikeisti. Ir..
- Aš gal jau eisiu, - Liucijai buvo bloga klausyti tokių žodžių. - Sveik. Ką dar galiu pasakyti nepažįstamajam. Geriau jau eisiu, nes man nėra, ką čia veikti.
- Atsiprašau, bet... Aš negaliu... Tikiuosi, kad tau viskas susitvarkys.
Iš tikrųjų Augustas nė kiek neapgailestavo. Tai tebuvo žodžiai. beverčiai žodžiai. Jis taip sakydavo, sako ir sakys visoms. Tai jo kasdienybė.
- Susitvarkys. Jei tu išbraukei viską, tai ir man vadinasi neturėtų būti sunku.
Ji atsistojo ir išskubėjo iš palatos.
Jai išeinant, Augustas dar nužvelgė jos kojas. Gaila, kad jų nepamena. Ji visai graži... Ir gal nereikėjo taip jos dabar atstumti. Tačiau jis bijo beviltiškai įsimylėjusių merginų, todėl geriau pasisaugos.
Nuo paskutinės minties jis nusijuokė ir giliai atsiduso.
Taip, tai jis - Augustas, nesubrendęs, nesusitupėjęs vaikinas. Toks, kokiu visada buvo ir yra, ir bus. Jis širdžių ėdikas, vakarėlių liūtas ir visų numylėtinis.
Tačiau.
Kad ir kaip jis tuo didžiavosi, kažkas jam nedavė ramybės. Kartkartėmis jo atmintyje šmėstelėdavo raudonos Liucijos akys.
Kad ir kaip jis tuo didžiavosi, kartais jis vis pagalvodavo, koks galėjo būti su ta Liucija.
Kad ir kaip jis tuo didžiavosi, jis jautė, kad žengė žingsnį atgal.
Bet galiausiai visus nemalonumus nuveja mintis, kad grįžo senasis Augustas. Tikrasis Augustas.
Vis tik tai ilgai tęstis negalėjo ir ji po tų ilgų dienų per prievartą užsuko į ligoninę. Galbūt ne kaip TA Liucija, o kaip mergina, kurią jis išgelbėjo ir dėl kurios jis taip nukentėjo.
- Kaip jis? - ji tyliai paklausė gydytojo, sutikusi jį koridoriuje.
- Gerai. Sveiksta. Atlikome įvairius tyrimus. Smegenys nepažeistos. Viskas jam gerai. Tikriausiai ji neatsimena, nes viską jam užblokavo pasąmonė.
Jis kaip tik atsakė į kitą klausimą, kurį norėjo užduoti Liucija " Ar jis prisimena".
- Aišku, - teištarė ji.
- Manau, kad galėtum jam viską papasakoti. Galbūt tai padėtų jam prisiminti viską.
- Nežinau..
- Tikrai nepakenks, jei pasakysi. Be to, jis turėtų teisę žinoti.
- Gerai. Tada papasakosiu.
Ji sustojo prie jo palatos durų ir giliai atsiduso. Pasitaisiusi megztinio kalnierių, ji uždėjo ranką ant rankenos ir ją spustelėjo. Jis gulėjo ir žiūrėjo į lubas. Pamatęs ją, nusišypsojo. Bet tai nebuvo ne ta šypsena. Ne Augusto šypsena. Čia tarsi gulėjo nepažįstamas žmogus.
- Labas, - nedrąsiai pasisveikino ji ir žengė žingsnį link jo.
- Sveika. Atėjai aplankyti?
- Taip. Kaip jautiesi?
- Daug geriau.
- Augustai, reikėtų pakalbėti.
- Viskas gerai. Kas buvo, tas buvo. Nebūtina jausti kažkokios atsakomybės ar ko, - tarė jis nesuprasdamas.
- Aš ne apie tai. Tu manai, kad komoje buvai devynis mėnesius. Iš tikrųjų tas laikotarpis daug trumpesnis.
- Nesuprantu, - jis pažiūrėjo į ją klausiamu žvilgsniu.
- Trys mėnesiai. Tavęs nebuvo tiek laiko.
- Negali būti.
- Niekas nežino kodėl, bet tu neatsimeni viso to laiko, kai mes buvome kartu ir viso to laiko, kai nebuvom.. Kartu.
- Nori pasakyti, kad Elison ne paskutinė mergina?
- Ne. Jei leisi aš tau viską papasakosiu.
- Nu rėžk, - tarė jis šaltai ir pasitaisė pagalvę.
Tyla. Po ištiso Liucijos monologo, jis tylėjo. Tiksliau žiūrėjo į niekur, nieko nedarė. Jokio "Atsiprašau" arba bent kokio prisiminimo. Nieko. Jis elgėsi taip abejingai, tarsi išgirdęs kieno nors kito istoriją. Tik viena Liusi sėdėjo prie jo ir viltingai stebėjo jo veidą. Ji prikandusi apatinę lūpą laukė. Tačiau tas laukimas be proto sunkus. Kiekvieną sekundę, jos akys pradėjo vis labiau blizgėti. O Augustas...
- Viskas aišku, - tarė ji sunkiai ir giliai atsidususi nukreipė žvilgsnį į langą. - Nieko nebus.
- Klausyk, - jis atsisuko į ją. - Negali būti, kad aš toks buvau, kad vis tai buvo. Tai ne aš. Tai neįmanoma. Čia kažkokia nesąmonė. Tu manęs nepažįsti. Aš esu visai kitoks. Aš esu Augustas. O tavęs irgi visai nepažįstu.
- Bet taip viskas buvo...
- Gal ir buvo. Ką aš žinau. Bet nebėra. Tu dabar nori, kad aš tau sakyčiau, kad viską prisimenu, kad elgčiausi, kaip tas žmogus tavo pasakojime. Bet tai neįmanoma. Nė kiek tavęs nepamenu. Tu man kaip nepažįstama mergina, kurią neva išgelbėjau ir tiek.
- Aišku.
- Aš nesu toks Augustas, kaip tu nupasakojai. Aš mėgstu vakarėlius, pramogas, draugus, merginas. Taip merginas. Bet ne vieną merginą. Tad būtų geriau, kad tai viskas ir baigtųsi. Aš negyvenau tokio laikotarpio. Man tai lygu komai, nes nieko nepamenu. Dėl vienos merginos pasakojimo ir negaliu imti ir staiga pasikeisti. Ir..
- Aš gal jau eisiu, - Liucijai buvo bloga klausyti tokių žodžių. - Sveik. Ką dar galiu pasakyti nepažįstamajam. Geriau jau eisiu, nes man nėra, ką čia veikti.
- Atsiprašau, bet... Aš negaliu... Tikiuosi, kad tau viskas susitvarkys.
Iš tikrųjų Augustas nė kiek neapgailestavo. Tai tebuvo žodžiai. beverčiai žodžiai. Jis taip sakydavo, sako ir sakys visoms. Tai jo kasdienybė.
- Susitvarkys. Jei tu išbraukei viską, tai ir man vadinasi neturėtų būti sunku.
Ji atsistojo ir išskubėjo iš palatos.
Jai išeinant, Augustas dar nužvelgė jos kojas. Gaila, kad jų nepamena. Ji visai graži... Ir gal nereikėjo taip jos dabar atstumti. Tačiau jis bijo beviltiškai įsimylėjusių merginų, todėl geriau pasisaugos.
Nuo paskutinės minties jis nusijuokė ir giliai atsiduso.
Taip, tai jis - Augustas, nesubrendęs, nesusitupėjęs vaikinas. Toks, kokiu visada buvo ir yra, ir bus. Jis širdžių ėdikas, vakarėlių liūtas ir visų numylėtinis.
Tačiau.
Kad ir kaip jis tuo didžiavosi, kažkas jam nedavė ramybės. Kartkartėmis jo atmintyje šmėstelėdavo raudonos Liucijos akys.
Kad ir kaip jis tuo didžiavosi, kartais jis vis pagalvodavo, koks galėjo būti su ta Liucija.
Kad ir kaip jis tuo didžiavosi, jis jautė, kad žengė žingsnį atgal.
Bet galiausiai visus nemalonumus nuveja mintis, kad grįžo senasis Augustas. Tikrasis Augustas.
2011 m. sausio 28 d., penktadienis
Vieną dieną...
Po kelių dienų Liucija buvo paleista iš ligoninės. Ji grįžo namo. Tėtis dar keletą dienų pabuvo su ja ir grįžo namo pas Sindę ir Betani. Viskas po truputį grįžo į senas vėžias. Paskaitos, mokslai, pramogos, draugai... Visi jau buvo nusiraminę, tik viena Liusi negalėjo ramiai gyventi. Nors ji ir stengėsi neatsiriboti nuo kasdienybės, tačiau ji negalėjo pamiršti ir jo, gulinčio tarp keturių baltų sienų, daugybės aparatų. Kasdien, kiekvieną mielą dieną ji keliavo vis tuo pačiu keliuku pro tuos pačius pastatus, medžius, kelio ženklus.
Kiekvieną dieną ji sėdėdavo prie jo lovos ir kalėdavo, pataisydavo pagalvę, kad nebūtų kieta, šilčiau apklodavo, kad nebūtų šalta, praverdavo užuolaidas, kad jis gautų saulės šviesos, pasakojo, kaip jai sekasi, ką ji nuveikė. Kartais ji jo klausdavo, kaip jis dabar jaučiasi, tačiau iš jo lūpų atsakymo nesulaukdavo. Kartais jai pasirodydavo, kad jis sujuda, arba sumirksi, tačiau tai tik jos vaizduotės darbas.
Kiekviena dieną vis tas pats. Kiekvieną dieną vis tas pats noras, ta pati viltis.
Ir kiekvieną vakarą vis tas pats nusivylimas, sugniuždymas. Kiekvieną vakarą vis tos pačios ašaros ir tos bemiegės nakties laukimas.
Kiekvieną dieną.
Tačiau juk negali visada būti ta "kiekviena diena".
Tai turi kada nors baigtis.
- Privalo, - tarė Liucija ryte atsikėlusi po dar vienos siaubingos nakties.
Ji atsistojusi pasirąžė ir atitraukė užuolaidas. Ant medžių šakų žaliavo nauji lapai. Ji nužengė prie spintos, iš kurios išsitraukė džinsus ir švarią palaidinę. Ji nusivilko naktinius ir pažvelgė per veidrodį į savo kūną. Ji nematė ir net nesistengė įžiūrėti gražių kūno linijų. Jos akys tematė didelį šviežią randą ant pilvo ir Liusi kūnu "perbėgo" šiurpuliukai. Jis pažvelgė į kalendorių.
Jau praėjo trys mėnesiai. Mėnesiai laukimo ir vilties.
Liucija šalta ranka perbraukė sau per randą. Nuo šalčio pilvas susitraukė. Kiekvieną kartą, pažvelgusi į savo kūną ji atsimins tą naktį, o ypač tuos baisius mėnesius, kurie nežinia ar kada baigsis. Kiekvieną kartą ją aplankys ta pati baimė, tas pats nerimas, tas pats nusivylimas, tas pats kaltės jausmas.
Ji apsivilko drabužius, nusikabino lietpaltį ir išėjo iš namų.
- Labas rytas, - koridoriuje pasisveikino Skarlet. Rouz virtuvėje plikė arbatą. - Nevalgysi?
- Labas, - tyliai tarė Liucija. - Nealkana aš.
- Kažkaip tu jau dažnai nealkana esi.
- Skarli, aš tikrai nenoriu valgyti. Grįžtant ko nors nupirksiu ir galėsim prisivalgyti. Gerai?
- Žiūrėk tu man. Eini...
- Pas Augustą, - Skarlet mintį užbaigė Liusi.
- Gal nors vieną dieną...
- Nė negalvok apie tai, - tarė Liucija ir išskubėjo iš buto.
Ligoninės kvapas Liucijai jau įsismelkęs labai giliai. Balta spalva tapo jos kasdienybe. Ko ji seniau bijojo kaip maro, šiandien yra priversta tos baimės atsikratyti. Einant link jo palatos, pasigirdo tylus pokalbis. Liusi atpažino Augusto mamos ir jo gydytojo balsus. Kaip ir prieš daugelį metų ji sustojo ir pasielgė negražiai.
- Ligoninėje trūksta vietų ir... Gal reikėtų Augustą pervežti į jūsų misto ligoninę, - ji išgirdo gydytojo žodžius.
- Gal ir būtų gerai... Nes man reikėtų grįžti. O namuose būtų daug lengviau. Bet ar nepavojinga jį pervežti?
- Ne. Jau ne kartą taip buvo daroma. Jam niekas negresia.
- O ar ten ligoninėj bus jam vietos?
- Dabar daug kur vietų trūksta, bet tikrai atrasim. Beje, norėčiau jus supažindinti su tokia programa. Aišku jos prireiktų labai negreitai, bet manau, kad reikėtų jus supažindinti.
- Klausau.
- Kartais būna atvejų, kad iš komos nubusti nebėra vilčių arba jos visiškai minimalios ir kai praeina pakankamai daug laiko, kai pacientas guli komoje.. Na... Su artimųjų sutikimu, galima atjungti aparatus...
- Nesupratau?
O Liucija viską suprato. Stovėdama už kampo ji sukniubo, o akys pritvinko ašarų. O jeigu... Jeigu jis iš tikrųjų niekada nepabus?
- Jei giminaičiai sutinka, galima... Na tiesiog pacientas būtų donoras.
- Kodėl jūs man tai sakote? - labai įtemptu balsu paklausė Augusto motina. - Juk jis nubus...
- Tikimės, kad nubus, bet juk visko gali būti.
- Daugiau man nieko apie tai nesakote. Vieną dieną jis nubus ir mes niekada neatjungsime jokių aparatų, jeigu nereikės! - sušuko susinervinusi moteris. - Ir prašau kuo greičiau tvarkyti dokumentus dėl jo perkėlimo.
Už nugaros moteris išgirdo žingsnius. Ji atsisuko ir pamatė Luciją, raudonomis akimis. Per tuos tris mėnesius, jos turėjo pakankamai laiko susipažinti. Liucija daug ką papasakojo jai. Ir ji žavėjosi ta mergina.
- Tu girdėjai? - paklausė ji.
Liusi tik palinkčiojo galva ir pratrūko verkti. Augusto mama, Adelė, giliai įkvėpė ir priėjusi apkabino merginą.
- Reikia jį pervežti. Manęs laukia darbas. Aš negaliu visą laiką būti čia. Žinau, kad tau sunku, bet ir man...
- Aš ne dėl to, - ji sukūkčiojo.
- O.. Aš irgi labai bijau, Liucija. Bet juk viskas turi būti gerai.
- Jis nubudo! - išbėgo iš palatos Elison.
Adelė ir Liucija pakėlė galvas. Nė viena nematė, ar bent jau joms nebuvo svarbu, kas išėjo iš palatos. Jos girdėjo tik žodžius "Jis nubudo!".
Jos matė, kaip į palatą nuskubėjo gydytojas ir seselė. Atsitokėjusi Adelė nubėgo iš paskos. Liusi irgi norėjo eiti, bet Elison ją sustabdė.
- Negaliu patikėti, kad jis nubudo prie manęs, - tarė sukta blondinė. - Mus sieja stiprus ryšys. Akmuo nuo širdies nusirito. Sėdėjai prie jo ištisas dienas, bet kažkodėl jis nubudo prie manęs. Tai turi ką nors reikšti.
- Užsičiaupk. Nei tau jis rūpi, nei ką, - Liucija nustūmė Elison nuo kelio ir nubėgo į palatą.
Ji pravėrė duris ir išvydo jį, atmerkusį akis ir žiūrintį į motiną. Jis švelniai laikė jos ranką. Gydytojas jį tikrino ir seselės aplinkui lakstė viską žiūrinėdamos. Tikras chaosas... Bet didelės laimės chaosas.
Liucijos akys nušvito iš laimės.
- Augustai, - priėjo ji prie jo. Ji vėl matė jo akis. - Kaip gerai, kad tu pagaliau nubudai. Aš jau... - jos akys vis labiau pradėjo blizgėti.
- Atsiprašau? - tarė Augustas. - Kas tu tokia?
Liucija sustojo, netekusi amo.
- Aš gi Liusi. Mes... O, Dieve... - jai nusviro rankos.
- Ar tu tikrai nepameni šios merginos? - paklausė gydytojas.
- Nu ne.
- Bet juk savo mamą pažinote...
- Kaipgi nepažinsiu mamos?
- O ar tą merginą šviesiais plaukais pamenate? Prie kurios nubudote.
- Tai aišku. Juk ji mano mergina. Na bent jau buvo prieš kelias savaites.
- Gal būtų galima šnektelėti su jūsų mama?
Gydytojas parodė išėjimo iš palatos link. Adelės paleido sūnaus ranką ir nuskubėjo prie išėjimo.
- Būtų gerai, kad ir jūs eitumėte, - gydytojas parodė į Liusi.
Ji irgi nusekė iš paskos.
- Jis tikriausiai nepamena tos nakties, - tarė gydytojas, kai jie jau buvo koridoriuje.
- Bet mes juk pažįstami beveik devynis mėnesius, - tarė Liusi. - Jis turi mane atsiminti.
- Tada... Klausykite, kol kas jam nieko nesakykite. Liucija, jūs dabar būsite tik ta mergina, kurią jis išgelbėjo ir tiek. Mes atliksime tyrimus ir tada žiūrėsime. Gal čia viskas laikinai. Tikriausia laikinai. Yra buvę atvejų mano praktikoje, kai pacientas nepamena tam tikro gyvenimo tarpsnio. Tik nesijaudinkite.
- gerai, - tarė Adelė ir paėmė Liusi už rankos. - Prisimins jis tave.
- O dabar grįžkime į palatą ir tegul jis sužino, kad išgelbėjo merginą. Ir nesakykite, kiek laiko jis buvo komoje. Kad nesusijaudintų.
- Gerai, - tarė abi tyliai.
Štai ir atėjo ta viena diena. Ji turėtų visiems būti džiugi, bet kažkodėl ji kėlė tik nerimo. Brandaus amžiaus moteris mintyse suprato, kad tiek daug laiko su sūnumi iššvaistė veltui. O juk gali bet kada jo netekti. Žavi blondinė stebėjo, kaip ta moteris bendrauja su kita, o į ją nekreipia jokio dėmesio. Juk tai prie jos nubudo jos sūnus. O dar kita mergina buvo labiausiai iš visų nusiminusi. Bet juk ji turėtų džiaugtis. Jis nubudo! Bet jos nepamena... O vaikinas, kuris vėl atsimerkęs stebi pasaulį, jautėsi sutrikęs. Nes jo galvoje sukosi mintis, kad jis kažką praleido..
Kiekvieną dieną ji sėdėdavo prie jo lovos ir kalėdavo, pataisydavo pagalvę, kad nebūtų kieta, šilčiau apklodavo, kad nebūtų šalta, praverdavo užuolaidas, kad jis gautų saulės šviesos, pasakojo, kaip jai sekasi, ką ji nuveikė. Kartais ji jo klausdavo, kaip jis dabar jaučiasi, tačiau iš jo lūpų atsakymo nesulaukdavo. Kartais jai pasirodydavo, kad jis sujuda, arba sumirksi, tačiau tai tik jos vaizduotės darbas.
Kiekviena dieną vis tas pats. Kiekvieną dieną vis tas pats noras, ta pati viltis.
Ir kiekvieną vakarą vis tas pats nusivylimas, sugniuždymas. Kiekvieną vakarą vis tos pačios ašaros ir tos bemiegės nakties laukimas.
Kiekvieną dieną.
Tačiau juk negali visada būti ta "kiekviena diena".
Tai turi kada nors baigtis.
- Privalo, - tarė Liucija ryte atsikėlusi po dar vienos siaubingos nakties.
Ji atsistojusi pasirąžė ir atitraukė užuolaidas. Ant medžių šakų žaliavo nauji lapai. Ji nužengė prie spintos, iš kurios išsitraukė džinsus ir švarią palaidinę. Ji nusivilko naktinius ir pažvelgė per veidrodį į savo kūną. Ji nematė ir net nesistengė įžiūrėti gražių kūno linijų. Jos akys tematė didelį šviežią randą ant pilvo ir Liusi kūnu "perbėgo" šiurpuliukai. Jis pažvelgė į kalendorių.
Jau praėjo trys mėnesiai. Mėnesiai laukimo ir vilties.
Liucija šalta ranka perbraukė sau per randą. Nuo šalčio pilvas susitraukė. Kiekvieną kartą, pažvelgusi į savo kūną ji atsimins tą naktį, o ypač tuos baisius mėnesius, kurie nežinia ar kada baigsis. Kiekvieną kartą ją aplankys ta pati baimė, tas pats nerimas, tas pats nusivylimas, tas pats kaltės jausmas.
Ji apsivilko drabužius, nusikabino lietpaltį ir išėjo iš namų.
- Labas rytas, - koridoriuje pasisveikino Skarlet. Rouz virtuvėje plikė arbatą. - Nevalgysi?
- Labas, - tyliai tarė Liucija. - Nealkana aš.
- Kažkaip tu jau dažnai nealkana esi.
- Skarli, aš tikrai nenoriu valgyti. Grįžtant ko nors nupirksiu ir galėsim prisivalgyti. Gerai?
- Žiūrėk tu man. Eini...
- Pas Augustą, - Skarlet mintį užbaigė Liusi.
- Gal nors vieną dieną...
- Nė negalvok apie tai, - tarė Liucija ir išskubėjo iš buto.
Ligoninės kvapas Liucijai jau įsismelkęs labai giliai. Balta spalva tapo jos kasdienybe. Ko ji seniau bijojo kaip maro, šiandien yra priversta tos baimės atsikratyti. Einant link jo palatos, pasigirdo tylus pokalbis. Liusi atpažino Augusto mamos ir jo gydytojo balsus. Kaip ir prieš daugelį metų ji sustojo ir pasielgė negražiai.
- Ligoninėje trūksta vietų ir... Gal reikėtų Augustą pervežti į jūsų misto ligoninę, - ji išgirdo gydytojo žodžius.
- Gal ir būtų gerai... Nes man reikėtų grįžti. O namuose būtų daug lengviau. Bet ar nepavojinga jį pervežti?
- Ne. Jau ne kartą taip buvo daroma. Jam niekas negresia.
- O ar ten ligoninėj bus jam vietos?
- Dabar daug kur vietų trūksta, bet tikrai atrasim. Beje, norėčiau jus supažindinti su tokia programa. Aišku jos prireiktų labai negreitai, bet manau, kad reikėtų jus supažindinti.
- Klausau.
- Kartais būna atvejų, kad iš komos nubusti nebėra vilčių arba jos visiškai minimalios ir kai praeina pakankamai daug laiko, kai pacientas guli komoje.. Na... Su artimųjų sutikimu, galima atjungti aparatus...
- Nesupratau?
O Liucija viską suprato. Stovėdama už kampo ji sukniubo, o akys pritvinko ašarų. O jeigu... Jeigu jis iš tikrųjų niekada nepabus?
- Jei giminaičiai sutinka, galima... Na tiesiog pacientas būtų donoras.
- Kodėl jūs man tai sakote? - labai įtemptu balsu paklausė Augusto motina. - Juk jis nubus...
- Tikimės, kad nubus, bet juk visko gali būti.
- Daugiau man nieko apie tai nesakote. Vieną dieną jis nubus ir mes niekada neatjungsime jokių aparatų, jeigu nereikės! - sušuko susinervinusi moteris. - Ir prašau kuo greičiau tvarkyti dokumentus dėl jo perkėlimo.
Už nugaros moteris išgirdo žingsnius. Ji atsisuko ir pamatė Luciją, raudonomis akimis. Per tuos tris mėnesius, jos turėjo pakankamai laiko susipažinti. Liucija daug ką papasakojo jai. Ir ji žavėjosi ta mergina.
- Tu girdėjai? - paklausė ji.
Liusi tik palinkčiojo galva ir pratrūko verkti. Augusto mama, Adelė, giliai įkvėpė ir priėjusi apkabino merginą.
- Reikia jį pervežti. Manęs laukia darbas. Aš negaliu visą laiką būti čia. Žinau, kad tau sunku, bet ir man...
- Aš ne dėl to, - ji sukūkčiojo.
- O.. Aš irgi labai bijau, Liucija. Bet juk viskas turi būti gerai.
- Jis nubudo! - išbėgo iš palatos Elison.
Adelė ir Liucija pakėlė galvas. Nė viena nematė, ar bent jau joms nebuvo svarbu, kas išėjo iš palatos. Jos girdėjo tik žodžius "Jis nubudo!".
Jos matė, kaip į palatą nuskubėjo gydytojas ir seselė. Atsitokėjusi Adelė nubėgo iš paskos. Liusi irgi norėjo eiti, bet Elison ją sustabdė.
- Negaliu patikėti, kad jis nubudo prie manęs, - tarė sukta blondinė. - Mus sieja stiprus ryšys. Akmuo nuo širdies nusirito. Sėdėjai prie jo ištisas dienas, bet kažkodėl jis nubudo prie manęs. Tai turi ką nors reikšti.
- Užsičiaupk. Nei tau jis rūpi, nei ką, - Liucija nustūmė Elison nuo kelio ir nubėgo į palatą.
Ji pravėrė duris ir išvydo jį, atmerkusį akis ir žiūrintį į motiną. Jis švelniai laikė jos ranką. Gydytojas jį tikrino ir seselės aplinkui lakstė viską žiūrinėdamos. Tikras chaosas... Bet didelės laimės chaosas.
Liucijos akys nušvito iš laimės.
- Augustai, - priėjo ji prie jo. Ji vėl matė jo akis. - Kaip gerai, kad tu pagaliau nubudai. Aš jau... - jos akys vis labiau pradėjo blizgėti.
- Atsiprašau? - tarė Augustas. - Kas tu tokia?
Liucija sustojo, netekusi amo.
- Aš gi Liusi. Mes... O, Dieve... - jai nusviro rankos.
- Ar tu tikrai nepameni šios merginos? - paklausė gydytojas.
- Nu ne.
- Bet juk savo mamą pažinote...
- Kaipgi nepažinsiu mamos?
- O ar tą merginą šviesiais plaukais pamenate? Prie kurios nubudote.
- Tai aišku. Juk ji mano mergina. Na bent jau buvo prieš kelias savaites.
- Gal būtų galima šnektelėti su jūsų mama?
Gydytojas parodė išėjimo iš palatos link. Adelės paleido sūnaus ranką ir nuskubėjo prie išėjimo.
- Būtų gerai, kad ir jūs eitumėte, - gydytojas parodė į Liusi.
Ji irgi nusekė iš paskos.
- Jis tikriausiai nepamena tos nakties, - tarė gydytojas, kai jie jau buvo koridoriuje.
- Bet mes juk pažįstami beveik devynis mėnesius, - tarė Liusi. - Jis turi mane atsiminti.
- Tada... Klausykite, kol kas jam nieko nesakykite. Liucija, jūs dabar būsite tik ta mergina, kurią jis išgelbėjo ir tiek. Mes atliksime tyrimus ir tada žiūrėsime. Gal čia viskas laikinai. Tikriausia laikinai. Yra buvę atvejų mano praktikoje, kai pacientas nepamena tam tikro gyvenimo tarpsnio. Tik nesijaudinkite.
- gerai, - tarė Adelė ir paėmė Liusi už rankos. - Prisimins jis tave.
- O dabar grįžkime į palatą ir tegul jis sužino, kad išgelbėjo merginą. Ir nesakykite, kiek laiko jis buvo komoje. Kad nesusijaudintų.
- Gerai, - tarė abi tyliai.
Štai ir atėjo ta viena diena. Ji turėtų visiems būti džiugi, bet kažkodėl ji kėlė tik nerimo. Brandaus amžiaus moteris mintyse suprato, kad tiek daug laiko su sūnumi iššvaistė veltui. O juk gali bet kada jo netekti. Žavi blondinė stebėjo, kaip ta moteris bendrauja su kita, o į ją nekreipia jokio dėmesio. Juk tai prie jos nubudo jos sūnus. O dar kita mergina buvo labiausiai iš visų nusiminusi. Bet juk ji turėtų džiaugtis. Jis nubudo! Bet jos nepamena... O vaikinas, kuris vėl atsimerkęs stebi pasaulį, jautėsi sutrikęs. Nes jo galvoje sukosi mintis, kad jis kažką praleido..
2011 m. sausio 23 d., sekmadienis
Neatskiriama
Ligoninės koridoriais aidi batelių kaukšėjimas ir keletas prislopintų balsų. Už kampo pasuko vaikinas, per liemenį apkabinęs susirūpinusią merginą, kuri rankoje laikė pintinę su pyragaičiais. Netrukus jie priartėjo prie palatos. Mergina atsisuko priešais draugą, davė jam į rankas pintinę:
- Lukai, ilgai nebūsim. Gerai? - ji pasistiebė, kad pataisytų draugo kalnierių.
- Gerai, Skarli.
Ji atsiduso.
- Nesijaudink. Juk Deividas sakė, kad nieko blogo jai nėra. Nepervargs, jeigu tu ją aplankysi.
- Gerai, - Skarlet dar kartą atsiduso ir pravėrė palatos duris. - Liucija, štai ir mes! - sušuko ji linksmai ir atkišo pintinę.
Bet lovoje nieko nebuvo. Tuščia. Patalynė sujaukta.
- Lukai, gal ne čia pataikėm, - suabejojo ji.
- Bet Deividas tikrai sakė, kad tai ši palata. - Palaukim, gal ji kur išėjo.
Jie atsisėdo ant sofutės ir tyliai šnabždėjosi, tarsi nieko ir nelaukė. Laikas bėgo, o ji vis nepasirodo.
- Nueisiu paklausti gydytojos, gal ją kur perkėlė?
- Gerai, - tarė Skarlet ir nesusilaikiusi išsiėmė vieną pyragaitį iš pintinės.
Skarlet pradėjo dairytis po palatą. Ir kaip ji čia atsidūrė? Liucija visai neatsargi ir nenuspėjama. Kodėl jai reikėjo išeiti tą vakarą iš Roberto namų. Išvis, ką ji veikė su Augustu. Jai pasidarė negera pagalvojus, kad Augustas dabar komoje. Ji neišvertų, jeigu taip nutiktų Lukui. Ir kodėl ji čia galvoja dabar apie tai...
Staiga jos mintis nutraukė tyliai atsiveriančios durys. Į palatą įeina Deividas ir kažkoks vyras. Turbūt Liucijos tėvas.
Skarlet greitai nurijo paskutinį pyrago kąsnelį ir atsistojo
- Laba diena, - pasisveikino ji su tuo vyriškiu. - Labas, Deividai, - ji atsisuko į jį ir apkabino.
- Kur Liucija? - paklausė Bleikas.
- Net nežinau. Draugas nuėjo paklausti, kur ji.
Bleikas staiga visai išbalo ir išbėgęs iš palatos susidūrė su sesele:
- Kur ji?
- Nežinome. Šį rytą niekas neišėjo iš palatos.
- Kodėl jūs jos nesaugot?! - Bleikas jau rėkė.
- Tėti, nurimk. Man atrodo, kad žinau, kur ji gali būti. Pas Augustą.
- Kaip ji žino, kurioje jis palatoje?
- Aš pasakiau.
- Deividai!
- Gal geriau būtų nueiti pas ją, - tarė gydytoja.
Bleikas ir gydytoja nuskubėjo link lifto, o Deividas, Lukas ir Skarlet liko prie palatos.
Jie nusileido keliais aukštais žemiau ir vos ne bėgte nuskubėjo prie Augusto palatos. Pravėrę duris pastebėjo, kad ant sofutės susilenkusi miegojo Liucija.
- Liucija! - sušuko Bleikas. - Ką čia darai?
Ji lėtai pakėlė galvą ir užkimusius balsu tarė:
- Labas, - tada ji lyg ir susivokė, kodėl jos tėtis toks piktas. - Aš tik...
- Ką tu sau galvojai. Liucija! Nuėjai jo aplankyti. Gerai. Tą gal dar suprantu, bet čia nakvoti!
- Pone, gal aš su ja geriau pakalbėsiu, - tarė gydytoja.
Bleikas kiek nurimo.
- Gerai, palauksiu už durų.
- Liucija, gydytoja atsisėdo prie jos. Per savo praktiką mačiau daugybę visokiausių istorijų. Ko tik nėra buvę. Klausyk, Augustui viskas bus gerai. Mes juo rūpinamės, kiek tik galim. Tavo buvimas čia, jam irgi padeda. Tu gali čia ateiti, pabūti ir tiek. Jam to užtenka. Pagalvok ir apie savo sveikatą. Per daug nepersitempk...
- Mhm, - tarstelėjo Liucija.
- Tavo šeimai dar nesakiau. Maniau, kad tau geriau bus pasakyti. Peilis tau buvo įsmeigtas gan giliai ir netekai daug kraujo.
- Šitą žinau.
- Žinok, kad buvo pakankamai giliai, kad pažeistų ir gimdą. Mes susiuvom, bet tu turi nepersitempti, kad nereikėtų vėl iš naujo operuoti. O Augustas... Tu jam čia labai padedi. Nes ypač dabar reikia daug čia būti ir kalbėti su juo. Mes pažiūrėsime, gal yra netoliese kur laisva palata, kad tave perkeltų ir tau bus lengviau. Bet, prašau, nepersistenk, pagalvok ir apie save.
- Man nesvarbu, kas man bus. Aš nenoriu jo palikti.
- Bet jam tai gal svarbu, ar tu saugi ir sveika.
Liucija atsiduso.
- Dabar tau reikėtų grįžti į palatą, nes laukia apžiūra ir pusryčiai.
- Gerai... Aš tik atsisveikinsiu.
Gydytoja atsistojo ir išėjo iš palatos.
Netrukus ir Liucija išėjo iš palatos. Ji spėjo pamatyti, kaip prie jo palatos artėja vyras ir moteris. Jie gal Augusto tėvai, apie kuriuos jis vengė daug pasakoti?
Netrukus Liucija jau ilsėjosi savo palatoje ir nenoriai bendravo su visais. Kai išėjo Skarlet su Luku, o vėliau ir Bleikas su Deividu, ji vėl išsiruošė pas Augustą. Koks skirtumas jai ta žaizda, jeigu jis nenubus? Ji atsargiai atsistojo ir nuskubėjo link Augusto palatos. Nuo šiol tai bus jos pagrindinis maršrutas ir visi tai žinojo, nors ji ir tylėjo. Niekas negalės jos atskirti nuo jo.
Ji atidarė palatos duris su didžiule viltimi, kad po šio apsilankymo jis nubus.
Ir nuo šiol taip bus kiekvieną dieną.
- Lukai, ilgai nebūsim. Gerai? - ji pasistiebė, kad pataisytų draugo kalnierių.
- Gerai, Skarli.
Ji atsiduso.
- Nesijaudink. Juk Deividas sakė, kad nieko blogo jai nėra. Nepervargs, jeigu tu ją aplankysi.
- Gerai, - Skarlet dar kartą atsiduso ir pravėrė palatos duris. - Liucija, štai ir mes! - sušuko ji linksmai ir atkišo pintinę.
Bet lovoje nieko nebuvo. Tuščia. Patalynė sujaukta.
- Lukai, gal ne čia pataikėm, - suabejojo ji.
- Bet Deividas tikrai sakė, kad tai ši palata. - Palaukim, gal ji kur išėjo.
Jie atsisėdo ant sofutės ir tyliai šnabždėjosi, tarsi nieko ir nelaukė. Laikas bėgo, o ji vis nepasirodo.
- Nueisiu paklausti gydytojos, gal ją kur perkėlė?
- Gerai, - tarė Skarlet ir nesusilaikiusi išsiėmė vieną pyragaitį iš pintinės.
Skarlet pradėjo dairytis po palatą. Ir kaip ji čia atsidūrė? Liucija visai neatsargi ir nenuspėjama. Kodėl jai reikėjo išeiti tą vakarą iš Roberto namų. Išvis, ką ji veikė su Augustu. Jai pasidarė negera pagalvojus, kad Augustas dabar komoje. Ji neišvertų, jeigu taip nutiktų Lukui. Ir kodėl ji čia galvoja dabar apie tai...
Staiga jos mintis nutraukė tyliai atsiveriančios durys. Į palatą įeina Deividas ir kažkoks vyras. Turbūt Liucijos tėvas.
Skarlet greitai nurijo paskutinį pyrago kąsnelį ir atsistojo
- Laba diena, - pasisveikino ji su tuo vyriškiu. - Labas, Deividai, - ji atsisuko į jį ir apkabino.
- Kur Liucija? - paklausė Bleikas.
- Net nežinau. Draugas nuėjo paklausti, kur ji.
Bleikas staiga visai išbalo ir išbėgęs iš palatos susidūrė su sesele:
- Kur ji?
- Nežinome. Šį rytą niekas neišėjo iš palatos.
- Kodėl jūs jos nesaugot?! - Bleikas jau rėkė.
- Tėti, nurimk. Man atrodo, kad žinau, kur ji gali būti. Pas Augustą.
- Kaip ji žino, kurioje jis palatoje?
- Aš pasakiau.
- Deividai!
- Gal geriau būtų nueiti pas ją, - tarė gydytoja.
Bleikas ir gydytoja nuskubėjo link lifto, o Deividas, Lukas ir Skarlet liko prie palatos.
Jie nusileido keliais aukštais žemiau ir vos ne bėgte nuskubėjo prie Augusto palatos. Pravėrę duris pastebėjo, kad ant sofutės susilenkusi miegojo Liucija.
- Liucija! - sušuko Bleikas. - Ką čia darai?
Ji lėtai pakėlė galvą ir užkimusius balsu tarė:
- Labas, - tada ji lyg ir susivokė, kodėl jos tėtis toks piktas. - Aš tik...
- Ką tu sau galvojai. Liucija! Nuėjai jo aplankyti. Gerai. Tą gal dar suprantu, bet čia nakvoti!
- Pone, gal aš su ja geriau pakalbėsiu, - tarė gydytoja.
Bleikas kiek nurimo.
- Gerai, palauksiu už durų.
- Liucija, gydytoja atsisėdo prie jos. Per savo praktiką mačiau daugybę visokiausių istorijų. Ko tik nėra buvę. Klausyk, Augustui viskas bus gerai. Mes juo rūpinamės, kiek tik galim. Tavo buvimas čia, jam irgi padeda. Tu gali čia ateiti, pabūti ir tiek. Jam to užtenka. Pagalvok ir apie savo sveikatą. Per daug nepersitempk...
- Mhm, - tarstelėjo Liucija.
- Tavo šeimai dar nesakiau. Maniau, kad tau geriau bus pasakyti. Peilis tau buvo įsmeigtas gan giliai ir netekai daug kraujo.
- Šitą žinau.
- Žinok, kad buvo pakankamai giliai, kad pažeistų ir gimdą. Mes susiuvom, bet tu turi nepersitempti, kad nereikėtų vėl iš naujo operuoti. O Augustas... Tu jam čia labai padedi. Nes ypač dabar reikia daug čia būti ir kalbėti su juo. Mes pažiūrėsime, gal yra netoliese kur laisva palata, kad tave perkeltų ir tau bus lengviau. Bet, prašau, nepersistenk, pagalvok ir apie save.
- Man nesvarbu, kas man bus. Aš nenoriu jo palikti.
- Bet jam tai gal svarbu, ar tu saugi ir sveika.
Liucija atsiduso.
- Dabar tau reikėtų grįžti į palatą, nes laukia apžiūra ir pusryčiai.
- Gerai... Aš tik atsisveikinsiu.
Gydytoja atsistojo ir išėjo iš palatos.
Netrukus ir Liucija išėjo iš palatos. Ji spėjo pamatyti, kaip prie jo palatos artėja vyras ir moteris. Jie gal Augusto tėvai, apie kuriuos jis vengė daug pasakoti?
Netrukus Liucija jau ilsėjosi savo palatoje ir nenoriai bendravo su visais. Kai išėjo Skarlet su Luku, o vėliau ir Bleikas su Deividu, ji vėl išsiruošė pas Augustą. Koks skirtumas jai ta žaizda, jeigu jis nenubus? Ji atsargiai atsistojo ir nuskubėjo link Augusto palatos. Nuo šiol tai bus jos pagrindinis maršrutas ir visi tai žinojo, nors ji ir tylėjo. Niekas negalės jos atskirti nuo jo.
Ji atidarė palatos duris su didžiule viltimi, kad po šio apsilankymo jis nubus.
Ir nuo šiol taip bus kiekvieną dieną.
2011 m. sausio 16 d., sekmadienis
Dingusi
Visur aplinkui balta. Po kojomis baltas smėlis. O vienur kitur matėsi kriauklės. Dalis tų kristalėlių prilipę prie kojų, o kitas dalis maloniai šildė pėdas. Aplinkui balta. Vien tik balta ir balta. Aplinkui buvo daug baltų skraisčių, kurios gaubė jį. O jų persišvietė begalinė balta dykuma. Retkarčiais pakyla vėjo gūsiai. Baltas smėlis dar labiau užpūsto kojas, medžiagos skiautės plėvesuoja į visas puses ir jis pamato, kas yra už jų. Tačiau tenka nusivilti. Jis tik įsitikino, kad ten dykuma.
Jis pastoviai jaučia troškulį. Tokį nenumaldomą ir nepanaikinamą. Jis apsilaižo lūpas, o paskui dar vienas vėjo gūsis, kuris atneša kvapą. Kvapą, kuris sukelia dar didesnį troškulį. Jūros kvapą. Akimirką jis net išgirsta bangų ošimą už nugaros. Tokį mielą širdžiai. Čia turbūt jo patys pirmi išgirsti garsai, kai jis čia įstrigo.
Vaikinas giliai atsidūsta, įkvepia to gaivumo ir bando atsisukti į jūrą. Tačiau kūnas kaip skulptūra. Tarsi tai būtų ne jo kūnas. Jis bando pakelti koją, bet tai tarsi ne jo koja. Jis bando pajudinti ranką, bet ji nusvirusi šone ir nė krust. Jis bando pasukti galvą. Bet ji niekaip nepasisuka. Nors imk su rankomis ir pasuk. Bet kad ir rankos neklauso. Vėjas nurimsta. Medžiagos skiautės nustoja plėvesuoti. Jūros ošimas staiga dingsta. Viskas vėl taip pat, kaip buvo prieš kelias minutes. O gal prieš kelias valandas.
Kažin, kur visi yra? Liucija, Justinas... Su mama jis nekalbėjo jau... nebepamena kiek laiko... Kur jie visi? Pamiršo jį? Kur jis išvis yra?
Jis nukreipė savo žvilgsnį į viršų. Bent jau tai galima daryti. Ir jis pamatė saulę. Tai vis kitokia spalva. Ryški, geltona. Balta šviesa jį akino. Saulės šviesa jį irgi akina, bet ne taip. Tai šilta, jauki šviesa. Jis pradėjo tyrinėti saulės dydį, spalvą. Tai vis šioks toks pokytis šioje dykynėje.
- Viskas bus gerai, - jam sušnabžda balsas iš viršaus. Tas mielas, gražus balsas. Pats nuostabiausias balsas visame pasaulyje.
"Viskas bus gerai" - pakartojo jis mintyse. Ir tada... Tada ant jo žando nukrito lašas. Vienas lašas. Lašas beribėje dykumoje. Jis norėjo jį paliesti, nusivalyti, bet nepajėgė pajudėti. Jis tik jautė, kaip tas lašas rieda jo skruostu link lūpos. O kai jis pasiekia ją, ji pajunta sūrumą.
"Tai ašara" - pagalvojo jis ir jį nuvilnijo skausmo banga.
Liucija stovėjo prie Augusto lovos ir laisva ranka nuvalė savo ašarą nuo jo skruosto. Kažin, ar jis jaučia, kaip ji palietė jo odą. Bet nuo tos minties ji dar labiau sukūkčiojo ir nuriedėjo dar kelios ašaros ant Augusto.
Ji suėmė jo ranką ir pajuto, kokia ji šalta. Augustas, kaip be gyvybės ženklų. Kas, kad tie aparatai aplink jį pypsi ir rodo, kad jis gyvas. Jis tuo pačiu metu gyvas ir negyvas. Jis yra, bet jo nėra. Akimirką jai pasirodė, kad Augustas spustelėjo jos ranką, tačiau tik pasirodė.
- Viskas bus gerai, - dar kartą sukuždėjo ji.
Ji pradėjo drebėti. O kas jeigu... Jeigu, nebus viskas gerai? Jeigu jis nenubus? Jeigu jo gyvenimas dabar bus kitoks? Kas jeigu...
- Augustai, - ji jau verkė balsu. - Tik nesugalvok išeiti. Nes kitaip... Ką aš daryčiau? Tiesiog tu nubusk. Gerai?
Ji paklausė, nors žinojo, kad nesulauks atsakymo. Pasigirdo beldimas į duris.
- Man jau metas. Ateisiu, kai tik galėsiu. Manęs niekas nesulaikys. - ji nusivalė ašaras ir pabučiavo Augustą į skruostą.
Tarpdury ji paskutinį kartą tą dieną pažvelgė į Augustą, o paskui nusekė paskui brolį.
Palatoje likusią dieną buvo ramu. Liucija ramiai sėdėjo, bendravo su visais, kiek galėjo, atsakinėjo į klausimus. Buvo atėjęs jos apklausti net detektyvas. Gydytojai jai leido tik nuskausminamuosius ir viskas. Tačiau, kad ir kaip ji stengėsi dalyvauti tame gyvenime, kur viskas vyksta aplinkui ją, mintimis ji vis grįždavo į Augusto palatą.
Visi kiek apsiramino, nes suvokė, kad padėtis jau gerėja. Gydytas jau pradėjo kalbėti apie tai, kad po kokių penkių dienų ji galėsianti jau išeiti iš ligoninės. Viskas buvo beveik gerai. Tėtis pasitikėdamas paliko ją vieną nakčiai ligoninėje. Niekas prie jos nebudėjo. Turbūt pirmą kartą.
Palatoje jau buvo tamsu, koridoriuose silpnai degė šviesos. Liucija viena gulėjo savo lovoje ir bandė užmigti. Tačiau tolimi balsai, mėnulio šviesa jai trukdė. Ji uždėjo antklodę ant galvos. Tačiau tada ji pajautė, kaip jai spaudžia tvarstis. Tada jai pasidarė nepatogu, nes ji pajuto, kad patalynė susibrukusi. Galiausiai jai po antklode pasidarė karšta ir ji neiškentusi atsisėdo.
Gydytojai pamiršo migdomuosius. Liusi pasilenkė, pasiėmė stiklinę nuo spintelės ir atsigėrė vandens. Reikėtų vėl gultis ir bandyti užmigti. bet jai buvo bjauru net pagalvoti apie tai. Visą naktį gulėti lovoje ir nesudėti nė bluosto. Ją tai baugino. Liusi įsispyrė į šlepetes, lėtai atsistojo ir apsivilko netoliese padėtą jos megztinį.
Liusi giliai įkvėpė ir pasiklausiusi, ar nieko nėra už durų, jas atidarė. Ji, kiek padvejojusi, pažvelgė į palatą, bet galiausiai sukaupė drąsą ir nuskubėjo link laiptinės, kur nusileido keliais aukštais žemiau ir nuskubėjo link Augusto palatos. Ji nieko nelaukdama atidarė duris ir vėl atsidūrė tarp tų pypsiančių aparatų ir miegančio Augusto.
- Sakiau, kad grįšiu, - tarė ji Augustui ir prisistūmusi kėdę, atsisėdo prie jo lovos. - Būsiu čia tiek, kiek reikės. Ji paėmė jo ranką ir pradėjo tyrinėti jo delno linijas. Liusi spėliojo, kuri čia gyvenimo linija. Galiausiai ji apžiūrinėjo visas, kad tik nebūtų nutrūkusių, ar labai trumpų. Nors ji burtais netikėjo, tačiau nusiramino, kad tokių linijų pas jį nėra. Arba ji bent jau bandė save įtikinti, kad nėra.
- Atsimeni, kai pirmą kartą susitikom? Tada galvojau, kad didžiausias pasipūtėlis. Na tu toks ir buvai. Bet... Kol mes riejomės, daug laiko praradom. O jeigu, aš būčiau tau atleidusi, gal dabar tu būtum sveikas. Gal dabar ką nors kartu veiktumėme. Atsimeni tą kartą, kai važiavome tavo motociklu ir tu man parodei tą gražią vietą? Tada aš tavęs dar nemėgau. Na tiksliau bandžiau save įtikinti, kad tu man nepatinki. Net juokinga darosi apie tai pagalvojus... Nuo pat pradžių tu mane ...
Taip Liucija ir įniko į ilgą pokalbį, tiksliau monologą. Ji įsivaizdavo, kad Augustas klausosi jos. O ji tik pasakojo ir pasakojo, kad nesigirdėtų tas pypsėjimas...
Galiausiai taip Liusi nusiramino ir ją suėmė miegas.
Ji atsargiai atsistojo ir pasirąžė. Liusi pažvelgė į trumpą sofutę prie sienos.
- Nors gal neisiu, - tarė ji.
Liucija pasilenkė prie Augusto ir jį pabučiavo.
- Labanaktis, - tarė ji, tuomet išjungė švieselę ir įsitaisė ant sofos.
Ji dar kurį laiką stebėjo Augustą, bet galiausiai pajutusi ramybę užmigo.
Tik ji nepagalvojo, kad kiti gali jos nerasti.
Jis pastoviai jaučia troškulį. Tokį nenumaldomą ir nepanaikinamą. Jis apsilaižo lūpas, o paskui dar vienas vėjo gūsis, kuris atneša kvapą. Kvapą, kuris sukelia dar didesnį troškulį. Jūros kvapą. Akimirką jis net išgirsta bangų ošimą už nugaros. Tokį mielą širdžiai. Čia turbūt jo patys pirmi išgirsti garsai, kai jis čia įstrigo.
Vaikinas giliai atsidūsta, įkvepia to gaivumo ir bando atsisukti į jūrą. Tačiau kūnas kaip skulptūra. Tarsi tai būtų ne jo kūnas. Jis bando pakelti koją, bet tai tarsi ne jo koja. Jis bando pajudinti ranką, bet ji nusvirusi šone ir nė krust. Jis bando pasukti galvą. Bet ji niekaip nepasisuka. Nors imk su rankomis ir pasuk. Bet kad ir rankos neklauso. Vėjas nurimsta. Medžiagos skiautės nustoja plėvesuoti. Jūros ošimas staiga dingsta. Viskas vėl taip pat, kaip buvo prieš kelias minutes. O gal prieš kelias valandas.
Kažin, kur visi yra? Liucija, Justinas... Su mama jis nekalbėjo jau... nebepamena kiek laiko... Kur jie visi? Pamiršo jį? Kur jis išvis yra?
Jis nukreipė savo žvilgsnį į viršų. Bent jau tai galima daryti. Ir jis pamatė saulę. Tai vis kitokia spalva. Ryški, geltona. Balta šviesa jį akino. Saulės šviesa jį irgi akina, bet ne taip. Tai šilta, jauki šviesa. Jis pradėjo tyrinėti saulės dydį, spalvą. Tai vis šioks toks pokytis šioje dykynėje.
- Viskas bus gerai, - jam sušnabžda balsas iš viršaus. Tas mielas, gražus balsas. Pats nuostabiausias balsas visame pasaulyje.
"Viskas bus gerai" - pakartojo jis mintyse. Ir tada... Tada ant jo žando nukrito lašas. Vienas lašas. Lašas beribėje dykumoje. Jis norėjo jį paliesti, nusivalyti, bet nepajėgė pajudėti. Jis tik jautė, kaip tas lašas rieda jo skruostu link lūpos. O kai jis pasiekia ją, ji pajunta sūrumą.
"Tai ašara" - pagalvojo jis ir jį nuvilnijo skausmo banga.
Liucija stovėjo prie Augusto lovos ir laisva ranka nuvalė savo ašarą nuo jo skruosto. Kažin, ar jis jaučia, kaip ji palietė jo odą. Bet nuo tos minties ji dar labiau sukūkčiojo ir nuriedėjo dar kelios ašaros ant Augusto.
Ji suėmė jo ranką ir pajuto, kokia ji šalta. Augustas, kaip be gyvybės ženklų. Kas, kad tie aparatai aplink jį pypsi ir rodo, kad jis gyvas. Jis tuo pačiu metu gyvas ir negyvas. Jis yra, bet jo nėra. Akimirką jai pasirodė, kad Augustas spustelėjo jos ranką, tačiau tik pasirodė.
- Viskas bus gerai, - dar kartą sukuždėjo ji.
Ji pradėjo drebėti. O kas jeigu... Jeigu, nebus viskas gerai? Jeigu jis nenubus? Jeigu jo gyvenimas dabar bus kitoks? Kas jeigu...
- Augustai, - ji jau verkė balsu. - Tik nesugalvok išeiti. Nes kitaip... Ką aš daryčiau? Tiesiog tu nubusk. Gerai?
Ji paklausė, nors žinojo, kad nesulauks atsakymo. Pasigirdo beldimas į duris.
- Man jau metas. Ateisiu, kai tik galėsiu. Manęs niekas nesulaikys. - ji nusivalė ašaras ir pabučiavo Augustą į skruostą.
Tarpdury ji paskutinį kartą tą dieną pažvelgė į Augustą, o paskui nusekė paskui brolį.
Palatoje likusią dieną buvo ramu. Liucija ramiai sėdėjo, bendravo su visais, kiek galėjo, atsakinėjo į klausimus. Buvo atėjęs jos apklausti net detektyvas. Gydytojai jai leido tik nuskausminamuosius ir viskas. Tačiau, kad ir kaip ji stengėsi dalyvauti tame gyvenime, kur viskas vyksta aplinkui ją, mintimis ji vis grįždavo į Augusto palatą.
Visi kiek apsiramino, nes suvokė, kad padėtis jau gerėja. Gydytas jau pradėjo kalbėti apie tai, kad po kokių penkių dienų ji galėsianti jau išeiti iš ligoninės. Viskas buvo beveik gerai. Tėtis pasitikėdamas paliko ją vieną nakčiai ligoninėje. Niekas prie jos nebudėjo. Turbūt pirmą kartą.
Palatoje jau buvo tamsu, koridoriuose silpnai degė šviesos. Liucija viena gulėjo savo lovoje ir bandė užmigti. Tačiau tolimi balsai, mėnulio šviesa jai trukdė. Ji uždėjo antklodę ant galvos. Tačiau tada ji pajautė, kaip jai spaudžia tvarstis. Tada jai pasidarė nepatogu, nes ji pajuto, kad patalynė susibrukusi. Galiausiai jai po antklode pasidarė karšta ir ji neiškentusi atsisėdo.
Gydytojai pamiršo migdomuosius. Liusi pasilenkė, pasiėmė stiklinę nuo spintelės ir atsigėrė vandens. Reikėtų vėl gultis ir bandyti užmigti. bet jai buvo bjauru net pagalvoti apie tai. Visą naktį gulėti lovoje ir nesudėti nė bluosto. Ją tai baugino. Liusi įsispyrė į šlepetes, lėtai atsistojo ir apsivilko netoliese padėtą jos megztinį.
Liusi giliai įkvėpė ir pasiklausiusi, ar nieko nėra už durų, jas atidarė. Ji, kiek padvejojusi, pažvelgė į palatą, bet galiausiai sukaupė drąsą ir nuskubėjo link laiptinės, kur nusileido keliais aukštais žemiau ir nuskubėjo link Augusto palatos. Ji nieko nelaukdama atidarė duris ir vėl atsidūrė tarp tų pypsiančių aparatų ir miegančio Augusto.
- Sakiau, kad grįšiu, - tarė ji Augustui ir prisistūmusi kėdę, atsisėdo prie jo lovos. - Būsiu čia tiek, kiek reikės. Ji paėmė jo ranką ir pradėjo tyrinėti jo delno linijas. Liusi spėliojo, kuri čia gyvenimo linija. Galiausiai ji apžiūrinėjo visas, kad tik nebūtų nutrūkusių, ar labai trumpų. Nors ji burtais netikėjo, tačiau nusiramino, kad tokių linijų pas jį nėra. Arba ji bent jau bandė save įtikinti, kad nėra.
- Atsimeni, kai pirmą kartą susitikom? Tada galvojau, kad didžiausias pasipūtėlis. Na tu toks ir buvai. Bet... Kol mes riejomės, daug laiko praradom. O jeigu, aš būčiau tau atleidusi, gal dabar tu būtum sveikas. Gal dabar ką nors kartu veiktumėme. Atsimeni tą kartą, kai važiavome tavo motociklu ir tu man parodei tą gražią vietą? Tada aš tavęs dar nemėgau. Na tiksliau bandžiau save įtikinti, kad tu man nepatinki. Net juokinga darosi apie tai pagalvojus... Nuo pat pradžių tu mane ...
Taip Liucija ir įniko į ilgą pokalbį, tiksliau monologą. Ji įsivaizdavo, kad Augustas klausosi jos. O ji tik pasakojo ir pasakojo, kad nesigirdėtų tas pypsėjimas...
Galiausiai taip Liusi nusiramino ir ją suėmė miegas.
Ji atsargiai atsistojo ir pasirąžė. Liusi pažvelgė į trumpą sofutę prie sienos.
- Nors gal neisiu, - tarė ji.
Liucija pasilenkė prie Augusto ir jį pabučiavo.
- Labanaktis, - tarė ji, tuomet išjungė švieselę ir įsitaisė ant sofos.
Ji dar kurį laiką stebėjo Augustą, bet galiausiai pajutusi ramybę užmigo.
Tik ji nepagalvojo, kad kiti gali jos nerasti.
2011 m. sausio 9 d., sekmadienis
Budėjimas
Bilas Seidžas nebežinojo, ką daryti. Vienintelė jo liudytoja patyrė tokį šoką, kad gydytojai jai leido visus vaistus iš eilės. Jo akyse tebestovėjo dūstančios merginos vaizdas, į palatą bėgantys gydytojai. Seselės neleido ilgai jam užsibūti palatoje ir išvedė detektyvą lauk. Jo laimei priepuolis Liucijai praėjo. Svarbiausia, kad viskas dabar gerai. Dabar jis ją apklausti galės negreitai ir vilksis tyrimas. Na bet svarbiausia, kad iš viso kas nors vyks.
- Seidžai, gal galite pasakyti, kaip viskas prasidėjo? - prie jo priėjo gydytojas.
Bilas atsistojo.
- Na, mes kalbėjome ir ji staiga išbalo, pradėjo drebėti, o paskui ir visa kita.
- O gal galima sužinoti, apie ką kalbėjote?
- Na apklausos nespėjau pradėti. Užsiminiau tik tai, kad tas vaikinas komoje.
- Aišku. Vadinasi, jai buvo nervinis priepuolis. Ačiū.
- Aš tikrai nenorėjau... - Bilas pradėjo teisintis.
- Nieko tokio. Bet būtų gerai, kad kurį laiką jos neliestumėte.
- Gerai, - Seidžas atsisveikindamas paspaudė gydytojui ranką ir nuskubėjo koridoriumi.
Einant jis mąstė, apie visą tą įvykį ir darydamas skyriaus duris užsisvajojęs atsitrenkė į maždaug jo amžiaus vyrą, už kurio ėjo senyva moteris ir jauni žmonės.
Bleikas viską pagaliau sužinojo. Apie tą pokalbį per jo žmonos, Anikos, laidotuves, kad Liusi viską girdėjo. Nuo to viskas ir pasikeitė. O Angela. Kokia ji nedora. Kvaila materialistė. Pinigai ir tik pinigai. Bleikui nereikėjo tų pinigų. Angela galėjo viską susirinkti, bet kad tik vaikai būtų galėję bendrauti.
O dabar... Prarasti dešimt metų. Angela pati savo sūnų įkišo į tuos spąstus. Vargšas Tomas.
- Pone, - prie jo priėjo gydytojas. - Jūsų dukrą buvo ištikęs nervinis priepuolis.
- Kas toks?
- Ji sužinojo, kad tas vaikinas komoje ir... Šiek tiek susinervino.
- Kaip ji dabar? - į priekį įsiveržė Violeta.
- Gerai. Dabar miega. Tik paprašysiu ją saugoti, nes jai sunkiai gyja ta žaizda, o tie nervai nė kiek nepadeda.
- Gerai, - tarė Bleikas ir pasuko link palatos.
- Ar galiu ją pamatyti? - paklausė Violeta.
- Užeikit, - tarė Bleikas ir įleido moterį į palatą, o pats pasiliko koridoriuje.
Jis atsisėdo ant kėdės ir stebėjo toliese stovinčius Joaną ir Tomą. Jei nebūtų dešimt metų jie išskirti, tai dabar jie nestovėtų toliese, o sėdėtų šalia ir bendrautų, bet tas bendravimas dingo. Jie jau kaip nepažįstami. Bleikas nežino, ką tie vaikai mėgsta, ko nemėgsta, ką jie mąsto. Iš išvaizdos jis tik sprendė, kad Joana labai panaši į savo motiną: manieros, elgesys, drabužiai... Šaltas veidas... O Tomas.. Neaišku koks. Nenuspėjamas? B
Bleikas stebėjo, kaip Joana atsisveikina su broliu, kaip eidama pro šalį linkteli Bleikui ir nueina. Jis stebėjo, kaip ji išeina pro duris, o tuo pačiu metu pro jas įeina Deividas. Pusbrolis ir pusseserė. Ir jie vienas kito neatpažįsta. Praeina vienas pro kitą kaip du svetimi žmonės.
- Tėti, - priėjo jis prie Bleiko. - Kaip jai dabar? Nubudo?
- Buvo nubudusi. Bet, kai sužinojo, kad tas Augustas komoje...
Prie jų priėjo Tomas.
- Dabar Liusi miega, - tęsė Bleikas. - O palatoje yra močiutė.
- Močiutė? Ką ji čia veikia? Juk ji slaugos na...
- Violeta.
- Nesupratau, - klausiamu balsu tarė Deividas.
- Deividai, sakyčiau, kad tau pats metas susipažinti su savo pusbroliu Tomu. Vėl...
Liucija nubudo tik kitą rytą. Prie jos lovos stovėjo Deividas.
- Labas, - pasisveikino ji ir nusižiovavo.
- Gerai jautiesi?
- Mhm. O kur tėtis?
- Priverčiau nuvažiuoti pas mane pamiegoti ir apsitvarkyti.
- Tai gerai.
Liucija jautėsi kaip sapne. Raminamųjų vaistų poveikis vis dar buvo. Nors ji ir suvokė, kas kur ir kaip, tačiau nepajėgė keltis ir ką nors daryti. Vis tik, kai ji nubuvo, mintys apie Augustą lindo vis dažniau ir dažniau ir ji nieko negalėjo padaryti. Tas jaudulys jos širdy vis stiprėjo ir stiprėjo.
- Deividai, gal Augustas jau... nubudo?
Tyla.
- Tik nemeluok.
- Dar ne, - jis atsiduso.
- Aš noriu jį pamatyti.
- Negali keltis.
- Bet turiu, - ji pradėjo sėstis. Jai taip maudė pilvą, kad sėdosi prikandusi apatinę lūpą.
- Liucija, gulk. Tau neleido keltis! - sunerimęs Deividas suriko.
- Man vienodai.
- Neleisiu tau keltis. - Deividas jau buvo piktas. - Klausyk, tu netekai labai daug kraujo. Mums sakė, kad tavo visi drabužiai buvo permirkę krauju. Tėtis ir aš turėjome tau duoti kraujo. Tris dienas gulėjai be sąmonės. Žaizda tau sunkiai gyja, todėl tau neleidžiama keltis! - ties paskutiniais žodžiais ji pakėlė balsą.
- Man vienodai. Klausyk, Augustas komoje ir aš turiu jį pamatyti. Jei jo nepamatysiu, jei jis nenubus, tai ta man ta žaizda galėtų ir niekada nesugyti. Nematau jokios prasmės, - ji pravirko.
- Gerai jau gerai, tik neverk. Ką nors sugalvosim, kad niekas nepamatytų, - Deividas atsiduso ir atsisėdo.
- Ačiū, - sušnabždėjo Liusi.
Po gydytojos apžiūros ir pilvo pervarstymo, kol dar negrįžo Bleikas, Deividas padėjo Liucijai atsistoti. Jis apgaubė ją švarku, kad nesimatytų ligoninės aprangos ir paslapčia išvedė iš palatos. Liusi atsargiai sekė paskui brolį. Kiekvienas garsas jai sukėlė virpulį, kiekvienas žingsnis arčiau Augusto palatos jai sukėlė vis didesnę baimę. Jie nuslinko į filtą ir paspaudė mygtuką dviems aukštams žemiau. Kai nusileido, Deividas pirmas apsidairė ir įsitikinęs, kad koridoriuje nieko nėra nuvedė seserį link Augusto palatos.
Po kelių minučių jie sustojo prie palatos durų.
- Tu tikrai nori?
- Mhm. O kur jo tėvai? - paklausė ji.
- Nežinau. Mama ryte buvo. Dabar nežinau, kur ji. Aš palauksiu čia ir stebėsiu, jei kas netyčia ateitų.
- Gerai.
Liusi paleido brolio ranką, kuria prispaudė žaizdą, kurią maudė, o kita ranka palenkė durų rankeną.
- Seidžai, gal galite pasakyti, kaip viskas prasidėjo? - prie jo priėjo gydytojas.
Bilas atsistojo.
- Na, mes kalbėjome ir ji staiga išbalo, pradėjo drebėti, o paskui ir visa kita.
- O gal galima sužinoti, apie ką kalbėjote?
- Na apklausos nespėjau pradėti. Užsiminiau tik tai, kad tas vaikinas komoje.
- Aišku. Vadinasi, jai buvo nervinis priepuolis. Ačiū.
- Aš tikrai nenorėjau... - Bilas pradėjo teisintis.
- Nieko tokio. Bet būtų gerai, kad kurį laiką jos neliestumėte.
- Gerai, - Seidžas atsisveikindamas paspaudė gydytojui ranką ir nuskubėjo koridoriumi.
Einant jis mąstė, apie visą tą įvykį ir darydamas skyriaus duris užsisvajojęs atsitrenkė į maždaug jo amžiaus vyrą, už kurio ėjo senyva moteris ir jauni žmonės.
Bleikas viską pagaliau sužinojo. Apie tą pokalbį per jo žmonos, Anikos, laidotuves, kad Liusi viską girdėjo. Nuo to viskas ir pasikeitė. O Angela. Kokia ji nedora. Kvaila materialistė. Pinigai ir tik pinigai. Bleikui nereikėjo tų pinigų. Angela galėjo viską susirinkti, bet kad tik vaikai būtų galėję bendrauti.
O dabar... Prarasti dešimt metų. Angela pati savo sūnų įkišo į tuos spąstus. Vargšas Tomas.
- Pone, - prie jo priėjo gydytojas. - Jūsų dukrą buvo ištikęs nervinis priepuolis.
- Kas toks?
- Ji sužinojo, kad tas vaikinas komoje ir... Šiek tiek susinervino.
- Kaip ji dabar? - į priekį įsiveržė Violeta.
- Gerai. Dabar miega. Tik paprašysiu ją saugoti, nes jai sunkiai gyja ta žaizda, o tie nervai nė kiek nepadeda.
- Gerai, - tarė Bleikas ir pasuko link palatos.
- Ar galiu ją pamatyti? - paklausė Violeta.
- Užeikit, - tarė Bleikas ir įleido moterį į palatą, o pats pasiliko koridoriuje.
Jis atsisėdo ant kėdės ir stebėjo toliese stovinčius Joaną ir Tomą. Jei nebūtų dešimt metų jie išskirti, tai dabar jie nestovėtų toliese, o sėdėtų šalia ir bendrautų, bet tas bendravimas dingo. Jie jau kaip nepažįstami. Bleikas nežino, ką tie vaikai mėgsta, ko nemėgsta, ką jie mąsto. Iš išvaizdos jis tik sprendė, kad Joana labai panaši į savo motiną: manieros, elgesys, drabužiai... Šaltas veidas... O Tomas.. Neaišku koks. Nenuspėjamas? B
Bleikas stebėjo, kaip Joana atsisveikina su broliu, kaip eidama pro šalį linkteli Bleikui ir nueina. Jis stebėjo, kaip ji išeina pro duris, o tuo pačiu metu pro jas įeina Deividas. Pusbrolis ir pusseserė. Ir jie vienas kito neatpažįsta. Praeina vienas pro kitą kaip du svetimi žmonės.
- Tėti, - priėjo jis prie Bleiko. - Kaip jai dabar? Nubudo?
- Buvo nubudusi. Bet, kai sužinojo, kad tas Augustas komoje...
Prie jų priėjo Tomas.
- Dabar Liusi miega, - tęsė Bleikas. - O palatoje yra močiutė.
- Močiutė? Ką ji čia veikia? Juk ji slaugos na...
- Violeta.
- Nesupratau, - klausiamu balsu tarė Deividas.
- Deividai, sakyčiau, kad tau pats metas susipažinti su savo pusbroliu Tomu. Vėl...
Liucija nubudo tik kitą rytą. Prie jos lovos stovėjo Deividas.
- Labas, - pasisveikino ji ir nusižiovavo.
- Gerai jautiesi?
- Mhm. O kur tėtis?
- Priverčiau nuvažiuoti pas mane pamiegoti ir apsitvarkyti.
- Tai gerai.
Liucija jautėsi kaip sapne. Raminamųjų vaistų poveikis vis dar buvo. Nors ji ir suvokė, kas kur ir kaip, tačiau nepajėgė keltis ir ką nors daryti. Vis tik, kai ji nubuvo, mintys apie Augustą lindo vis dažniau ir dažniau ir ji nieko negalėjo padaryti. Tas jaudulys jos širdy vis stiprėjo ir stiprėjo.
- Deividai, gal Augustas jau... nubudo?
Tyla.
- Tik nemeluok.
- Dar ne, - jis atsiduso.
- Aš noriu jį pamatyti.
- Negali keltis.
- Bet turiu, - ji pradėjo sėstis. Jai taip maudė pilvą, kad sėdosi prikandusi apatinę lūpą.
- Liucija, gulk. Tau neleido keltis! - sunerimęs Deividas suriko.
- Man vienodai.
- Neleisiu tau keltis. - Deividas jau buvo piktas. - Klausyk, tu netekai labai daug kraujo. Mums sakė, kad tavo visi drabužiai buvo permirkę krauju. Tėtis ir aš turėjome tau duoti kraujo. Tris dienas gulėjai be sąmonės. Žaizda tau sunkiai gyja, todėl tau neleidžiama keltis! - ties paskutiniais žodžiais ji pakėlė balsą.
- Man vienodai. Klausyk, Augustas komoje ir aš turiu jį pamatyti. Jei jo nepamatysiu, jei jis nenubus, tai ta man ta žaizda galėtų ir niekada nesugyti. Nematau jokios prasmės, - ji pravirko.
- Gerai jau gerai, tik neverk. Ką nors sugalvosim, kad niekas nepamatytų, - Deividas atsiduso ir atsisėdo.
- Ačiū, - sušnabždėjo Liusi.
Po gydytojos apžiūros ir pilvo pervarstymo, kol dar negrįžo Bleikas, Deividas padėjo Liucijai atsistoti. Jis apgaubė ją švarku, kad nesimatytų ligoninės aprangos ir paslapčia išvedė iš palatos. Liusi atsargiai sekė paskui brolį. Kiekvienas garsas jai sukėlė virpulį, kiekvienas žingsnis arčiau Augusto palatos jai sukėlė vis didesnę baimę. Jie nuslinko į filtą ir paspaudė mygtuką dviems aukštams žemiau. Kai nusileido, Deividas pirmas apsidairė ir įsitikinęs, kad koridoriuje nieko nėra nuvedė seserį link Augusto palatos.
Po kelių minučių jie sustojo prie palatos durų.
- Tu tikrai nori?
- Mhm. O kur jo tėvai? - paklausė ji.
- Nežinau. Mama ryte buvo. Dabar nežinau, kur ji. Aš palauksiu čia ir stebėsiu, jei kas netyčia ateitų.
- Gerai.
Liusi paleido brolio ranką, kuria prispaudė žaizdą, kurią maudė, o kita ranka palenkė durų rankeną.
2011 m. sausio 8 d., šeštadienis
Pasekmės
Vėlią naktį, o gal geriau sakyti labai ankstų rytą daugelį studentų, dėstytojų, vaikų, vyrų, moterų, pažadino stiprėjantis, o paskui silpnėjantis sirenų garsas.
Senyvos moterys subėgo prie langų pažiūrėti, kuria kryptimi važiuoja greitosios pagalbos automobilis, o paskui grįžo į savo lovas, tikėdamosis, kad ne jų vaikams nutiko bėda.
Kur sustojo greitoji pagalba matė tik gatvėje prie sužeistųjų sustojusi žmonių grupelė. Jauni žmonės, išėję iš klubo rikiavosi prie dviejų nelaimingųjų ir stebėjo, kaip gydytojai tikrina jų pulsus. Iš automobilio išbėgo vairuotojas su neštuvais.
- Yra dar viena sužeista mergina, - tarė gydytoja. - Reikės dar vienų neštuvų. Kodėl niekas nepranešė, kad yra du sužeisti?
Gydytojos padėjėjas prisėjo prie minios ir liepė atsitraukti:
- Beje, kas iš jų iškvietė gretają?
Tyla. Tuo metu tyliai pro žmones brovėsi vaikinas, kuris ėjo pro šalį. išlindęs į priekį, neteko amo.
- Liucija? - pribėgo jis prie gydytojos, kuri tuo metu dezinfekavo jos žaizdą.
- Jūs ją pažįstat? - priėjo vairuotojas.
- Ji mano... pusseserė, - tarė Tomas.
Netrukus, sužeistieji buvo įkelti į greitają ir automobilis vėl su įjungtomis sirenomis pajudėjo.
Sterili švara. Baltos sienos, balti chalatai, vaistų kvapas, aparatų pypsėjimas, nejauki tyla, dirbtina ramybė, akinanti šviesa.
Susirūpinę žvilgsniai, susikaupę veidai, pastoviai aidintys žingsniai, tylūs šnabždesiai.
Liucija viso šito ilgai nejautė. Iki tol, kol ji atgavo sąmonę. O tada jos akys išvydo praeitį, nuo kurios ji visada bėgo.
Liusi lėtai atmerkė akis. Ji išvydo baltas lubas ir lempą šviečiančią ant lubų. Tuomet įsijungė kitas jos pojūtis. Klausa. Aparato pypsėjimas. Tuomet įsijungė kitas pojūtis - lytėjimas. Ji pajuto niežulį ir erzinantį dilgčiojimą pilve. Tuomet ji suprato, kad gali judėti ir pasuko galvą ir dešinę, kur ant sofos snaudė jos mylimiausias žmogus - tėtis. Tada ji pamatė savo ranką, pirštas buvo prispaustas kažkokiu keistu daiktu, o į veną buvo įbesta adata, pro kurią iš lašinės lašėjo kažkoks skystis. Tada ji susivokė, kur esanti. Dešimt metų ji nėra buvusi tokiame pastate, dešimt metų ji vengė tokių vietų kaip nežinia kas. O dabar nežinia kodėl ji nubudo toje vietoje.
- Tėti, - užkimusiu ir verksmingu balsu tarė ji.
Vyras staiga pašoko nuo sofos ir pribėgo prie dukters.
- Liucija, nubudai, - pribėgęs Bleikas teištarė. - Pakviesiu gydytoją, - jis pridėjo savo ranką prie jos kaktos, kad paglostytų, bet jis pajuto, tik kad jo duktė dreba.
- Noriu namo! - ji jau rėkė, o ašaros tekėjo, kaip upeliai.
- Ššš, nurimk.
- Turiu dingti iš čia! - ji pradėjo keltis, bet Bleikas suėmė ją už pečių ir neleido keltis.
- Tu negali keltis. Žaizda ir taip sunkiai gyja.
Ir tada jai sugrįžo paskutinis - svarbiausias dalykas - atmintis. Naktis, užpuolikai, Augustas, baltos šviesos.
- Kur Augustas? - suriko ji.
- Nurimk... Jis...
Į palatą įbėgo seselė, kuri per lašinę jai suleido vaistų.
- Ji staigiai nubudo, - pradėjo seselei aiškinti Bleikas, - ir ji kiek nerami.
- Gerai, - tarė seselė, - išeikit kolkas. Jai reikia ramybės, kad nesijaudintų.
Bleikas linktelėjo ir nenoriai išėjo iš palatos.
- Pasakykit, kur Augustas, - jau paprašė Liucija. - Jam viskas gerai?
- Taip. Jis dar miega.
- Kiek laiko praėjo nuo to...
- Nekalbėkit. Būkit rami. Beveik para, - tarė seselė, kuri dar suleido stiprių nuskausminamųjų. - Pailsėkit, pamiegokit, - ji pasuko išėjimo iš palatos link.
- Nenoriu miego, - Liucija nepajuto, kaip nusižiovaujo.
- Norite, - nusišypsojo mergina su baltu chalatu.
Ir iš tikrųjų, nors ir kaip Liucija priešinosi, vis tik miego nenugalėjo, kaip ir dar vienas žmogus.
Bleikas atsisėdo ant kėdės prie palatos koridoriuje. Jo galvoje vis nenustojo suktis įvairios mintys. Kas nutiko tą naktį? Kodėl jo dukrai buvo durta į pilvą? Gal ją kas persekiojo? O tas Augustas? Deividas jam papasakojo, kas jis per vienas ir kad tas vaikėzas jo dukrai vėl apvertė gyvenimą aukštyn kojom. Bet, kodėl jie buvo šalia? Bleikas giliai atsiduso ir užsimerkė. Svarbiausia, kad Liucijai dabar viskas bus gerai.
Staiga jis išgirdo kelių žmonių žingsniu artėjančius link jo.
Bleikas pakėlė galvą. Priešais jį sustojo senyva moteris, pasirėmusi lazdele, nežmoniškai panaši į ... Bleikui pradėjo daužytis širdis.
- Ką jūs čia darot? - paklausė jis ir atsistojo.
- Bleikai, - drebančiu balsu tarė Violeta. Ją už vienos rankos prilaikė Tomas, o kiek tolėliau stovėjo Joana. - Žinau, kad po tiek metų...
- Ko jums reikia?
- Aš.. aš, - jos drebančios rankos artėjo prie rankinės iš kurios ištraukė krūvelę laiškų. - Aš juos gavau visai neseniai, - tarė ji. Ilgai galvojau, kaip su jumis susitikti, bet dabar, kai sužinojau, kas nutiko Liucijai, negalėjau ilgiau laukti.
Bleikas giliai įkvėpė. Tiek metų... Tiek metų buvo tokia tyla tik todėl, kad tik dabar yra gauti laiškai?
- Gal būtų gerai nueiti į valgyklą ir pasikalbėti, - įsiterpė Tomas.
- Tu.. Tomas? - paklausė Bleikas.
- Taip.
Liucija miegojo, o tiesa, kurią ji slėpė, iškilo aikštėn. Ji negalėjo tam sutrukdyti, bet gal ir gerai to neįvyko, nes galiausiai dvi šeimos susitaikė ir nusprendė susigrąžinti prarastą laiką. Tik, art o norės Liucija?
Ji nubudo, kai jau buvo sutemę. Liusi pabandė pasitaisyti savo padėtį, bet negalėjo pajudėti, nes skaudėjo žaizdą.
- Kažin, ar Augustas gerai jaučiasi? - ji garsiai pagalvojo ir kaip tik su lyg tais žodžiais prasivėrė palatos durys ir į ją įėjo nepažįstamas vyras.
- Labas vakaras, - pasisveikino jis. - Matau, kad nubudote.
- Labas vakaras, - nustebusi pasisveikino Liusi.
- Aš esu iš policijos - Bilas Seidžas. Norėčiau jus apklausti dėl tų įvykių prieš tris dienas. Vis tik buvo įvykdyti du nusikaltimai.
- Prieš tris dienas?
- Taip. Jūs dabar esate vienintelė liudytoja. O mums reikia sužinoti, kas įvyko.
- Vienintelė?
- Juk tas vaikinukas komoje. Kaip mes jo paklausim?
Liucijos veidas staigiai persimainė. Veidas išbalo kaip popierius, akyse pasirodė išgąstis. Jai pradėjo trūkti kvapo ir siaubingai skaudėti žaizdą. "Jis dar miega" Liucija mintyse girdėjo seselės žodžius. Jis miega.... Ne paprastu miegu, o miegu, iš kurio pabusti jis negali.
- Ar jums viskas gerai?
Senyvos moterys subėgo prie langų pažiūrėti, kuria kryptimi važiuoja greitosios pagalbos automobilis, o paskui grįžo į savo lovas, tikėdamosis, kad ne jų vaikams nutiko bėda.
Kur sustojo greitoji pagalba matė tik gatvėje prie sužeistųjų sustojusi žmonių grupelė. Jauni žmonės, išėję iš klubo rikiavosi prie dviejų nelaimingųjų ir stebėjo, kaip gydytojai tikrina jų pulsus. Iš automobilio išbėgo vairuotojas su neštuvais.
- Yra dar viena sužeista mergina, - tarė gydytoja. - Reikės dar vienų neštuvų. Kodėl niekas nepranešė, kad yra du sužeisti?
Gydytojos padėjėjas prisėjo prie minios ir liepė atsitraukti:
- Beje, kas iš jų iškvietė gretają?
Tyla. Tuo metu tyliai pro žmones brovėsi vaikinas, kuris ėjo pro šalį. išlindęs į priekį, neteko amo.
- Liucija? - pribėgo jis prie gydytojos, kuri tuo metu dezinfekavo jos žaizdą.
- Jūs ją pažįstat? - priėjo vairuotojas.
- Ji mano... pusseserė, - tarė Tomas.
Netrukus, sužeistieji buvo įkelti į greitają ir automobilis vėl su įjungtomis sirenomis pajudėjo.
Sterili švara. Baltos sienos, balti chalatai, vaistų kvapas, aparatų pypsėjimas, nejauki tyla, dirbtina ramybė, akinanti šviesa.
Susirūpinę žvilgsniai, susikaupę veidai, pastoviai aidintys žingsniai, tylūs šnabždesiai.
Liucija viso šito ilgai nejautė. Iki tol, kol ji atgavo sąmonę. O tada jos akys išvydo praeitį, nuo kurios ji visada bėgo.
Liusi lėtai atmerkė akis. Ji išvydo baltas lubas ir lempą šviečiančią ant lubų. Tuomet įsijungė kitas jos pojūtis. Klausa. Aparato pypsėjimas. Tuomet įsijungė kitas pojūtis - lytėjimas. Ji pajuto niežulį ir erzinantį dilgčiojimą pilve. Tuomet ji suprato, kad gali judėti ir pasuko galvą ir dešinę, kur ant sofos snaudė jos mylimiausias žmogus - tėtis. Tada ji pamatė savo ranką, pirštas buvo prispaustas kažkokiu keistu daiktu, o į veną buvo įbesta adata, pro kurią iš lašinės lašėjo kažkoks skystis. Tada ji susivokė, kur esanti. Dešimt metų ji nėra buvusi tokiame pastate, dešimt metų ji vengė tokių vietų kaip nežinia kas. O dabar nežinia kodėl ji nubudo toje vietoje.
- Tėti, - užkimusiu ir verksmingu balsu tarė ji.
Vyras staiga pašoko nuo sofos ir pribėgo prie dukters.
- Liucija, nubudai, - pribėgęs Bleikas teištarė. - Pakviesiu gydytoją, - jis pridėjo savo ranką prie jos kaktos, kad paglostytų, bet jis pajuto, tik kad jo duktė dreba.
- Noriu namo! - ji jau rėkė, o ašaros tekėjo, kaip upeliai.
- Ššš, nurimk.
- Turiu dingti iš čia! - ji pradėjo keltis, bet Bleikas suėmė ją už pečių ir neleido keltis.
- Tu negali keltis. Žaizda ir taip sunkiai gyja.
Ir tada jai sugrįžo paskutinis - svarbiausias dalykas - atmintis. Naktis, užpuolikai, Augustas, baltos šviesos.
- Kur Augustas? - suriko ji.
- Nurimk... Jis...
Į palatą įbėgo seselė, kuri per lašinę jai suleido vaistų.
- Ji staigiai nubudo, - pradėjo seselei aiškinti Bleikas, - ir ji kiek nerami.
- Gerai, - tarė seselė, - išeikit kolkas. Jai reikia ramybės, kad nesijaudintų.
Bleikas linktelėjo ir nenoriai išėjo iš palatos.
- Pasakykit, kur Augustas, - jau paprašė Liucija. - Jam viskas gerai?
- Taip. Jis dar miega.
- Kiek laiko praėjo nuo to...
- Nekalbėkit. Būkit rami. Beveik para, - tarė seselė, kuri dar suleido stiprių nuskausminamųjų. - Pailsėkit, pamiegokit, - ji pasuko išėjimo iš palatos link.
- Nenoriu miego, - Liucija nepajuto, kaip nusižiovaujo.
- Norite, - nusišypsojo mergina su baltu chalatu.
Ir iš tikrųjų, nors ir kaip Liucija priešinosi, vis tik miego nenugalėjo, kaip ir dar vienas žmogus.
Bleikas atsisėdo ant kėdės prie palatos koridoriuje. Jo galvoje vis nenustojo suktis įvairios mintys. Kas nutiko tą naktį? Kodėl jo dukrai buvo durta į pilvą? Gal ją kas persekiojo? O tas Augustas? Deividas jam papasakojo, kas jis per vienas ir kad tas vaikėzas jo dukrai vėl apvertė gyvenimą aukštyn kojom. Bet, kodėl jie buvo šalia? Bleikas giliai atsiduso ir užsimerkė. Svarbiausia, kad Liucijai dabar viskas bus gerai.
Staiga jis išgirdo kelių žmonių žingsniu artėjančius link jo.
Bleikas pakėlė galvą. Priešais jį sustojo senyva moteris, pasirėmusi lazdele, nežmoniškai panaši į ... Bleikui pradėjo daužytis širdis.
- Ką jūs čia darot? - paklausė jis ir atsistojo.
- Bleikai, - drebančiu balsu tarė Violeta. Ją už vienos rankos prilaikė Tomas, o kiek tolėliau stovėjo Joana. - Žinau, kad po tiek metų...
- Ko jums reikia?
- Aš.. aš, - jos drebančios rankos artėjo prie rankinės iš kurios ištraukė krūvelę laiškų. - Aš juos gavau visai neseniai, - tarė ji. Ilgai galvojau, kaip su jumis susitikti, bet dabar, kai sužinojau, kas nutiko Liucijai, negalėjau ilgiau laukti.
Bleikas giliai įkvėpė. Tiek metų... Tiek metų buvo tokia tyla tik todėl, kad tik dabar yra gauti laiškai?
- Gal būtų gerai nueiti į valgyklą ir pasikalbėti, - įsiterpė Tomas.
- Tu.. Tomas? - paklausė Bleikas.
- Taip.
Liucija miegojo, o tiesa, kurią ji slėpė, iškilo aikštėn. Ji negalėjo tam sutrukdyti, bet gal ir gerai to neįvyko, nes galiausiai dvi šeimos susitaikė ir nusprendė susigrąžinti prarastą laiką. Tik, art o norės Liucija?
Ji nubudo, kai jau buvo sutemę. Liusi pabandė pasitaisyti savo padėtį, bet negalėjo pajudėti, nes skaudėjo žaizdą.
- Kažin, ar Augustas gerai jaučiasi? - ji garsiai pagalvojo ir kaip tik su lyg tais žodžiais prasivėrė palatos durys ir į ją įėjo nepažįstamas vyras.
- Labas vakaras, - pasisveikino jis. - Matau, kad nubudote.
- Labas vakaras, - nustebusi pasisveikino Liusi.
- Aš esu iš policijos - Bilas Seidžas. Norėčiau jus apklausti dėl tų įvykių prieš tris dienas. Vis tik buvo įvykdyti du nusikaltimai.
- Prieš tris dienas?
- Taip. Jūs dabar esate vienintelė liudytoja. O mums reikia sužinoti, kas įvyko.
- Vienintelė?
- Juk tas vaikinukas komoje. Kaip mes jo paklausim?
Liucijos veidas staigiai persimainė. Veidas išbalo kaip popierius, akyse pasirodė išgąstis. Jai pradėjo trūkti kvapo ir siaubingai skaudėti žaizdą. "Jis dar miega" Liucija mintyse girdėjo seselės žodžius. Jis miega.... Ne paprastu miegu, o miegu, iš kurio pabusti jis negali.
- Ar jums viskas gerai?
2010 m. gruodžio 30 d., ketvirtadienis
Tai, kas vyksta naktį
Pasukusi už kampo Liucija atsikvėpė. Jai turėjo būti skaudu, kad Robertas taip mano. Jai turėjo būti skaudu, kad viskas, dėl ko jis stengėsi pastarąjį laiką, žlugo. Ji turėtų verkti, pergyventi, jaudintis, jaustis neramiai ir kaltai. Tačiau ji pajuto tik vieną dalyką. Ji pajuto palengvėjimą. Liusi tarsi akmuo nuo širdies nusirito ir ji pajuto vėl galinti kvėpuoti. Vėl užuosti, vėl gyventi.
Ir kas jai buvo galvoje, kad laikėsi įsikibusi Roberto? Jai gerai ir taip, vienai, laisvai, nevaržomai. Dabar jai tikrai niekas neįsakinės ir nevadovaus.
Liucija namo ėjo pro parkelį, todėl jame atsisėdo ant suoliuko ir pradėjo galvoti. Ji vėl pradės piešti. Rytoj apsilankys pas Henriką ir prašysis, kad ją priimtų atgal. Ji nebeis į visus tuos vakarėlius, tik tam, kad užsimirštų. Ji ten tik tada, kai norės. Nuo šiol ji tikrai gyvens kaip reikiant. Norės liūdės, verks, pyks, džiaugsis. bet ji bus laisva.
Ji dar kartą giliai įkvėpė ir užsimerkė. Kaip gera jausti šaltą vėją, gaivą. Liucija galėtų taip sėdėti kad ir visą naktį. Liucija kimiai sukosėjo ir atsisegė rankinę pažiūrėti kiek valandų.Skyriuje, kuriame ji paprastai laiko telefoną, jo nebuvo. Ji pažiūrėjo dar atidžiau, bet nerado. Paskui ji pradėjo segioti kitus užtrauktukus, bet jo nėra. Liusi atsistojo ir pradėjo tikrinti savo palto, megztinio kišenes. Nieko.
- Reikia eiti, nes pasiges dar, - nusižiovaujo Liusi ir pasitaisė kepurę.
Lėtais žingsniais ji pajudėjo namų link. Tyra giedra naktis, menkai apšviesto gatvės. Todėl matėsi ir žvaigždės danguje. Jų kaip niekada šią naktį daug. O Liucijos žvilgsnį patraukė viena, ryškesnė žvaigždė, kuri tarsi kažką norėjo pasakyti Liucijai. Bet Liusi ja sugebėjo tik gėrėtis.
Ji jau buvo netoli išėjimo iš parko, netrukus ji turėjo pasukti į vieną pagrindinių gatvių, kur ji jaustųsi saugesnė. Bet staiga ji išgirdo juoką tolumoje. Išgirdo du grėsmingus vyriškus balsus, kurie privertė Liusi jaustis kiek nejaukiai.
"Jie turbūt girti" galvojo ji ir paspartino žingsnį. Juokas dingo. Vėl tyla. Vėl ji pajuto vėją ir kiek apsiramino. Prie pat išėjimo išgirdo ji iš netoliese esančio klubo išeinančių žmonių balsus ir šūkavimus.
- Šitie negrėsmingi, - sušnabždėjo ji.
Ta studentų grupelė, kurie išėjo iš to klubo gal ir negrėsmingi, bet juk naktį ne ji viena ir ne tik jie mėgsta pasivaikščiojimus. Staiga Liucija išgirdo žingsnius jai už nugaros. Vieno žmogaus žingsnius, grėsmingus, neritmingus. Liusi sustojo. Žingsniai už jos irgi liovėsi. Ji pajudėjo. Kažkas irgi žengė žingsnį. Galiausiai Liusi susikaupė ir atsisuko.
- O ką veiki taip vėlai naktį? - paklausė vaikinas, apsivyniojęs šaliką ant veido.
Liucija krūptelėjo, bet tučtuojau atsisuko atgal, kad pabėgtų.
- Neskubėk gi taip, - tarė kitas balsas.
Liucija sustojo ištikta šoko. Ji nebežinojo ką daryti. Iš dviejų pusių ją apsuko du nežinia ko norintys žmonės.
- Ko tokia nedrąsi šita mergaitė... - vienas pradėjo lėtai artėti. - Naktį viena vaikščioti tai išdrįsai, tai dabar bent jau parodyk, kur išgaravo toji drąsa.
Iš jų lūpų pasigirdo šiurkštus juokas.
- Aš ... aš, - pradėjo sutrikusi Liusi. - Imkit rankinę, - ji numetė ją link vieno iš plėšikų.
- Džiugu, kad mergaitė tokia supratinga, - tarė tas vyras su šaliku.
- Tai aš gal jau ir eisiu, - Liucija lėtai pajudėjo išėjimo iš parko link.
- O kur tu skubi? - vaikinas, kuris buvo užtvėręs jos kelią, staiga ją sustabdė. - Pabendraukim.
- Aš jau pakankamai prisibendravau.
- Džoni, - kreipėsi vyras, kuris laikė Liuciją į draugą. - Ar leisim damai vienai eiti gatve?
- Turbūt, kad ne, - tarė vyras su šaliku.
Jis priėjo prie draugo ir Liucijos. Ir jie visi trys pajudėjo iš parko. Liucija mintyse nusprendė, kad išėjus į gatvę pradės rėkti. Juk kažkas ją išgirs. Tačiau vos tik jie išėjo į gatvę, pasuko nuošalaus skersgatvio link.
- Padėkit!! Kas nors, prašau!!! - pradėjo rėkti Liusi.
- Tavimi dėtas patylėčiau, - sušnabždėjo vaikinas vardu Džonis ir Liucija sau prie šono pajuto šį tą aštraus.
Ji žvilgtelėjo. Prie pilvo sublizgėjo išlankstomas peilis.
Liusi nurijo seiles ir stengėsi ramiai eiti gatve... Tačiau vaizdas akyse pradėjo lietis, akyse prisikaupė ašarų.
Augustas ėjo iš dar vieno vakarėlio. Dar vieno puikaus, bet jam nenusisekusio vakarėlio. Jis ir vėl pradėjo maišyti tos brunetės. O gal ji buvo šatenė vardą. Koks jis buvo? Šeron? O gal Kerol? Bet ne tai svarbiausia. Jam ir vėl sutrukdė Liucija. Kada jis išmes ją iš galvos? Kada jis vėl gyvens kaip nevaržomas ir laisvas žmogus? Jis to nežinojo. Tačiau tikėjosi, kad tai įvyks greitai. Einant namo silpnai apšviesta gatve, jis giliai įkvėpė, kaip mėgdavo daryti Liucija, ir pažvelgė į dangų. Jos toks giedras ir tyras. Ir jame tiek daug žvaigždžių. Ypač jo dėmesį patraukė viena iš jų, ryškesnė, didesnė. Ji tarsi kažką sakė, bet Augustas sugebėjo tiktai grožėtis ja. Jis pažvelgė į laikrodį. Pusė keturių nakties. Vakarėlis ten dar įsisiautėja, o jis žygiuoja namo. Augustas praeina parko vartus ir dairosi po parduotuvių vitrinas. Jis atsiminė, kaip Liucijai pirko suknelę iš vienos iš šių parduotuvių.
- Padėkit!! Kas nors, prašau!!! - Augustas išgirdo moterišką balsą.
Jis sustojo paklausyti, gal dar išgirs. Bet nieko. Toliau gatvė ir vėl skendėjo tyloje.
Tačiau jį ir toliau kankino neramus jausmas. Tas balsas. Jis toks pažįstamas. Augustas pradėjo skubėti ton pusėn, kur lyg ir išgirdo šauksmą. ir jis neklydo. Už vieno pastato kampo prie sienos buvo priremta Liucija. Jos paltas mėtėsi vidury gatvės. O prie jos stovėjo du vyrai, vienas ją laikė, o kitas lėtai prie jos artėjo.
- Liucija! - sušuko Augustas bėgdamas per gatvę link jos.
Liucija atsisuko. Ji pamatė jį, bėgantį link jos. Ji išgirdo tolumoje garsą muziką, kuri vis labiau garsėjo ir garsėjo. Ji tik pamatė šviesas, už vairo įkaušusį vaikiną ir Augustą į kurį važiavo ta mašina.
- Augustai! - sužviegė ji.
Jis atsisuko ir pamatė tik akinančią šviesą.
Liusi susigūžė, pamačiusi, kaip Augustas atsiduria prie automobilio lango, paskui verčiasi ore ir tada krenta ant kieto, šalto asfalto.
Ji nė nepajuto, kaip šalia jos stovėjęs vyras iš išgąsčio suvarė peilį jai į šoną.
- ką tu padarei? - girdėjo ji padrikus sakinius.
- Bėgam! - sušuko kitas.
Liucija negalėjo pajudėti. Ji stovėjo sustingdyta baimės ir žiūrėjo į Augusta, gulintį vidury gatvės. Jai pradėjo džiūti burna ir tik po kelių akimirkų ji pajuto, kad dreba. Dreba iš baimės. Ji pažvelgė į savo ranką ir pamatė žaizdą pilve. Jos drabužiais smarkiai tekėjo kraujas. Drebančia ranka, ji suspaudė žaizdą ir nuskubėjo prie jo.
- Augustai? - užkimusiu balsu tarė ji.
Liusi atsiklaupė prie jo ir pradėjo glostyti jo plaukus iškraujuodma juos.
- Atsimerk, prašau, - verkė ji.
Galiausiai ji pradėjo ieškoti rankinės, bet jos nebuvo. Tada ji pradėjo ieškoti jo kišenėse. Drebančiomis rankomis ji surinko greitosios numerį.
- Atvažiuokit, - verkdama liepė ji.
- Ramiai, panele. Kas atsitiko? - klausa ramaus balso moteriškė.
- Čia! - rėkė ji. - Atvažiuokite, nes partrenkė žmogų.
- Kur?
- Skersgatvy, prie parko, - ji daugiau negalėjo nieko sakyti, nes jai smarkiai nudiegė pilvą.
Telefonas iškrito iš rankų.
- Augustai, tuoj atvažiuos tavęs paimti, - ji paėmė jo ranką.
- Liucija, - jis lėtai atmerkė akis. - Ar tau viskas gerai?
- Ačiū Dievui tu gyvas.
- Tu sužeista.
- Nesvarbu.
- Aš labai dėl visko atsiprašau.
- Ššš, - ji pridėjo pirštą jam prie lūpų.
Jis paėmė jos ranka ir bandė suspausti, bet ne kas gavosi. Liucija atsigulė šalia Augusto ir verkė.
- Viskas bus gerai.
Bet Augustas jau nebeatsakė.
Liucija irgi nebeturėjo jėgų daugiau kalbėti.
Ji tik gulėjo ir leido maišytis dviejų žmonių kraujui.
Ir kas jai buvo galvoje, kad laikėsi įsikibusi Roberto? Jai gerai ir taip, vienai, laisvai, nevaržomai. Dabar jai tikrai niekas neįsakinės ir nevadovaus.
Liucija namo ėjo pro parkelį, todėl jame atsisėdo ant suoliuko ir pradėjo galvoti. Ji vėl pradės piešti. Rytoj apsilankys pas Henriką ir prašysis, kad ją priimtų atgal. Ji nebeis į visus tuos vakarėlius, tik tam, kad užsimirštų. Ji ten tik tada, kai norės. Nuo šiol ji tikrai gyvens kaip reikiant. Norės liūdės, verks, pyks, džiaugsis. bet ji bus laisva.
Ji dar kartą giliai įkvėpė ir užsimerkė. Kaip gera jausti šaltą vėją, gaivą. Liucija galėtų taip sėdėti kad ir visą naktį. Liucija kimiai sukosėjo ir atsisegė rankinę pažiūrėti kiek valandų.Skyriuje, kuriame ji paprastai laiko telefoną, jo nebuvo. Ji pažiūrėjo dar atidžiau, bet nerado. Paskui ji pradėjo segioti kitus užtrauktukus, bet jo nėra. Liusi atsistojo ir pradėjo tikrinti savo palto, megztinio kišenes. Nieko.
- Reikia eiti, nes pasiges dar, - nusižiovaujo Liusi ir pasitaisė kepurę.
Lėtais žingsniais ji pajudėjo namų link. Tyra giedra naktis, menkai apšviesto gatvės. Todėl matėsi ir žvaigždės danguje. Jų kaip niekada šią naktį daug. O Liucijos žvilgsnį patraukė viena, ryškesnė žvaigždė, kuri tarsi kažką norėjo pasakyti Liucijai. Bet Liusi ja sugebėjo tik gėrėtis.
Ji jau buvo netoli išėjimo iš parko, netrukus ji turėjo pasukti į vieną pagrindinių gatvių, kur ji jaustųsi saugesnė. Bet staiga ji išgirdo juoką tolumoje. Išgirdo du grėsmingus vyriškus balsus, kurie privertė Liusi jaustis kiek nejaukiai.
"Jie turbūt girti" galvojo ji ir paspartino žingsnį. Juokas dingo. Vėl tyla. Vėl ji pajuto vėją ir kiek apsiramino. Prie pat išėjimo išgirdo ji iš netoliese esančio klubo išeinančių žmonių balsus ir šūkavimus.
- Šitie negrėsmingi, - sušnabždėjo ji.
Ta studentų grupelė, kurie išėjo iš to klubo gal ir negrėsmingi, bet juk naktį ne ji viena ir ne tik jie mėgsta pasivaikščiojimus. Staiga Liucija išgirdo žingsnius jai už nugaros. Vieno žmogaus žingsnius, grėsmingus, neritmingus. Liusi sustojo. Žingsniai už jos irgi liovėsi. Ji pajudėjo. Kažkas irgi žengė žingsnį. Galiausiai Liusi susikaupė ir atsisuko.
- O ką veiki taip vėlai naktį? - paklausė vaikinas, apsivyniojęs šaliką ant veido.
Liucija krūptelėjo, bet tučtuojau atsisuko atgal, kad pabėgtų.
- Neskubėk gi taip, - tarė kitas balsas.
Liucija sustojo ištikta šoko. Ji nebežinojo ką daryti. Iš dviejų pusių ją apsuko du nežinia ko norintys žmonės.
- Ko tokia nedrąsi šita mergaitė... - vienas pradėjo lėtai artėti. - Naktį viena vaikščioti tai išdrįsai, tai dabar bent jau parodyk, kur išgaravo toji drąsa.
Iš jų lūpų pasigirdo šiurkštus juokas.
- Aš ... aš, - pradėjo sutrikusi Liusi. - Imkit rankinę, - ji numetė ją link vieno iš plėšikų.
- Džiugu, kad mergaitė tokia supratinga, - tarė tas vyras su šaliku.
- Tai aš gal jau ir eisiu, - Liucija lėtai pajudėjo išėjimo iš parko link.
- O kur tu skubi? - vaikinas, kuris buvo užtvėręs jos kelią, staiga ją sustabdė. - Pabendraukim.
- Aš jau pakankamai prisibendravau.
- Džoni, - kreipėsi vyras, kuris laikė Liuciją į draugą. - Ar leisim damai vienai eiti gatve?
- Turbūt, kad ne, - tarė vyras su šaliku.
Jis priėjo prie draugo ir Liucijos. Ir jie visi trys pajudėjo iš parko. Liucija mintyse nusprendė, kad išėjus į gatvę pradės rėkti. Juk kažkas ją išgirs. Tačiau vos tik jie išėjo į gatvę, pasuko nuošalaus skersgatvio link.
- Padėkit!! Kas nors, prašau!!! - pradėjo rėkti Liusi.
- Tavimi dėtas patylėčiau, - sušnabždėjo vaikinas vardu Džonis ir Liucija sau prie šono pajuto šį tą aštraus.
Ji žvilgtelėjo. Prie pilvo sublizgėjo išlankstomas peilis.
Liusi nurijo seiles ir stengėsi ramiai eiti gatve... Tačiau vaizdas akyse pradėjo lietis, akyse prisikaupė ašarų.
Augustas ėjo iš dar vieno vakarėlio. Dar vieno puikaus, bet jam nenusisekusio vakarėlio. Jis ir vėl pradėjo maišyti tos brunetės. O gal ji buvo šatenė vardą. Koks jis buvo? Šeron? O gal Kerol? Bet ne tai svarbiausia. Jam ir vėl sutrukdė Liucija. Kada jis išmes ją iš galvos? Kada jis vėl gyvens kaip nevaržomas ir laisvas žmogus? Jis to nežinojo. Tačiau tikėjosi, kad tai įvyks greitai. Einant namo silpnai apšviesta gatve, jis giliai įkvėpė, kaip mėgdavo daryti Liucija, ir pažvelgė į dangų. Jos toks giedras ir tyras. Ir jame tiek daug žvaigždžių. Ypač jo dėmesį patraukė viena iš jų, ryškesnė, didesnė. Ji tarsi kažką sakė, bet Augustas sugebėjo tiktai grožėtis ja. Jis pažvelgė į laikrodį. Pusė keturių nakties. Vakarėlis ten dar įsisiautėja, o jis žygiuoja namo. Augustas praeina parko vartus ir dairosi po parduotuvių vitrinas. Jis atsiminė, kaip Liucijai pirko suknelę iš vienos iš šių parduotuvių.
- Padėkit!! Kas nors, prašau!!! - Augustas išgirdo moterišką balsą.
Jis sustojo paklausyti, gal dar išgirs. Bet nieko. Toliau gatvė ir vėl skendėjo tyloje.
Tačiau jį ir toliau kankino neramus jausmas. Tas balsas. Jis toks pažįstamas. Augustas pradėjo skubėti ton pusėn, kur lyg ir išgirdo šauksmą. ir jis neklydo. Už vieno pastato kampo prie sienos buvo priremta Liucija. Jos paltas mėtėsi vidury gatvės. O prie jos stovėjo du vyrai, vienas ją laikė, o kitas lėtai prie jos artėjo.
- Liucija! - sušuko Augustas bėgdamas per gatvę link jos.
Liucija atsisuko. Ji pamatė jį, bėgantį link jos. Ji išgirdo tolumoje garsą muziką, kuri vis labiau garsėjo ir garsėjo. Ji tik pamatė šviesas, už vairo įkaušusį vaikiną ir Augustą į kurį važiavo ta mašina.
- Augustai! - sužviegė ji.
Jis atsisuko ir pamatė tik akinančią šviesą.
Liusi susigūžė, pamačiusi, kaip Augustas atsiduria prie automobilio lango, paskui verčiasi ore ir tada krenta ant kieto, šalto asfalto.
Ji nė nepajuto, kaip šalia jos stovėjęs vyras iš išgąsčio suvarė peilį jai į šoną.
- ką tu padarei? - girdėjo ji padrikus sakinius.
- Bėgam! - sušuko kitas.
Liucija negalėjo pajudėti. Ji stovėjo sustingdyta baimės ir žiūrėjo į Augusta, gulintį vidury gatvės. Jai pradėjo džiūti burna ir tik po kelių akimirkų ji pajuto, kad dreba. Dreba iš baimės. Ji pažvelgė į savo ranką ir pamatė žaizdą pilve. Jos drabužiais smarkiai tekėjo kraujas. Drebančia ranka, ji suspaudė žaizdą ir nuskubėjo prie jo.
- Augustai? - užkimusiu balsu tarė ji.
Liusi atsiklaupė prie jo ir pradėjo glostyti jo plaukus iškraujuodma juos.
- Atsimerk, prašau, - verkė ji.
Galiausiai ji pradėjo ieškoti rankinės, bet jos nebuvo. Tada ji pradėjo ieškoti jo kišenėse. Drebančiomis rankomis ji surinko greitosios numerį.
- Atvažiuokit, - verkdama liepė ji.
- Ramiai, panele. Kas atsitiko? - klausa ramaus balso moteriškė.
- Čia! - rėkė ji. - Atvažiuokite, nes partrenkė žmogų.
- Kur?
- Skersgatvy, prie parko, - ji daugiau negalėjo nieko sakyti, nes jai smarkiai nudiegė pilvą.
Telefonas iškrito iš rankų.
- Augustai, tuoj atvažiuos tavęs paimti, - ji paėmė jo ranką.
- Liucija, - jis lėtai atmerkė akis. - Ar tau viskas gerai?
- Ačiū Dievui tu gyvas.
- Tu sužeista.
- Nesvarbu.
- Aš labai dėl visko atsiprašau.
- Ššš, - ji pridėjo pirštą jam prie lūpų.
Jis paėmė jos ranka ir bandė suspausti, bet ne kas gavosi. Liucija atsigulė šalia Augusto ir verkė.
- Viskas bus gerai.
Bet Augustas jau nebeatsakė.
Liucija irgi nebeturėjo jėgų daugiau kalbėti.
Ji tik gulėjo ir leido maišytis dviejų žmonių kraujui.
2010 m. gruodžio 27 d., pirmadienis
Neišvengiama tiesa
Po naktinio klubo atidarymo, na tiksliau Liucijos akimirkos malonumo, spraga tarp jos ir Roberto dar labiau padidėjo. Tą vakarą, kai ji grįžo atgal į pastatą, su Robertu nieko beveik nebekalbėjo. Jis sėdėjo susimąstęs ir retkarčiais pratardavo vieną kitą žodelį. Liucija irgi nebedegė noru būti su juo. Ji gyveno neseniai patirtomis nuostabiomis akimirkomis. Ji vis dar jautė jo kvapą, jo širdies plakimą, jo lūpų skonį. Ji jautė jo šilumą ir jėgą.
Bet vis tik teko grįžti į realybę. Jau kitą dieną ji tas nuostabias mintis skandino minčių jūroje, bet jai vargiai sekėsi. Robertas jai nepadėjo. Seniau bent kiek prablaškydavo, o dabar jis kaip žemę praradęs.
Vis tik Liucija tvirtai nusprendė pasirinkti Robertą. Ji prie jo jau beveik priprato. O dar vienų pokyčių jai mažiausiai reikėjo. Kitos dienos vakarą, kai ji susidėliojo mintis ir paslėpė tai, ko nereikia, paskambino ir pakvietė Robertą susitikti. Jis sutiko. Nes turbūt irgi buvo pasiryžęs užmiršti, kas buvo, ir pradėti viską iš naujo. Tik jis ir Liucija. Jokio Augusto, jokių bėdų.
- Labas, - tarė Liusi ir apkabino Robertą, kai ji įžengė į didelį tuščia seną namą, kuriame gyveno jos vaikinas. Jiems pasisekė, kad naktį daugiau nieko nebus, nes kiti išvyko į dar vieną vakarėlį, O Lukas bus pas Skarlet.
- Sveika, - tarė Robertas, nusišypsojęs per prievartą.
Jie užsisakė picų, gaminosi kokteilius. Pramogavo: žiūrėjo filmus, valgė, gėrė, daug kalėjosi, juokavo (nors tie juokai dažniausiai būdavo nejuokingi). Viskas atrodė neblogai. Viskas ir buvo gerai. Viskas buvo tiesiog puiku. Tik viena problemėlė, Liucija lygino kiekvieną smulkmenėlę su Augustu. Picą Augustas valgo gabalais, o Robertas su peiliu ir šakute. Tai erzino Liuciją. Juk tai tik pica! Roberto muzika irgi jai nepatiko. Jis klausėsi tokių saldžių, nuobodžių dainų, o Augustas..... Liucija nusijuokė, prisiminusi, kaip Augustas surijo bisus jos blynelius su šokoladu. O Robertas suvalgė kelis ir sako, kad tai nesotu ir pasiėmė lazaniją. Augutas mėgo kvailioti. Ko tik jie neprisigalvodavo... Kaip jis kalbėjosi su kitais, kad tik pradžiugintų ją. O Robertas... Jis nieko panašaus nesugeba. Augustas.... O jėtau... Augustas... Jis tiesiog kitoks. Jis Liucijos...
Liucija grįžo iš prisiminimų, kai per filmą surėkė viena moteris. Augustas nejungdavo siaubo filmų tik tam, kad priartėtų. Jie žiūrėdavo rimtus filmus... Ir kartais komedijas. Geras komedijas.
Liusi pajuto, kaip Roberto ranka atsidūrė ant jos pečių.
Dar vienas "baisus" epizodas filme.
- Nebijai?
Ne. Ji nebijo. Ji tik nori greičiau eiti miegoti.
- Šiek tiek, - tarė ji. Mat reikia taisyti padėtį.
Jis vėl įniko žiūrėti filmą. Tą pigų šlamštą. Liucija atsisuko Į Robertą ir stebėjo jį, susikaupusį. Jis atrodė juokingai. Šiek tiek pražiotos lūpos, ranka ant pilvo, tuščias akių žvilgsnis. O Augustas.... Gana to Augusto.
Liusi nesusilaikė ir nusišypsojo.
- Kas yra? - apklausė jis, išsilaisvindamas iš tokios pozos.
- Nieko. Tiesiog juokingai atrodei.
- Oi tu, - nusišypsojo ir jis ir pasilenkė virš Liusi.
Jis pradėjo švelniai glostyti jos plaukus, paskui jos veidą, kaklą. Tuomet įsijungė ir Roberto lūpos. Liucija taip pat neatsiliko.
Padėtis pradėjo taisytis. Iki tam tikro momento.
Jie vis labiau drąsėjo. Filmas nuriedėjo į antrą planą, o gal išvis jo nebeliko. Liko tik jie du: Liucija ir Robertas. Staiga ji pajuto, kad gavo šiek tiek gaivos. Ji giliai įkvėpė, atmerkė savo akis ir pamatė, kad Robertas pradėjo rengtis.
Liucija staigiai atsistojo ir pasuko link išėjimo iš kambario.
- Kur eini? - paklausė sustojęs Robertas.
- O jeigu kas grįš ir ras taip mus...
- Koks skirtumas. Be to niekas negrįš. Būk rami, - tarė jis artėdamas prie jos.
- Bet jeigu... - ji nerado žodžių tinkamų pasiteisinimui. Žodžiai jos kišenėje tarsi baigėsi. Išsieikvojo.
Ji pakėlė išsigandusias akis į Robertą. Jis atrodė susinervinęs ir įpykęs.
- Liucija, nieko gi nenutiks, niekas neateis....
- Taip, bet...
- Bet aš ne Augustas? - pratrūko jis. - Dieve, kuo jis tave taip traukia? Gražus? Linksmas? Kuo? Jis tuščiagalvis žmogus. Tuščia pas jį galvoje. Aš ne Augustas ir toks nebūsiu. Kaip tu nesupranti!
- Aš nenoriu, kad tu būtum kaip jis. Nekišk jo į mūsų reikalus. Užmiršk. Jo nėra.
- Užmiršti. Gal ir atleisti? Jis sugadino tavo gyvenimą. Tu vos per jį ten nesušalai. Kažin kas būtų buvę, jei nebūčiau radęs tavęs.
- Ko tu už jo užsikabinai? - suriko Liucija. - Pamirš. Jis praeitis. Tu puikiai žinojai, koks jis man svarbus Puikiai viską žinojai. Žinojai, kur lendi.
- Bet nemaniau, kad atsiradus menkiausiai progai, pulsi jam į glėbį. Nemaniau, kad man už nugaros tu toliau su juo susitikinėsi.
- Ką? Nejau tu...
- Mačiau. Tu nė neįsivaizduoji, kaip gražiai atrodė mano mergina su kitu. Su kažkokiu mergišiu. Vaizdas toks, kad jūs su klijais suklijuoti!
- Taip nutiko netyčia. Manai, kad aš dėl to nesigailiu?
- Manau, kad ne. Tau gera kitus skaudinti. Tau gera kitus žeminti. Tu manai, kad tu čia svarbiausia, labiausiai nuskriausta. Žinok, pasaulyje yra daugybė žmonių, kurie neturi mamos, kurie palaidojo visus gimines. Yra žmonių...
- Ir manai, kad jis visi laimingi vaikšto, kad neteko mamos? Tavo nuomone aš turiu šokinėti iš laimės? Tu manai, kad aš vaidinu. Tu nė neįsivaizduoji, kaip man iš tikro buvo sunku. Tu nieko nenutuoki. Begėdis, niekše, - tarė Liucija stipriai alsuodama. - Man bloga čia būti ir tavęs klausyti. Kaip aš anksčiau nemačiau, kad tu pavydo ir pagiežos prisipumpavęs žmogus?
- Manai, kad aš pavydžiu? Tikrai ne. Augustas man tuščia vieta. Tikriausiai ir tu nuo šiol būsi tuščia vieta.
- Tu man irgi. Ir ką aš sau galvojau prasidėdama su tavimi? Mes du skirtingi žmonės. Man nepatinka tavyje paprasti dalykai. Tu ne taip valgai, ne tuos filmus žiūri, ne tą muziką klausai. tu visai kitoks...
- Nei Augustas?
- Taip.Bus geriau jei iš čia eisiu, - jau ramiau tarė Liucija ir nubėgo į apačią rengtis palto ir autis batų.
Ji išgirdo, kaip paskui ją lėtais žingsniais liptais žemyn lipo Robertas.
- Aš maniau, kad tu stipresnė, tvirtesnė. Kad tu gali pasirinkti teisingą kelią? Bet tave kaip ir kitas traukia tušti dalykai. Tave apžavi blizgučiai ir "ypatingas" gyvenimas. Aš tau mat per prastas.
- Galvok ką norsi, - tarė Liucija, atsistojo, užsirišusi batą, ir nuskubėjo prie durų.
- Palauk! Kur tu eini! - sušuko Robertas. - Naktis dabar.
- O man nusispjauti! Grįžk žiūrėti savo siaubiako ir nepridėk į kelnes, - tarė ji ir nuskubėjo menkai apšviesta gatve.
Robertas užtrenkė duris ir suglumęs atsisėdo ant žemės. Ir ką jis padarė? Jis tiek stengėsi dėl Liucijos. O dabar tik mažas minčių proveržis ir viskas sugadinta. Viskas sunaikinta. Liucija staiga jam nutolo ir tapo ranka nebepasiekiama svajonė. Bet, kita vertus, kiek jis galėjo stebėti, kiek jis galėjo dar kentėti žiūrėdamas, kaip Liusi kiekvieną akimirką skrajoja vis kažkur kitur. Kiek jis galėjo kentėti jausmadamas, kad kiekviename žingsnyje Liusi jį lygina su juo. Robertas giliai atsiduso, atsistojo ir nuėjo į varą pasiimti šio to stipresnio.
Tuo tarpu miestu vidury nakties žygiavo drąsi, savimi, pasitikinti mergina, kuri pagaliau nutrūko nuo pavadėlio ir kuri pagaliau nusprendė pajusti gyvenimo skonį. Tik... Visi žino, kad naktį išlenda visi blogiukai.. Visi pavojai... Ir tas drąsumas gali bet kurią akimirką išnykti silpnai apšviestoje gatvėje.
Visi žino, kad mergaitėms vienoms pavojinga vaikščioti naktį vienoms.
Bet vis tik teko grįžti į realybę. Jau kitą dieną ji tas nuostabias mintis skandino minčių jūroje, bet jai vargiai sekėsi. Robertas jai nepadėjo. Seniau bent kiek prablaškydavo, o dabar jis kaip žemę praradęs.
Vis tik Liucija tvirtai nusprendė pasirinkti Robertą. Ji prie jo jau beveik priprato. O dar vienų pokyčių jai mažiausiai reikėjo. Kitos dienos vakarą, kai ji susidėliojo mintis ir paslėpė tai, ko nereikia, paskambino ir pakvietė Robertą susitikti. Jis sutiko. Nes turbūt irgi buvo pasiryžęs užmiršti, kas buvo, ir pradėti viską iš naujo. Tik jis ir Liucija. Jokio Augusto, jokių bėdų.
- Labas, - tarė Liusi ir apkabino Robertą, kai ji įžengė į didelį tuščia seną namą, kuriame gyveno jos vaikinas. Jiems pasisekė, kad naktį daugiau nieko nebus, nes kiti išvyko į dar vieną vakarėlį, O Lukas bus pas Skarlet.
- Sveika, - tarė Robertas, nusišypsojęs per prievartą.
Jie užsisakė picų, gaminosi kokteilius. Pramogavo: žiūrėjo filmus, valgė, gėrė, daug kalėjosi, juokavo (nors tie juokai dažniausiai būdavo nejuokingi). Viskas atrodė neblogai. Viskas ir buvo gerai. Viskas buvo tiesiog puiku. Tik viena problemėlė, Liucija lygino kiekvieną smulkmenėlę su Augustu. Picą Augustas valgo gabalais, o Robertas su peiliu ir šakute. Tai erzino Liuciją. Juk tai tik pica! Roberto muzika irgi jai nepatiko. Jis klausėsi tokių saldžių, nuobodžių dainų, o Augustas..... Liucija nusijuokė, prisiminusi, kaip Augustas surijo bisus jos blynelius su šokoladu. O Robertas suvalgė kelis ir sako, kad tai nesotu ir pasiėmė lazaniją. Augutas mėgo kvailioti. Ko tik jie neprisigalvodavo... Kaip jis kalbėjosi su kitais, kad tik pradžiugintų ją. O Robertas... Jis nieko panašaus nesugeba. Augustas.... O jėtau... Augustas... Jis tiesiog kitoks. Jis Liucijos...
Liucija grįžo iš prisiminimų, kai per filmą surėkė viena moteris. Augustas nejungdavo siaubo filmų tik tam, kad priartėtų. Jie žiūrėdavo rimtus filmus... Ir kartais komedijas. Geras komedijas.
Liusi pajuto, kaip Roberto ranka atsidūrė ant jos pečių.
Dar vienas "baisus" epizodas filme.
- Nebijai?
Ne. Ji nebijo. Ji tik nori greičiau eiti miegoti.
- Šiek tiek, - tarė ji. Mat reikia taisyti padėtį.
Jis vėl įniko žiūrėti filmą. Tą pigų šlamštą. Liucija atsisuko Į Robertą ir stebėjo jį, susikaupusį. Jis atrodė juokingai. Šiek tiek pražiotos lūpos, ranka ant pilvo, tuščias akių žvilgsnis. O Augustas.... Gana to Augusto.
Liusi nesusilaikė ir nusišypsojo.
- Kas yra? - apklausė jis, išsilaisvindamas iš tokios pozos.
- Nieko. Tiesiog juokingai atrodei.
- Oi tu, - nusišypsojo ir jis ir pasilenkė virš Liusi.
Jis pradėjo švelniai glostyti jos plaukus, paskui jos veidą, kaklą. Tuomet įsijungė ir Roberto lūpos. Liucija taip pat neatsiliko.
Padėtis pradėjo taisytis. Iki tam tikro momento.
Jie vis labiau drąsėjo. Filmas nuriedėjo į antrą planą, o gal išvis jo nebeliko. Liko tik jie du: Liucija ir Robertas. Staiga ji pajuto, kad gavo šiek tiek gaivos. Ji giliai įkvėpė, atmerkė savo akis ir pamatė, kad Robertas pradėjo rengtis.
Liucija staigiai atsistojo ir pasuko link išėjimo iš kambario.
- Kur eini? - paklausė sustojęs Robertas.
- O jeigu kas grįš ir ras taip mus...
- Koks skirtumas. Be to niekas negrįš. Būk rami, - tarė jis artėdamas prie jos.
- Bet jeigu... - ji nerado žodžių tinkamų pasiteisinimui. Žodžiai jos kišenėje tarsi baigėsi. Išsieikvojo.
Ji pakėlė išsigandusias akis į Robertą. Jis atrodė susinervinęs ir įpykęs.
- Liucija, nieko gi nenutiks, niekas neateis....
- Taip, bet...
- Bet aš ne Augustas? - pratrūko jis. - Dieve, kuo jis tave taip traukia? Gražus? Linksmas? Kuo? Jis tuščiagalvis žmogus. Tuščia pas jį galvoje. Aš ne Augustas ir toks nebūsiu. Kaip tu nesupranti!
- Aš nenoriu, kad tu būtum kaip jis. Nekišk jo į mūsų reikalus. Užmiršk. Jo nėra.
- Užmiršti. Gal ir atleisti? Jis sugadino tavo gyvenimą. Tu vos per jį ten nesušalai. Kažin kas būtų buvę, jei nebūčiau radęs tavęs.
- Ko tu už jo užsikabinai? - suriko Liucija. - Pamirš. Jis praeitis. Tu puikiai žinojai, koks jis man svarbus Puikiai viską žinojai. Žinojai, kur lendi.
- Bet nemaniau, kad atsiradus menkiausiai progai, pulsi jam į glėbį. Nemaniau, kad man už nugaros tu toliau su juo susitikinėsi.
- Ką? Nejau tu...
- Mačiau. Tu nė neįsivaizduoji, kaip gražiai atrodė mano mergina su kitu. Su kažkokiu mergišiu. Vaizdas toks, kad jūs su klijais suklijuoti!
- Taip nutiko netyčia. Manai, kad aš dėl to nesigailiu?
- Manau, kad ne. Tau gera kitus skaudinti. Tau gera kitus žeminti. Tu manai, kad tu čia svarbiausia, labiausiai nuskriausta. Žinok, pasaulyje yra daugybė žmonių, kurie neturi mamos, kurie palaidojo visus gimines. Yra žmonių...
- Ir manai, kad jis visi laimingi vaikšto, kad neteko mamos? Tavo nuomone aš turiu šokinėti iš laimės? Tu manai, kad aš vaidinu. Tu nė neįsivaizduoji, kaip man iš tikro buvo sunku. Tu nieko nenutuoki. Begėdis, niekše, - tarė Liucija stipriai alsuodama. - Man bloga čia būti ir tavęs klausyti. Kaip aš anksčiau nemačiau, kad tu pavydo ir pagiežos prisipumpavęs žmogus?
- Manai, kad aš pavydžiu? Tikrai ne. Augustas man tuščia vieta. Tikriausiai ir tu nuo šiol būsi tuščia vieta.
- Tu man irgi. Ir ką aš sau galvojau prasidėdama su tavimi? Mes du skirtingi žmonės. Man nepatinka tavyje paprasti dalykai. Tu ne taip valgai, ne tuos filmus žiūri, ne tą muziką klausai. tu visai kitoks...
- Nei Augustas?
- Taip.Bus geriau jei iš čia eisiu, - jau ramiau tarė Liucija ir nubėgo į apačią rengtis palto ir autis batų.
Ji išgirdo, kaip paskui ją lėtais žingsniais liptais žemyn lipo Robertas.
- Aš maniau, kad tu stipresnė, tvirtesnė. Kad tu gali pasirinkti teisingą kelią? Bet tave kaip ir kitas traukia tušti dalykai. Tave apžavi blizgučiai ir "ypatingas" gyvenimas. Aš tau mat per prastas.
- Galvok ką norsi, - tarė Liucija, atsistojo, užsirišusi batą, ir nuskubėjo prie durų.
- Palauk! Kur tu eini! - sušuko Robertas. - Naktis dabar.
- O man nusispjauti! Grįžk žiūrėti savo siaubiako ir nepridėk į kelnes, - tarė ji ir nuskubėjo menkai apšviesta gatve.
Robertas užtrenkė duris ir suglumęs atsisėdo ant žemės. Ir ką jis padarė? Jis tiek stengėsi dėl Liucijos. O dabar tik mažas minčių proveržis ir viskas sugadinta. Viskas sunaikinta. Liucija staiga jam nutolo ir tapo ranka nebepasiekiama svajonė. Bet, kita vertus, kiek jis galėjo stebėti, kiek jis galėjo dar kentėti žiūrėdamas, kaip Liusi kiekvieną akimirką skrajoja vis kažkur kitur. Kiek jis galėjo kentėti jausmadamas, kad kiekviename žingsnyje Liusi jį lygina su juo. Robertas giliai atsiduso, atsistojo ir nuėjo į varą pasiimti šio to stipresnio.
Tuo tarpu miestu vidury nakties žygiavo drąsi, savimi, pasitikinti mergina, kuri pagaliau nutrūko nuo pavadėlio ir kuri pagaliau nusprendė pajusti gyvenimo skonį. Tik... Visi žino, kad naktį išlenda visi blogiukai.. Visi pavojai... Ir tas drąsumas gali bet kurią akimirką išnykti silpnai apšviestoje gatvėje.
Visi žino, kad mergaitėms vienoms pavojinga vaikščioti naktį vienoms.
2010 m. gruodžio 26 d., sekmadienis
Akimirkos malonumai
Savaitė, antra, dar kita... Mėnuo. Mėnuo nevaržomo ir laisvo gyvenimo be rūpesčių. Lygiai kaip norėjo Liucija. Ji turi viską: draugų, pramogų ir pinigų. O svarbiausia, kad ji turi ir vaikiną. Ar gali būti geriau? Tikriausiai kad ne. Robertas tikrai šaunus vaikinas. Jis rūpestingas, atidus, įžvalgus, yra linksmas (nors Liucija retai supranta jo juokus).
- Na gal jo humoro jausmas ir ne kaip Au..., - nebaigė sakinio Liucija, kuri sėdėjo prie savo tualetinio staliuko ir stebėjo save veidrodyje.
Jos skruostai įgavo spalvą. Akys jau neberaudonija nuo ašarų. Ji yra gan linksma ir... patenkinta savo nauju gyvenimu. Dar truputis laiko ir ji jau kitaip jo nebeįsivaizduos. Jos akys taip pat nebėra tokios... Bejausmės.
- Jos jau žiba, - vėl tarė Liucija.
Tačiau giliai širdyje, pačiame kampelyje buvo uždarytas vienas didelis skausmas, kuris jai vis barbeno į dureles ir kėsinosi išlysti. Liucija giliai atsiduso...
Tuo tarpu kitame pastate vienas vaikinas taip pat mąstė apie mėnesio pokyčius. Jis buvo atsidaręs drabužių spintą ir ieškojo, ką apsirengti vakarui. Naujo klubo atidarymas - puikus žingsnis į priekį, grįžtant į senąjį gyvenimą. Augustą galima sakyti pripažino senieji draugai. Jis vėl kompanijos siela. Nors kai kurie jį smerkia, kad jis atsisakė to šlamšto.
- Tačiau juk tai netrukdo linksmintis. - tyliai tarė jis.
Iš spintos jis ištraukė moterišką palaidinę.
- Kažin kuri čia paliko, - mąstė jis.
Tada jam pradėjo drebėti rankos. Jis giliai įkvėpė jos kvapo ir atsiminė žmogų, kurį derėtų užmiršti. Jis greitai tą palaidinę paslėpė giliausiame kampelyje. Liucija dabar jam neturi gadinti nuotaikos. Šiandien jam tikrai išeis susirasti šį tą geriau už ją.
Jis išsirinko naujus marškinius ir senus džinsus. Numetė juos ant lovos ir nuskubėjo į vonios kambary.
- METAS AKIMIRKOS MALONUMAMS, - tarė du linksmintis pasiryžę žmonės ir įniko toliau ruoštis naujo klubo atidarymui.
Į klubą plūdo daugybė žmonių. Retas kuris neina į tokio klubo atidarymą. O tokių, kurie nežino apie šį klubą visai nedaug. Čia geriausi didžėjai, geriausia muzika, geriausia aplinka. Žmogus čia yra su draugais, bet kartu ir atskirai. Čia kitas pasaulis. Čia naktinis pasaulis, kur visi susirenka pabėgti nuo rutinos ir gyvenimo vargų. Tik, deja, tas vargas irgi gali ateiti ir bandyti užsimiršti.
- Kaip jums čia? - paklausė Lukas draugų. - Vos gavau mums čia galimybę ateiti per patį atidarymą.
- Man patinka, - nusišypsojo Liusi. - Dabar tai pasilinksminsim.
- O beje, kur Robertas?
- Jam paskaita. Prisijungs vėliau.
- Aš eisiu nupirkti ko nors išgerti, - tarė Deividas.
- Man nepirk, - tarė Liusi. Aš čia pavaikštinėsiu. Apžiūrėsiu.
- Ok.
- Mes palauksim jūsų čia, - tarė Skarlet ir atsisėdo su Luku prie savo stalo.
- O kur Rouz? - klausia Deividas.
- Jai... Nežinau, - nusistebėjo Skarlet. - Paskambinsiu jai.
Liusi ilgiau nebeklausė, ką kalba kiti. Jis šokdama pradėjo brautis pro žmonių minią. Tik ji nežinojo kur. Judėjo, kad tik tam, kad judėtų. Ji jautėsi laiminga, nes garsi muzika jai iš galvos išmuša jo mintis. Netrukus ji taip įsijaučia į muziką, kad nebemato nieko aplinkui. Šviesos, muzika, žmonės, kvapai ją maloniai apsvaigino ir ji atsipalaidavo.
- Oj, - ji sutriko, kai atsitrenkė į kitą žmogų. - Atsiprašau, - ir besišypsodama ji pakėlė akis. - Robertai! Kaip gera tave matysi.
- Sveika, mažute, - nusišypsojo jis ir ją pabučiavo.
Niekas į tą bučinį nekreipė dėmesio, išskyrus vieną žmogų, kuris sėdėjo ant sofutės, apsikabinęs liekną moters figūrą.
- Einam pašokti? - tarė Augustas tai merginai. Ji tikrai nenorėjo leisti tam gniutului gerklėje išplisti visu kūnu.
Mergina linktelėjo galvą ir jie pasuko link šokių aikštelės.
Po šokio karu Liucija netikėtai pamatė jį su peroksidine blondine. Jai sugniaužė kvapą, pradėjo tankiau plakti širdis Ne... Kodėl ji turi leisti kažkokiam... žmogui gadinti jai malonumą.?
- Robertai, einam nusipirkti ko nors išgerti?
- Gerai, - tarė jis ir apkabinęs ją per liemenį nuvedė link baro.
Bėgo laikas. Vieną dainą, keitė kita daina, vieną šokį, keitė kitas šokis, viena taurė keitė kitą taurę. Vienas žaibiškas žvilgsnis keitė kitą. Abi pusės stengsis kuo labiau pasilinksminti. O kodėl jiems turi nuotaiką gadinti kažkoks pašalietis? Na gerai... Tie Augustas, tiek Liucija sau melavo. Jie tenorėjo įrodyti vienas kitam, kad jie be galo laimingi ir jiems nereikia vienas kito. Po kelių valandų Liucija sėdėjo Robertui ant kelių ir jie ramiai kalbėjosi. Liucija jau nebegalėjo daugiau pajudėti, kai tiek prigėrė.
- Robertai, nueisiu į tualetą, - tarė ji. - Reikia kiek nors atsigaivinti.
- Gerai, palydėsiu.
- Ne! Nereikia. Dar galiu ir pati.
Liucija atsistojo ir atsargiai pajudėjo link tualetų. Tačiau juose taip pat buvo tas blizgesys, girdėjosi ta muziką. Trūko oro. Liusi iš tualeto nuskubėjo į lauką. Ji perėjo į kitą gatvės pusę, kur buvo suoliukas ir atsisėdo. Ji giliai įkvėpė ir iškvėpė. Daugiau tokių lenktynių su Augustu ji neištvers. Reikia jai judėti namo. Ji atsirėmė į atlošą, susikėlė kojas ant suoliuko ir užsimerkė.
Truputį pasėdės, praeis blogumas ir pasakys Robertui, kad jau metas eiti.
- Erika, - tarė Augustas.
- Aš Elisa.
- O taip... Selisa... Ne.. Elisa, tu gali čia pabūti. Aš dar ateisiu, tik einu į lauką parūkyti.
- Gerai, - nusišypsojo ji.
Augustas žinojo, kad negrįš. Jam jau čia nebegera, kai pastoviai jo kelyje painiojasi ji. Ir dar kai ji su tuo.. Robertu... Vis tik Augustas padėjo ant stalo keletą riebių banknotų ir išėjo. Lauke jis niekur nesidairė, tik pasuko tiesiai už kampo, kur jam pasukus yra artimiausias kelias iki namų. Tik ten jis vos nesusidūrė kaktomuša su ... Liucija.
- Atsiprašau, - tarė ji bandydama praeiti, tačiau abu niekaip negalėjo prasilenkti. Galiausiai abu sustojo. Liucija pakėlė į jį akis. Jos buvo tokios ilgesingos, prašančios, liūdnos.
O Augustą išgąsdino jos raudonos akys. Nejau ji verkė?
- Liucija, - tarė jis ir pradėjo eiti arčiau jos. Jis tikrai nenorėjo, kad ji verktų. Jis vėl pajuto kaltės jausmą. Ta patį, kuris kankino jį ištisus mėnesius. Ji verkia tik dėl jo kaltės.
Liusi sugniaužė kumščius ir nepajudėjo iš vietos. Ji laisvai galėjo pabėgti, lygiai kaip ir galėjo pulti Augustui į glėbį. Bet ji tik stovėjo. Viena.. Tokia silpna ir pažeidžiama. Augustas suėmė jai už rankos ir pradėjo ją glostyti. Sugniaužti pirštai po truputį atsileido. Jos ranka pradėjo šilti.
- Tik neverk, - sušnabždėjo Augustas ir ją apkabino. - Labai prašau tavęs.
- Mhm, - tyliai tarstelėjo ji. Ji negalėjo ko nors sakyti. nes besikaupiančios ašaros jai trukdė. Ji tvardėsi, kad nepravirktų, bet negalėjo. Ji tik priglaudė galvą prie jo krūtinės, kad jaustų jo kūno šilumą.
Augusto rankos ją apglėbė, bet ji negalėjo taip ramiai stovėti. Jis kilstelėjo jos galvą už smakro aukštyn ir ją pabučiavo. Pradžioje nedrąsiai, bet kuo toliau, tuo labiau jie įsiliejo vienas į kitą. Augustas prirėmė ją prie sienos, o ji tik bučiavo jį ir savo rankomis naršė po jo plaukus. O jie abu karu virpėjo iš to proveržio. Jie pasidavė akimirkos malonumui. Trumpam malonumui, kuris tik tą akimirką jiems teikė begalinį džiaugsmą, kuris tenkino jų slapčiausius lūkesčius, bet tuo pačiu ir pranašavo ir dar sunkesnį žaizdų gijimą. Malonumas, kuris atvėrė gilią žaizdą dar vienam, trečiam, žmogui. Žmogui, kuris ėjo ieškoti savo džiaugsmo, bet radęs tą džiaugsmą, smarkiai nusivylė. Žmogui, kuris nusprendė apsimesti, kad tos trumpos malonumo akimirkos ir nebuvo. Tas žmogus tik apsisuko ir grįžo į pastatą, kurio viduje galima užsimiršti ir atsipalaiduoti.
Pro šalį ėjo jaunų žmonių grupelė.
- Ooooo, - tarė vienas vaikinukas iš jos.
- Kokia romantika, - nusijuokė mergina.
Augustas ir Liucija tik tada pajuto ir suprato, ką jie darė.
Grupelė praėjo. Jie vėl liko stovėti dviese.
- Aš dabar turiu vaikiną, - tarė ji. - Būtų geriau, kad jis nieko nežinotų.
- Gerai.
- Dabar pradėjau naują gyvenimą, kuriame su Robertu esu laiminga ir ...
- Ir aš pradėjau naują gyvenimą.
- Tai... Susitarkim. Tai buvo tik
- Akimirkos malonumas, - tarė Augustas ir nuskubėjo į kitą gatvės pusę.
- Na gal jo humoro jausmas ir ne kaip Au..., - nebaigė sakinio Liucija, kuri sėdėjo prie savo tualetinio staliuko ir stebėjo save veidrodyje.
Jos skruostai įgavo spalvą. Akys jau neberaudonija nuo ašarų. Ji yra gan linksma ir... patenkinta savo nauju gyvenimu. Dar truputis laiko ir ji jau kitaip jo nebeįsivaizduos. Jos akys taip pat nebėra tokios... Bejausmės.
- Jos jau žiba, - vėl tarė Liucija.
Tačiau giliai širdyje, pačiame kampelyje buvo uždarytas vienas didelis skausmas, kuris jai vis barbeno į dureles ir kėsinosi išlysti. Liucija giliai atsiduso...
Tuo tarpu kitame pastate vienas vaikinas taip pat mąstė apie mėnesio pokyčius. Jis buvo atsidaręs drabužių spintą ir ieškojo, ką apsirengti vakarui. Naujo klubo atidarymas - puikus žingsnis į priekį, grįžtant į senąjį gyvenimą. Augustą galima sakyti pripažino senieji draugai. Jis vėl kompanijos siela. Nors kai kurie jį smerkia, kad jis atsisakė to šlamšto.
- Tačiau juk tai netrukdo linksmintis. - tyliai tarė jis.
Iš spintos jis ištraukė moterišką palaidinę.
- Kažin kuri čia paliko, - mąstė jis.
Tada jam pradėjo drebėti rankos. Jis giliai įkvėpė jos kvapo ir atsiminė žmogų, kurį derėtų užmiršti. Jis greitai tą palaidinę paslėpė giliausiame kampelyje. Liucija dabar jam neturi gadinti nuotaikos. Šiandien jam tikrai išeis susirasti šį tą geriau už ją.
Jis išsirinko naujus marškinius ir senus džinsus. Numetė juos ant lovos ir nuskubėjo į vonios kambary.
- METAS AKIMIRKOS MALONUMAMS, - tarė du linksmintis pasiryžę žmonės ir įniko toliau ruoštis naujo klubo atidarymui.
Į klubą plūdo daugybė žmonių. Retas kuris neina į tokio klubo atidarymą. O tokių, kurie nežino apie šį klubą visai nedaug. Čia geriausi didžėjai, geriausia muzika, geriausia aplinka. Žmogus čia yra su draugais, bet kartu ir atskirai. Čia kitas pasaulis. Čia naktinis pasaulis, kur visi susirenka pabėgti nuo rutinos ir gyvenimo vargų. Tik, deja, tas vargas irgi gali ateiti ir bandyti užsimiršti.
- Kaip jums čia? - paklausė Lukas draugų. - Vos gavau mums čia galimybę ateiti per patį atidarymą.
- Man patinka, - nusišypsojo Liusi. - Dabar tai pasilinksminsim.
- O beje, kur Robertas?
- Jam paskaita. Prisijungs vėliau.
- Aš eisiu nupirkti ko nors išgerti, - tarė Deividas.
- Man nepirk, - tarė Liusi. Aš čia pavaikštinėsiu. Apžiūrėsiu.
- Ok.
- Mes palauksim jūsų čia, - tarė Skarlet ir atsisėdo su Luku prie savo stalo.
- O kur Rouz? - klausia Deividas.
- Jai... Nežinau, - nusistebėjo Skarlet. - Paskambinsiu jai.
Liusi ilgiau nebeklausė, ką kalba kiti. Jis šokdama pradėjo brautis pro žmonių minią. Tik ji nežinojo kur. Judėjo, kad tik tam, kad judėtų. Ji jautėsi laiminga, nes garsi muzika jai iš galvos išmuša jo mintis. Netrukus ji taip įsijaučia į muziką, kad nebemato nieko aplinkui. Šviesos, muzika, žmonės, kvapai ją maloniai apsvaigino ir ji atsipalaidavo.
- Oj, - ji sutriko, kai atsitrenkė į kitą žmogų. - Atsiprašau, - ir besišypsodama ji pakėlė akis. - Robertai! Kaip gera tave matysi.
- Sveika, mažute, - nusišypsojo jis ir ją pabučiavo.
Niekas į tą bučinį nekreipė dėmesio, išskyrus vieną žmogų, kuris sėdėjo ant sofutės, apsikabinęs liekną moters figūrą.
- Einam pašokti? - tarė Augustas tai merginai. Ji tikrai nenorėjo leisti tam gniutului gerklėje išplisti visu kūnu.
Mergina linktelėjo galvą ir jie pasuko link šokių aikštelės.
Po šokio karu Liucija netikėtai pamatė jį su peroksidine blondine. Jai sugniaužė kvapą, pradėjo tankiau plakti širdis Ne... Kodėl ji turi leisti kažkokiam... žmogui gadinti jai malonumą.?
- Robertai, einam nusipirkti ko nors išgerti?
- Gerai, - tarė jis ir apkabinęs ją per liemenį nuvedė link baro.
Bėgo laikas. Vieną dainą, keitė kita daina, vieną šokį, keitė kitas šokis, viena taurė keitė kitą taurę. Vienas žaibiškas žvilgsnis keitė kitą. Abi pusės stengsis kuo labiau pasilinksminti. O kodėl jiems turi nuotaiką gadinti kažkoks pašalietis? Na gerai... Tie Augustas, tiek Liucija sau melavo. Jie tenorėjo įrodyti vienas kitam, kad jie be galo laimingi ir jiems nereikia vienas kito. Po kelių valandų Liucija sėdėjo Robertui ant kelių ir jie ramiai kalbėjosi. Liucija jau nebegalėjo daugiau pajudėti, kai tiek prigėrė.
- Robertai, nueisiu į tualetą, - tarė ji. - Reikia kiek nors atsigaivinti.
- Gerai, palydėsiu.
- Ne! Nereikia. Dar galiu ir pati.
Liucija atsistojo ir atsargiai pajudėjo link tualetų. Tačiau juose taip pat buvo tas blizgesys, girdėjosi ta muziką. Trūko oro. Liusi iš tualeto nuskubėjo į lauką. Ji perėjo į kitą gatvės pusę, kur buvo suoliukas ir atsisėdo. Ji giliai įkvėpė ir iškvėpė. Daugiau tokių lenktynių su Augustu ji neištvers. Reikia jai judėti namo. Ji atsirėmė į atlošą, susikėlė kojas ant suoliuko ir užsimerkė.
Truputį pasėdės, praeis blogumas ir pasakys Robertui, kad jau metas eiti.
- Erika, - tarė Augustas.
- Aš Elisa.
- O taip... Selisa... Ne.. Elisa, tu gali čia pabūti. Aš dar ateisiu, tik einu į lauką parūkyti.
- Gerai, - nusišypsojo ji.
Augustas žinojo, kad negrįš. Jam jau čia nebegera, kai pastoviai jo kelyje painiojasi ji. Ir dar kai ji su tuo.. Robertu... Vis tik Augustas padėjo ant stalo keletą riebių banknotų ir išėjo. Lauke jis niekur nesidairė, tik pasuko tiesiai už kampo, kur jam pasukus yra artimiausias kelias iki namų. Tik ten jis vos nesusidūrė kaktomuša su ... Liucija.
- Atsiprašau, - tarė ji bandydama praeiti, tačiau abu niekaip negalėjo prasilenkti. Galiausiai abu sustojo. Liucija pakėlė į jį akis. Jos buvo tokios ilgesingos, prašančios, liūdnos.
O Augustą išgąsdino jos raudonos akys. Nejau ji verkė?
- Liucija, - tarė jis ir pradėjo eiti arčiau jos. Jis tikrai nenorėjo, kad ji verktų. Jis vėl pajuto kaltės jausmą. Ta patį, kuris kankino jį ištisus mėnesius. Ji verkia tik dėl jo kaltės.
Liusi sugniaužė kumščius ir nepajudėjo iš vietos. Ji laisvai galėjo pabėgti, lygiai kaip ir galėjo pulti Augustui į glėbį. Bet ji tik stovėjo. Viena.. Tokia silpna ir pažeidžiama. Augustas suėmė jai už rankos ir pradėjo ją glostyti. Sugniaužti pirštai po truputį atsileido. Jos ranka pradėjo šilti.
- Tik neverk, - sušnabždėjo Augustas ir ją apkabino. - Labai prašau tavęs.
- Mhm, - tyliai tarstelėjo ji. Ji negalėjo ko nors sakyti. nes besikaupiančios ašaros jai trukdė. Ji tvardėsi, kad nepravirktų, bet negalėjo. Ji tik priglaudė galvą prie jo krūtinės, kad jaustų jo kūno šilumą.
Augusto rankos ją apglėbė, bet ji negalėjo taip ramiai stovėti. Jis kilstelėjo jos galvą už smakro aukštyn ir ją pabučiavo. Pradžioje nedrąsiai, bet kuo toliau, tuo labiau jie įsiliejo vienas į kitą. Augustas prirėmė ją prie sienos, o ji tik bučiavo jį ir savo rankomis naršė po jo plaukus. O jie abu karu virpėjo iš to proveržio. Jie pasidavė akimirkos malonumui. Trumpam malonumui, kuris tik tą akimirką jiems teikė begalinį džiaugsmą, kuris tenkino jų slapčiausius lūkesčius, bet tuo pačiu ir pranašavo ir dar sunkesnį žaizdų gijimą. Malonumas, kuris atvėrė gilią žaizdą dar vienam, trečiam, žmogui. Žmogui, kuris ėjo ieškoti savo džiaugsmo, bet radęs tą džiaugsmą, smarkiai nusivylė. Žmogui, kuris nusprendė apsimesti, kad tos trumpos malonumo akimirkos ir nebuvo. Tas žmogus tik apsisuko ir grįžo į pastatą, kurio viduje galima užsimiršti ir atsipalaiduoti.
Pro šalį ėjo jaunų žmonių grupelė.
- Ooooo, - tarė vienas vaikinukas iš jos.
- Kokia romantika, - nusijuokė mergina.
Augustas ir Liucija tik tada pajuto ir suprato, ką jie darė.
Grupelė praėjo. Jie vėl liko stovėti dviese.
- Aš dabar turiu vaikiną, - tarė ji. - Būtų geriau, kad jis nieko nežinotų.
- Gerai.
- Dabar pradėjau naują gyvenimą, kuriame su Robertu esu laiminga ir ...
- Ir aš pradėjau naują gyvenimą.
- Tai... Susitarkim. Tai buvo tik
- Akimirkos malonumas, - tarė Augustas ir nuskubėjo į kitą gatvės pusę.
2010 m. gruodžio 23 d., ketvirtadienis
Griežtas rėžimas.
Kiekvieną dieną gatve, kurioje pūpso dideli ir seni namai, pražygiuoja mergina su nemaža rankine, storu paltu. Kiekvieną mielą dieną apie ketvirtą valandą čia praeina mergina, kuri vis užsuka į tą patį namą ir išeina iš jo lygiai po valandos. Tuomet ji dingsta sankryžoje už posūkio ir kitą dieną ji vėl pasirodo. Taip jau ištisas savaites. Tas pats ir vis tas pats.
Šiandiena irgi ne išimtis. Ji pasuka link namo durų ir nuspaudžia durų skambutį. Neilgai trukus duris atidaro šviesus vaikinas ir įsileidžia ją vidun.
- Sveika, Liusi, - pasisveikina Robertas. - Tu ir vėl čia. Jau galėsi ir apsigyventi netrukus.
- Labas, - ji prieina apkabinti ji. Tikrai čia negyvensiu.
Liucija nusivelka paltą ir daiktus padeda ant fotelio prieškambaryje.
- Kaip sekėsi šiandien? - paklausia ji.
- Puikiai. Neskaitant to, kad ryt egzaminas.
- Užuojauta, - ji pradeda kilti laiptais.
- Kavos? - paklausia jis.
- Gerai, tik užeisiu pas Deividą.
- Jo nėra.
- Nėra? O kur jis?
- Nežinau. Vakar vakare išėjo ir dar negrįžo.
- O, Dieve... - ji atsisėdo ant purvinų laiptų ir susiėmė už galvos.
- Kas yra? Toks jausmas, kad kontroliuoji tu jį.
- Kontrojiuoju. O ką? - užrėkia ji ir atsistojusi nubėga į jo kambarį. Reikia patikrinti. Gal jis vėl turi kur pasislėpęs to šlamšto.
Nubėgusi į kambarį, ji pradėjo versti spinteles, drabužius. Ji nuklojo patalynę...
- Kad tik jis vėl nepradėtų...
- Ko nepradėtų? - į kambarį įeina Robertas su dvejais puodeliais kavos.
Ji paima vieną puodelį ir atsisėda ant senos girgždančios lovos.
- Kad nepradėtų vartoti narkotikų.
- Ką? Tu gal juokauji?
- Ne. Tėtis pas jį rado maišelį su visu tuo.. - ji sugniaužė rankas.
- Bet juk jis.. Aš nežinojau.
- Niekas nežinojo. Ir taip jau daugybę metų.
- Dėl to tu čia ir..
- Vaikštau.. Reikia jį tikrinti. Per atostogas baisiausia dalis jau praėjo, bet vistiek baugu, kad jis nesusilaikys. O dabar... Jeigu jis vėl kur nors... Jei jis dabar kaip tik uosto tą šlamštą, - Liucija pravirko.
Robertas švelniai ją apkabino ir pradėjo glostyti jos ilgus tamsius plaukus.
- Jis man pažadėjo... - kūkčiojo ji.
- Jis ir tesės pažadą. Patikėk..
- O kad taip ir būtų.
Robertas ne kiek gailėjosi Liucijos, jis tik jautė, kaip jam gera, kai ji čia, šalia jo. Na jam buvo skaudu, kad ji tiek iškentusi, turi dar daugiau problemų. Bet dabar jam galvoje buvo visai kas kita. Jis, kad Liucija atkreiptų į jį dėmesį. Ir kad ji dažnai taip būtų jo glėbyje: dieną naktį. Kad būtų ne kaip paprasta draugė, o šis tas daugiau. Jis lūpomis švelniai prilietė jos smilkinį ir įkvėpė jos kvapo. Robertas galėtų dabar pat jai prie kelių ir padaryti viską, kad tik ji jį pamiltų. Tačiau suvokė, kad dabar netinkamas metas apie tai galvoti.
- Eisiu jo ieškoti, - staiga pašoko ji.
- Ką tu darysi?
- Ieškosiu Deivido, - ji jau ėjo prie durų.
- Kaip tu ketini jį rasti?
- Nežinau! Bet tikrai nesėdėsiu rankų sudėjusi, - ji išėjo pro duris į pirmą aukštą ir pradėjo vilktis paltą.
- Eisiu ir aš, - atėjo Robertas besirengdamas striukę.
- Gerai, - tarė Liusi ir pradėjo autis batus.
Netrukus jie abu jau klaidžiojo gatvėmis ieškodami paklydėlio brolio. Jie apėjo jau nemažą miesto dalį, bet Deivido nė kvapo. O tuo tarpu viename skersgatvyje stovėjo tas paklydėlis ir kalbėjosi su įtartinos reputacijos vyru.
- Seniai matytas, - tarė jis.
- Žinau. Atėjau..
- Žinau, ko atėjai. Kaip visada?
- Taip.
- Bet, Deividai, tu man jau esi skolingas.
- Žinau. Aš sumokėsiu dabar tą skolą. O kai gausiu stipendiją, sumokėsiu ir už šitą paketėlį.
- Ir ką man su tavimi daryti. Gerai, duosiu tau dabar. Bet turėsi dvi savaites grąžinti skolas, nes kitaip teks pinigus atsiimti kitu būdu.
- Gerai, - tarė Deividas ir išsitraukė piniginę, kurioje buvo nemažą krūvelė grynųjų. Deividas išėmė visą ją ir atkišo narkotikų prekeiviui...
O mainais jis pasiėmė mažą paketėlį su jo išsigelbėjimu...
- Kur einam dabar? - klausia Robertas.
- Į visus klubus iš eilės.
- Jų tiek daug...
- Visai ne.
Pailsėjusi Liucija atsistojo nuo suoliuko ir pradėjo eiti toliau. Jai iš paskos ėjo Robertas. Jie ėjo tylėdami ir tik dairydamiesi į šalis. Gal kur pamatys Deividą? Liucija priėjo sankryžą ir staigiai pasuko į dešinę, kur išvydo vaikiną panašų į Deividą. Tik šis kažką metė į konteinerį.
- Deividai? - ji pradėjo sparčiau prie jo eiti.
Vaikinas staigiai atsisuko. Tai buvo jis.
- O jėtau, - Liucija pribėgo prie brolio. - Kur tu buvai?
- Niekur, - tarė jis. Tik slankiojau iš vienos vietos į kitą.
- Tu žinai, kaip mane išgąsdinai?
- Atsiprašau - šalai tarė jis.
- Deividai iš už kampo pasirodė Robertas.
- Jūs manęs ieškojot?
- O kas beliko daryti, - Liucija atsistojo priešais brolį ir pradėjo tyrinėti jo akis.
- Nebijok. Nevartojau, - tarė jis. - Ką tik visą tą ... išmečiau, - tarė jis.
- Tikrai?
- Taip.
Robertas iš lėto ėjo prie konteinerio patikrinti.
- Liucija, - tarė jis. - Susitarėm ir patikėk, kad ir kaip sunku būtų, aš viską susitvarkysiu.
Kitaip nei eilinėmis dienomis ta mergina iš to namo išėjo labai vėlai Vakare. Ir ji ėjo ne viena. Ją lydėjo šviesaus gymio vaikinas. Abu jie netrukus dingo už posūkio ir keliavo link daugiabučio.
- Aš bijau, kad jis man gali meluoti, - tarė ji prie laiptinės durų.
- Jis nemeluoja. Iš tikro ten buvo išmesta...
- Na ir gerai. Robertai, tu jį pastebėk, kad man nereikėtų taip jo griežtai kontroliuoti.
- Žinoma, - tarė jis ir atsisveikinimui apkabino Liuciją.
Kurį laiką jie taip ir stovėjo. Vieno iš jų kūnas džiaugėsi galimybe pabūti arčiau kito, o kito akys stebėjo, kaip sninga. Liusi pažvelgė į laikrodį ant rankos ir atsikrenkštė. Ji pažvelgė Robertui į akis.
- Na, - ji atsiduso. - Geriau jau eisiu, nes tada manęs pradės ieškoti, - nusišypsojo ji.
- Gerai, - tarė Robertas, bet Liucijos nepaleido.
Jis pasilenkė ir švelniai pabučiavo ją į lūpas.
Pradžioje Liucija spyriojosi, bet paskui pasidavė akimirkos malonumui. O kodėl ji negali? Juk ji yra laisva ir gyvena studentišką gyvenimą - gyvenimą be jokių rūpesčių ir vargų.
Gana save kontroliuoti. Užteks to griežto rėžimo ir manymo, kad ji nieko negali.
Gana.
Šiandiena irgi ne išimtis. Ji pasuka link namo durų ir nuspaudžia durų skambutį. Neilgai trukus duris atidaro šviesus vaikinas ir įsileidžia ją vidun.
- Sveika, Liusi, - pasisveikina Robertas. - Tu ir vėl čia. Jau galėsi ir apsigyventi netrukus.
- Labas, - ji prieina apkabinti ji. Tikrai čia negyvensiu.
Liucija nusivelka paltą ir daiktus padeda ant fotelio prieškambaryje.
- Kaip sekėsi šiandien? - paklausia ji.
- Puikiai. Neskaitant to, kad ryt egzaminas.
- Užuojauta, - ji pradeda kilti laiptais.
- Kavos? - paklausia jis.
- Gerai, tik užeisiu pas Deividą.
- Jo nėra.
- Nėra? O kur jis?
- Nežinau. Vakar vakare išėjo ir dar negrįžo.
- O, Dieve... - ji atsisėdo ant purvinų laiptų ir susiėmė už galvos.
- Kas yra? Toks jausmas, kad kontroliuoji tu jį.
- Kontrojiuoju. O ką? - užrėkia ji ir atsistojusi nubėga į jo kambarį. Reikia patikrinti. Gal jis vėl turi kur pasislėpęs to šlamšto.
Nubėgusi į kambarį, ji pradėjo versti spinteles, drabužius. Ji nuklojo patalynę...
- Kad tik jis vėl nepradėtų...
- Ko nepradėtų? - į kambarį įeina Robertas su dvejais puodeliais kavos.
Ji paima vieną puodelį ir atsisėda ant senos girgždančios lovos.
- Kad nepradėtų vartoti narkotikų.
- Ką? Tu gal juokauji?
- Ne. Tėtis pas jį rado maišelį su visu tuo.. - ji sugniaužė rankas.
- Bet juk jis.. Aš nežinojau.
- Niekas nežinojo. Ir taip jau daugybę metų.
- Dėl to tu čia ir..
- Vaikštau.. Reikia jį tikrinti. Per atostogas baisiausia dalis jau praėjo, bet vistiek baugu, kad jis nesusilaikys. O dabar... Jeigu jis vėl kur nors... Jei jis dabar kaip tik uosto tą šlamštą, - Liucija pravirko.
Robertas švelniai ją apkabino ir pradėjo glostyti jos ilgus tamsius plaukus.
- Jis man pažadėjo... - kūkčiojo ji.
- Jis ir tesės pažadą. Patikėk..
- O kad taip ir būtų.
Robertas ne kiek gailėjosi Liucijos, jis tik jautė, kaip jam gera, kai ji čia, šalia jo. Na jam buvo skaudu, kad ji tiek iškentusi, turi dar daugiau problemų. Bet dabar jam galvoje buvo visai kas kita. Jis, kad Liucija atkreiptų į jį dėmesį. Ir kad ji dažnai taip būtų jo glėbyje: dieną naktį. Kad būtų ne kaip paprasta draugė, o šis tas daugiau. Jis lūpomis švelniai prilietė jos smilkinį ir įkvėpė jos kvapo. Robertas galėtų dabar pat jai prie kelių ir padaryti viską, kad tik ji jį pamiltų. Tačiau suvokė, kad dabar netinkamas metas apie tai galvoti.
- Eisiu jo ieškoti, - staiga pašoko ji.
- Ką tu darysi?
- Ieškosiu Deivido, - ji jau ėjo prie durų.
- Kaip tu ketini jį rasti?
- Nežinau! Bet tikrai nesėdėsiu rankų sudėjusi, - ji išėjo pro duris į pirmą aukštą ir pradėjo vilktis paltą.
- Eisiu ir aš, - atėjo Robertas besirengdamas striukę.
- Gerai, - tarė Liusi ir pradėjo autis batus.
Netrukus jie abu jau klaidžiojo gatvėmis ieškodami paklydėlio brolio. Jie apėjo jau nemažą miesto dalį, bet Deivido nė kvapo. O tuo tarpu viename skersgatvyje stovėjo tas paklydėlis ir kalbėjosi su įtartinos reputacijos vyru.
- Seniai matytas, - tarė jis.
- Žinau. Atėjau..
- Žinau, ko atėjai. Kaip visada?
- Taip.
- Bet, Deividai, tu man jau esi skolingas.
- Žinau. Aš sumokėsiu dabar tą skolą. O kai gausiu stipendiją, sumokėsiu ir už šitą paketėlį.
- Ir ką man su tavimi daryti. Gerai, duosiu tau dabar. Bet turėsi dvi savaites grąžinti skolas, nes kitaip teks pinigus atsiimti kitu būdu.
- Gerai, - tarė Deividas ir išsitraukė piniginę, kurioje buvo nemažą krūvelė grynųjų. Deividas išėmė visą ją ir atkišo narkotikų prekeiviui...
O mainais jis pasiėmė mažą paketėlį su jo išsigelbėjimu...
- Kur einam dabar? - klausia Robertas.
- Į visus klubus iš eilės.
- Jų tiek daug...
- Visai ne.
Pailsėjusi Liucija atsistojo nuo suoliuko ir pradėjo eiti toliau. Jai iš paskos ėjo Robertas. Jie ėjo tylėdami ir tik dairydamiesi į šalis. Gal kur pamatys Deividą? Liucija priėjo sankryžą ir staigiai pasuko į dešinę, kur išvydo vaikiną panašų į Deividą. Tik šis kažką metė į konteinerį.
- Deividai? - ji pradėjo sparčiau prie jo eiti.
Vaikinas staigiai atsisuko. Tai buvo jis.
- O jėtau, - Liucija pribėgo prie brolio. - Kur tu buvai?
- Niekur, - tarė jis. Tik slankiojau iš vienos vietos į kitą.
- Tu žinai, kaip mane išgąsdinai?
- Atsiprašau - šalai tarė jis.
- Deividai iš už kampo pasirodė Robertas.
- Jūs manęs ieškojot?
- O kas beliko daryti, - Liucija atsistojo priešais brolį ir pradėjo tyrinėti jo akis.
- Nebijok. Nevartojau, - tarė jis. - Ką tik visą tą ... išmečiau, - tarė jis.
- Tikrai?
- Taip.
Robertas iš lėto ėjo prie konteinerio patikrinti.
- Liucija, - tarė jis. - Susitarėm ir patikėk, kad ir kaip sunku būtų, aš viską susitvarkysiu.
Kitaip nei eilinėmis dienomis ta mergina iš to namo išėjo labai vėlai Vakare. Ir ji ėjo ne viena. Ją lydėjo šviesaus gymio vaikinas. Abu jie netrukus dingo už posūkio ir keliavo link daugiabučio.
- Aš bijau, kad jis man gali meluoti, - tarė ji prie laiptinės durų.
- Jis nemeluoja. Iš tikro ten buvo išmesta...
- Na ir gerai. Robertai, tu jį pastebėk, kad man nereikėtų taip jo griežtai kontroliuoti.
- Žinoma, - tarė jis ir atsisveikinimui apkabino Liuciją.
Kurį laiką jie taip ir stovėjo. Vieno iš jų kūnas džiaugėsi galimybe pabūti arčiau kito, o kito akys stebėjo, kaip sninga. Liusi pažvelgė į laikrodį ant rankos ir atsikrenkštė. Ji pažvelgė Robertui į akis.
- Na, - ji atsiduso. - Geriau jau eisiu, nes tada manęs pradės ieškoti, - nusišypsojo ji.
- Gerai, - tarė Robertas, bet Liucijos nepaleido.
Jis pasilenkė ir švelniai pabučiavo ją į lūpas.
Pradžioje Liucija spyriojosi, bet paskui pasidavė akimirkos malonumui. O kodėl ji negali? Juk ji yra laisva ir gyvena studentišką gyvenimą - gyvenimą be jokių rūpesčių ir vargų.
Gana save kontroliuoti. Užteks to griežto rėžimo ir manymo, kad ji nieko negali.
Gana.
Užsisakykite:
Komentarai (Atom)