Tai, kas vyksta naktį

Pasukusi už kampo Liucija atsikvėpė. Jai turėjo būti skaudu, kad Robertas taip mano. Jai turėjo būti skaudu, kad viskas, dėl ko jis stengėsi pastarąjį laiką, žlugo. Ji turėtų verkti, pergyventi, jaudintis, jaustis neramiai ir kaltai. Tačiau ji pajuto tik vieną dalyką. Ji pajuto palengvėjimą. Liusi tarsi akmuo nuo širdies nusirito ir ji pajuto vėl galinti kvėpuoti. Vėl užuosti, vėl gyventi.
Ir kas jai buvo galvoje, kad laikėsi įsikibusi Roberto? Jai gerai ir taip, vienai, laisvai, nevaržomai. Dabar jai tikrai niekas neįsakinės ir nevadovaus.
Liucija namo ėjo pro parkelį, todėl jame atsisėdo ant suoliuko ir pradėjo galvoti. Ji vėl pradės piešti. Rytoj apsilankys pas Henriką ir prašysis, kad ją priimtų atgal. Ji nebeis į visus tuos vakarėlius, tik tam, kad užsimirštų. Ji ten tik tada, kai norės. Nuo šiol ji tikrai gyvens kaip reikiant. Norės liūdės, verks, pyks, džiaugsis. bet ji bus laisva.
Ji dar kartą giliai įkvėpė ir užsimerkė. Kaip gera jausti šaltą vėją, gaivą. Liucija galėtų taip sėdėti kad ir visą naktį. Liucija kimiai sukosėjo ir atsisegė rankinę pažiūrėti kiek valandų.Skyriuje, kuriame ji paprastai laiko telefoną, jo nebuvo. Ji pažiūrėjo dar atidžiau, bet nerado. Paskui ji pradėjo segioti kitus užtrauktukus, bet jo nėra. Liusi atsistojo ir pradėjo tikrinti savo palto, megztinio kišenes. Nieko.
 - Reikia eiti, nes pasiges dar, - nusižiovaujo Liusi ir pasitaisė kepurę.
Lėtais žingsniais ji pajudėjo namų link. Tyra giedra naktis, menkai apšviesto gatvės. Todėl matėsi ir žvaigždės danguje. Jų kaip niekada šią naktį daug. O Liucijos žvilgsnį patraukė viena, ryškesnė žvaigždė, kuri tarsi kažką norėjo pasakyti Liucijai. Bet Liusi ja sugebėjo tik gėrėtis.
Ji jau buvo netoli išėjimo iš parko, netrukus ji turėjo pasukti į vieną pagrindinių gatvių, kur ji jaustųsi saugesnė. Bet staiga ji išgirdo juoką tolumoje. Išgirdo du grėsmingus vyriškus balsus, kurie privertė Liusi jaustis kiek nejaukiai.
"Jie turbūt girti" galvojo ji ir paspartino žingsnį. Juokas dingo. Vėl tyla. Vėl ji pajuto vėją ir kiek apsiramino. Prie pat išėjimo išgirdo ji iš netoliese esančio klubo išeinančių žmonių balsus ir šūkavimus.
 - Šitie negrėsmingi, - sušnabždėjo ji.
Ta studentų grupelė, kurie išėjo iš to klubo gal ir negrėsmingi, bet juk naktį ne ji viena ir ne tik jie mėgsta pasivaikščiojimus. Staiga Liucija išgirdo žingsnius jai už nugaros. Vieno žmogaus žingsnius, grėsmingus, neritmingus. Liusi sustojo. Žingsniai už jos irgi liovėsi. Ji pajudėjo. Kažkas irgi žengė žingsnį. Galiausiai Liusi susikaupė ir atsisuko.
 - O ką veiki taip vėlai naktį? - paklausė vaikinas, apsivyniojęs šaliką ant veido.
Liucija krūptelėjo, bet tučtuojau atsisuko atgal, kad pabėgtų.
 - Neskubėk gi taip, - tarė kitas balsas.
Liucija sustojo ištikta šoko. Ji nebežinojo ką daryti. Iš dviejų pusių ją apsuko du nežinia ko norintys žmonės.
 - Ko tokia nedrąsi šita mergaitė... - vienas pradėjo lėtai artėti. - Naktį viena vaikščioti tai išdrįsai, tai dabar bent jau parodyk, kur išgaravo toji drąsa.
Iš jų lūpų pasigirdo šiurkštus juokas.
 - Aš ... aš, - pradėjo sutrikusi Liusi. - Imkit rankinę, - ji numetė ją link vieno iš plėšikų.
 - Džiugu, kad mergaitė tokia supratinga, - tarė tas vyras su šaliku.
 - Tai aš gal jau ir eisiu, - Liucija lėtai pajudėjo išėjimo iš parko link.
 - O kur tu skubi? - vaikinas, kuris buvo užtvėręs jos kelią, staiga ją sustabdė. - Pabendraukim.
 - Aš jau pakankamai prisibendravau.
 - Džoni, - kreipėsi vyras, kuris laikė Liuciją į draugą. - Ar leisim damai vienai eiti gatve?
 - Turbūt, kad ne, - tarė vyras su šaliku.
Jis priėjo prie draugo ir Liucijos. Ir jie visi trys pajudėjo iš parko. Liucija mintyse nusprendė, kad išėjus į gatvę pradės rėkti. Juk kažkas ją išgirs. Tačiau vos tik jie išėjo į gatvę, pasuko nuošalaus skersgatvio link.
 - Padėkit!! Kas nors, prašau!!! - pradėjo rėkti Liusi.
 - Tavimi dėtas patylėčiau, - sušnabždėjo vaikinas vardu Džonis ir Liucija sau prie šono pajuto šį tą aštraus.
Ji žvilgtelėjo. Prie pilvo sublizgėjo išlankstomas peilis.
Liusi nurijo seiles ir stengėsi ramiai eiti gatve... Tačiau vaizdas akyse pradėjo lietis, akyse prisikaupė ašarų.

Augustas ėjo iš dar vieno vakarėlio. Dar vieno puikaus, bet jam nenusisekusio vakarėlio. Jis ir vėl pradėjo maišyti tos brunetės. O gal ji buvo šatenė vardą. Koks jis buvo? Šeron? O gal Kerol? Bet ne tai svarbiausia. Jam ir vėl sutrukdė Liucija. Kada jis išmes ją iš galvos? Kada jis vėl gyvens kaip nevaržomas ir laisvas žmogus? Jis to nežinojo. Tačiau tikėjosi, kad tai įvyks greitai. Einant namo silpnai apšviesta gatve, jis giliai įkvėpė, kaip mėgdavo daryti Liucija, ir pažvelgė į dangų. Jos toks giedras ir tyras. Ir jame tiek daug žvaigždžių. Ypač jo dėmesį patraukė viena iš jų, ryškesnė, didesnė. Ji tarsi kažką sakė, bet Augustas sugebėjo tiktai grožėtis ja. Jis pažvelgė į laikrodį. Pusė keturių nakties. Vakarėlis ten dar įsisiautėja, o jis žygiuoja namo. Augustas praeina parko vartus ir dairosi po parduotuvių vitrinas. Jis atsiminė, kaip Liucijai pirko suknelę iš vienos iš šių parduotuvių.
- Padėkit!! Kas nors, prašau!!! - Augustas išgirdo moterišką balsą.
Jis sustojo paklausyti, gal dar išgirs. Bet nieko. Toliau gatvė ir vėl skendėjo tyloje.
Tačiau jį ir toliau kankino neramus jausmas. Tas balsas. Jis toks pažįstamas. Augustas pradėjo skubėti ton pusėn, kur lyg ir išgirdo šauksmą. ir jis neklydo. Už vieno pastato kampo prie sienos buvo priremta Liucija. Jos paltas mėtėsi vidury gatvės. O prie jos stovėjo du vyrai, vienas ją laikė, o kitas lėtai prie jos artėjo.
 - Liucija! - sušuko Augustas bėgdamas per gatvę link jos.

Liucija atsisuko. Ji pamatė jį, bėgantį link jos. Ji išgirdo tolumoje garsą muziką, kuri vis labiau garsėjo ir garsėjo. Ji tik pamatė šviesas, už vairo įkaušusį vaikiną ir Augustą į kurį važiavo ta mašina.
 - Augustai! - sužviegė ji.
Jis atsisuko ir pamatė tik akinančią šviesą.
Liusi susigūžė, pamačiusi, kaip Augustas atsiduria prie automobilio lango, paskui verčiasi ore ir tada krenta ant kieto, šalto asfalto.
Ji nė nepajuto, kaip šalia jos stovėjęs vyras iš išgąsčio suvarė peilį jai į šoną.
 - ką tu padarei? - girdėjo ji padrikus sakinius.
 - Bėgam! - sušuko kitas.
Liucija negalėjo pajudėti. Ji stovėjo sustingdyta baimės ir žiūrėjo į Augusta, gulintį vidury gatvės. Jai pradėjo džiūti burna ir tik po kelių akimirkų ji pajuto, kad dreba. Dreba iš baimės. Ji pažvelgė į savo ranką ir pamatė žaizdą pilve. Jos drabužiais smarkiai tekėjo kraujas. Drebančia ranka, ji suspaudė žaizdą ir nuskubėjo prie jo.
 - Augustai? - užkimusiu balsu tarė ji.
Liusi atsiklaupė prie jo ir pradėjo glostyti jo plaukus iškraujuodma juos.
 - Atsimerk, prašau, - verkė ji.
Galiausiai ji pradėjo ieškoti rankinės, bet jos nebuvo. Tada ji pradėjo ieškoti jo kišenėse. Drebančiomis rankomis ji surinko greitosios numerį.
 - Atvažiuokit, - verkdama liepė ji.
 - Ramiai, panele. Kas atsitiko? - klausa ramaus balso moteriškė.
 - Čia! - rėkė ji. - Atvažiuokite, nes partrenkė žmogų.
 - Kur?
 - Skersgatvy, prie parko, - ji daugiau negalėjo nieko sakyti, nes jai smarkiai nudiegė pilvą.
Telefonas iškrito iš rankų.
 - Augustai, tuoj atvažiuos tavęs paimti, - ji paėmė jo ranką.
 - Liucija, - jis lėtai atmerkė akis. - Ar tau viskas gerai?
 - Ačiū Dievui tu gyvas.
 - Tu sužeista.
 - Nesvarbu.
 - Aš labai dėl visko atsiprašau.
 - Ššš, - ji pridėjo pirštą jam prie lūpų.
Jis paėmė jos ranka ir bandė suspausti, bet ne kas gavosi. Liucija atsigulė šalia Augusto ir verkė.
 - Viskas bus gerai.
Bet Augustas jau nebeatsakė.
Liucija irgi nebeturėjo jėgų daugiau kalbėti.
Ji tik gulėjo ir leido maišytis dviejų žmonių kraujui.

Neišvengiama tiesa

Po naktinio klubo atidarymo, na tiksliau Liucijos akimirkos malonumo, spraga tarp jos ir Roberto dar labiau padidėjo. Tą vakarą, kai ji grįžo atgal į pastatą, su Robertu nieko beveik nebekalbėjo. Jis sėdėjo susimąstęs ir retkarčiais pratardavo vieną kitą žodelį. Liucija irgi nebedegė noru būti su juo. Ji gyveno neseniai patirtomis nuostabiomis akimirkomis. Ji vis dar jautė jo kvapą, jo širdies plakimą, jo lūpų skonį. Ji jautė jo šilumą ir jėgą.
Bet vis tik teko grįžti į realybę. Jau kitą dieną ji tas nuostabias mintis skandino minčių jūroje, bet jai vargiai sekėsi. Robertas jai nepadėjo. Seniau bent kiek prablaškydavo, o dabar jis kaip žemę praradęs.
Vis tik Liucija tvirtai nusprendė pasirinkti Robertą. Ji prie jo jau beveik priprato. O dar vienų pokyčių jai mažiausiai reikėjo. Kitos dienos vakarą, kai ji susidėliojo mintis ir paslėpė tai, ko nereikia, paskambino ir pakvietė Robertą susitikti. Jis sutiko. Nes turbūt irgi buvo pasiryžęs užmiršti, kas buvo, ir pradėti viską iš naujo. Tik jis ir Liucija. Jokio Augusto, jokių bėdų.
 - Labas, - tarė Liusi ir apkabino Robertą, kai ji įžengė į didelį tuščia seną namą, kuriame gyveno jos vaikinas. Jiems pasisekė, kad naktį daugiau nieko nebus, nes kiti išvyko į dar vieną vakarėlį, O Lukas bus pas Skarlet.
 - Sveika, - tarė Robertas, nusišypsojęs per prievartą.
Jie užsisakė picų, gaminosi kokteilius. Pramogavo: žiūrėjo filmus, valgė, gėrė, daug kalėjosi, juokavo (nors tie  juokai dažniausiai būdavo nejuokingi). Viskas atrodė neblogai. Viskas ir buvo gerai. Viskas buvo tiesiog puiku. Tik viena problemėlė, Liucija lygino kiekvieną smulkmenėlę su Augustu. Picą Augustas valgo gabalais, o Robertas su peiliu ir šakute. Tai erzino Liuciją. Juk tai tik pica! Roberto muzika irgi jai nepatiko. Jis klausėsi tokių saldžių, nuobodžių dainų, o Augustas..... Liucija nusijuokė, prisiminusi, kaip Augustas surijo bisus jos blynelius su šokoladu. O Robertas suvalgė kelis ir sako, kad tai nesotu ir pasiėmė lazaniją. Augutas mėgo kvailioti. Ko tik jie neprisigalvodavo... Kaip jis kalbėjosi su kitais, kad tik pradžiugintų ją. O Robertas... Jis nieko panašaus nesugeba. Augustas.... O jėtau... Augustas... Jis tiesiog kitoks. Jis Liucijos...
Liucija grįžo iš prisiminimų, kai per filmą surėkė viena moteris. Augustas nejungdavo siaubo filmų tik tam, kad priartėtų. Jie žiūrėdavo rimtus filmus... Ir kartais komedijas. Geras komedijas.
Liusi pajuto, kaip Roberto ranka atsidūrė ant jos pečių.
Dar vienas "baisus" epizodas filme.
 - Nebijai?
Ne. Ji nebijo. Ji tik nori greičiau eiti miegoti.
 - Šiek tiek, - tarė ji. Mat reikia taisyti padėtį.
Jis vėl įniko žiūrėti filmą. Tą pigų šlamštą. Liucija atsisuko Į Robertą ir stebėjo jį, susikaupusį. Jis atrodė juokingai. Šiek tiek pražiotos lūpos, ranka ant pilvo, tuščias akių žvilgsnis. O Augustas.... Gana to Augusto.
Liusi nesusilaikė ir nusišypsojo.
 - Kas yra? - apklausė jis, išsilaisvindamas iš tokios pozos.
 - Nieko. Tiesiog juokingai atrodei.
 - Oi tu, - nusišypsojo ir jis ir pasilenkė virš Liusi.
Jis pradėjo švelniai glostyti jos plaukus, paskui jos veidą, kaklą. Tuomet įsijungė ir Roberto lūpos. Liucija taip pat neatsiliko.
Padėtis pradėjo taisytis. Iki tam tikro momento.
Jie vis labiau drąsėjo. Filmas nuriedėjo į antrą planą, o gal išvis jo nebeliko. Liko tik jie du: Liucija ir Robertas. Staiga ji pajuto, kad gavo šiek tiek gaivos. Ji giliai įkvėpė, atmerkė savo akis ir pamatė, kad Robertas pradėjo rengtis.
Liucija staigiai atsistojo ir pasuko link išėjimo iš kambario.
 - Kur eini? - paklausė sustojęs Robertas.
 - O jeigu kas grįš ir ras taip mus...
 - Koks skirtumas. Be to niekas negrįš. Būk rami, - tarė jis artėdamas prie jos.
 - Bet jeigu... - ji nerado žodžių tinkamų pasiteisinimui. Žodžiai jos kišenėje tarsi baigėsi. Išsieikvojo.
Ji pakėlė išsigandusias akis į Robertą. Jis atrodė susinervinęs ir įpykęs.
 - Liucija, nieko gi nenutiks, niekas neateis....
 - Taip, bet...
 - Bet aš ne Augustas? - pratrūko jis. - Dieve, kuo jis tave taip traukia? Gražus? Linksmas? Kuo? Jis tuščiagalvis žmogus. Tuščia pas jį galvoje. Aš ne Augustas ir toks nebūsiu. Kaip tu nesupranti!
 - Aš nenoriu, kad tu būtum kaip jis. Nekišk jo į mūsų reikalus. Užmiršk. Jo nėra.
 - Užmiršti. Gal ir atleisti? Jis sugadino tavo gyvenimą. Tu vos per jį ten nesušalai. Kažin kas būtų buvę, jei nebūčiau radęs tavęs.
 - Ko tu už jo užsikabinai? - suriko Liucija. - Pamirš. Jis praeitis. Tu puikiai žinojai, koks jis man svarbus Puikiai viską žinojai. Žinojai, kur lendi.
 - Bet nemaniau, kad atsiradus menkiausiai progai, pulsi jam į glėbį. Nemaniau, kad man už nugaros tu toliau su juo susitikinėsi.
 - Ką? Nejau tu...
 - Mačiau. Tu nė neįsivaizduoji, kaip gražiai atrodė mano mergina su kitu. Su kažkokiu mergišiu. Vaizdas toks, kad jūs su klijais suklijuoti!
 - Taip nutiko netyčia. Manai, kad aš dėl to nesigailiu?
 - Manau, kad ne. Tau gera kitus skaudinti. Tau gera kitus žeminti. Tu manai, kad tu čia svarbiausia, labiausiai nuskriausta. Žinok, pasaulyje yra daugybė žmonių, kurie neturi mamos, kurie palaidojo visus gimines. Yra žmonių...
 - Ir manai, kad jis visi laimingi vaikšto, kad neteko mamos? Tavo nuomone aš turiu šokinėti iš laimės? Tu manai, kad aš vaidinu. Tu nė neįsivaizduoji, kaip man iš tikro buvo sunku. Tu nieko nenutuoki. Begėdis, niekše, - tarė Liucija stipriai alsuodama. - Man bloga čia būti ir tavęs klausyti. Kaip aš anksčiau nemačiau, kad tu pavydo ir pagiežos prisipumpavęs žmogus?
 - Manai, kad aš pavydžiu? Tikrai ne. Augustas man tuščia vieta. Tikriausiai ir tu nuo šiol būsi tuščia vieta.
 - Tu man irgi. Ir ką aš sau galvojau prasidėdama su tavimi? Mes du skirtingi žmonės. Man nepatinka tavyje paprasti dalykai. Tu ne taip valgai, ne tuos filmus žiūri, ne tą muziką klausai. tu visai kitoks...
 - Nei Augustas?
 - Taip.Bus geriau jei iš čia eisiu, - jau ramiau tarė Liucija ir nubėgo į apačią rengtis palto ir autis batų.
Ji išgirdo, kaip paskui ją lėtais žingsniais liptais žemyn lipo Robertas.
 - Aš maniau, kad tu stipresnė, tvirtesnė. Kad tu gali pasirinkti teisingą kelią? Bet tave kaip ir kitas traukia tušti dalykai. Tave apžavi blizgučiai ir "ypatingas" gyvenimas. Aš tau mat per prastas.
 - Galvok ką norsi, - tarė Liucija, atsistojo, užsirišusi batą, ir nuskubėjo prie durų.
 - Palauk! Kur tu eini! - sušuko Robertas. - Naktis dabar.
 - O man nusispjauti! Grįžk žiūrėti savo siaubiako ir nepridėk į kelnes, - tarė ji ir nuskubėjo menkai apšviesta gatve.

Robertas užtrenkė duris ir suglumęs atsisėdo ant žemės. Ir ką jis padarė? Jis tiek stengėsi dėl Liucijos. O dabar tik mažas minčių proveržis ir viskas sugadinta. Viskas sunaikinta. Liucija staiga jam nutolo ir tapo ranka nebepasiekiama svajonė. Bet, kita vertus, kiek jis galėjo stebėti, kiek jis galėjo dar kentėti žiūrėdamas, kaip Liusi kiekvieną akimirką skrajoja vis kažkur kitur. Kiek jis galėjo kentėti jausmadamas, kad kiekviename žingsnyje Liusi jį lygina su juo. Robertas giliai atsiduso, atsistojo ir nuėjo į varą pasiimti šio to stipresnio.

Tuo tarpu miestu vidury nakties žygiavo drąsi, savimi, pasitikinti mergina, kuri pagaliau nutrūko nuo pavadėlio ir kuri pagaliau nusprendė pajusti gyvenimo skonį. Tik... Visi žino, kad naktį išlenda visi blogiukai.. Visi pavojai... Ir tas drąsumas gali bet kurią akimirką išnykti silpnai apšviestoje gatvėje.

Visi žino, kad mergaitėms vienoms pavojinga vaikščioti naktį vienoms.

Akimirkos malonumai

Savaitė, antra, dar kita... Mėnuo. Mėnuo nevaržomo ir laisvo gyvenimo be rūpesčių. Lygiai kaip norėjo Liucija. Ji turi viską: draugų, pramogų ir pinigų. O svarbiausia, kad ji turi ir vaikiną. Ar gali būti geriau? Tikriausiai kad ne. Robertas tikrai šaunus vaikinas. Jis rūpestingas, atidus, įžvalgus, yra linksmas (nors Liucija retai supranta jo juokus).
 - Na gal jo humoro jausmas ir ne kaip Au..., - nebaigė sakinio Liucija, kuri sėdėjo prie savo tualetinio staliuko ir stebėjo save veidrodyje.
Jos skruostai įgavo spalvą. Akys jau neberaudonija nuo ašarų. Ji yra gan linksma ir... patenkinta savo nauju gyvenimu. Dar truputis laiko ir ji jau kitaip jo nebeįsivaizduos. Jos akys taip pat nebėra tokios... Bejausmės.
 - Jos jau žiba, - vėl tarė Liucija.
Tačiau giliai širdyje, pačiame kampelyje buvo uždarytas vienas didelis skausmas, kuris jai vis barbeno į dureles ir kėsinosi išlysti. Liucija giliai atsiduso...

Tuo tarpu kitame pastate vienas vaikinas taip pat mąstė apie mėnesio pokyčius. Jis buvo atsidaręs drabužių spintą ir ieškojo, ką apsirengti vakarui. Naujo klubo atidarymas - puikus žingsnis į priekį, grįžtant į senąjį gyvenimą. Augustą galima sakyti pripažino senieji draugai. Jis vėl kompanijos siela. Nors kai kurie jį smerkia, kad jis atsisakė to šlamšto.
 - Tačiau juk tai netrukdo linksmintis. - tyliai tarė jis.
Iš spintos jis ištraukė moterišką palaidinę.
 - Kažin kuri čia paliko, - mąstė jis.
Tada jam pradėjo drebėti rankos. Jis giliai įkvėpė jos kvapo ir atsiminė žmogų, kurį derėtų užmiršti. Jis greitai tą palaidinę paslėpė giliausiame kampelyje. Liucija dabar jam neturi gadinti nuotaikos. Šiandien jam tikrai išeis susirasti šį tą geriau už ją.
Jis išsirinko naujus marškinius ir senus džinsus. Numetė juos ant lovos ir nuskubėjo į vonios kambary.

 - METAS AKIMIRKOS MALONUMAMS, - tarė du linksmintis pasiryžę žmonės ir įniko toliau ruoštis naujo klubo atidarymui.

Į klubą plūdo daugybė žmonių. Retas kuris neina į tokio klubo atidarymą. O tokių, kurie nežino apie šį klubą visai nedaug. Čia geriausi didžėjai, geriausia muzika, geriausia aplinka. Žmogus čia yra su draugais, bet kartu ir atskirai. Čia kitas pasaulis. Čia naktinis pasaulis, kur visi susirenka pabėgti nuo rutinos ir gyvenimo vargų. Tik, deja, tas vargas irgi gali ateiti ir bandyti užsimiršti.
 - Kaip jums čia? - paklausė Lukas draugų. - Vos gavau mums čia galimybę ateiti per patį atidarymą.
 - Man patinka, - nusišypsojo Liusi. - Dabar tai pasilinksminsim.
 - O beje, kur Robertas?
 - Jam paskaita. Prisijungs vėliau.
 - Aš eisiu nupirkti ko nors išgerti, - tarė Deividas.
 - Man nepirk, - tarė Liusi. Aš čia pavaikštinėsiu. Apžiūrėsiu.
 - Ok.
 - Mes palauksim jūsų čia, - tarė Skarlet ir atsisėdo su Luku prie savo stalo.
 - O kur Rouz? - klausia Deividas.
 - Jai... Nežinau, - nusistebėjo Skarlet. - Paskambinsiu jai.
Liusi ilgiau nebeklausė, ką kalba kiti. Jis šokdama pradėjo brautis pro žmonių minią. Tik ji nežinojo kur. Judėjo, kad tik tam, kad judėtų. Ji jautėsi laiminga, nes garsi muzika jai iš galvos išmuša jo mintis. Netrukus ji taip įsijaučia į muziką, kad nebemato nieko aplinkui. Šviesos, muzika, žmonės, kvapai ją maloniai apsvaigino ir ji atsipalaidavo.
 - Oj, - ji sutriko, kai atsitrenkė į kitą žmogų. - Atsiprašau, - ir besišypsodama ji pakėlė akis. - Robertai! Kaip gera tave matysi.
 - Sveika, mažute, - nusišypsojo jis ir ją pabučiavo.
Niekas į tą bučinį nekreipė dėmesio, išskyrus vieną žmogų, kuris sėdėjo ant sofutės, apsikabinęs liekną moters figūrą.
 - Einam pašokti? - tarė Augustas tai merginai. Ji tikrai nenorėjo leisti tam gniutului gerklėje išplisti visu kūnu.
Mergina linktelėjo galvą ir jie pasuko link šokių aikštelės.
Po šokio karu Liucija netikėtai pamatė jį su peroksidine blondine. Jai sugniaužė kvapą, pradėjo tankiau plakti širdis Ne... Kodėl ji turi leisti kažkokiam... žmogui gadinti jai malonumą.?
 - Robertai, einam nusipirkti ko nors išgerti?
 - Gerai, - tarė jis ir apkabinęs ją per liemenį nuvedė link baro.
Bėgo laikas. Vieną dainą, keitė kita daina, vieną šokį, keitė kitas šokis, viena taurė keitė kitą taurę. Vienas žaibiškas žvilgsnis keitė kitą. Abi pusės stengsis kuo labiau pasilinksminti. O kodėl jiems turi nuotaiką gadinti kažkoks pašalietis? Na gerai... Tie Augustas, tiek Liucija sau melavo. Jie tenorėjo įrodyti vienas kitam, kad jie be galo laimingi ir jiems nereikia vienas kito. Po kelių valandų Liucija sėdėjo Robertui ant kelių ir jie ramiai kalbėjosi. Liucija jau nebegalėjo daugiau pajudėti, kai tiek prigėrė.
 - Robertai, nueisiu į tualetą, - tarė ji. - Reikia kiek nors atsigaivinti.
 - Gerai, palydėsiu.
 - Ne! Nereikia. Dar galiu ir pati.
Liucija atsistojo ir atsargiai pajudėjo link tualetų. Tačiau juose taip pat buvo tas blizgesys, girdėjosi ta muziką. Trūko oro. Liusi iš tualeto nuskubėjo į lauką. Ji perėjo į kitą gatvės pusę, kur buvo suoliukas ir atsisėdo. Ji giliai įkvėpė ir iškvėpė. Daugiau tokių lenktynių su Augustu ji neištvers. Reikia jai judėti namo. Ji atsirėmė į atlošą, susikėlė kojas ant suoliuko ir užsimerkė.
Truputį pasėdės, praeis blogumas ir pasakys Robertui, kad jau metas eiti.

 - Erika, - tarė Augustas.
 - Aš Elisa.
 - O taip... Selisa... Ne.. Elisa, tu gali čia pabūti. Aš dar ateisiu, tik einu į lauką parūkyti.
 - Gerai, - nusišypsojo ji.
Augustas žinojo, kad negrįš. Jam jau čia nebegera, kai pastoviai jo kelyje painiojasi ji. Ir dar kai ji su tuo.. Robertu... Vis tik Augustas padėjo ant stalo keletą riebių banknotų ir išėjo. Lauke jis niekur nesidairė, tik pasuko tiesiai už kampo, kur jam pasukus yra artimiausias kelias iki namų. Tik ten jis vos nesusidūrė kaktomuša su ... Liucija.
 - Atsiprašau, - tarė ji bandydama praeiti, tačiau abu niekaip negalėjo prasilenkti. Galiausiai abu sustojo. Liucija pakėlė į jį akis. Jos buvo tokios ilgesingos, prašančios, liūdnos.
O Augustą išgąsdino jos raudonos akys. Nejau ji verkė?
 - Liucija, - tarė jis ir pradėjo eiti arčiau jos. Jis tikrai nenorėjo, kad ji verktų. Jis vėl pajuto kaltės jausmą. Ta patį, kuris kankino jį ištisus mėnesius. Ji verkia tik dėl jo kaltės.
Liusi sugniaužė kumščius ir nepajudėjo iš vietos. Ji laisvai galėjo pabėgti, lygiai kaip ir galėjo pulti Augustui į glėbį. Bet ji tik stovėjo. Viena.. Tokia silpna ir pažeidžiama. Augustas suėmė jai už rankos ir pradėjo ją glostyti. Sugniaužti pirštai po truputį atsileido. Jos ranka pradėjo šilti.
 - Tik neverk, - sušnabždėjo Augustas ir ją apkabino. - Labai prašau tavęs.
 - Mhm, - tyliai tarstelėjo ji. Ji negalėjo ko nors sakyti. nes besikaupiančios ašaros jai trukdė. Ji tvardėsi, kad nepravirktų, bet negalėjo. Ji tik priglaudė galvą prie jo krūtinės, kad jaustų jo kūno šilumą.
Augusto rankos ją apglėbė, bet ji negalėjo taip ramiai stovėti. Jis kilstelėjo jos galvą už smakro aukštyn ir ją pabučiavo. Pradžioje nedrąsiai, bet kuo toliau, tuo labiau jie įsiliejo vienas į kitą. Augustas prirėmė ją prie sienos, o ji tik bučiavo jį ir savo rankomis naršė po jo plaukus. O jie abu karu virpėjo iš to proveržio. Jie pasidavė akimirkos malonumui. Trumpam malonumui, kuris tik tą akimirką jiems teikė begalinį džiaugsmą, kuris tenkino jų slapčiausius lūkesčius, bet tuo pačiu ir pranašavo ir dar sunkesnį žaizdų gijimą. Malonumas, kuris atvėrė gilią žaizdą dar vienam, trečiam, žmogui. Žmogui, kuris ėjo ieškoti savo džiaugsmo, bet radęs tą džiaugsmą, smarkiai nusivylė. Žmogui, kuris nusprendė apsimesti, kad tos trumpos malonumo akimirkos ir nebuvo. Tas žmogus tik apsisuko ir grįžo į pastatą, kurio viduje galima užsimiršti ir atsipalaiduoti.

Pro šalį ėjo jaunų žmonių grupelė.
 - Ooooo, - tarė vienas vaikinukas iš jos.
 - Kokia romantika, - nusijuokė mergina.
Augustas ir Liucija tik tada pajuto ir suprato, ką jie darė.
Grupelė praėjo. Jie vėl liko stovėti dviese.
 - Aš dabar turiu vaikiną, - tarė ji. - Būtų geriau, kad jis nieko nežinotų.
 - Gerai.
 - Dabar pradėjau naują gyvenimą, kuriame su Robertu esu laiminga ir ...
 - Ir aš pradėjau naują gyvenimą.
 - Tai... Susitarkim. Tai buvo tik
 - Akimirkos malonumas, - tarė Augustas ir nuskubėjo į kitą gatvės pusę.

Griežtas rėžimas.

Kiekvieną dieną gatve, kurioje pūpso dideli ir seni namai, pražygiuoja mergina su nemaža rankine, storu paltu. Kiekvieną mielą dieną apie ketvirtą valandą čia praeina mergina, kuri vis užsuka į tą patį namą ir išeina iš jo lygiai po valandos. Tuomet ji dingsta sankryžoje už posūkio ir kitą dieną ji vėl pasirodo. Taip jau ištisas savaites. Tas pats ir vis tas pats.
Šiandiena irgi ne išimtis. Ji pasuka link namo durų ir nuspaudžia durų skambutį. Neilgai trukus duris atidaro šviesus vaikinas ir įsileidžia ją vidun.
 - Sveika, Liusi, - pasisveikina Robertas. - Tu ir vėl čia. Jau galėsi ir apsigyventi netrukus.
 - Labas, - ji prieina apkabinti ji. Tikrai čia negyvensiu.
Liucija nusivelka paltą ir daiktus padeda ant fotelio prieškambaryje.
 - Kaip sekėsi šiandien? - paklausia ji.
 - Puikiai. Neskaitant to, kad ryt egzaminas.
 - Užuojauta, - ji pradeda kilti laiptais.
 - Kavos? - paklausia jis.
 - Gerai, tik užeisiu pas Deividą.
 - Jo nėra.
 - Nėra? O kur jis?
 - Nežinau. Vakar vakare išėjo ir dar negrįžo.
 - O, Dieve... - ji atsisėdo ant purvinų laiptų ir susiėmė už galvos.
 - Kas yra? Toks jausmas, kad kontroliuoji tu jį.
 - Kontrojiuoju. O ką? - užrėkia ji ir atsistojusi nubėga į jo kambarį. Reikia patikrinti. Gal jis vėl turi kur pasislėpęs to šlamšto.
Nubėgusi į kambarį, ji pradėjo versti spinteles, drabužius. Ji nuklojo patalynę...
 - Kad tik jis vėl nepradėtų...
 - Ko nepradėtų? - į kambarį įeina Robertas su dvejais puodeliais kavos.
Ji paima vieną puodelį ir atsisėda ant senos girgždančios lovos.
 - Kad nepradėtų vartoti narkotikų.
 - Ką? Tu gal juokauji?
 - Ne. Tėtis pas jį rado maišelį su visu tuo.. - ji sugniaužė rankas.
 - Bet juk jis.. Aš nežinojau.
 - Niekas nežinojo. Ir taip jau daugybę metų.
 - Dėl to tu čia ir..
 - Vaikštau.. Reikia jį tikrinti. Per atostogas baisiausia dalis jau praėjo, bet vistiek baugu, kad jis nesusilaikys. O dabar... Jeigu jis vėl kur nors... Jei jis dabar kaip tik uosto tą šlamštą, - Liucija pravirko.
Robertas švelniai ją apkabino ir pradėjo glostyti jos ilgus tamsius plaukus.
 - Jis man pažadėjo... - kūkčiojo ji.
 - Jis ir tesės pažadą. Patikėk..
 - O kad taip ir būtų.
Robertas ne kiek gailėjosi Liucijos, jis tik jautė, kaip jam gera, kai ji čia, šalia jo. Na jam buvo skaudu, kad ji tiek iškentusi, turi dar daugiau problemų. Bet dabar jam galvoje buvo visai kas kita. Jis, kad Liucija atkreiptų į jį dėmesį. Ir kad ji dažnai taip būtų jo glėbyje: dieną naktį. Kad būtų ne kaip paprasta draugė, o šis tas daugiau. Jis lūpomis švelniai prilietė jos smilkinį ir įkvėpė jos kvapo. Robertas galėtų dabar pat jai prie kelių ir padaryti viską, kad tik ji jį pamiltų. Tačiau suvokė, kad dabar netinkamas metas apie tai galvoti.
 - Eisiu jo ieškoti, - staiga pašoko ji.
 - Ką tu darysi?
 - Ieškosiu Deivido, - ji jau ėjo prie durų.
 - Kaip tu ketini jį rasti?
 - Nežinau! Bet tikrai nesėdėsiu rankų sudėjusi, - ji išėjo pro duris į pirmą aukštą ir pradėjo vilktis paltą.
 - Eisiu ir aš, - atėjo Robertas besirengdamas striukę.
 - Gerai, - tarė Liusi ir pradėjo autis batus.

Netrukus jie abu jau klaidžiojo gatvėmis ieškodami paklydėlio brolio. Jie apėjo jau nemažą miesto dalį, bet Deivido nė kvapo. O tuo tarpu viename skersgatvyje stovėjo tas paklydėlis ir kalbėjosi su įtartinos reputacijos vyru.
 - Seniai matytas, - tarė jis.
 - Žinau. Atėjau..
 - Žinau, ko atėjai. Kaip visada?
 - Taip.
 - Bet, Deividai, tu man jau esi skolingas.
 - Žinau. Aš sumokėsiu dabar tą skolą. O kai gausiu stipendiją, sumokėsiu ir už šitą paketėlį.
 - Ir ką man su tavimi daryti. Gerai, duosiu tau dabar. Bet turėsi dvi savaites grąžinti skolas, nes kitaip teks pinigus atsiimti kitu būdu.
 - Gerai, - tarė Deividas ir išsitraukė piniginę, kurioje buvo nemažą krūvelė grynųjų. Deividas išėmė visą ją ir atkišo narkotikų prekeiviui...
O mainais jis pasiėmė mažą paketėlį su jo išsigelbėjimu...

 - Kur einam dabar? - klausia Robertas.
 - Į visus klubus iš eilės.
 - Jų tiek daug...
 - Visai ne.
Pailsėjusi Liucija atsistojo nuo suoliuko ir pradėjo eiti toliau. Jai iš paskos ėjo Robertas. Jie ėjo tylėdami ir tik dairydamiesi į šalis. Gal kur pamatys Deividą? Liucija priėjo sankryžą ir staigiai pasuko į dešinę, kur išvydo vaikiną panašų į Deividą. Tik šis kažką metė į konteinerį.
 - Deividai? - ji pradėjo sparčiau prie jo eiti.
Vaikinas staigiai atsisuko. Tai buvo jis.
 - O jėtau, - Liucija pribėgo prie brolio. - Kur tu buvai?
 - Niekur, - tarė jis. Tik slankiojau iš vienos vietos į kitą.
 - Tu žinai, kaip mane išgąsdinai?
 - Atsiprašau - šalai tarė jis.
 - Deividai iš už kampo pasirodė Robertas.
 - Jūs manęs ieškojot?
 - O kas beliko daryti, - Liucija atsistojo priešais brolį ir pradėjo tyrinėti jo akis.
 - Nebijok. Nevartojau, - tarė jis. - Ką tik visą tą ... išmečiau, - tarė jis.
 - Tikrai?
 - Taip.
Robertas iš lėto ėjo prie konteinerio patikrinti.
 - Liucija, - tarė jis. - Susitarėm ir patikėk, kad ir kaip sunku būtų, aš viską susitvarkysiu.

Kitaip nei eilinėmis dienomis ta mergina iš to namo išėjo labai vėlai Vakare. Ir ji ėjo ne viena. Ją lydėjo šviesaus gymio vaikinas.  Abu jie netrukus dingo už posūkio ir keliavo link daugiabučio.
 - Aš bijau, kad jis man gali meluoti, - tarė ji prie laiptinės durų.
 - Jis nemeluoja. Iš tikro ten buvo išmesta...
 - Na ir gerai. Robertai, tu jį pastebėk, kad man nereikėtų taip jo griežtai kontroliuoti.
 - Žinoma, - tarė jis ir atsisveikinimui apkabino Liuciją.
Kurį laiką jie taip ir stovėjo. Vieno iš jų kūnas džiaugėsi galimybe pabūti arčiau kito, o kito akys stebėjo, kaip sninga. Liusi pažvelgė į laikrodį ant rankos ir atsikrenkštė. Ji pažvelgė Robertui į akis.
 - Na, - ji atsiduso. - Geriau jau eisiu, nes tada manęs pradės ieškoti, - nusišypsojo ji.
 - Gerai, - tarė Robertas, bet Liucijos nepaleido.
Jis pasilenkė ir švelniai pabučiavo ją į lūpas.
Pradžioje Liucija spyriojosi, bet paskui pasidavė akimirkos malonumui. O kodėl ji negali? Juk ji yra laisva ir gyvena studentišką gyvenimą - gyvenimą be jokių rūpesčių ir vargų.
Gana save kontroliuoti. Užteks to griežto rėžimo ir manymo, kad ji nieko negali.
Gana.

Kaip sutiksi, tokie ir bus...

Augustas kompiuterio ekrane paspaudė raudoną mygtuką. Ką tik jis baigė žiūrėti dar vieną filmą. Reikėtų pažiūrėti dar vieną, bet jam jau skauda akis.
 - O gal nelaukti dvyliktos ir eiti miegoti? - garsiai pagalvojo jis.
Per visas atostogas jis sėdi vienas tame sujauktame kambaryje ir iš jo išeina tik nusipirkti pavalgyti. Justinas išvykęs pas savo šeimą. O jo šeima... Jis nenorėjo susitikti nei su mama, nei su tėčiu. Mat jis ne toks sūnus, kokio jie norėjo. Tai tegul ir būna vieni. Ir kas beliko vienam Augustui? Sėdėti per naktim dienom prie kompiuterio, krimsti traškučius ir žiūrėti filmus. Jis jau tiek peržiūrėjo, kad jam net maišosi jau veikėjai.
Bent jau naujųjų metų naktis turėjo būti nors kiek įvairesnė. O dabar net filmus žiūrėti jam nebeįdomu.
Kažin, ką veikia Liusi? Jis atsiminė paskutinį kartą, kai ją matė. Tikriausiai ji jo neužmiršo dar. Tas bučinys... Jį nukratė šiurpuliukas. Bet pasirodė tas Tomas ir viskas sugriuvo. Jei jo nebūtų, tai galbūt ji šalia jo gulėtų arba lauktų naujųjų kokiame vakarėlyje. Tik jie abu. Augustas pasilenkė pasiimti cigarečių pakelio, bet jis buvo tuščias. Sviedė jį į šalį ir atsistojo.
 - Jėtau. Prieš metus aš geriau šiuo metu alų, buvau su draugais ir nė kiek nesiparinau. Gyvenau sau ir tik dėl savęs. Kaip buvo gera... Jokių rūpesčių. Tik pramogos ir dar kartą pramogos.
Kodėl jis turi sau neleisti ir dabar to?
 - Kodėl kažkokia mergina turi man leisti normaliai sutikti Naujųjų. Tai juk gali būti vėl mano šventė. Kas ta Liucija? Tik dar viena.. Niekas... Aš nebesižeminsiu ir nebeatsiprašinėsiu jos. Ji atsisakė, neišnaudojo paskutinės progos, tai galės graužtis. O aš... aš gyvensiu kaip niekad dar negyvenau. Visi prisimins mane, - po tokio monologo Augustas atsisėdo ant lovos ir gurkštelėjo alaus. - Viskas. Einu ruoštis ir nulėksiu į kokį vakarėlį.

Trinktelėjo stiklinės durys, bet niekas neišgirdo. Vieni ir toliau šoko pagal garsią muziką, kiti gėrė, treti kalbėjosi. Vaikinukas atsikrenkštė. Jam buvo keista po tiek laiko vėl lankytis tame klube. Ir dabar jis jautėsi gan keistai. Kai susišukavo, nusiskutė barzdą, apsivilko švarius drabužius, ji pasijuto grįžęs į senus laikus.
 - Tai ką, chebryte, pasiilgot manęs? - perrėkė muziką Augustas ir tik tuomet visi nuščiuvo.
 - Augustas?
 - Ką jis čia veikia?
 - Aš maniau, kad ji jau vienuoliu taps.
 - Aš taip ir sakiau, kad grįš.
 ...
Ir taip krūvos replikų apie šį įvykį nuvilnijo kiekvienas vakarėlio lūpas. Galiausiai daugelio veiduose nušvito plati šypsena. Merginos džiaugėsi, kad galės "nusikabinti" vaikiną, vaikinai, kad vėl grįžo senosios linksmybės.
 - Gerbiamosios ir gerbiamieji, - ant baro užlipo vienas vaikinas su buteliu rankoje, - pasveikinkim grįžusį mūsų paklydėlį! - sušuko jis.
Salėje vėl pasigirdo šurmulys ir vėl didžėjus padėjo leisti muziką. Prie Augusto prisistatė žavi blondinė su martinio taure:
 - Sveikas, branguti, - tarė ji saldžiu balseliu. - Seniai matytas.
 - Labas, Liu... Ammm...
 - Aš Kerli.
 - Tiksliai! Labas, Kerli, - jis apkabino ją per liemenį. - Einam? Man dar reikia su kai kuo pasisveikinti. O tada jau galėsiu būti tavo.
 - Aišku, zuiki, - tarė ji.

Viskas tobula. Draugai šalia jo. Visi jie kvailioja kaip reikiant. Aplinkui gera muzika, krūva žmonių ir svarbiausia tikrų gražuolių, gėrimai ir žaidimai. Ar gali būti geriau? Naujieji metai sutikti kaip ir seniau. Viskas vėl po senovei. Jokių Liucijų, jokių nervų ir jokių kvailų filmų. Tik Augustas ir dar kartą Augustas.
Kad ir kaip jis bandė sau visa tai įteikti, tačiau giliai ji nebesijautė tiksliai taip, kaip seniau. Kažkas buvo ne taip. Ir jis žinojo kas, tik negalėjo dabar apie tai galvoti.
 - Nori? - Augusto mintis nutraukė Danielius kažką atkišęs saujoj.
 - Kas čia? - paklausė Augustas.
 - Brol, kol tavęs nebuvo, mes nuo vaikiškos žolytės perėjom prie šiek tiek rimtesnio dalyko. Iki toj ten buvo vaikų žaidimai, o mes juk seniai...
Augustui pasidarė bloga klausyti tokių nesąmonių.
 - Aš gal dar susisuksiu paprastą suktinę, kaip jūs sakot. Žinot, keista po tiek laiko ir taip.
 - Na gerai. man daugiau liks, - Danielius pradėjo juoktis, o visi kiti jam iš paskos.
Tik Augustas sėdėjo per prievartą šypsodamasis. Nieko jis čia juokingo nematė. "Per Liusi ir humoro jausmą praradau" - galvojo jis.
 - Augustai, - prie jo prisiglaudė ta pati blondinė. Koks jos vardas? A.. Kerli. - Gal jau einam? Aš pavargau.
Jis jokiu būdu nebenorėjo eiti, nes puikiai žinojo, ką reiškia tas ėjimas. Bet jeigu jis nusprendė grįžti į savo gyvenimą, tai ko atidėlioti?
 - Žinoma. Aš tik tuoj pabaigsiu šitą, - jis parodė į suktinę.

Kai ji išėjo jau buvo pradėję švisti. Augustas lydėjo Kerli kuo lėčiau. Jis troško, kad kas nors nutiktų, nors mintyse vis kartojo: "Kaip faina.. Kaip faina". Galiausiai jie sustojo prie nediduko namelio ir Kerli sustojo. ji atsegė savo rankinę ir pradėjo ieškoti raktų.
 - Jie visada dingta, kai labiausiai reikia, - tarė ji.
 - Žinai, aš manau, kad gal geriau eisiu, - Augustas nebesusilaikė ir išrėžė ką bandė savy sugniaužti.
 - Nesupratau?! - ji išsitiesė ir atsisuko į jį.
Tuščios, apsvaigusios akys. Jokio žvilgsnio, tik tuštybė jos akyse.
 - Gal kitą kartą, Kere. Prisiminiau, kad turiu vykti kai kur.
 - Na ir dink, šunsnuki. Sugadinai man visą vakarėlį, - tarė ji ir radusi raktą atrakino duris ir įsmuko vidun.

Augustas nusiramino ir patraukė namo. Kaip pirmam kartui gal visai neblogai. Jis jau jautė, kad greitai viskas bus po senovei. Tik dar keli vakarėliai ir viskas. Tada jau tikrai visi sveikins Augustą, sugrįžusį. Ir dar, kitą kartą jis ir išbandys šį tą stipresnio nei žolė. O kodėl gi ne?
Jis nė nepastebėjo, kad pradėjo eiti pro Liucijos namus.
 - Paskutinį kartą per čia einu, - tarė jis.
Netikėtai jo žvilgsnį patraukė Atvažiuojantis automobilis. Jis sustojo tiesiai prie Liusi laiptinės ir iš jo išlipo Skarlet, Rouz ir Liusi... Apsivilkusi kaip niekad gražiai. Ir dar išlipo keli vaikinai. Lukas, Deividas ir... Robertas?
Negana to jis priėjo prie Liucijos ir ją pabučiavo?
Na ir Liucija per Naujuosius tikrai nenuobodžiavo. Augustas nusisuko ir patraukė į savo namus. Dabar jau tikrai viskas baigta. Liucija jį užmiršo ir visai pasikeitė. Nauji metai, kita Liucija ir senasis Augustas.
Kaip sakoma..
Kaip sutiksi Naujuosius, tokie ir bus visi metai. Tiek jam , tiek Liucijai jie bus linksmi, bet su tam tikru prieskoniu...

Prisiminimai

Tik kitą rytą Bleikas su vaikais sutiko savo mamą. Ji sėdėjo savo kambaryje ant supamosios kėdės ir skaitė.
 - Mama, - Bleikas priėjo prie jos. - Kaip tu laikaisi?
 - Sveikas. Labas, vaikai, - jis atsistojo ir apkabino tarpdury stovinčius anūkus. - Gal ko užkąsit? Kelionė ilga.
 - Vėliau, mam. Tai kaip tu laikaisi? Ką gydytojai sako?
 - Kokie gydytojai? Aaa... Nekas. Atmintis šlubuoja. Valgysit ko nors?
 - Jau klausei, močiute. Aš padarysiu ko nors, - tarė Liucija.
 - Klausiau? Gal ir... Deividai, gal gali židinį užkurti?
 - Gerai.
 - Pavalgykim ir nuvažiuokim pas gydytoją, Bleikai. Jis tau viską papasakos. Nes aš dar ką užmiršiu.
Pietūs praėjo ramiai. Be jokių nesklandumų. Visi kalbėjosi. Liucija papasakojo močiutei apie Universitetą.
 - O ar susiradai kokį berniuką? - paklausė močiutė.
Liucija jau norėjo sakyti, kad ne. Bet kam jai čia tylėti ir apsimetinėti. Nuo šiol juk viskas bus kitaip.
 - Buvo toks, bet nieko gero neišėjo.
 - Aišku. O tu kaip,Deividai?
 - Viskas po senovei. Jums nešalta? - paklausė jis.
 - Ne. Nors ir trumpom rankovėm vaikščiok, - tarė tėtis.
 - Tu tikrai prastai atrodai, vaikeli, - pasakė močiutė. - Gal prigulk.
 - Ne, gal aš pavaikščiosiu kur nors, - tarė Deividas ir atsistojo. Jis drebančiom rankom pasiėmė striukę ir ją apsivilko. Batų jis net nebesirišo tik raištelius sukišo į juos.
Bleikas giliai atsiduso. Prasideda. Čia tikriausiai dėl to, kad Deividas negauna dar vienos dozės. Jam suspaudė širdį pagalvojus, kaip gali būti sunku ištverti visa tai.
 - Tai, Liucija, ar susiradai kokį berniuką? - vėl paklausė močiutė.
Bleikas su Liusi susižvalgė.
 - Močiutei, tu jau klausei prieš kelias minutes.
 - O taip. - ji pastūmė savo lėkštę į šalį. - Einu nusnūsti.
 - Mama, mes gi tarėmės po pietų važiuoti pas gydytoją.
 - Tikrai?
 - Taip
 - Na, gal tu ir teisus. Tuoj apsirengsiu.
Netrukus Bleikas su mama išvažiavo, o Liucija liko tvarkyti virtuvės. Neilgai trukus ir ji išėjo į kiemą. Liucija pastebėjo brolį sėdintį kieme ant suoliuko. Vienoje rankoje jis laikė cigaretę, o su kita laikė pasirėmęs galvą.
 - Labai sunku? - priėjusi paklausė Liusi.
 - Mhm. Pala, iš kur tu žinai? - jis pakėlė galvą ir pažiūrėjo į seserį. Liuciją išgąsdino jo raudonos akys, išbalęs veidas ir išdžiuvusios lūpos.
 - Tėtis rado, - tyliai ištarė ji.
 - Ką?! Ko jam knaisiotis po mano daiktus? Išvis kokią jis turi tam teisę? Už juos paklojau nemažą sumelę, o dabar. Kur jis paslėpė?
 - Nežinau.
 - Nemeluok. Pasakyk, kur jie padėti. Man žūtbūt reikia...
 - Deividai, aš tikrai nežinau
 - Baik apsimetinėti! - jis atsistojo ir susinervinęs spyrė į a[snigtą skulpūrėlę, tačiau jis tik susimušė koją. - Velnias, kaip nesiseka! - jis vėl atsisėdo.
Liucija pasislinko arčiau jo ir apkabino.
 - Prižadėk daugiau to šlamšto nevartoti.
 - Mhm.
 - Tikrai? Pasakyk, kad prižadi.
 - Aš aš.. Na gerai.
 - Pasakyk.
 - Pažadu. Bet nežinau, ar..
 - Jokių bet. Aš tau padėsiu. Tiek metų tu buvai man kaip atrama. Dabar aš tau padėsiu.
 - Dieve, kaip sunku, - Deividas atsilošė ir pradėjo trepsėti koja.
 - Deividai, o kiek laiko tu juos... vartojai? - Liucija panoro sužinoti visas smulkmenas.
 - Pradėjau, kai buvo beveik septyniolika. Su draugais nuėjome į vakarėlį. O ten... Man sakė, kad tai tik šiaip pagyvina nuotaiką ir viskas. O aš patikėjau. Tiksliau žinojau, kad ten narkotikai, bet neigiau tai sau. Liucija, man juk reikėjo atsipalaiduoti! Kai mano sesuo pastoviai slankioja lyg lavonas, o tėtis apsimeta, kad viskas gerai. O dar pastoviai galvoje ūžė mintis, kad motina pasirinko Kotryną, o ne mus. Mums jos reikėjo. Per ją čia viskas. Jei ne ji, tai dabar aš čia nebūčiau įklimpęs. Įsivaizduoji, kaip viskas būtų gerai? Būtų normali šeima. Man jų reikėjo, nes daugiau būčiau neištempęs.
 - Koks tu kvailys buvai.
 - O iš kur man reikėjo žinoti, kad paskui jų norėsiu dar ir dar ir dar. Kaip man reikia dozės.
 - Gal geriau nebekalbėkim apie tai. Einam. Tau gal būtų geriau pamiegoti.
 - Miegoti?! Manai aš užmigsiu?
 - Bet einam vistiek. Gal bus lengviau.
 Deividas atsistojo ir lėtais žingsniais nuėjo į namą. Liucija liko sėdėti. Jai iš galvos neišėjo močiutė. Nejaugi jai taip prastai, kad ji neatsimena net ką sakė prieš kelias minutes? Kas dabar bus? O jei ji užmirš, kaip kalbėti, kaip valgyti? Jei ji netrukus gulės patale, nes nieko nebemokės daryti. Kodėl jai ta liga?
 - Taip neteisinga, - sušnabždėjo ji.
Nejaugi ir taip negana visų tų dalykų, kas nutiko jos šeimoje? Jai pasidarė bloga pabandžius įsivaizduoti, kas toliau bus. Ji staiga krūptelėjo išgirdusi Deivido rėkiantį balsą. Jis keikėsi kaip išprotėjęs. Reikia jam padėti iškęsti visą šitą laiką.
Liusi atsistojo ir nuskubėjo į vidų padaryti jam kokios raminamos arbatos.
 - Nenoriu jokios sušiktos arbatos! - jis tėškė puodelį į veidrodį, kad Liucija net krūptelėjo.
 - Deividai...
 - Manai, kad man kažkoks birzgalas padės? Geriau paieškok ko nors stipresnio.
 - Ne.
 - Eik ir surask ką nors stipresnio! Negi tau sunku padėti nors tiek.
 - Negausi! - ji nebegalėjo čia ilgiau stovėti. Ji išėjo iš kambario ir užrakino duris, kad Deividas neprikrėstų nesąmonių.
Liucija atsisėdo svetainėje priešais židinį ir pasiėmė nuotraukų albumą. Jis paėmė vieną nespalvotą nuotrauka, kur jauna moteris rankose laiko kūdikį. Ji apvertė kitą nuotraukos pusę, kur parašyta "Bleikui trys mėnesiai". Tada ji paėmė dar vieną, kur prie altoriaus stovi jos mama ir tėtis. Ji pamatė prie močiutės stovintį vyrą, Liucijos senelį, kurio ji taip ir nepažinojo. Dar kitoje nuotraukoje buvo ji su Deividu. Ši nuotrauka jau spalvota. O dar kitoje buvo maža mergaitė. Tos nuotraukos kitoje pusėje parašyta: "Kotrynai jau pusė metukų". Liucijai skruostu nuriedėjo ašara. Jos močiutė, kuri tiek daug padėjo, dabar netenka visų tų prisiminimų. Tai vienintelis dalykas, kuris galbūt jai padės prisiminti gražiausias gyvenimo akimirkas. Galbūt padės.
Pasigirdo durų trinktelėjimas. Į namus grįžo tėtis.
 - Na kaip? - paklausė Liucija, kol ji kabino močiutės paltą.
 - Teks kraustytis į mūsų miestą ir surasti, kokius senelių namus, - tarė Bleikas. - Nes paskui gali būti labai sunku. Ieškosim kuo arčiau namų.
 - Aišku.
 - O kur Deividas?
 - Kambary. Prastai jaučiasi.
 - Eisiu pas jį.
 - Gerai, tik atsargiai, nes .. Jam tikrai labai prastai.
 - Gerai, - Bleikas atsiduso ir nuskubėjo prie laiptų.
 - Močiute, gal einam krauti tavo daiktų?
 - O kam?
 - Taigi skrisim pas mus.
 - Gerai.

Visiškas sugniuždymas

Kai tik Liucija įžengė į namus, ji sviedė į šalį mamos striukę ir nubėgo į savo kambarį. Kaip gali taip būti? Tomas jos pusbrolis. Ir ji ką tik buvo pas savo gimines, kurie toli gražu nebuvo laukiami jos gyvenime. Ir kodėl ji važiuojant pro tuos namus, pro tą bažnyčią neliepė apsisukti? Juk ji žinojo, kur važiuoja. Ji jau važiuojant suvokė, kad Tomas jos pusbrolis, bet... JI bandė sau tai neigti, nes galbūt giliai ji troško viską išrėžti toms veidmainėms. Violeta dar net vaidino nustebusią. Ji mat nieko  nežino. Pati turbūt išmetė visus laiškus. Jis net nesivargino tėčiui parašyti "Atstok, žudike". Nebaigusi nusivilkti drabužių Liucija krito į lovą ir pradėjo verkti. Ir kodėl jai taip nesiseka? Iš pradžių Augustas, o dabar ir Angela su Violeta...
 - Kaip noriu iš čia dingti, - ji giliai įkvėpė ir pradėjo save raminti.
Beldimas į duris.
 - Liucija? - už durų tėtis.
 - Ko?! - ji piktai užrėkė.
 - Reikia pakalbėti, - ir jis atvėrė duris.
Jam taip sugniaužė širdį matant raudonas dukters akis. Dešimt metų jis bandė neigti, kad jos vaikams blogai. Visą tą laiką jis vaikščiojo užsimerkęs ir vaizdavosi, kad viskas gerai. Tačiau dabar nežinia kodėl jis viską pamatė. Kaip pamatė, kaip viską malšinasi Deividas. Jam užgniaužė gerklę, prisiminus šiandien ryte rastą maišelį su... Narkotikais. Kiek metų jis taip tyliai gyvena, slapta malšindamas viską. Kiek laiko jis taip gniaužo savo jausmus? Bleikas dar bandė kurį laiką save įtikinti, kad jis galbūt apsiriko, bet ne... Prie tų miltelių buvo ir folija. Vaistams jis jos nenaudotų. O dabar ir dar ir Liucija. Deividas papasakojo jam apie Augustą. Ir apie tai iš kur jis jos važiavo pasiimti. Visus tuos metus jis nieko nedarydamas po truputį naikino savo vaikus. Juos žudė.
 - Žinau, kur tu buvai, - tarė jis užkimęs ir drebančiu balsu. - Kodėl?
 - Tai buvo klaida. Nesijaudink, tėti. Netyčia ten nukakau.
 - Baik, Liusi. Prašau, pasakyk man viską. Aš turiu žinoti, kas vyksta.
 - Viskas gerai, tėti. Tikrai. Tiesiog vėl susipažinau su Tomu.
 - Baik apsimetinėti, Liucija! Man jau gana! Aš nebegaliu būti užsikimšęs ausų ir leisti, kad man dumtų akis. Jau per ilgai tylėjau. Manai, kad man čia lengva žiūrėti, kai tu bandai išspausti šypseną arba kai tavo akys būna raudonos, sakai, kad bijai šviesos? Negana to Deividas narkomanas ir kiek laiko mes to nežinojome?!
 - Ką? - nustebo Liusi. Juk Deividas visada toks žvalus, toks tikras brolis. Jai užgniaužė gerklę.
 - Aš nebegaliu, - Bleikui nuriedėjo ašara.
 - Tėti, mes jau pilnamečiai. Tu nebetyri mumis rūpintis.
 - Ką čia paistai?! Manai aš čia sėdėsiu ir stebėsiu, kaip mano akyse nyksta mano vaikai? Kaip jie save naikina? Ir taip per ilgai bandžiau save įtikinti, kad viskas gerai. Ir ką man dabar daryti... - jis susiėmė už galvos.
 - Tėti, - drebančiu balsu tarė Liucija. - Aš einu. Man reikia pabūti vienai.
Ji atsistojo ir išskubėjo iš kambario.

Likusi dienos dalis buvo kaip sapnas. Visi slampinėjo po namus. O Deividas nežinia kur buvo.

Vis tik bendra vakarienė nebuvo išvengta. Penki žmonės susėdo prie stalo.
 - Taigi, - linksmai pradėjo Betani. - Kaip praėjo diena?
Tyla.
 - Aišku, - tarė ji. - Liusi, ar susitaikei su tuo vaikinu?
 - Tyla.
 - Bete, valgykim, - tarė Sindė. Ji nujautė, kad kažkas negerai.
 - Na gerai. Valgom tai valgom.
Ji gliai atsiduso ir paėmė šaukštą. Visą laiką girdėjosi vien tik maisto įrankių dunksenimas į indus. Lėkščių pastūmimai. Ir nuryjami maži ir dideli sulčių gurkšniai. Girdėjosi kitame kambaryje krebždantis šuniukas ir koridoriuje tiksintis sieninis laikrodis.
Tą nejaukią tylą nutraukė telefono skambutis.
pasigirdo atstumamos kėdės garsas ir tylus Bleiko krenkštelėjimas. Jis nuėjo už durų ir atsiliepė. Likusieji valgyti girdėjo tik pokalbio nuotrupas.
 - Klausau?...Taip čia jos sūnus Bleikas... Ką? Ar jūs nesuklydote?... Liga?... Kokia?
Ilga tyla.
 - Ir.. ir ką man dabar daryti?... Gerai nuvyksiu ten... Skubėsiu, kaip galėdamas... Ačiū.... Viso gero.
Tyla. Bleikas grįžo į valgomąjį.
 - Skrendu pas jūsų močiutę, - teištarė jis.
 - Kas nutiko? - paklausė Deividas.
 - Jai nustatė Alcheimerį, - sunkiai ištarė Bleikas.
 - O, Dieve, - Sindė atsistojo ir nuskubėjo apkabinti Bleiko.
 - Einu krautis daiktų, - galiausiai tarė jis ir išskubėjo.

Po pusvalandžio Bleikas prie durų jau segėsi striukę.
 - Tėti, važiuosiu ir aš, - tarė Liucija ir atsidariusi batų dėžę pradėjo ieškoti žieminių batų.
 - Aš irgi, - tarė Deividas. - Tik dar užsuksiu į savo kambarį kai ką pasiimti.
Bleikas tylėjo. Tik drebančia ranka paėmė automobilio raktus ir atsistojo prie durų laukti vaikų.
Netrukus Sindė prie durų linkėjo jiems geros kelionės ir pranešti jai visas naujienas.
Į automobilį įsėdo Bleikas, šalia jo - Liucija, o į galą išsigandęs Deividas.
Dingo. Dingo jo maišelis. Ką jis dabar darys? Jis negali palikti sesers ir tėvo, bet ji žino, kas gali nutikti, kai jis negaus dozės. Automobilis iš lėto pajudėjo į oro uostą.
Bleikas įjungė radiją, kad prablaškytų mintis ir visi šiek tiek atsipalaidavo.
Po kelių valandų Deividas pajuto, kad tas atsipalaidavimas netenka prasmės. Pradėjo drebėti jo rankos. Jis staigiai atsisegė striukę ir iš vidinės kišenės išsitraukė cigarečių pakelį ir užsidegė vieną.
Bleikas jau norėjo sakyti, kad tai negerai, bet jis prisiminė, kad tai dar nėra taip blogai kaip...
 - Duok ir man vieną, - tarė jis.
Dar po kelių valandų oro uostą pasiekė šeima. Iširusi šeima. Narkomanas sūnus, savyje užsisklendusi dukra ir nežinantis, ką daryti tėvas. Kitiems oro uoste esantiems žmonėms, jie atrodė normalūs. Normali šeima, kuri skrenda kur nors praleisti Kalėdas. Niekas neįtartų, kas jos viduje vyksta iš tiesų. Niekas nenutuokia, ką ši šeima išgyvena.
Ir niekas nenutuokė, kad šis vakaras yra ypatingas. Tiek daug išgyvenusi šeima pasiekė galutinį tašką. Liucija, Deividas, Bleikas - visi suprato, kad nuo šiol jie turi būti tvirtas kumštis ir pradėti kovoti. Jie nebegali leisti, kad juos kas tryptų. Jie nebegali leisti, kad praeitis trukdytų jiems gyventi.
Taip pas jie suvokė, kad viską susitvarkyti bus sunku. Bus be galo sunku.
Tačiau įmanoma.

Manieros

Trinktelėjo durys. Prieškambaryje įsiviešpatavo nemaloni tyla. Kas dabar bus? Angela tiek metų slėpė viską. O dabar viskas bergždžiai. Ir vis tik per jos netikėlį sūnų. Ji giliai įkvėpė, pasitaisė savo garbanas ir lediniu balsu ištarė:
 - Nieko čia nebuvo. Skirstomės. Joana, palydėk močiutę į jos kambarį. O tu, Tomai, turėsi man pasiaiškinti.
 - Nieko jis neaiškins, - drebančiu balsu prabilo Violeta. Ji atsisuko į savo vienintelę dukterį, bet negalėjo jos įžiūrėti per ašarotas akis. - Tai tu paaiškinsi, kas čia vyko.
 - Nieko čia nevyko. Atėjo kažkokia apsimetėlė, mama. Geriau eik ir pailsėk.
 - Ta tavo vadinama apsimetėlė yra mano pusseserė, - tarė Tomas. - Ir kaip tu galėjai... Man čia bjauru būti, - tarė jis ir nuskubėjo laiptais į viršų.
O Joana. Ji visada siekė būti kaip mama. Nors kartais jos mama ir nekaip elgdavosi, tačiau ji ją mylėjo. Ji jos mama. Bet dabar... Ji nebežinojo, ką galvoti. Negi mama gali taip toli nužengti?
 - Einam, močiute, - tarė ji. - Pasikalbėsime vėliau, kai viskas aprims.
Violeta kostelėjo ir pajudėjo link židinio.
 - Na ką. Viskas tvarkoje. Eisiu pasakyti Džosei, kad pradėtų ruošti pietus, - su palengvėjimu tarė Angela ir išėjo.
Tačiau jos ledinė širdis pradėjo spurdėti iš baimės. Ji jautė, kad tai ne pabaiga. Tik kažin kada šiuose namuose sprogs tas burbulas?
Ji nė nenutuokė, kad tai įvys labai greitai. Ji nė nespėjo tam pasiruošti. Mat manė, kad tas didelis pokalbis atidėtas kokiai savaitei. Tačiau ji klydo. Jos manieros pakišo jai koją.

Nubėgęs į savo kambarį, Tomas, atidarė spintą ir išsitraukė lagaminą. Jis daugiau šiuose namuose nebus. Ir vėl jam niekas nenusisekė tik per ją. Tik per tą į aukštumas norinčią iškilti motiną. Jis atsisėdo ant savo lovos ir prisiminė tolimą vaikystę, kai per tėvų skyrybas, ji išsikovojo teisę jį globoti. O jis taip norėjo likti su tėčiu. Jis norėjo vėl su juo vykti žvejoti, ką nors konstruoti. Jis norėjo su juo gyventi. be vargų, be jokių rūpesčių. Bet ne... Ta pinigų ištroškusi kraugerė ne tik atėmė tėčio butą, bet ir pasirūpino, kad jis netektų darbo, kad negalėtų juo rūpintis. Negana to, dar išsikovojo nemažus pinigus. O ar jo kas klausė su kuo jis nori gyventi? O kelių metų netikėtai dingo Liucija. Jie buvo geri draugai. O ir Bleikas jų dėdė, kai galėdavo nuveždavo jį pas tėtį. Ne... Pasirodo, kad ir čia mama kalta. Ji atėmė dar daugiau jo brangių žmonių.
Pernai jis turėjo merginą. Ji gyveno Europoje, o čia buvo atvykusi tik atostogų. Tomas jau buvo pasiryžęs skristi su ja. Jie kartu planavo apkeliauti pasaulį. bet ne... Mama paklojo nemažai pinigų jos tėvams, kad jie uždraustų visa tai. Kaipgi jos sūnelis maišys pasaulį, kai turėtų mokytis kokiame prestižiniame universitete. O dabar, kai vėl sutiko Liuciją, ją pamilo, užmiršo Gloriją. Kai jau jautė, kad mamos įtaka baigėsi, nes jis už daugybės mylių. Ne... Paaiškėjo, kad apie jokią Liuciją negali būti nė kalbos. Jis susiėmė už galvos ir pradėjo garsiai kvėpuoti.
Bet tai nepadėjo, jis atsistojęs griebė stalinę lempą ir tėškė ją į veidrodį.
 - Daugiau ji manimi nemanipuliuos. Dabar pat iš čia išsinešdinsiu. Ir ji neprivers manęs čia pasilikti. Neva dėl močiutės.
Jis pradėjo krautis daiktus ir galvoti, kaip čia suradus tėtį. Po tiek metų. Jis tik tenorėjo tėčio.

Tuo tarpu Angelos kambaryje, Joana ieškojo mamos čekių knygelės. Jai reikėjo naujos pinigų sumos šiam mėnesiui, nes dar negavo. Jis darinėjo stalčius, kol surado tą knygutę. bet jos akys užkliuvo už dailaus mažyčio raktelio.
 - Kažin, kas tame užrakintame stalčiuje...
Vedama smalsumo, ji pagriebė tą išgraviruotą raktelį ir atrakino stalčių. Ji lėtai jį pravėrė ir rado krūvelę neatplėštų laiškų.
 - Kaip gražu...
Joaną visada žavėjo mamos kruopštumas ir svarbiausia manieros. Pavyzdžiui, kad ir laiškai, gražiai sudėlioti ir paslėpti nuo pašalinių akių. Tik staiga jos akys užkliuvo už vieno voko, ant kurio juodavo užrašas " Bleikas". Ji pagriebė tą voką. Už jo rado dar dešimtį laiškų su tuo pačiu adresu. Visi jie adresuoti...
 - Močiutei?
Joana giliai įkvėpė. Nejaugi...
Staiga visos iliuzijos, visos svajonės apie Angelą sugriuvo. Viskas sugriuvo į šipulius. Ji praplėšė vieną, pati seniausią laišką, kuris, parašytas daugiau nei prieš dešimt metų.

Violeta,

Atsiprašau, kad mes taip nieko ir nepranešėme apie savo išsikraustymą. Tiesiog, kai jūs dingote po tos  nelaimės, aš nebežinojau, ką galvoti. Prisipažinsiu, kiek užpykau ant jūsų. Vis tik vaikai norėtų bendrauti tarpusavy. O turėti močiutę jiems taip pat svarbu. Jiems reikia nors ko. Nors kokios mamos prisiminimo.
Buvau labai ant jūsų užpykęs ir mes persikraustėme. Naująjį adresą matysite ant voko. Taip ir gyvenome. Pratinomės prie naujo gyvenimo. Vaikai pradėjo lankyti naują mokyklą, susirado naujų draugų. Kartais jie net ir užsimiršta ir būna viskas gerai.
Tačiau vis neišvengiu Deivido klausimų, kur močiutė. Vaikai jūsų pasiilgo. Kodėl jūs taip palikote juos? Jiems nereikia pinigų ir ištaikingų dovanų. Tik vienos kitos popietės su jumis ir pusbroliais. Daugiau nieko jūsų neprašau.
Žinau, kad jums sunku. Vis tik netekote anūkės ir dukters. Bet Liucija su Deividu neteko net tik jų, bet ir jūsų.
Labai prašau, atvažiuokite, arba parašykite. Ką nors. Bet ką. Duokit tik man žinoti, ar jūs norite su jais bendrauti.

Bleikas

Joana buvo šokiruota. Kas nutiko prieš tiek metų, kad dėdė Bleikas galvoja, jog močiutė jų išsižada. Ji nieko neišsižadėjo. Tai Bleikas atsiribojo, o tuo pačiu ir...
Ji pažvelgė atidarytą stalčiuką
 - Mama, - tyliai ištarė ji.
Joana atsistojo, užrakino stalčiuką, paslėpė laiškus už megztinio ir nuskubėjo į apačią, kur pietavo mama su močiute.
 - O, brangute, atėjai, - nusišypsojo Angela. - Sėsk, nes atšals. Džose, pakviesk Tomą.
 - Mama, kas čia? - parodė ji laiškus.
Angela visai išbalo.
 - Joana, juk nemandagu šniukštinėti po kitų daiktus. Tai nemandagu. Daugiau to...
 - Baik gerai... Kaip tu taip galėjai. Pavyzdžiui šitas laiškas nuo Bleiko adresuotas močiutei. Šitas, - ji parodo kitą, - taip pat močiutei. Čia visi laiškai močiutei. Žinai kokio jie senumo. Pačiam seniausiam laiškui apie vienuolika metų. Ir neaiškink tu man, kas mandagu, kas - ne. Pačiai reikėtų manierų pasimokyti.
Ji klestelėjo ant kėdės, numetė laiškus ant stalo ir pravirko. Violeta pakėlė savo raukšlėtą ranką ir siekė vieno iš laiškų. Paėmusi apžiūrėjo pageltonijusį popierių ir pažvelgė į dukrą.
Angela tik kandžiojo lūpą ir žiūrėjo į toli kabantį paveikslą. Tiek metų ji buvo tvirta. Dabar tikrai nesugriaus tos pilies.
Violeta praplėšė voką ir pradėjo skaityti nuotrupas:
 - Deividas gavo diplomą už gerą mokymąsi... - ji drebančiu balsu skaitė. - Liucija pradėjo lankyti baletą. Nežinau, ar tai tęsis ilgai. Bet tai vis geriau negu nieko.
Ji atplėšė kitą laišką.
 - Deividas pradėjo lankyti krepšinį mokykloje... Liucija metė baletą, bet pradėjo lankyti muziką. Dabar ji groja fleita.
Dar kitas laiškas.
 - Liucija metė fleitos grojimą. bet nesijaudinkite, jis pradėjo lankyti tinklinį. manau, kad greitai ji suras savo pašaukimą. ... Deividas tapo komandos kapitonu ir jie laimėjo sezono varžybas.
Kitas laiškas.
 - Deividas vieną vakarą negrįžo namo. bet nesujaudinkit. Paauglystė. Ir aš taip dariau. Liucija dabar lanko žurnalistikos būrelį. Būtų smagu, jei ji pasektų mano pėdomis.
Dar vienas.
 - Susipažinau su Deivido mergina. Ji labai miela... Achh Kaip greitai auga tie vaikai.
Dar...
 - Gera žinia. Liucija apsistojo ties žurnalistika. Graži ji mergaitė auga. Kartais berniukai prisistato, bet jai tai nė motais.
Ir dar vienas.
 - Manau, kad Deividu galima jau pasitikėti  kaip suaugusiu. Jis labai savarankiškas. O Liucija... Jau ir ji kartą buvo pasimatyme, bet apie jį nepasakoja. Turbūt nevykęs.
Ir dar...
 - Aptikau Deividą rūkantį. Spęsime kaip nors šia problemėlę. Užtikrinu jus. Viskas bus sutvarkyta. Na, o Liucijai gal praverstų šiokia tokia moteriška pagalba. Žinau, jūs užimtas žmogus, tad neverčiu...
...
 - Deividas baigė mokyklą ne tokiais gerais pažymiais, kai galvojau prieš penkeris metus. bet viskas gerai. Jam dabar pirmieji metai universitete. Nauji potyriai. Aš likau su Liucija. Bet stengsimės, kad mums nebūtų liūdna. Kaip greitai jie auga. Jau beveik suaugę žmonės.
Violeta padėjo tą laišką. Daugiau ji nepajėgė skaityti. Praleido tiek metų nežinioje. Tiek metų toje apgaulėje. Ir viskas tik per gobšumą.
 - Angela, pageidauju man viską paaiškinti, - paprašė ji.
 - Gerai, mama.
Joana pakėlė savo raudonas akis, pasiruošusi klausyti. O už durų stovėjęs Tomas, savo planą atidėjo tolimesniam laikui.
Pirmą kartą gyvenime jokios manieros, mandagus elgesys nebepadės Angelai išsisukti iš padėties. Ji jautėsi sugniuždyta. Negana to, kad jos mama taip į ją žiūri, dar ir dukra jos nebekenčia. Tylėdama ji nieko nepakeis. Tik gal kiek pašvelnins padėtį.
Pirmą kartą ji savo išdidumus padėjo į šalį. Pirmą kartą gyvenime ji davė kalbėti širdžiai. Buvo šiek tiek baisu, tačiau kito kelio nebuvo.

Lazda turi du galus

Atsidariusi savo drabužių spintą, Liusi pradėjo ieškoti prastesnių drabužių šios dienos išvykai. Jai buvo taip gera jausti savo namų kvapą, matysi savo kambario spalvas ir šviesas. O ypač buvo gera miegoti pačioje šilčiausioje ir minkščiausioje lovoje - pačioje saugiausioje vietoje visame pasaulyje. Galų gale giliai ji ištraukė seną celafaninį maišą. Liucija atrišo papilkėjusias virveles ir iš maišo ištraukė seną mamos neperšlampamą drabužių komplektą.
Liucija atsargiai pabandė įkvėpti savo mamos kvapo, tačiau jis jau išnykęs. Ji užuodė tik dulkes. Ji giliai nusičiaudėjo ir nuskubėjo į balkoną pravėdinti drabužių ir apžiūrėti, ar jie dar tinkami dėvėti. Staiga ji atsiminė mamą, vilkinčią tą striukę. Tai buvo labai seniai, kai dar net nebuvo gimusi jos sesutė. Jie visi keturi buvo miške prie močiutės namų ir čiaužė su rogėmis.
 - Užteks, - sudraudė save Liucija.
 - Su kuo kalbi?
Liucija net krūptelėjo išgirdusi ploną moterišką balsą.
 - Su niekuo, tik garsiai pagalvojau, - atsakė ji Betani, Sindės dukrai.
 - Keista jūsų šeimyna, - tarė ji ir dėbtelėjo ant krėslo balkone.
 - O šiaip, ką tu veiki mano kambary?
 - Jėtauu, ar kas nutiko? Nieko gi neliečiau, - pasipiktino Betė.
 - Gerai jau. Kitą kartą pasibelsk.
 - Mhm.. Šiaip tai atėjau pasakyti, kad pas tave kai kas atėjo.
 - Tomas?
 - Nee... Kažkoks Augustas. Koks ji gražus...
 - Tai duosiu tau progą su juo dar katą susitikti. Jei nori, gali eiti ir jį išvyti.
 - Eik jau.. Atstumti tokį... Čia gal taktika tokia... O paskui jis dar labiau tavęs norės... Reikės ir man pabandyti. Žinai, čia taip nuobodu būna, o dabar bus bent kiek linksmiau, sesute.
 - Tikėkimės.
 - Na einu. Dar kartą būtų neblogai jį iš arti pamatyti.
Betani išėjo iš balkono ir pasigirdo garsus trepsėjimas laiptais žemyn. Liusi klestelėjo ant kėdės ir apsigaubė striuke.
 - Man, labai gaila, Augustai, bet čia negyvena tokia Liucija, - ji išgirdo Betani balsą.
 - Nemeluok jau. Prieš penkias minutes sakei, kad pakviesi, o dabar jau tokia čia negyvena, - isteriškai nusijuokia Augustas. - Liucija, ateik! - garsiai sušuko jis.
Ji tik stengėsi susigūžti ir užsikimšti ausis, tačiau netikėtai suėmęs čiaudulys ją išdavė. Liusi atsistojo ir nuskubėjo į savo kambarį.
 - Liusi, neišeisiu, kol nepasikalbėsime!
Ji klestelėjo ant lovos. Niekur ji neis. Tačiau kažkokia jėga ją vertė jam pasirodyti. Ir netikėtai ji sugalvojo to susitikimo pasiteisinimą.
 - Reikia, kad tėtis nieko nežinotų. O jei ir toliau Augustas čia triukšmaus, tada...
Ji greitai apsivilko visą kombenezoną ir mamos striukę, užsimaukšlino kepurę, užsidėjo batus ir nuskuodė laiptais žemyn.
 - Tai čia tas Tomas? - klausia tėtis, kuris virtuvėje skuta bulves.
 - Mhm, - teištarė ji ir nubėgo.
Tuo metu Deividas skaitęs laikraštį pakėlė galvą ir tarė:
 - Tėti, mums reikia pakalbėti.
 - Taip? - jis atsisuko.
 - Apie Liuciją.
 - Taip ir maniau, kad kažkada ateis metas, kai nebegalėsim apsimetinėti, kad viskas gerai, - sušnabždėjo Bleikas ir nusiplovęs rankas, nusivedė sūnų ir darbo kambarį.

Tomui buvo be galo gera sėdėti prie naujo automobilio, kurį jam Kalėdų proga padovanojo mama. Tamsiai žalias VOLVO lėkė miesto gatvėmis link Liucijos namų. Pagaliau jis supažindins ją su šeima: su mama, močiute, na ir seserimi. Jis aprodys jai tuos didžiulius namus, tas dideles valdas. Jis tikėjosi, kad jai viskas patiks ir Liusi atkreips į Tomą dėmesį. Viskas bus gerai. Jis privažiavo rudų plytų mūrytą didelį namą su skaičiuku "102". Tai Liusi namai. Su jo močiutės dvaru nėra ko lyginti. Kad ir kaip jis prabangiai gyventų, tačiau jo namuose nebuvo tos šilumos, to kvapo. To jausmo, kad tai saugiausia vieta pasaulyje. Tomas, išjungęs variklį, išlipo iš automobilio ir nuskubėjo link durų. Jau kėlė ranką prie durų skambučio, tačiau išgirdo jos balsą:
 - Augustai, atstok, palik mane ramybėje, - ji verkė.
 - Tu tik išklausyk mane, - jo balsas irgi buvo silpnas. - Maldauju... Negaliu be tavęs, Liucija.
Tomas paėjo už kampo ir pamatė prie sienos stovinčią Liusi, o Augustas drebančiomis rankomis bandė paimti ją už rankos.
 - Kodėl negali viskas būti kaip seniau? - Augustas šiaip ne taip sugriebė jos ranką ir pradėjo ją glostyti.
Liucija nesipriešino: ji tik kūkčiojo. Augustas artėjo vis arčiau ir arčiau, kol galiausiai ją apkabino ir į ausį pradėjo šnabždėti:
 - Atleisk man. Maldauju. Atleisk.
Liucija nusuko galvą: ji nepajėgė, o gal ir nenorėjo, kad Augustas ją paleistų.
 - Suteik man šansą ištaisyti viskas tas klaidas, - tęsė jis savo kalbą.
Ledinės Augusto rankos pradėjo glostyti Liucijos skruostą ir jis ją pabučiavo. O ji nesipriešino. Liucija galėjo taip stovėti ir stovėti. Jai buvo neapsakomai gera, tačiau prie kampo stovėjo vaikinas, kuriam tai matyti buvo begalo skaudu.
 - Hmmm.. Liucija, - tarė Tomas. -Gal jau važiuojam?
Staiga ji dėl tų žodžių grįžo į realybę. Liusi atsiplėšė nuo Augusto ir paėjo keletą žingsnių atgal. Ji visa drebėjo. Ir kaip taip ji pasidavė? Kokia ji kvaiša...
 - Eime, - prie jos priėjo Tomas ir po truputį ją vedė į automobilį.
Liucija nė nepastebėjo naujos mašinos. Įsėdusi į ją ji žiūrėjo į Augustą, kuris taip ir liko stovėti nieko nepešęs.
 - Kaip tu? - paklausė Tomas, kai jiedu pajudėjo.
Liusi giliai įkvėpė:
 - Gerai, - štai ir vėl nieko neišduodanti nekalta veido išraiška. - Nekantrauju pamatyti, kaip tu gyveni.

Už miesto pavažiavę keliasdešimt kilometrų, jie nusuko į nuošalesnį kelią ir netrukus privažiavo mažą miestelį. Liucija dairėsi po apylinkes. Viskas labai gražu. Žemę dengia storas sniego apklotas. Tačiau jai kažkas kėlė nerimą. Kažkur matytas visas tas miestelis: ta akmeninė bažnyčia, tas medinis namas. Galiausiai jie pravažiavo tiltą, kurį Liusi neretai susapnuoja. Ir po truputį jį suvokė, kur važiuoja. Bet tai negali būti... Ne... Į tą dvarą atsikraustė Tomas su savo šeima. Tai ne jos...
 - Lipsi, - paklausė Tomas, kai automobilis sustojo.
 - Mhmh, - tarė Liucija ir nužvelgė tą didelį kiemą ir pastatą. Ji čia yra buvusi ir ne kartą.
 - Einam, - jis paėmė ją už rankos ir vedė laiptais aukštyn.
Liucijos širdis daužėsi pašėlusiai.
Atsidarė durys ir ją apglėbė namų šiluma. Tolumoje ruseno židinys. Ten buvo ir ta pati sena sofa, krėslas. Staiga, ji atsiminė, kaip žaisdavo su pussesere prie tų plačių laiptų ir jas bardavo teta.
 - Tomai, manau, kad man būtų geriau čia nesirodyti, - ji gręžėsi link durų.
 - Kodėl taip manai? - jos ausis pasiekė šaltas balsas. Ta moteris išlindo iš bibliotekos. - Man būtų malonu susipažinti su savo sūnaus drauge.
 - Ar tikrai, Angela? - Liucija atsisuko ir pažvelgė tiesiai savo tetai į akis. Tai pačiai, kuri kaltino jos tėtį dėl mamos mirties.
Angelos veidas visai išbalo. Ji griebėsi už turėklo.
 - Nesupratau? - tarė Tomas. - Jūs pažįstamos.
 - Ne, gal sumaišė.. - bergždžiai bandė teisintis Angela.
 - Baikit jau, teta, - tarė Liusi. - Čia aš, Liucija, jūsų dukterėčia, Tomo pusseserė.
 - Kaip gera tave matyti, Liusi. Po tiek metų.. Kodėl mūsų neaplankėte... Kaip tu užaugai. Vos atpažinau, - pradėjo meilikauti Angela.
 - Baikit čia vaidinti. Geriau jau imk ir klausk, ką čia veikia žudiko dukra.
Tomas stovėjo kaip įbestas. Jis nieko nebesuprato.
 - Tąkart įvyko nesusipratimas.
 - Taip nesusipratimas. Susirgo mano sesuo. Pažiūrėkit, kaip jūs gyvenat ir niekuo negalėjote padėti jai? Aplankėte pora kartų ir tiek. Mano močiutė iš toliausiai skrido, kad padėtų, o jūs, gyvenantys už keliasdešimt kilometrų nepajudinat nė piršto. Susirgo mama. Ir jūs čia vėl pasirodėt kaip šventuoliai. Neva mano tėtis dėl visko kaltas. Jis ištisus dešimt metų rašo jums laiškus. Vis dar tikisi kažko. Vis dar nesupranta, kad jums ant manęs ir Deivido visiškai nusišvilpt. O jūs nė nesivarginate parašyti, kad jis paliktų jus ramybėje. O dabar čia stovite ir vaidinate geruolę...
 - Aš.. aš, - Angela nebežinojo, ką pasakyti.
Tuo metu kaip tik į namus įėjo senyva moteriškė su jaunas mergina.
 - Kas čia vyksta? - drebančiu balsu paklausė ji.
 - Nieko, mama, - tarė Angela. - Joana, nuvesk močiutę į jos kambarį.
 - Gerai, mama, - tarė mergina.
Liucija į ją žvilgtelėjo ir prisiminė. Tai ta pati Elison draugė, kuri buvo tada, kai Liusi sužinojo tiesą. Ta pati, kuri lindo prie Luko, kai jis buvo išsiskyręs.
 - Tai čia mano pusseserė... - tarė Liusi.
 - Liucija? - nustebo Violeta. - Čia tu?
 - Deja taip.
 - Kaip gera tave matyti... - ji padėjo artėti prie seniai matytos anūkės.
 - Baikit, - ji atsitraukė. - Nebūtina čia dabar vaidinti, kad viskas gerai. Visai netyčia čia užklydau. Bus gerai, jei dabar pat išeisiu ir viską užmiršim. Jūs man neegzistuojate ir mano šeima jums neegzistuoja, - Liucija jau artėjo prie durų.
Prieš jas atidarant dar atsisuko:
 - Angela, pati įkliuvote į savo spąstus. Neleidote bendrauti man su Tomu ir Joana, tai dabar stebėkit viso to pasekmes, nes mat jūsų sūnus įsimylėjo pusseserę. Lazda turi du galus. Visada atsiminkit.
Liucija trenkė durimis ir pasileido bėgti į miestelį. Blogesnės dienos dar nebuvo. Galiausiai ji atsisėdo stotelėje ant suoliuko ir pasipylė ašaros. Ji šiaip ne taip sugraibė telefoną ir surinko Deivido numerį:
 - Deividai?
 - Kas nutiko? - paklausė jis nustebęs.
 - Atvažiuok manęs paimti. Prašau...