Stiklinis namas sudužo...

Iš išorės paprastame, o iš vidaus labai prabangiame pastate, šurmuliavo lankytojai. Senyva moteris sėdėjo ant krėslo ir ilsėjosi. Vyras su moterimi įdėmiai tyrinėjo paveikslą. O dvi merginos apsimetinėjo, kad labai joms rūpi paroda. Iš tikrųjų jos laukė vieno žmogaus. Vieno žmogaus, su kuriuos laukė trumpas, bet labai malonus pokalbis. O tada tos dvi merginos nešdinsis iš šios galerijos ir eis švęsti. Švęsti didelės pergalės. Jos nebežinos kur dėtis iš tos laimės, negeros laimės. Joms laimės, o kitam žmogui - skausmo ir baimės. Žavi blondinė džiaugėsi, kad ji sudaužys trapų stiklinį namelį, kuris buvo statomas ant melo pamatų. Jai buvo be galo malonu galvoti, kad to melo priežastis, grįš pas ją ir jie vėl bus kartu.

***

 - Augustai, susitiksime parodoje. Gerai? - telefonu kalbėjo Liucija.

 - Tai žinoma.

 - Sutvarkysiu ten keletą reikalų ir galėsim važiuoti pas tave.

 - Gerai. Tai aš jau po truputį ten keliausiu.

 - Ok. Iki, - ji atitraukė telefoną nuo ausies ir bandė nuspausti raudoną mygtuką. Su kumštinėmis pirštinėmis tai padaryti sunku.

Šiaip ne taip Liucija įsidėjo telefoną į rankinę ir nuspaudusi durų rankeną įžengė į galeriją. Ten mergina nusivilko paltą ir pakabino jį mažame kambarėlyje, kur jos laukė Henrikas su melsvu aplanku.

 - Labas rytas, - tėviškai pasisveikino jis. - Štai čia toji sutartis.

 - Sveiki. Kaip nekantrauju.

 - Aš ją jau perskaičiau. Viskas ten gerai. Tau tereikia padėti parašą ir bus išleista tavo atvirukų linija.

 - Tai gerai. Aš jūsų ilgai negaišinsiu,  Liusi išsitraukė parkerį ir pasilenkė pasirašyti.

Netrukus ji, visa švytinti, vaikščiojo galerijos salėje ir laukė Augusto.

 - Labas, ar tu Liucija? - pasigirdo iš už nugaros nelabai malonu merginos balsas.

 - Taip, - Liucija atsisuko ir maloniai nusišypsojo.

 - Aš - Elison, o čia mano draugė Joana.

Liusi Joana pasirodė kažkur matyta. Ar tik čia ne ta pati, kuri korėsi Skarlet vaikinui ant kaklo?

 - Taip, klausau.

 - Norėčiau su tavimi pasikalbėti apie Augustą...

 - Iš kur jūs žinote..

 - Matai, Augustas yra mano vaikinas. Viskas tarp mūsų buvo gerai, kol nepasirodei tu ir visko neišardei. Dar tos lažybos. Man jau atsibodo laukti, kol Augustas tave paliks, tad nusprendžiau viską pabaigti aš.

 - Nesupratau? - Liucija stovėjo šokiruota. Ji ne visai suprato, ką čia kalba toji Elison. Tačiau buvo galima suprasti, kad nieko gero nereiškia.

 - Ach nesupratai. Tavo tariamas vaikinas susilažino su draugais, kad tave suvilios, supančios, apgaus ir paliks. Ir žinok jau gan ilgai jis čia tave mausto. Aš galvojau palaukti, bet niekaip nesulaukiau, tai viską ir užbaigiau, - su pasitenkinimu viską išrėžė Elison.

 - Klausyk, kaip tu drįsti čia ateiti ir kalbėti tokias nesąmones? Netikiu aš tavimi ir nešdinkis iš mano akiračio kuo greičiau, - Liucija bandė išlikti tvirta, nors jos viduje viskas susimaišė: ji nežinojo, ar tikėti, ar ne.

 - Aš irgi to tikiuosi. O Augustas! - Elison parodė į artėjantį vaikiną.

 - Ko tau reikia? - šaltai, bet sukiai ištarė priėjęs Augustas.

 - Ach, aiškinu tavo neišmanėlei draugei apie tas lažybas. Bet ji nelabai suprato. Tu gal jai plačiau viską paaiškinsi.

Augustas apglėbė tvirtai Liucijos pečius ir jam pasidarė labai bloga, pajutus, kaip dreba Liusi pečiai.

 - Dink iš čia. jau šimtą kartų tau sakiau, kad tarp mūsų viskas baigta. Kaip tu nesupranti? - piktai išrėžė Augustas.

 - O aš tau sakiau, kad mano liežuvis ilgas ir jis mėgsta visur kištis. Žiūriu tu irgi nesupratai. Na, einam, Joana, - atsisuko ji į draugę. - O tu, Liucija, pagalvok su kuo susidėjai.

Jau nebe tokia žavi blondinė pagriebė draugę už rankos ir jos pasuko išėjimo link, smagiai besijuokdamos. Išėjo draugės švęsti pergalės.

Augustas nežinojo, ką sakyti. Jis tik jautė didelę baimę ir nežinią, kuri jį slėgė. Jis viską jai paaiškins ir viskas bus gerai. Vaikinas bandė save raminti panašiais žodžiais. Juk ji turi patikėti juo, o ne Elison. Kai tik jie nuvažiuos pas jį, susės ir ramiai pasikalbės. Taip ir bus. Viskas turi baigtis gerai.

 - Gal jau važiuojam? - tyliai paklausė Augustas.

 - Mhm, - teištarė Liucija, kad nepravirktų. Po tiek laiko ji pasijuto vėl beužsidedanti kaukę. Ji nenorėjo, kad ją pamatytų verkiančią.

Liusi nusisuko nuo Augusto, kad jis nematytų jos raudonų akių, ir nuskubėjo pasiimti palto.

Namo jie važiavo tylėdami. Augustas bijojo Liuciją kalbinti, o Liusi bijojo prabilti, kad nepravirktų. Ji jo paklaus. Paklaus, ar tai tiesa. Jeigu jis paneigs viskas bus gerai. Liucija juo patikės. Juk Augustu reikia tikėti, o ne ta blondine.
Grįžus Augustas nuėjo padaryti arbatos, o Liucija stovėjo jo kambaryje prie sienos ir meldėsi, kad jo atsakymas būtų neigiamas.
 - Vanduo jau kaista, - atėjęs į kambarį ramiai tarė Augustas, tačiau jo širdyje ramu nebuvo.
Jis atsistojo priešais Liuciją, savo delnais pradėjo glostyti jos veidą, o ji nieko nedarė, tik stebėjo jį giliomis tiriančiomis akimis. Augustas pasilenkė ją pabučiuoti, tačiau Liucija jau nebegalėjo to daryti. Jai buvo nemalonu, nes į galvą lindo mintys, kad tos lūpos visą laiką ją apgaudinėjo.
Ji nusuko veidą:
 - Ar tai tiesa? - tyliai paklausė ji.
 - Liucija, viskas buvo kiek..
 - Aš klausiu, ar tai tiesa? - jau garsiau paklausė ji, o skruostu nuriedėjo ašara.
 - Taip.
Liucija iš karto nuo jo atsitraukė ir nusisuko. Ji padėjo giliai kvėpuoti. Iš virtuvės pasigirdo verdančio vandens garsas.
 - O Dieve, - drebančiu balsu teištarė ji. - Kokia aš buvau naivi.
 - Liusi, - Augustas vėl priėjo prie jos ir pradėjo glostyti nugarą. Jam buvo be galo skaudu matyti, kaip viskas griūna. - Tai nereiškia, kad aš tavimi visą tą laiką naudojausi. Aš visai užmiršau tas lažybas. Tu mane...
 - Nutilk, - Liucija nebeišlaikė ir pravirko. - ir neliesk manęs. Man tu šlykštus. Bjaurybė. Nekenčiu tavęs! - per ašaras ji jau nieko nebematė. vaizdas liejosi.
Šiaip ne taip Liucija atsistojo, susirado paltą, pagriebė, rankinę ir išėjo.
Augustas liko tupėti toje pačioje vietoje.
 - Viskas bus gerai, - ramino jis save. - Rytoj ji bus ramesnė. Mes pasikalbėsim ir viskas bus gerai.

Prie daugiabučio pastato stovėjo mergina, kuri buvo raudonimis akimis, šlapiu veidu. Drebančiomis rankomis ji bandė apsivilkti paltą, tačiau tai sunkiai sekėsi. Šiaip ne taip, ji užsivilko jį ir nuskubėjo kuo toliau nuo namo. Einant ji nieko nematė, tik jautė. Ji kaltino save, kodėl taip naiviai pasielgė ir patikėjo juo.. Jos gyvenimas dabar būtų ramus, be jokių rūpesčių, jei nebūtų jis pasirodęs. Ji ramiai sau gyventų su kauke. O dabar... Ji vėl ptyrė džiaugsmą, ji tikėjo, kad tiek metų be reikalo slėpėsi.. Ir vėl viskas sugriuvo. Ir vėl ji liko apgauta, išnaudota. Ji patyrė skausmą. Be galo didelį skausmą. Būdama su kauke ji jausdavo tik švelnų maudimą, prie kurio per 10 metų jau buvo pripratusi, o dabar jos viduje kraujavo, viskas ten plyšo ir maišėsi. Jeigu ji būti būvusi nors kiek tvirtesnė, būtų atsispyrusi jam ir viskas būtų gerai.
Liucija atsisėdo kažkur ant suoliuko ir garsiai verkė. Ji nepastebėjo, kaip jau pradėjo temti, ji nepastebėjo, kad pradėjo snigti ir dar labiau šalti. Ji nieko nebematė per užtvindytas akis.
Ji mintyse jau kūrė planus, kaip bandys užsidėti kaukę. Tačiau giliai širdyje jautė, kad to padaryti jai nebepavyks. Ji nebesugebės susikurti to skydo, ji nebesugebės apsimetinėti prieš kitus linksma ir ji niekada nebepatikės tuo ką vaidina. Ji nebeįsijaus į savo vaidmenį. Bet ji bandys. Darys viską, kad tik pavyktų būti tokiai kaip seniau.
Taip save ramindama, Liucija nusisšluostė paskutines ašaras. Tačiau namo ji nenorėjo. Mergina sėdėjo ant suoliuko ir žiūrėjo į juodą dangų, iš kurio krito baltos snaigės. Ji pradėjo justi šaltį, tačiau pati nepajėgė atsistoti ir eiti. Ją apėmė snaudulys ir ji negalėjo jam atsispirti. Po truputį ji grimzdo į neramų miegą.

 - Liucija! - prie miegančios merginos pribėgo jaunas vaikinas.
 - Deividai, ateik.! Radau ją, - sušuko Robertas.
Jis greitai nusivilko striukę ir apgaubė ja sušalusią merginą. Jis pasilenkė prie jos ir pradėjo glostyti baltą veidą. Vaikinas patikrino, ar ji dar kvėpuoja.
 - Nubusk, Liusi, kelkis, - tarė jis.
Netrukus prie jų pribėgo uždusęs Deividas.
 - O, Dieve, - tarė Liucijos brolis. Jis atsargiai pakėlė savo seserį ir pradėjo nešti ją link automobilio.
Robertas nuskubėjo pirmas. Jis atrakino automobilį ir tučtuojau įjungė šildymą. Liusi buvo paguldyta į galą, o vaikinai atsisėdo į priekį ir automobilis iš lėto pajudėjo.
 - Surasiu jį ir užmusiu, - murmėjo susinėrvinęs Deividas.
 - Tu man paaiškink, kas atsitiko? - paklausė Robertas.
 - Skarlet paskambino tas šunsnukis Augustas ir paklausė, ar Liusi yra. Skarli pradėjo klausinėti, kas atsitiko. Ir jai papasakojo neblogą istoriją, kaip apgaudinėjo seserį. O Liucija kaip negrįžo, taip negrįžo. Kas mums liko bedaryti? Tik jos ieškoti.
 - Taip ir maniau, kad čia viskas geruoju nesibaigs, - tarė Robertas.
Iš automobilio galo pasigirdo kimus kosulys.
 - Skauda galvą, - kimiu alsu tarė Liucija.
 - Tuoj grįšim, Liucija, - tarė Deividas. - Pailsėk.
 - Mhm, - tarė ji ir vėl padėjo galvą ant sėdynės.
Automobilyje buvo tylu. Girdėjosi tik langų valytuvų skleidžiamas garsas. Tačiau kiekvieno keleivio mintyse buvo triukšmas. Jie visi galvojo apie tą patį žmogų - Augustą.

Kaip sapne...

Po truputį šviesėjo. Aušo rytas, tačiau šį kartą saulės spinduliai nenušvietė dviejų įsimylėjėlių veidų. Šį kartą saulė slėpėsi už sunkių debesų iš kurių po truputį pradėjo birėti snaigės. Pirma snaigė, antra, trečia. Jos visos atrodo vienodos... Tačiau, kai į kiekvieną iš jų įsižiūri, pamatai skirtumus. Ta didesnė, ta mažesnė, ši neitaisyklingos formos, o ši labai daili. Taip pat ir su žmogumi. Visi atrodo vienodi, bet kai paimi atskirą vienetą, pamatai, kaip jis skiriasi nuo  kitų.
Pakėlus galvą į dangų, pamatai, kaip tos snaigės sukasi ratu vis artėdamos prie žemės. Reginys nuostabus, kad net apsvaigsta galva. Viskas atrodo lyg sapne.
Tokios būsenos dabar buvo Liucija. Praėjusi naktis jai atrodo kaip sapnas ir ji bijo atsimerkti, kad tas sapnas nesibaigtų. Jai apsvaigusi ne tik galva, bet ir visas kūnas dabar atrodo kitoks. Jai pilve skraidžiojo ne drugeliai. Tai per daug silpna. Joje buvo kažkas galingesnio. Liusi vieną ranką permetė sau per liemenį. Ji pajuto savo kūną. Tai gal ji nesapnuoja?
Netrukus ji pajuto tvirtą, pažįstamą ranką, laikančią jos gležną rankutę. Kita stipri ranka, pradėjo glostyti tamsius Liucijos plaukus ir tai privertė ją atsimerkti, nedrąsiai, iš lėto. Mergina apsisuko į kitą pusę ir pamatė patį gražiausią veidą pasaulyje, patį mieliausią, patį artimiausią. Ir jis jai šypsojosi.
 - Tai vis tik nesapnavau, - užkimusi sušnabždėjo ji.
 - Turbūt, kad ne, - jo šypsena pasidarė dar platesnė ir netrukus jis apdovanojo ją saldžiu rytiniu bučiniu.
Netrukus Liucija ramiai gulėjo Augusto glėbyje ir gėrėjosi kiekviena sekunde, kiekviena akimirka.
 - Niekada tavęs nepaleisiu.
 - Gerai būtų, - nusijuokė Liusi.
Bėgo laikas, vis mažiau matėsi krintančios snaigės. Netrukus išlindo ir saulė. Ir lauke viskas tviskėjo, blizgėjo. Toks nekaltas ir tyras grožis.
Liucijai sugurgė pilvas.
 - Nori valgyti? - paklausė Augustas.
 - Ne, - trumpai atsakė ji. Liucija gali ir pakentėti.
 - Baik jau. Tuoj užsakysiu pusryčius, - jis atsargiai atsisėdo ir pakėlė seno telefono ragelį.

 - Nenoriu namo, - tarė Liucija, kai jiedu stovėjo prie motociklo.
 - Aš irgi, - tarė Augustas ir apkabino ją.
 - Tai nuvešk mane prie to ežero.
 - Nori?
 - Labai, - nusišypsojo ji ir rankas įsikišo giliau į rankovę, kad ne taip sušaltų.
 - Na, tai dėkis šalmą.
Netrukus jie jau nulipo nuo motociklo ir Augustas vedė Liusi per apsnigtą pievą. Ežeras buvo tuščias ir niūrus. Kitoks nei seniau. Tačiau jis vis tiek liko artimas jų širdims. Tai tarsi kokia paslaptis, kurią žino tik jie.
 - Atsimeni, kaip spyriojeisi? - nusijuokė Augustas.
 - Gal.. Šiek tiek.
 - Kad ir kaip stengeisi, nuo manęs nepabėgai.
 - Ir dėl to aš dabar labai džiaugiuosi.
Ji giliai įkvėpė šalto oro.
 - Prižadėk, kad niekada manęs nepaliksi, - paprašė ji.
 - Prižadu. Nė už ką tavęs nepaliksiu. Niekas tavęs neatplėš nuo manęs, - tardamas šiuos žodžius Augustas prisiminė lažybas. - Liucija..
 - Ką? - ji atsisuko į jį ir pažiūrėjo į akis, plačiai atmerktas, atviras, smalsias. Jos akys jau nebe paslaptingos, nebe niūrios.
 - Reikėtų tau kai ką pasakyti.
 - Klausau?
 - Pirmiausia, prisimink, kad tave myliu.
 - Tai žinoma.
 - Ir prižadėk, kad išklausysi iki galo.
 - Būtinai, - Liucija jau nekantravo.
 - Kai mes susipažinom. Atsimeni tą kavinę, raštelius..
Jo kalbą nutraukė netikėtas skambutis.
 - Čia tau skambina, - tarė jis.
 - Aha, -  Liucija pradėjo raustis kišenėse, kol ištraukė telefoną. Ji greit nusimovė pirštinę ir paspaudė žalią mygtuką.
 - Klausau?
 - Labas. Nesutrukdžiau? - pasigirdo Skarlet balsas.
 - Ne. Kas yra?
 - Pas tave atėjo kažkoks Tomas. Sako nesitrauks, kol nepasikalbės su tavim.
 - Aišku. Išvyk jį.
 - Tai jis jau už durų. Vis tiek sėdi ir laukia.
 - Na gerai. Tuoj grįšiu.
 - Ok. Beje susitaikiau su Luku.
 - Džiugu. Na iki.
 - Čiau.
Liucija vėl įsidėjo telefoną į kišenę.
 - Augustai, vėliau pasakysi. Gerai? Vienas toks laukia manęs namuose ir neduoda ramybės Rouz su Skarlet. Reikėtų grįžti.
 - Gerai. Einam, - tarė Augustas džiaugdamasis dėl to, kad darbar neįvyko tragedija, bet tuo pačiu ir liūdėdamas, kad tas tas pokalbis vis dar neįvyko.

 - Kaip čia suprasti? - tarė visi trys vienu metu.
 - Ką tu čia veiki? - paklausė Liucija Tomo.
 - Atėjau pas tave, bet kaip matau, tu vėl labai užsiėmusi.
 - Ko čia pyksi? Atsiprašiau tavęs dėl ano karto. Bet tu nenorėjai. Neatėjai. Pats kaltas...
 - Gerai, atsiprašau. Įsikarščiavau. Galim pradėti viską iš naujo.
 - Iš naujo? - paklausė Augustas nieko nesuprasdamas.
 - Tomai, ką tu čia įsivaizduoji? Mes galim būti tik draugai ir nedaugiau. Bet kaip matau, tau to neužtenka. Būtų gerai, jei išeitum.
  - Gerai. Aš suprantu tai. Bet kaip tu gali su juo būti? Juk jis tikras...
 - Viskas! Dink iš čia arba aš kviečiu policiją, - užrėkė Augustas.
 - Gerai jau. Einu. Be to, Augustai, tau linkėjimai nuo Elison.
Augustas sustingo žado netekęs. Nejaugi ta ilgaliežuvė viską papasakojo šitam. Jo gerklėje įstrigo kažkoks gumulas.
 - Kaip matau, supratai, ką turėjau omeny, - tarė Tomas ir išėjo.
 - Augustai, - tarė Liusi ramiu balsu. - Aš tau viską paaiškinsiu...
Tačiau jis nesuprato nei vieno jos žodžio.
 - Augustai! - jau garsau kreipėsi ji.
 - Ką?
 - Einam į kambarį, - tarė Liucija.
Šilta, švelni, trapi ranka paėmė jį už rankos ir Liucija įvedė jį  į vidų...

Praėjo mėnuo

Balti, paraukti marškinėliai. Segė su Merlyn Monro vaizdu ties apykakle. Juodas sijonėlis iki kelių su mažu skeltuku šone. Juodos raštuotos pėdkelnės ir juodi lakuoti aukštakulniai. Trumpas švarkelis su plonu dirželiu per liemenį. Juodi plaukai susegti nugaroje su sege. Paprasta ir kartu nepaprasta.
Taip Liucija buvo apsivilkusi, kai ji dažė lūpas blizgesiu prieš veidrodį savo kambaryje. Kai ji tai padarė, tiesiai atsistojo, patempė švarkelį žemiau, pasitaisė rankovę ir giliai įkvėpė. Šis vakaras ypatingas. Dabar jai atsivers daugybė durų, tik reikės pasirinkti tinkamas.
Skambutis į duris. Juodi lakuoti bateliai su jų savininke nukaukšėjo prie durų ir jas pravėrė.
 - Sveika, gražuole, - pasisveikino svečias.
 - Labas, - Liusi priartėjo prie jo ir pasistiebusi pakštelėjo į lūpas. - Aš tuoj. Užeik.
Ji nubėgo į savo kambarį, apsivilko paltą, užsivyniojo šaliką ir susiradusi pirštines, nuskubėjo prie durų.
 - Skarlet, Rouz! - sušuko ji. - Mes jau einam.
 - Gerai. Mes vėliau ateisim, - monotonišku balsu tarė Skarlet.
Ji jau visą mėnėsį tokia lyg žemę pardavusi. Skarlet verkė,  labai ilgai raudojo, kai sužinojo apie Luko apsilankymą klube. O jis svarbiausia neneigė to. Jis tyliai pasakė tiesą ir atsiprašė. Tačiau Skarli per daug išdidi atleidimui. Ji pasiuntė savo draugą toli toli, tačiau kiekvieną akimirką ji vis to gailisi. Dabar ji suprato, koks vertingas buvo laikas, praleistas su juo. Dabar ji gal ir nesusivaldytų neužšokusi jam ant kaklo, kai jį pamatytų. Bet vis tas išdidumas.

 - Labas vakaras, Henrikai, - pasisveikino Liucija galerijoje su savo mokytoju.
 - Labas. Labai gražiai tu šiandien atrodai. Kaip tikra šio vakaro šeimininkė.
 - Ačiū, -droviai nusišypsojo ji.
 - Netrukus pradės rinktis svečiai. Aprodyk savo draugui darbus, kol dar turi laiko, - Henrikas atsisukęs mirktelėjo Augustui.
 - Tai žinoma. Einam? - kreipėsi ji Augustą.
Pirmiausia jie pasuko link pačių pirmųjų Liucijos piešinių, kuri juos piešė dar prieš universitetą. Einant šia siena kiekvienas piešinys atrodė vis tobulesnis, vis tikresnis, vis labiau asmeniškas.
 - Atsimeni tą pešinį? - tyliai paklausė ji.
 - Taip...
 - Tu pirmas jį pamatei. Nuo jo viskas ir prasidėjo, - ji atsisuko į jį ir kaip padėką už tai pabučiavo. - Jei ne tu, dabar nežinau, kas su manimi būtų. Tikriausiai ir toliau būčiau kaip vaiduoklis.
Toliau jie priėjo piešinį, kur buvo pavaizduota jūra ir kur sėsėjo jau nebe viena mergina, o mergina su draugu.
Prie kitos sienos prasidėjo paveikslų serija su suoliuku "Gyvenimo ratas". Vieniša laukianti mergaitė, suoliukas antri namai, pokalbių suoliukas, vienišas suoliukas, nepamirštas suoliukas. Suoliukas - tarpinė stotelė, suoliukas  - pramogų vieta.
O paskutiniame darbe Liucija nupiešė savo draugus, kurių pasirodo, kad ji turi tikrai nemažai. Skaičius visai kitoks negu, kad buvo prieš universitetą.

 - Sveiki visi. - pasisveikino Henrikas su parodos atidarymo svečiais ir atsikrenkštė. - Šį vakarą jūs esate susirinkę į mano draugės Liucijos pirmąjį parodos atidarymą. Tai visai neseniai atrastas nešlifuotas deimantas, kurį noriu jums pristatyti. Ta mergaitė slėpėsi nuo pasaulio ilgą laiką, kol ją atrado vienas vaikinas. Esu be galo dėkingas jam, nes turiu progą bendrauti su Liucija. Tai pirmoji šios merginos paroda. Gal ji nėra pati tobuliausia, kur galite apžiūrėti krūvas paveikslų. Šiai merginai aš daviau vieną mėnėsį surengti šią parodą. Tai nežmoniškai mažai, bet ji susitvarkė, jį įveikė kliūtis, ko daug kas nepadarytų. Ji išlaikė patį didžiausią išbandymą ir yra nusipelniusi šio vakaro...
Vakaras buvo puikus, šampanas, naujos pažintys, naujos galimybės:
 - Liucija, - prie merginos vienu metu prisistatė vyras su tamsiai mėlynu kostiumu, - aš esu iš atvirukų leidyklos. Esu Arturas.
 - Malonu, - nusišypsojo Liusi.
 - Ar sutiktumėte sudaryti su mumis sutartį ir leisti su jūsų piešinių, kur yra ta pora prie jūros, padaryti atvirukų liniją?
 - Aš... Amm... - sutriko ji. - Man gal....
 - Ji sutinka, - jai iš už nugaros tarė Henrikas.
 - Ar tikrai?
 - Taip, - jau tvirtai tarė Liucija.
 - Puiku. Tuomet mes jums kurią dieną atsiųsime sutartį. Na,o dabar gero vakaro.
 - Jums taipogi, - atsakė ji ir atsisukusi šoko Henrikui įglėbį.
 - O Dieve, negaiu patikėti. Aš nesapnuoju.
 - Tikrai ne. Žiūrėk, - parodė jis į duris. - Draugai atėjo.
 - Gerai. Lekiu. Dar kartą labai labai jums ačiū.

Po vidurnakčio. Liucija sėdėjo prie staliuko ir gėrė dar vieną šampano taurę ir jautė malonumą stebėdama parodą. Savo parodą. Ji jau nematė, kad svečiai pradėjo skirstytis.
 - Gal jau reikėtų važiuoti? - paklausė Augustas, prisėdęs prie jos.
 - M. Ką? - paklausė lyg ką tik nubudusi iš transo.
 - Gal jau važiuojam?
 - Kur?
 - Kai kur. Turiu staigmeną.
 - Gerai. Tuoj. Apsivilksiu paltą ir keliausim. Bet prieš tai, Augustai, aš tau kai ką pasaklysiu.
 - Klausau.
 - Tą piešinį. Kurio dėka viskas prasidėjo. Po parodos jis priklausys tau.
 - Nejuokauk.
 - Aš rimtai klabu.
 - Tada jis kabės pačioj garbingiausioj vietoj, - tarė jis ir stipriai apkabino ją.
Pravėrus lauko duris į juos dvelktelėjo šaltas oro gūsis, o jų nosis iš karto pagavo šaltukas. Augustas laikė Liuciją už rankos ir vedė ją į kitą gatvės pusę, kur stovėjo motociklas.
 - Tu nori pasakyti, kad mes su juo važiuosim? - rimtai paklausė ji.
 - Kaip ir.
 - Aš su sijonu gi, - bandė priekaištauti ji.
 - Tada išsikviesim taksi.
 - Ne! - Liuciją negalėjo atsisakyti progos vėl važiuoti motociklu. Ji negalėjo atsisakyti tos laimės. Liusi pasilenkė ir sijoną atlenkė daug kartų aukštyn, kad galėtų užsėsti an motociklo. - Važiuojam?
 - Važiuojam.

Liuciją paltą laikė rankoje ir ėjo pimyn į jau matytą kambarį. Augustas sekė iš paskos. Tai tas pats viešbutuko kambarėlis, kai jie negalėjo nuo ežero grįžti namo ir teko nakvoti čia.
 - Ir kaip tai suprasti? - paklausė ji.
 - Niekaip. Tiesiog noriu pabūti su tavimi toli nuo to greito laiko bėgimo.
Ji nusišypsojo, paltą permetė per kėdės atlošą, priėjo prie Augusto ir pažvelgė jam į akis.
 - Ačiū, - tyliai tarė ji.
Jis nieko neatsakė, tiesiog ją apkabino, kad galėtų įkvėpti tikjai būdingo kvapo. Tada jis pradėjo bučiuoti jos kaklą. Šiltą, pulsuojanį kaklą. Liucija visa įsitempė, bet netrukus ir ji pradėjo bučiuoti Augustą. Jiem pradėjo linkti keliai ir Augustas atsisėdo ant lovos, o Liuciją pasisodino ant kelių.
 - Myliu tave, - tarė jis ir pažvelgė Liucijai į akis.
Ji krūptelėjo išgirdusi šiuos žodžius ir nusisuko.
 - Augustai, - stringančiu balsu pradėjo ji. Liucija taip pat jį mylėjo, bet niekada savo gyvenime ji nėra tarusi šių žodžių. Ji norėjo tai pasakyti, bet jai kažkas strigo gerklėje. Dažniausiai ji atsakydavo "Ir aš tave", nes kitaip ji nemokėjo. Liucija tiesiog nemoka reišti savo jausmų, bet šį kartą jai reikia pasistengti. Juk ji jau be kaukės. Niekas jai netrukdo. - Ir aš tave   myliu, - tarė ji apkabinusi Augustą paslėpė savo ašaras.
Džiaugsmo ašaras.
 - Neverk, - sušnabždėjo jis, glostydamas jos žandus ir valydamas ašaras.
 O tada jis palietė jos lūpas. Šiltas lūpas. Jis ją bučiavo atsargiai, tarsi bijodamas sužeisti, paskui vis drąsiau ir drąsiau. Liucija tvirtai prie jo prisispaudė ir atsakė Augustui tuo pačiu. Netrukus jie nebesedėjo, o gulėjo. Nepatyrusios Liucijos rankos sagstė Augusto marškinių sagas, o jis atsegė jos segę, paskui nuvilko jos palaidinę ir pradėjo segti sijoną.
Jie pasidavė juos užvaldžusiam geiduliui, juos užvaldžiusiai aistrai. Tą akimirką jie buvo patys laimingiausia žonės žemėje. Bet jie nežinojo, kad dėl šios akimirkos viskas sugrius, suduš į šipulius.

Diena ir naktis

Visą rytą Liusi neikišo nosies iš savo kambario. Ne. Ji nemiegojo. Ji sėdėjo prie stalo ir su teptuku rankose kūrė. Su kiekvienu potepiu liejosi Liucijos džiaugsmas ir energija. Ji užmiršo visas savo bėdas, kurių beveik nebebuvo, ji apskritai užmiršo gyvenimą už šių durų ir tik piešė. Tuo metu jos visas gyvenimas yra piešimas.
Tačiau vis tik nuo paprastų gyvenimiškų dalykų nepabėgsi. Jau seniai praėjo vidurdienis ir merginai reikia pavalgyti ir susitvarkyti. Su dideliu liūdesiu Liucija sutvarkė savo darbo vietą ir padėjo džiūti dar nebaigtą savo darbą. Ji atsargiai, kad neišteptų, per ranką persimetė drabužius ir nuskubėjo į vonią. jai buvo gera žiūrėti, kaip nuo rankų bėga spalvotas vanduo. Kaip seniai ji džiaugėsi toiu paprastu dalyku.

 - Labas rytas, - pasisveikino "miegalė", įėjusi į virtuvę ir ten radusi Rouz ir Skarlet.
 - Gal jau greičiau laba diena, - pasisveikino piktai Skarlet.
 - Kas nutiko, kad tu tokia surūgus? - paklausė Liusi.
 - Nieko. Tik ji išsiskyrė su Luku, - paaiškino Rouz.
 - Ką?!
 - Neišsiskyriau. O tik pertraukėlę padarėm. Kaip ir siūlei.
 - Ir dėl to tu tokia?
 - Kaip ir.
 - Na tikėkimės, kad į gera tai išeis. Kiek valandų?
 - Jau pusė keturių, - atsakė Rouz.
 - Tiek daug! Reikia ruoštis.

Liucija užrakino buto duris ir mesdama raktus į rankinę leidosi laiptais žemyn. Laiko iki filmo dar daug. Mergina nusprendė nueiti į galeriją. Gal Henrikui reikės kokios pagalbos.
Kai ji pravėrė laiptinės duris, į veidą plūstelėjo šalto vėjo gūsis. Liusi iš karto susigaužė ir smarkiau apsivyniojo šaliką. Užsisegusi rankinę ir užsidėjusi pirštines, ji nuskubėjo į už kelių gatvių esantį rūsį, kur dirbo jos viršininkas-mokytojas.
 - Liusi, rengsime tavo darbų parodą, - tarė jis vietoj įprasto pasisveikinimo.
 - Ką?! - vos neužspringo iš nuostabos ji.
 - Kaip girdėjai. Iš patikimų šaltinių girdėjau, kad tu turi pakankamai piešinių. Dar kelis nupieši per šį mėnėsį. Bus pavaizduotas tavo tobulėjimo kelias.
 - Bet aš nesugebėsiu.
 - O kam gi aš būsiu skirtas? Padėsiu tau.
 - Net nežinau ką ir sakyti.
 - Nieko ir nereikia sakyti. Tau tik reikia piešti.
Liucija atsisėdo į krėslą, kad nenugriūtų. Jai būtinai reikėjo viską apgalvoti. Ramiai viską apgalvoti. Ji? Liucijos paroda. Ta realybė atrodo tokia netikra ir neapčiuopiama, kad ji bijojo patikėti. O gal Liusi tik pasigirdo? Tai negali būti tiesa.
 - Prašau, - ramiai tarė Henrikas pastatydamas prie jos puodelį arbatos. - Dabar reikės labai pasistengti. Būtų gerai, kad poryt čia ateitum anksti iš ryto.
 - Man paskaitos, - sušnabždėjo Liucija. - Bet ateisiu.
 - Taip puiku, - Henrikas pasitaisė megztinį ir jau žingsniavo atgal į studiją.
 - Bet juk beveik neįmanoma per mėnėsį surengti parodos. Kodėl jūs taip darote? - vis tik Liucijai išsiveržė tas klausimas, kuris buvo ant jos liežuvio galiuko.
 - Pati sakei, kad beveik neįmanoma. O tai reiškia, kad gali ir pavykti, - jis trumpai akimirkai sustojo. - Tik taip sužinosiu, kiek tu gali, ką sugebi.
"Būčiau baigusi dailės mokyklą, tai nebūtų tokių išbandymų", - pagalvojo mergina.
 - Aišku. Stengsiuos kiek tik galėsiu, - ji pastatė puodelį ant staliuko ir atsistojo. - Gal aš jau eisiu.
 - Gerai, - tarė Henrikas ir dingo už durų.
 - Viso, - tarė Liusi uždarytoms durims.
Ji užsisagstė paltą, apsivyniojo šaliką ir išlindo į gatvę. Jai būtinai reikėjo oro. Ji giliai ir lėtai įkvėpė ir nerimas kiek atslūgo. Jau buvo pusė šešių. Reikia eiti prie kino teatro. Po penkių minučiių, ji sustojo prie didelio pastato, prie kurio rikiavosi ilga eilė. Jau nebebuvo taip šviesu, kaip dieną buvo, ir pagrindę gatvę apšvietė švieslentės su parduotuvių pavadinimais. Liucija atsistojo į eilės galą ir pradėjo žiūrinėti plakatus. Reikia išrinkti gerą filmą. Skaitydama jų pavadinimus, ji laukė bet kurią akimirką prie jos prisistatančio Tomo. Bet jis neprisistatė nei kol eilė trumpėjo, nei kai ji pirko du bilietus, nei kai ji laukė jo prie durų, nei kai žmonės jau pradėjo rinktis į salę. Jau atėjo ir šešios. Filmas prasidėjo, o ji viena stovėjo prie durų. Galiausiai bilietai atsidūrė šiukšlių dėžėje, o ji nuskubėjo į parką, susikrimtusi ir nuliūdusi.
 - Toks jis ir draugas, jei nepriima atsipašymo, - tyliai sumurmėjo Liucija eidama pro parko vartelius.
Ji vėl žingsniavo per tą pačią vietą, kur ir praeitą dieną. Šį kartą suoliukas buvo apšviestas ne saulės, o žibintų šviesos, o ant jo gulėjo senyvas žmogus, susisukęs į suplyšusią anklodę. Viskas skendėjo tamsiame fone.  Liucija atsiminė savo dar nebaigtą darbą su mergaite. Diena atidengia gražiausius dalykus. Ji slepia viską, kas yra negera ir nešvaru. O tie nešvarumai pasirodo naktį. Kodėl taip yra, Liucija nesuprato. Kodėl vargstantys žmonės, negali nė kiek pasimėgauti saulės šviesele? Nors ir silpnute, bet vis tik, teikiančią vilties?
Staiga, Liucijos veidas nušvito ir jos veide vos matomas nusivylimo šešėlis dingo. Ji žino, ką pieš pastarąjį mėnėsį. Ji pieš viską, kas vyks prie suoliuko. Ir gero ir blogo. Ji pieš gyvenimą. Suoliuko gyvenimą. Liucija greitai atsegė rankinę ir išsitraukė pieštuką su užrašais. Ji atsisėdo ant kito suoliuko ir pradėjo piešti eskizą.
" Tai daug geriau nei filmas", pamanė ji.
Slinko minutės, o Liucija stengėsi pasižymėti kiek įmanoma daugiau. Kiekvieną smulkmenėlę.
Liucijos darbą nutraukė po gero pusvalandio suskambėjęs telefonas.
 - Klausau? - atsiliepė ji. Telefoną ji prispaudė tarp ausies ir peties, o pati piešė toliau.
 - Nešalta?
 - Augustai? Ne nešalta. Iš kur tu žinai, kad man turėtų būti šalta?
 - Pasuk galvą į kairę.
Liucija paklausė, ir pasukusi galvą išvydo artėjantį Augustą. Jos veidą nutvieskė plati šypsena ir ji pamojavo draugui.
 - Ką čia darai taip vėlai? - paklausė jis. - Parke, viena, kai tamsu ir ant priešais esančio suoliuko miega, o gal tik apsimeta miegantis ir tave šnipinėjantis senukas. Dar kas pagrobs ir daugiau tavęs nepamatyčiau.
 - Kaip matai. Piešiu. O tai tu manęs negelbėtum, jei pagrobtų? - Liucija davė šiai Augusto fantazijai kelią.
 - Aišku, kad gelbėčiau. Kaip gi kitaip, - jis atsisėdo šalia jos ir apkabinęs per pečius pabučiavo.
 - Gerai. Tuoj baigsiu aš čia ir galėsim kur nors eiti, - tarstelėjo ji ir vėl įniko į savo darbą.
 - Būtinai. Reikia sušildyti tavo paraudusią nosytę.
Liucija vėl į jį akimirkai atsisuko ir vėl jį apdovanojo šildančia šypsena. Augustas atsirėmė į suoliuko atlošą ir laukė, kol Liucija bus jo.

Į klubą įžengė dar viena pora žmonių. Paskui dar viena ir dar viena. Tada įėjo grupelė draugų. Taip buvo, kol patalpos prisipildė  žmonių. Tada jau nieko nebeįleido į vidų. Žmonės sėdėjo prie staliukų, kiti prie barų, dar kiti stovėjo šokių aikštelėje ir šoko. O ant scenos ruošėsi dainuoti dar niekam nežinoma roko grupė. Tarp tų laimingųjų, kurie klausysis šios grupės debiuto buvo ir Augustas su Liucija.
 - Labas, Liusi, - už nugaros ji išgirdo pažįstamą ir artimą balsą.
 - Labas, Deivi, - pasisveikino ji su broliu. - Čia Augustas.
 - Žinau, - tarstelėjo jis. - Labas.
 - Sveikas, - pasisveikino Augustas.
 - Jūs turit čia staliuką?
 - Ne. Ieškom.
 - Tai einam. Parūpinsiu jums vieną.
 - Kaip suprasti? - nustebo Liusi. - Tu juk ne čia dirbi...
 - Koncertuosiu užtai.
 - Tu? Na geras. Nemaniau, kad tu dar dainuoji.
 - Ir dar kaip.
Visi trys paėjėjo, kiek į šalį.
 - Matai ten prie staliuko Robertą? - Deividas parodė pirštu į tą vietą.
 - Ahaaa.
 - Tai ten eikit. O aš skubu į užkulisius.
 - Ok. Sėkmės tau.
Deividas nusišypsojo ir nuėjo.
 - Bus smagu, - Augustas paėmė ją už rankos ir vedė link to staliuko.
Tačiau pusiaukelėje abu nustebę sustojo. Prie baro sėdėjo Lukas su kažkokia mergina. Ta mergina švelniai tariant lindo prie jo.
Liucija nebežinojo, ką daryti. Nors žinojo. Reikės pasakyti kaip yra Skarlet.
O Augustas išsigando ne dėl Skarlet, o dėl to kad ta mergina buvo Joana, geriausia Elison draugė. Dabar jos žinos, kaip atrodo Liucija ir galės viską jai papasakoti apie lažybas. Jis turi tai padaryti greičiau. Dar šiandien.
Netrukus jie jau sėdėjo prie staliuko.
 - Liusi, turiu tau kai ką pasakyti.
Scenoje nuskambėjo primieji akordai. Koncertas prasideda. Lukas, nežinia kodėl, išbėga iš klubo, o Joana apžiūrėjus Liuciją, nuskubėjo kabinti kito vaikino.
 - Ne dabar, - tarė Liusi Augustui
 - Gerai. Tada, kai išeisim.
 - Ok
Tačiau panašiai buvo ir kitus kartus, vis atsirasdavo priežastis dar neatskleisti tiesos savo merginai. "Dar ne", skambėdavo mintis Augusto galvoje.