Pasekmės

Vėlią naktį, o gal geriau sakyti labai ankstų rytą daugelį studentų, dėstytojų, vaikų, vyrų, moterų, pažadino stiprėjantis, o paskui silpnėjantis sirenų garsas.
Senyvos moterys subėgo prie langų pažiūrėti, kuria kryptimi važiuoja greitosios pagalbos automobilis, o paskui grįžo į savo lovas, tikėdamosis, kad ne jų vaikams nutiko bėda.
Kur sustojo greitoji pagalba matė tik gatvėje prie sužeistųjų sustojusi žmonių grupelė. Jauni žmonės, išėję iš klubo rikiavosi prie dviejų nelaimingųjų ir stebėjo, kaip gydytojai tikrina jų pulsus. Iš automobilio išbėgo vairuotojas su neštuvais.
 - Yra dar viena sužeista mergina, - tarė gydytoja. - Reikės dar vienų neštuvų. Kodėl niekas nepranešė, kad yra du sužeisti?
Gydytojos padėjėjas prisėjo prie minios ir liepė atsitraukti:
 - Beje, kas iš jų iškvietė gretają?
Tyla. Tuo metu tyliai pro žmones brovėsi vaikinas, kuris ėjo pro šalį. išlindęs į priekį, neteko amo.
 - Liucija? - pribėgo jis prie gydytojos, kuri tuo metu dezinfekavo jos žaizdą.
 - Jūs ją pažįstat? - priėjo vairuotojas.
 - Ji mano... pusseserė, - tarė Tomas.
Netrukus, sužeistieji buvo įkelti į greitają ir automobilis vėl su įjungtomis sirenomis pajudėjo.

Sterili švara. Baltos sienos, balti chalatai, vaistų kvapas, aparatų pypsėjimas, nejauki tyla, dirbtina ramybė, akinanti šviesa.
Susirūpinę žvilgsniai, susikaupę veidai, pastoviai aidintys žingsniai, tylūs šnabždesiai.
Liucija viso šito ilgai nejautė. Iki tol, kol ji atgavo sąmonę. O tada jos akys išvydo praeitį, nuo kurios ji visada bėgo.
Liusi lėtai atmerkė akis. Ji išvydo baltas lubas ir lempą šviečiančią ant lubų. Tuomet įsijungė kitas jos pojūtis. Klausa. Aparato pypsėjimas. Tuomet įsijungė kitas pojūtis - lytėjimas. Ji pajuto niežulį ir erzinantį dilgčiojimą pilve. Tuomet ji suprato, kad gali judėti ir pasuko galvą ir dešinę, kur ant sofos snaudė jos mylimiausias žmogus  - tėtis. Tada ji pamatė savo ranką, pirštas buvo prispaustas kažkokiu keistu daiktu, o į veną buvo įbesta adata, pro kurią iš lašinės lašėjo kažkoks skystis. Tada ji susivokė, kur esanti. Dešimt metų ji nėra buvusi tokiame pastate, dešimt metų ji vengė tokių vietų kaip nežinia kas. O dabar nežinia kodėl ji nubudo toje vietoje.
 - Tėti, - užkimusiu ir verksmingu balsu tarė ji.
Vyras staiga pašoko nuo sofos ir pribėgo prie dukters.
 - Liucija, nubudai, - pribėgęs Bleikas teištarė. - Pakviesiu gydytoją, - jis pridėjo savo ranką prie jos kaktos, kad paglostytų, bet jis pajuto, tik kad jo duktė dreba.
 - Noriu namo! - ji jau rėkė, o ašaros tekėjo, kaip upeliai.
 - Ššš, nurimk.
 - Turiu dingti iš čia! - ji pradėjo keltis, bet Bleikas suėmė ją už pečių ir neleido keltis.
 - Tu negali keltis. Žaizda ir taip sunkiai gyja.
Ir tada jai sugrįžo paskutinis - svarbiausias dalykas - atmintis. Naktis, užpuolikai, Augustas, baltos šviesos.
 - Kur Augustas? - suriko ji.
 - Nurimk... Jis...
Į palatą įbėgo seselė, kuri per lašinę jai suleido vaistų.
 - Ji staigiai nubudo, - pradėjo seselei aiškinti Bleikas, - ir ji kiek nerami.
 - Gerai, - tarė seselė, - išeikit kolkas. Jai reikia ramybės, kad nesijaudintų.
Bleikas linktelėjo ir nenoriai išėjo iš palatos.
 - Pasakykit, kur Augustas, - jau paprašė Liucija. - Jam viskas gerai?
 - Taip. Jis dar miega.
 - Kiek laiko praėjo nuo to...
 - Nekalbėkit. Būkit rami. Beveik para, - tarė seselė, kuri dar suleido stiprių nuskausminamųjų. - Pailsėkit, pamiegokit, - ji pasuko išėjimo iš palatos link.
 - Nenoriu miego, - Liucija nepajuto, kaip nusižiovaujo.
 - Norite, - nusišypsojo mergina su baltu chalatu.
Ir iš tikrųjų, nors ir kaip Liucija priešinosi, vis tik miego nenugalėjo, kaip ir dar vienas žmogus.

Bleikas atsisėdo ant kėdės prie palatos koridoriuje. Jo galvoje vis nenustojo suktis įvairios mintys. Kas nutiko tą naktį? Kodėl jo dukrai buvo durta į pilvą? Gal ją kas persekiojo? O tas Augustas? Deividas jam papasakojo, kas jis per vienas ir kad tas vaikėzas jo dukrai vėl apvertė gyvenimą aukštyn kojom. Bet, kodėl jie buvo šalia? Bleikas giliai atsiduso ir užsimerkė. Svarbiausia, kad Liucijai dabar viskas bus gerai.
Staiga jis išgirdo kelių žmonių žingsniu artėjančius link jo.
Bleikas pakėlė galvą. Priešais jį sustojo senyva moteris, pasirėmusi lazdele, nežmoniškai panaši į ... Bleikui pradėjo daužytis širdis.
 - Ką jūs čia darot? - paklausė jis ir atsistojo.
 - Bleikai, - drebančiu balsu tarė Violeta. Ją už vienos rankos prilaikė Tomas, o kiek tolėliau stovėjo Joana. - Žinau, kad po tiek metų...
 - Ko jums reikia?
 - Aš.. aš, - jos drebančios rankos artėjo prie rankinės iš kurios ištraukė krūvelę laiškų. - Aš juos gavau visai neseniai, - tarė ji. Ilgai galvojau, kaip su jumis susitikti, bet dabar, kai sužinojau, kas nutiko Liucijai, negalėjau ilgiau laukti.
Bleikas giliai įkvėpė. Tiek metų... Tiek metų buvo tokia tyla tik todėl, kad tik dabar yra gauti laiškai?
 -  Gal būtų gerai nueiti į valgyklą ir pasikalbėti, - įsiterpė Tomas.
 - Tu.. Tomas? - paklausė Bleikas.
 - Taip.
Liucija miegojo, o tiesa, kurią ji slėpė, iškilo aikštėn. Ji negalėjo tam sutrukdyti, bet gal ir gerai to neįvyko, nes galiausiai dvi šeimos susitaikė ir nusprendė susigrąžinti prarastą laiką. Tik, art o norės Liucija?

Ji nubudo, kai jau buvo sutemę. Liusi pabandė pasitaisyti savo padėtį, bet negalėjo pajudėti, nes skaudėjo žaizdą.
 - Kažin, ar Augustas gerai jaučiasi? - ji garsiai pagalvojo ir kaip tik su lyg tais žodžiais prasivėrė palatos durys ir į ją įėjo nepažįstamas vyras.
 - Labas vakaras, - pasisveikino jis. - Matau, kad nubudote.
 - Labas vakaras, - nustebusi pasisveikino Liusi.
 - Aš esu iš policijos - Bilas Seidžas. Norėčiau jus apklausti dėl tų įvykių prieš tris dienas. Vis tik buvo įvykdyti du nusikaltimai.
 - Prieš tris dienas?
 - Taip. Jūs dabar esate vienintelė liudytoja. O mums reikia sužinoti, kas įvyko.
 - Vienintelė?
 - Juk tas vaikinukas komoje. Kaip mes jo paklausim?
Liucijos veidas staigiai persimainė. Veidas išbalo kaip popierius, akyse pasirodė išgąstis. Jai pradėjo trūkti kvapo ir siaubingai skaudėti žaizdą. "Jis dar miega" Liucija mintyse girdėjo seselės žodžius. Jis miega.... Ne paprastu miegu, o miegu, iš kurio pabusti jis negali.
 - Ar jums viskas gerai?