Dingusi

Visur aplinkui balta. Po kojomis baltas smėlis. O vienur kitur matėsi kriauklės. Dalis tų kristalėlių prilipę prie kojų, o kitas dalis maloniai šildė pėdas. Aplinkui balta. Vien tik balta ir balta. Aplinkui buvo daug baltų skraisčių, kurios gaubė jį. O jų persišvietė begalinė balta dykuma. Retkarčiais pakyla vėjo gūsiai. Baltas smėlis dar labiau užpūsto kojas, medžiagos skiautės plėvesuoja į visas puses ir jis pamato, kas yra už jų. Tačiau tenka nusivilti. Jis tik įsitikino, kad ten dykuma.
Jis pastoviai jaučia troškulį. Tokį nenumaldomą ir nepanaikinamą. Jis apsilaižo lūpas, o paskui dar vienas vėjo gūsis, kuris atneša kvapą. Kvapą, kuris sukelia dar didesnį troškulį. Jūros kvapą. Akimirką jis net išgirsta bangų ošimą už nugaros. Tokį mielą širdžiai. Čia turbūt jo patys pirmi išgirsti garsai, kai jis čia įstrigo.
Vaikinas giliai atsidūsta, įkvepia to gaivumo ir bando atsisukti į jūrą. Tačiau kūnas kaip skulptūra. Tarsi tai būtų ne jo kūnas. Jis bando pakelti koją, bet tai tarsi ne jo koja. Jis bando pajudinti ranką, bet ji nusvirusi šone ir nė krust. Jis bando pasukti galvą. Bet ji niekaip nepasisuka. Nors imk su rankomis ir pasuk. Bet kad ir rankos neklauso. Vėjas nurimsta. Medžiagos skiautės nustoja plėvesuoti. Jūros ošimas staiga dingsta. Viskas vėl taip pat, kaip buvo prieš kelias minutes. O gal prieš kelias valandas.
Kažin, kur visi yra? Liucija, Justinas... Su mama jis nekalbėjo jau... nebepamena kiek laiko... Kur jie visi? Pamiršo jį? Kur jis išvis yra?
Jis nukreipė savo žvilgsnį į viršų. Bent jau tai galima daryti. Ir jis pamatė saulę. Tai vis kitokia spalva. Ryški, geltona. Balta šviesa jį akino. Saulės šviesa jį irgi akina, bet ne taip. Tai šilta, jauki šviesa. Jis pradėjo tyrinėti saulės dydį, spalvą. Tai vis šioks toks pokytis šioje dykynėje.
 - Viskas bus gerai, - jam sušnabžda balsas iš viršaus. Tas mielas, gražus balsas. Pats nuostabiausias balsas visame pasaulyje.
"Viskas bus gerai" - pakartojo jis mintyse. Ir tada... Tada ant jo žando nukrito lašas. Vienas lašas. Lašas beribėje dykumoje. Jis norėjo jį paliesti, nusivalyti, bet nepajėgė pajudėti. Jis tik jautė, kaip tas lašas rieda jo skruostu link lūpos. O kai jis pasiekia ją, ji pajunta sūrumą.
"Tai ašara" - pagalvojo jis ir jį nuvilnijo skausmo banga.

Liucija stovėjo prie Augusto lovos ir laisva ranka nuvalė savo ašarą nuo jo skruosto. Kažin, ar jis jaučia, kaip ji palietė jo odą. Bet nuo tos minties ji dar labiau sukūkčiojo ir nuriedėjo dar kelios ašaros ant Augusto.
Ji suėmė jo ranką ir pajuto, kokia ji šalta. Augustas, kaip be gyvybės ženklų. Kas, kad tie aparatai aplink jį pypsi ir rodo, kad jis gyvas. Jis tuo pačiu metu gyvas ir negyvas. Jis yra, bet jo nėra. Akimirką jai pasirodė, kad Augustas spustelėjo jos ranką, tačiau tik pasirodė.
 - Viskas bus gerai, - dar kartą sukuždėjo ji.
Ji pradėjo drebėti. O kas jeigu... Jeigu, nebus viskas gerai? Jeigu jis nenubus? Jeigu jo gyvenimas dabar bus kitoks? Kas jeigu...
 - Augustai, - ji jau verkė balsu. - Tik nesugalvok išeiti. Nes kitaip... Ką aš daryčiau? Tiesiog tu nubusk. Gerai?
Ji paklausė, nors žinojo, kad nesulauks atsakymo. Pasigirdo beldimas į duris.
 - Man jau metas. Ateisiu, kai tik galėsiu. Manęs niekas nesulaikys. - ji nusivalė ašaras ir pabučiavo Augustą į skruostą.
Tarpdury ji paskutinį kartą tą dieną pažvelgė į Augustą, o paskui nusekė paskui brolį.
Palatoje likusią dieną buvo ramu. Liucija ramiai sėdėjo, bendravo su visais, kiek galėjo, atsakinėjo į klausimus. Buvo atėjęs jos apklausti net detektyvas. Gydytojai jai leido tik nuskausminamuosius ir viskas. Tačiau, kad ir kaip ji stengėsi dalyvauti tame gyvenime, kur viskas vyksta aplinkui ją, mintimis ji vis grįždavo į Augusto palatą.
Visi kiek apsiramino, nes suvokė, kad padėtis jau gerėja. Gydytas jau pradėjo kalbėti apie tai, kad po kokių penkių dienų ji galėsianti jau išeiti iš ligoninės. Viskas buvo beveik gerai. Tėtis pasitikėdamas paliko ją vieną nakčiai ligoninėje. Niekas prie jos nebudėjo. Turbūt pirmą kartą.
Palatoje jau buvo tamsu, koridoriuose silpnai degė šviesos. Liucija viena gulėjo savo lovoje ir bandė užmigti. Tačiau tolimi balsai, mėnulio šviesa jai trukdė. Ji uždėjo antklodę ant galvos. Tačiau tada ji pajautė, kaip jai spaudžia tvarstis. Tada jai pasidarė nepatogu, nes ji pajuto, kad patalynė susibrukusi. Galiausiai jai po antklode pasidarė karšta ir ji neiškentusi atsisėdo.
Gydytojai pamiršo migdomuosius. Liusi pasilenkė, pasiėmė stiklinę nuo spintelės ir atsigėrė vandens. Reikėtų vėl gultis ir bandyti užmigti. bet jai buvo bjauru net pagalvoti apie tai. Visą naktį gulėti lovoje ir nesudėti nė bluosto. Ją tai baugino. Liusi įsispyrė į šlepetes, lėtai atsistojo ir apsivilko netoliese padėtą jos megztinį.
Liusi giliai įkvėpė ir pasiklausiusi, ar nieko nėra už durų, jas atidarė. Ji, kiek padvejojusi, pažvelgė į palatą, bet galiausiai sukaupė drąsą ir nuskubėjo link laiptinės, kur nusileido keliais aukštais žemiau ir nuskubėjo link Augusto palatos. Ji nieko nelaukdama atidarė duris ir vėl atsidūrė tarp tų pypsiančių aparatų ir miegančio Augusto.
 - Sakiau, kad grįšiu, - tarė ji Augustui ir prisistūmusi kėdę, atsisėdo prie jo lovos. - Būsiu čia tiek, kiek reikės. Ji paėmė jo ranką ir pradėjo tyrinėti jo delno linijas. Liusi spėliojo, kuri čia gyvenimo linija. Galiausiai ji apžiūrinėjo visas, kad tik nebūtų nutrūkusių, ar labai trumpų. Nors ji burtais netikėjo, tačiau nusiramino, kad tokių linijų pas jį nėra. Arba ji bent jau bandė save įtikinti, kad nėra.
 - Atsimeni, kai pirmą kartą susitikom? Tada galvojau, kad didžiausias pasipūtėlis. Na tu toks ir buvai. Bet... Kol mes riejomės, daug laiko praradom. O jeigu, aš būčiau tau atleidusi, gal dabar tu būtum sveikas. Gal dabar ką nors kartu veiktumėme. Atsimeni tą kartą, kai važiavome tavo motociklu ir tu man parodei tą gražią vietą? Tada aš tavęs dar nemėgau. Na tiksliau bandžiau save įtikinti, kad tu man nepatinki. Net juokinga darosi apie tai pagalvojus... Nuo pat pradžių tu mane ...
Taip Liucija ir įniko į ilgą pokalbį, tiksliau monologą. Ji įsivaizdavo, kad Augustas klausosi jos. O ji tik pasakojo ir pasakojo, kad nesigirdėtų tas pypsėjimas...
Galiausiai taip Liusi nusiramino ir ją suėmė miegas.
Ji atsargiai atsistojo ir pasirąžė. Liusi pažvelgė į trumpą sofutę prie sienos.
 - Nors gal neisiu, - tarė ji.
Liucija pasilenkė prie Augusto ir jį pabučiavo.
 - Labanaktis, - tarė ji, tuomet išjungė švieselę ir įsitaisė ant sofos.
Ji dar kurį laiką stebėjo Augustą, bet galiausiai pajutusi ramybę užmigo.
Tik ji nepagalvojo, kad kiti gali jos nerasti.