Budėjimas

Bilas Seidžas nebežinojo, ką daryti. Vienintelė jo liudytoja patyrė tokį šoką, kad gydytojai jai leido visus vaistus iš eilės. Jo akyse tebestovėjo dūstančios merginos vaizdas, į palatą bėgantys gydytojai. Seselės neleido ilgai jam užsibūti palatoje ir išvedė detektyvą lauk. Jo laimei priepuolis Liucijai praėjo. Svarbiausia, kad viskas dabar gerai. Dabar jis ją apklausti galės negreitai ir vilksis tyrimas. Na bet svarbiausia, kad iš viso kas nors vyks.
 - Seidžai, gal galite pasakyti, kaip viskas prasidėjo? - prie jo priėjo gydytojas.
Bilas atsistojo.
 - Na, mes kalbėjome ir ji staiga išbalo, pradėjo drebėti, o paskui ir visa kita.
 - O gal galima sužinoti, apie ką kalbėjote?
 - Na apklausos nespėjau pradėti. Užsiminiau tik tai, kad tas vaikinas komoje.
 - Aišku. Vadinasi, jai buvo nervinis priepuolis. Ačiū.
 - Aš tikrai nenorėjau... - Bilas pradėjo teisintis.
 - Nieko tokio. Bet būtų gerai, kad kurį laiką jos neliestumėte.
 - Gerai, - Seidžas atsisveikindamas paspaudė gydytojui ranką ir nuskubėjo koridoriumi.
Einant jis mąstė, apie visą tą įvykį ir darydamas skyriaus duris užsisvajojęs atsitrenkė į maždaug jo amžiaus vyrą, už kurio ėjo senyva moteris ir jauni žmonės.

Bleikas viską pagaliau sužinojo. Apie tą pokalbį per jo žmonos, Anikos, laidotuves, kad Liusi viską girdėjo. Nuo to viskas ir pasikeitė. O Angela. Kokia ji nedora. Kvaila materialistė. Pinigai ir tik pinigai. Bleikui nereikėjo tų pinigų. Angela galėjo viską susirinkti, bet kad tik vaikai būtų galėję bendrauti.
O dabar... Prarasti dešimt metų. Angela pati savo sūnų įkišo į tuos spąstus. Vargšas Tomas.
 - Pone, - prie jo priėjo gydytojas. - Jūsų dukrą buvo ištikęs nervinis priepuolis.
 - Kas toks?
 - Ji sužinojo, kad tas vaikinas komoje ir... Šiek tiek susinervino.
 - Kaip ji dabar? - į priekį įsiveržė Violeta.
 - Gerai. Dabar miega. Tik paprašysiu ją saugoti, nes jai sunkiai gyja ta žaizda, o tie nervai nė kiek nepadeda.
 - Gerai, - tarė Bleikas ir pasuko link palatos.
 - Ar galiu ją pamatyti? - paklausė Violeta.
 - Užeikit, - tarė Bleikas ir įleido moterį į palatą, o pats pasiliko koridoriuje.
Jis atsisėdo ant kėdės ir stebėjo toliese stovinčius Joaną ir Tomą. Jei nebūtų dešimt metų jie išskirti, tai dabar jie nestovėtų toliese, o sėdėtų šalia ir bendrautų, bet tas bendravimas dingo. Jie jau kaip nepažįstami. Bleikas nežino, ką tie vaikai mėgsta, ko nemėgsta, ką jie mąsto. Iš išvaizdos jis tik sprendė, kad Joana labai panaši į savo motiną: manieros, elgesys, drabužiai... Šaltas veidas... O Tomas.. Neaišku koks. Nenuspėjamas? B
Bleikas stebėjo, kaip Joana atsisveikina su broliu, kaip eidama pro šalį linkteli Bleikui ir nueina. Jis stebėjo, kaip ji išeina pro duris, o tuo pačiu metu pro jas įeina Deividas. Pusbrolis ir pusseserė. Ir jie vienas kito neatpažįsta. Praeina vienas pro kitą kaip du svetimi žmonės.
 - Tėti, - priėjo jis prie Bleiko. - Kaip jai dabar? Nubudo?
 - Buvo nubudusi. Bet, kai sužinojo, kad tas Augustas komoje...
Prie jų priėjo Tomas.
 - Dabar Liusi miega, - tęsė Bleikas. - O palatoje yra močiutė.
 - Močiutė? Ką ji čia veikia? Juk ji slaugos na...
 - Violeta.
 - Nesupratau, - klausiamu balsu tarė Deividas.
 - Deividai, sakyčiau, kad tau pats metas susipažinti su savo pusbroliu Tomu. Vėl...

Liucija nubudo tik kitą rytą. Prie jos lovos stovėjo Deividas.
 - Labas, - pasisveikino ji ir nusižiovavo.
 - Gerai jautiesi?
 - Mhm. O kur tėtis?
 - Priverčiau nuvažiuoti pas mane pamiegoti ir apsitvarkyti.
 - Tai gerai.
Liucija jautėsi kaip sapne. Raminamųjų vaistų poveikis vis dar buvo. Nors ji ir suvokė, kas kur ir kaip, tačiau nepajėgė keltis ir ką nors daryti. Vis tik, kai ji nubuvo, mintys apie Augustą lindo vis dažniau ir dažniau ir ji nieko negalėjo padaryti. Tas jaudulys jos širdy vis stiprėjo ir stiprėjo.
 - Deividai, gal Augustas jau... nubudo?
Tyla.
 - Tik nemeluok.
 - Dar ne, - jis atsiduso.
 - Aš noriu jį pamatyti.
 - Negali keltis.
 - Bet turiu, - ji pradėjo sėstis. Jai taip maudė pilvą, kad sėdosi prikandusi apatinę lūpą.
 - Liucija, gulk. Tau neleido keltis! - sunerimęs Deividas suriko.
 - Man vienodai.
 - Neleisiu tau keltis. - Deividas jau buvo piktas. - Klausyk, tu netekai labai daug kraujo. Mums sakė, kad tavo visi drabužiai buvo permirkę krauju. Tėtis ir aš turėjome tau duoti kraujo. Tris dienas gulėjai be sąmonės. Žaizda tau sunkiai gyja, todėl tau neleidžiama keltis! - ties paskutiniais žodžiais ji pakėlė balsą.
 - Man vienodai. Klausyk, Augustas komoje ir aš turiu jį pamatyti. Jei jo nepamatysiu, jei jis nenubus, tai ta man ta žaizda galėtų ir niekada nesugyti. Nematau jokios prasmės, - ji pravirko.
 - Gerai jau gerai, tik neverk. Ką nors sugalvosim, kad niekas nepamatytų, - Deividas atsiduso ir atsisėdo.
 - Ačiū, - sušnabždėjo Liusi.
Po gydytojos apžiūros ir pilvo pervarstymo, kol dar negrįžo Bleikas, Deividas padėjo Liucijai atsistoti. Jis apgaubė ją švarku, kad nesimatytų ligoninės aprangos ir paslapčia išvedė iš palatos. Liusi atsargiai sekė paskui brolį. Kiekvienas garsas jai sukėlė virpulį, kiekvienas žingsnis arčiau Augusto palatos jai sukėlė vis didesnę baimę. Jie nuslinko į filtą ir paspaudė mygtuką dviems aukštams žemiau. Kai nusileido, Deividas pirmas apsidairė ir įsitikinęs, kad koridoriuje nieko nėra nuvedė seserį link Augusto palatos.
Po kelių minučių jie sustojo prie palatos durų.
 - Tu tikrai nori?
 - Mhm. O kur jo tėvai? - paklausė ji.
 - Nežinau. Mama ryte buvo. Dabar nežinau, kur ji. Aš palauksiu čia ir stebėsiu, jei kas netyčia ateitų.
 - Gerai.
Liusi paleido brolio ranką, kuria prispaudė žaizdą, kurią maudė, o kita ranka palenkė durų rankeną.