Tai, kas vyksta naktį

Pasukusi už kampo Liucija atsikvėpė. Jai turėjo būti skaudu, kad Robertas taip mano. Jai turėjo būti skaudu, kad viskas, dėl ko jis stengėsi pastarąjį laiką, žlugo. Ji turėtų verkti, pergyventi, jaudintis, jaustis neramiai ir kaltai. Tačiau ji pajuto tik vieną dalyką. Ji pajuto palengvėjimą. Liusi tarsi akmuo nuo širdies nusirito ir ji pajuto vėl galinti kvėpuoti. Vėl užuosti, vėl gyventi.
Ir kas jai buvo galvoje, kad laikėsi įsikibusi Roberto? Jai gerai ir taip, vienai, laisvai, nevaržomai. Dabar jai tikrai niekas neįsakinės ir nevadovaus.
Liucija namo ėjo pro parkelį, todėl jame atsisėdo ant suoliuko ir pradėjo galvoti. Ji vėl pradės piešti. Rytoj apsilankys pas Henriką ir prašysis, kad ją priimtų atgal. Ji nebeis į visus tuos vakarėlius, tik tam, kad užsimirštų. Ji ten tik tada, kai norės. Nuo šiol ji tikrai gyvens kaip reikiant. Norės liūdės, verks, pyks, džiaugsis. bet ji bus laisva.
Ji dar kartą giliai įkvėpė ir užsimerkė. Kaip gera jausti šaltą vėją, gaivą. Liucija galėtų taip sėdėti kad ir visą naktį. Liucija kimiai sukosėjo ir atsisegė rankinę pažiūrėti kiek valandų.Skyriuje, kuriame ji paprastai laiko telefoną, jo nebuvo. Ji pažiūrėjo dar atidžiau, bet nerado. Paskui ji pradėjo segioti kitus užtrauktukus, bet jo nėra. Liusi atsistojo ir pradėjo tikrinti savo palto, megztinio kišenes. Nieko.
 - Reikia eiti, nes pasiges dar, - nusižiovaujo Liusi ir pasitaisė kepurę.
Lėtais žingsniais ji pajudėjo namų link. Tyra giedra naktis, menkai apšviesto gatvės. Todėl matėsi ir žvaigždės danguje. Jų kaip niekada šią naktį daug. O Liucijos žvilgsnį patraukė viena, ryškesnė žvaigždė, kuri tarsi kažką norėjo pasakyti Liucijai. Bet Liusi ja sugebėjo tik gėrėtis.
Ji jau buvo netoli išėjimo iš parko, netrukus ji turėjo pasukti į vieną pagrindinių gatvių, kur ji jaustųsi saugesnė. Bet staiga ji išgirdo juoką tolumoje. Išgirdo du grėsmingus vyriškus balsus, kurie privertė Liusi jaustis kiek nejaukiai.
"Jie turbūt girti" galvojo ji ir paspartino žingsnį. Juokas dingo. Vėl tyla. Vėl ji pajuto vėją ir kiek apsiramino. Prie pat išėjimo išgirdo ji iš netoliese esančio klubo išeinančių žmonių balsus ir šūkavimus.
 - Šitie negrėsmingi, - sušnabždėjo ji.
Ta studentų grupelė, kurie išėjo iš to klubo gal ir negrėsmingi, bet juk naktį ne ji viena ir ne tik jie mėgsta pasivaikščiojimus. Staiga Liucija išgirdo žingsnius jai už nugaros. Vieno žmogaus žingsnius, grėsmingus, neritmingus. Liusi sustojo. Žingsniai už jos irgi liovėsi. Ji pajudėjo. Kažkas irgi žengė žingsnį. Galiausiai Liusi susikaupė ir atsisuko.
 - O ką veiki taip vėlai naktį? - paklausė vaikinas, apsivyniojęs šaliką ant veido.
Liucija krūptelėjo, bet tučtuojau atsisuko atgal, kad pabėgtų.
 - Neskubėk gi taip, - tarė kitas balsas.
Liucija sustojo ištikta šoko. Ji nebežinojo ką daryti. Iš dviejų pusių ją apsuko du nežinia ko norintys žmonės.
 - Ko tokia nedrąsi šita mergaitė... - vienas pradėjo lėtai artėti. - Naktį viena vaikščioti tai išdrįsai, tai dabar bent jau parodyk, kur išgaravo toji drąsa.
Iš jų lūpų pasigirdo šiurkštus juokas.
 - Aš ... aš, - pradėjo sutrikusi Liusi. - Imkit rankinę, - ji numetė ją link vieno iš plėšikų.
 - Džiugu, kad mergaitė tokia supratinga, - tarė tas vyras su šaliku.
 - Tai aš gal jau ir eisiu, - Liucija lėtai pajudėjo išėjimo iš parko link.
 - O kur tu skubi? - vaikinas, kuris buvo užtvėręs jos kelią, staiga ją sustabdė. - Pabendraukim.
 - Aš jau pakankamai prisibendravau.
 - Džoni, - kreipėsi vyras, kuris laikė Liuciją į draugą. - Ar leisim damai vienai eiti gatve?
 - Turbūt, kad ne, - tarė vyras su šaliku.
Jis priėjo prie draugo ir Liucijos. Ir jie visi trys pajudėjo iš parko. Liucija mintyse nusprendė, kad išėjus į gatvę pradės rėkti. Juk kažkas ją išgirs. Tačiau vos tik jie išėjo į gatvę, pasuko nuošalaus skersgatvio link.
 - Padėkit!! Kas nors, prašau!!! - pradėjo rėkti Liusi.
 - Tavimi dėtas patylėčiau, - sušnabždėjo vaikinas vardu Džonis ir Liucija sau prie šono pajuto šį tą aštraus.
Ji žvilgtelėjo. Prie pilvo sublizgėjo išlankstomas peilis.
Liusi nurijo seiles ir stengėsi ramiai eiti gatve... Tačiau vaizdas akyse pradėjo lietis, akyse prisikaupė ašarų.

Augustas ėjo iš dar vieno vakarėlio. Dar vieno puikaus, bet jam nenusisekusio vakarėlio. Jis ir vėl pradėjo maišyti tos brunetės. O gal ji buvo šatenė vardą. Koks jis buvo? Šeron? O gal Kerol? Bet ne tai svarbiausia. Jam ir vėl sutrukdė Liucija. Kada jis išmes ją iš galvos? Kada jis vėl gyvens kaip nevaržomas ir laisvas žmogus? Jis to nežinojo. Tačiau tikėjosi, kad tai įvyks greitai. Einant namo silpnai apšviesta gatve, jis giliai įkvėpė, kaip mėgdavo daryti Liucija, ir pažvelgė į dangų. Jos toks giedras ir tyras. Ir jame tiek daug žvaigždžių. Ypač jo dėmesį patraukė viena iš jų, ryškesnė, didesnė. Ji tarsi kažką sakė, bet Augustas sugebėjo tiktai grožėtis ja. Jis pažvelgė į laikrodį. Pusė keturių nakties. Vakarėlis ten dar įsisiautėja, o jis žygiuoja namo. Augustas praeina parko vartus ir dairosi po parduotuvių vitrinas. Jis atsiminė, kaip Liucijai pirko suknelę iš vienos iš šių parduotuvių.
- Padėkit!! Kas nors, prašau!!! - Augustas išgirdo moterišką balsą.
Jis sustojo paklausyti, gal dar išgirs. Bet nieko. Toliau gatvė ir vėl skendėjo tyloje.
Tačiau jį ir toliau kankino neramus jausmas. Tas balsas. Jis toks pažįstamas. Augustas pradėjo skubėti ton pusėn, kur lyg ir išgirdo šauksmą. ir jis neklydo. Už vieno pastato kampo prie sienos buvo priremta Liucija. Jos paltas mėtėsi vidury gatvės. O prie jos stovėjo du vyrai, vienas ją laikė, o kitas lėtai prie jos artėjo.
 - Liucija! - sušuko Augustas bėgdamas per gatvę link jos.

Liucija atsisuko. Ji pamatė jį, bėgantį link jos. Ji išgirdo tolumoje garsą muziką, kuri vis labiau garsėjo ir garsėjo. Ji tik pamatė šviesas, už vairo įkaušusį vaikiną ir Augustą į kurį važiavo ta mašina.
 - Augustai! - sužviegė ji.
Jis atsisuko ir pamatė tik akinančią šviesą.
Liusi susigūžė, pamačiusi, kaip Augustas atsiduria prie automobilio lango, paskui verčiasi ore ir tada krenta ant kieto, šalto asfalto.
Ji nė nepajuto, kaip šalia jos stovėjęs vyras iš išgąsčio suvarė peilį jai į šoną.
 - ką tu padarei? - girdėjo ji padrikus sakinius.
 - Bėgam! - sušuko kitas.
Liucija negalėjo pajudėti. Ji stovėjo sustingdyta baimės ir žiūrėjo į Augusta, gulintį vidury gatvės. Jai pradėjo džiūti burna ir tik po kelių akimirkų ji pajuto, kad dreba. Dreba iš baimės. Ji pažvelgė į savo ranką ir pamatė žaizdą pilve. Jos drabužiais smarkiai tekėjo kraujas. Drebančia ranka, ji suspaudė žaizdą ir nuskubėjo prie jo.
 - Augustai? - užkimusiu balsu tarė ji.
Liusi atsiklaupė prie jo ir pradėjo glostyti jo plaukus iškraujuodma juos.
 - Atsimerk, prašau, - verkė ji.
Galiausiai ji pradėjo ieškoti rankinės, bet jos nebuvo. Tada ji pradėjo ieškoti jo kišenėse. Drebančiomis rankomis ji surinko greitosios numerį.
 - Atvažiuokit, - verkdama liepė ji.
 - Ramiai, panele. Kas atsitiko? - klausa ramaus balso moteriškė.
 - Čia! - rėkė ji. - Atvažiuokite, nes partrenkė žmogų.
 - Kur?
 - Skersgatvy, prie parko, - ji daugiau negalėjo nieko sakyti, nes jai smarkiai nudiegė pilvą.
Telefonas iškrito iš rankų.
 - Augustai, tuoj atvažiuos tavęs paimti, - ji paėmė jo ranką.
 - Liucija, - jis lėtai atmerkė akis. - Ar tau viskas gerai?
 - Ačiū Dievui tu gyvas.
 - Tu sužeista.
 - Nesvarbu.
 - Aš labai dėl visko atsiprašau.
 - Ššš, - ji pridėjo pirštą jam prie lūpų.
Jis paėmė jos ranka ir bandė suspausti, bet ne kas gavosi. Liucija atsigulė šalia Augusto ir verkė.
 - Viskas bus gerai.
Bet Augustas jau nebeatsakė.
Liucija irgi nebeturėjo jėgų daugiau kalbėti.
Ji tik gulėjo ir leido maišytis dviejų žmonių kraujui.