Kai tik Liucija įžengė į namus, ji sviedė į šalį mamos striukę ir nubėgo į savo kambarį. Kaip gali taip būti? Tomas jos pusbrolis. Ir ji ką tik buvo pas savo gimines, kurie toli gražu nebuvo laukiami jos gyvenime. Ir kodėl ji važiuojant pro tuos namus, pro tą bažnyčią neliepė apsisukti? Juk ji žinojo, kur važiuoja. Ji jau važiuojant suvokė, kad Tomas jos pusbrolis, bet... JI bandė sau tai neigti, nes galbūt giliai ji troško viską išrėžti toms veidmainėms. Violeta dar net vaidino nustebusią. Ji mat nieko nežino. Pati turbūt išmetė visus laiškus. Jis net nesivargino tėčiui parašyti "Atstok, žudike". Nebaigusi nusivilkti drabužių Liucija krito į lovą ir pradėjo verkti. Ir kodėl jai taip nesiseka? Iš pradžių Augustas, o dabar ir Angela su Violeta...
- Kaip noriu iš čia dingti, - ji giliai įkvėpė ir pradėjo save raminti.
Beldimas į duris.
- Liucija? - už durų tėtis.
- Ko?! - ji piktai užrėkė.
- Reikia pakalbėti, - ir jis atvėrė duris.
Jam taip sugniaužė širdį matant raudonas dukters akis. Dešimt metų jis bandė neigti, kad jos vaikams blogai. Visą tą laiką jis vaikščiojo užsimerkęs ir vaizdavosi, kad viskas gerai. Tačiau dabar nežinia kodėl jis viską pamatė. Kaip pamatė, kaip viską malšinasi Deividas. Jam užgniaužė gerklę, prisiminus šiandien ryte rastą maišelį su... Narkotikais. Kiek metų jis taip tyliai gyvena, slapta malšindamas viską. Kiek laiko jis taip gniaužo savo jausmus? Bleikas dar bandė kurį laiką save įtikinti, kad jis galbūt apsiriko, bet ne... Prie tų miltelių buvo ir folija. Vaistams jis jos nenaudotų. O dabar ir dar ir Liucija. Deividas papasakojo jam apie Augustą. Ir apie tai iš kur jis jos važiavo pasiimti. Visus tuos metus jis nieko nedarydamas po truputį naikino savo vaikus. Juos žudė.
- Žinau, kur tu buvai, - tarė jis užkimęs ir drebančiu balsu. - Kodėl?
- Tai buvo klaida. Nesijaudink, tėti. Netyčia ten nukakau.
- Baik, Liusi. Prašau, pasakyk man viską. Aš turiu žinoti, kas vyksta.
- Viskas gerai, tėti. Tikrai. Tiesiog vėl susipažinau su Tomu.
- Baik apsimetinėti, Liucija! Man jau gana! Aš nebegaliu būti užsikimšęs ausų ir leisti, kad man dumtų akis. Jau per ilgai tylėjau. Manai, kad man čia lengva žiūrėti, kai tu bandai išspausti šypseną arba kai tavo akys būna raudonos, sakai, kad bijai šviesos? Negana to Deividas narkomanas ir kiek laiko mes to nežinojome?!
- Ką? - nustebo Liusi. Juk Deividas visada toks žvalus, toks tikras brolis. Jai užgniaužė gerklę.
- Aš nebegaliu, - Bleikui nuriedėjo ašara.
- Tėti, mes jau pilnamečiai. Tu nebetyri mumis rūpintis.
- Ką čia paistai?! Manai aš čia sėdėsiu ir stebėsiu, kaip mano akyse nyksta mano vaikai? Kaip jie save naikina? Ir taip per ilgai bandžiau save įtikinti, kad viskas gerai. Ir ką man dabar daryti... - jis susiėmė už galvos.
- Tėti, - drebančiu balsu tarė Liucija. - Aš einu. Man reikia pabūti vienai.
Ji atsistojo ir išskubėjo iš kambario.
Likusi dienos dalis buvo kaip sapnas. Visi slampinėjo po namus. O Deividas nežinia kur buvo.
Vis tik bendra vakarienė nebuvo išvengta. Penki žmonės susėdo prie stalo.
- Taigi, - linksmai pradėjo Betani. - Kaip praėjo diena?
Tyla.
- Aišku, - tarė ji. - Liusi, ar susitaikei su tuo vaikinu?
- Tyla.
- Bete, valgykim, - tarė Sindė. Ji nujautė, kad kažkas negerai.
- Na gerai. Valgom tai valgom.
Ji gliai atsiduso ir paėmė šaukštą. Visą laiką girdėjosi vien tik maisto įrankių dunksenimas į indus. Lėkščių pastūmimai. Ir nuryjami maži ir dideli sulčių gurkšniai. Girdėjosi kitame kambaryje krebždantis šuniukas ir koridoriuje tiksintis sieninis laikrodis.
Tą nejaukią tylą nutraukė telefono skambutis.
pasigirdo atstumamos kėdės garsas ir tylus Bleiko krenkštelėjimas. Jis nuėjo už durų ir atsiliepė. Likusieji valgyti girdėjo tik pokalbio nuotrupas.
- Klausau?...Taip čia jos sūnus Bleikas... Ką? Ar jūs nesuklydote?... Liga?... Kokia?
Ilga tyla.
- Ir.. ir ką man dabar daryti?... Gerai nuvyksiu ten... Skubėsiu, kaip galėdamas... Ačiū.... Viso gero.
Tyla. Bleikas grįžo į valgomąjį.
- Skrendu pas jūsų močiutę, - teištarė jis.
- Kas nutiko? - paklausė Deividas.
- Jai nustatė Alcheimerį, - sunkiai ištarė Bleikas.
- O, Dieve, - Sindė atsistojo ir nuskubėjo apkabinti Bleiko.
- Einu krautis daiktų, - galiausiai tarė jis ir išskubėjo.
Po pusvalandžio Bleikas prie durų jau segėsi striukę.
- Tėti, važiuosiu ir aš, - tarė Liucija ir atsidariusi batų dėžę pradėjo ieškoti žieminių batų.
- Aš irgi, - tarė Deividas. - Tik dar užsuksiu į savo kambarį kai ką pasiimti.
Bleikas tylėjo. Tik drebančia ranka paėmė automobilio raktus ir atsistojo prie durų laukti vaikų.
Netrukus Sindė prie durų linkėjo jiems geros kelionės ir pranešti jai visas naujienas.
Į automobilį įsėdo Bleikas, šalia jo - Liucija, o į galą išsigandęs Deividas.
Dingo. Dingo jo maišelis. Ką jis dabar darys? Jis negali palikti sesers ir tėvo, bet ji žino, kas gali nutikti, kai jis negaus dozės. Automobilis iš lėto pajudėjo į oro uostą.
Bleikas įjungė radiją, kad prablaškytų mintis ir visi šiek tiek atsipalaidavo.
Po kelių valandų Deividas pajuto, kad tas atsipalaidavimas netenka prasmės. Pradėjo drebėti jo rankos. Jis staigiai atsisegė striukę ir iš vidinės kišenės išsitraukė cigarečių pakelį ir užsidegė vieną.
Bleikas jau norėjo sakyti, kad tai negerai, bet jis prisiminė, kad tai dar nėra taip blogai kaip...
- Duok ir man vieną, - tarė jis.
Dar po kelių valandų oro uostą pasiekė šeima. Iširusi šeima. Narkomanas sūnus, savyje užsisklendusi dukra ir nežinantis, ką daryti tėvas. Kitiems oro uoste esantiems žmonėms, jie atrodė normalūs. Normali šeima, kuri skrenda kur nors praleisti Kalėdas. Niekas neįtartų, kas jos viduje vyksta iš tiesų. Niekas nenutuokia, ką ši šeima išgyvena.
Ir niekas nenutuokė, kad šis vakaras yra ypatingas. Tiek daug išgyvenusi šeima pasiekė galutinį tašką. Liucija, Deividas, Bleikas - visi suprato, kad nuo šiol jie turi būti tvirtas kumštis ir pradėti kovoti. Jie nebegali leisti, kad juos kas tryptų. Jie nebegali leisti, kad praeitis trukdytų jiems gyventi.
Taip pas jie suvokė, kad viską susitvarkyti bus sunku. Bus be galo sunku.
Tačiau įmanoma.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą