Prisiminimai

Tik kitą rytą Bleikas su vaikais sutiko savo mamą. Ji sėdėjo savo kambaryje ant supamosios kėdės ir skaitė.
 - Mama, - Bleikas priėjo prie jos. - Kaip tu laikaisi?
 - Sveikas. Labas, vaikai, - jis atsistojo ir apkabino tarpdury stovinčius anūkus. - Gal ko užkąsit? Kelionė ilga.
 - Vėliau, mam. Tai kaip tu laikaisi? Ką gydytojai sako?
 - Kokie gydytojai? Aaa... Nekas. Atmintis šlubuoja. Valgysit ko nors?
 - Jau klausei, močiute. Aš padarysiu ko nors, - tarė Liucija.
 - Klausiau? Gal ir... Deividai, gal gali židinį užkurti?
 - Gerai.
 - Pavalgykim ir nuvažiuokim pas gydytoją, Bleikai. Jis tau viską papasakos. Nes aš dar ką užmiršiu.
Pietūs praėjo ramiai. Be jokių nesklandumų. Visi kalbėjosi. Liucija papasakojo močiutei apie Universitetą.
 - O ar susiradai kokį berniuką? - paklausė močiutė.
Liucija jau norėjo sakyti, kad ne. Bet kam jai čia tylėti ir apsimetinėti. Nuo šiol juk viskas bus kitaip.
 - Buvo toks, bet nieko gero neišėjo.
 - Aišku. O tu kaip,Deividai?
 - Viskas po senovei. Jums nešalta? - paklausė jis.
 - Ne. Nors ir trumpom rankovėm vaikščiok, - tarė tėtis.
 - Tu tikrai prastai atrodai, vaikeli, - pasakė močiutė. - Gal prigulk.
 - Ne, gal aš pavaikščiosiu kur nors, - tarė Deividas ir atsistojo. Jis drebančiom rankom pasiėmė striukę ir ją apsivilko. Batų jis net nebesirišo tik raištelius sukišo į juos.
Bleikas giliai atsiduso. Prasideda. Čia tikriausiai dėl to, kad Deividas negauna dar vienos dozės. Jam suspaudė širdį pagalvojus, kaip gali būti sunku ištverti visa tai.
 - Tai, Liucija, ar susiradai kokį berniuką? - vėl paklausė močiutė.
Bleikas su Liusi susižvalgė.
 - Močiutei, tu jau klausei prieš kelias minutes.
 - O taip. - ji pastūmė savo lėkštę į šalį. - Einu nusnūsti.
 - Mama, mes gi tarėmės po pietų važiuoti pas gydytoją.
 - Tikrai?
 - Taip
 - Na, gal tu ir teisus. Tuoj apsirengsiu.
Netrukus Bleikas su mama išvažiavo, o Liucija liko tvarkyti virtuvės. Neilgai trukus ir ji išėjo į kiemą. Liucija pastebėjo brolį sėdintį kieme ant suoliuko. Vienoje rankoje jis laikė cigaretę, o su kita laikė pasirėmęs galvą.
 - Labai sunku? - priėjusi paklausė Liusi.
 - Mhm. Pala, iš kur tu žinai? - jis pakėlė galvą ir pažiūrėjo į seserį. Liuciją išgąsdino jo raudonos akys, išbalęs veidas ir išdžiuvusios lūpos.
 - Tėtis rado, - tyliai ištarė ji.
 - Ką?! Ko jam knaisiotis po mano daiktus? Išvis kokią jis turi tam teisę? Už juos paklojau nemažą sumelę, o dabar. Kur jis paslėpė?
 - Nežinau.
 - Nemeluok. Pasakyk, kur jie padėti. Man žūtbūt reikia...
 - Deividai, aš tikrai nežinau
 - Baik apsimetinėti! - jis atsistojo ir susinervinęs spyrė į a[snigtą skulpūrėlę, tačiau jis tik susimušė koją. - Velnias, kaip nesiseka! - jis vėl atsisėdo.
Liucija pasislinko arčiau jo ir apkabino.
 - Prižadėk daugiau to šlamšto nevartoti.
 - Mhm.
 - Tikrai? Pasakyk, kad prižadi.
 - Aš aš.. Na gerai.
 - Pasakyk.
 - Pažadu. Bet nežinau, ar..
 - Jokių bet. Aš tau padėsiu. Tiek metų tu buvai man kaip atrama. Dabar aš tau padėsiu.
 - Dieve, kaip sunku, - Deividas atsilošė ir pradėjo trepsėti koja.
 - Deividai, o kiek laiko tu juos... vartojai? - Liucija panoro sužinoti visas smulkmenas.
 - Pradėjau, kai buvo beveik septyniolika. Su draugais nuėjome į vakarėlį. O ten... Man sakė, kad tai tik šiaip pagyvina nuotaiką ir viskas. O aš patikėjau. Tiksliau žinojau, kad ten narkotikai, bet neigiau tai sau. Liucija, man juk reikėjo atsipalaiduoti! Kai mano sesuo pastoviai slankioja lyg lavonas, o tėtis apsimeta, kad viskas gerai. O dar pastoviai galvoje ūžė mintis, kad motina pasirinko Kotryną, o ne mus. Mums jos reikėjo. Per ją čia viskas. Jei ne ji, tai dabar aš čia nebūčiau įklimpęs. Įsivaizduoji, kaip viskas būtų gerai? Būtų normali šeima. Man jų reikėjo, nes daugiau būčiau neištempęs.
 - Koks tu kvailys buvai.
 - O iš kur man reikėjo žinoti, kad paskui jų norėsiu dar ir dar ir dar. Kaip man reikia dozės.
 - Gal geriau nebekalbėkim apie tai. Einam. Tau gal būtų geriau pamiegoti.
 - Miegoti?! Manai aš užmigsiu?
 - Bet einam vistiek. Gal bus lengviau.
 Deividas atsistojo ir lėtais žingsniais nuėjo į namą. Liucija liko sėdėti. Jai iš galvos neišėjo močiutė. Nejaugi jai taip prastai, kad ji neatsimena net ką sakė prieš kelias minutes? Kas dabar bus? O jei ji užmirš, kaip kalbėti, kaip valgyti? Jei ji netrukus gulės patale, nes nieko nebemokės daryti. Kodėl jai ta liga?
 - Taip neteisinga, - sušnabždėjo ji.
Nejaugi ir taip negana visų tų dalykų, kas nutiko jos šeimoje? Jai pasidarė bloga pabandžius įsivaizduoti, kas toliau bus. Ji staiga krūptelėjo išgirdusi Deivido rėkiantį balsą. Jis keikėsi kaip išprotėjęs. Reikia jam padėti iškęsti visą šitą laiką.
Liusi atsistojo ir nuskubėjo į vidų padaryti jam kokios raminamos arbatos.
 - Nenoriu jokios sušiktos arbatos! - jis tėškė puodelį į veidrodį, kad Liucija net krūptelėjo.
 - Deividai...
 - Manai, kad man kažkoks birzgalas padės? Geriau paieškok ko nors stipresnio.
 - Ne.
 - Eik ir surask ką nors stipresnio! Negi tau sunku padėti nors tiek.
 - Negausi! - ji nebegalėjo čia ilgiau stovėti. Ji išėjo iš kambario ir užrakino duris, kad Deividas neprikrėstų nesąmonių.
Liucija atsisėdo svetainėje priešais židinį ir pasiėmė nuotraukų albumą. Jis paėmė vieną nespalvotą nuotrauka, kur jauna moteris rankose laiko kūdikį. Ji apvertė kitą nuotraukos pusę, kur parašyta "Bleikui trys mėnesiai". Tada ji paėmė dar vieną, kur prie altoriaus stovi jos mama ir tėtis. Ji pamatė prie močiutės stovintį vyrą, Liucijos senelį, kurio ji taip ir nepažinojo. Dar kitoje nuotraukoje buvo ji su Deividu. Ši nuotrauka jau spalvota. O dar kitoje buvo maža mergaitė. Tos nuotraukos kitoje pusėje parašyta: "Kotrynai jau pusė metukų". Liucijai skruostu nuriedėjo ašara. Jos močiutė, kuri tiek daug padėjo, dabar netenka visų tų prisiminimų. Tai vienintelis dalykas, kuris galbūt jai padės prisiminti gražiausias gyvenimo akimirkas. Galbūt padės.
Pasigirdo durų trinktelėjimas. Į namus grįžo tėtis.
 - Na kaip? - paklausė Liucija, kol ji kabino močiutės paltą.
 - Teks kraustytis į mūsų miestą ir surasti, kokius senelių namus, - tarė Bleikas. - Nes paskui gali būti labai sunku. Ieškosim kuo arčiau namų.
 - Aišku.
 - O kur Deividas?
 - Kambary. Prastai jaučiasi.
 - Eisiu pas jį.
 - Gerai, tik atsargiai, nes .. Jam tikrai labai prastai.
 - Gerai, - Bleikas atsiduso ir nuskubėjo prie laiptų.
 - Močiute, gal einam krauti tavo daiktų?
 - O kam?
 - Taigi skrisim pas mus.
 - Gerai.