Neišvengiama tiesa

Po naktinio klubo atidarymo, na tiksliau Liucijos akimirkos malonumo, spraga tarp jos ir Roberto dar labiau padidėjo. Tą vakarą, kai ji grįžo atgal į pastatą, su Robertu nieko beveik nebekalbėjo. Jis sėdėjo susimąstęs ir retkarčiais pratardavo vieną kitą žodelį. Liucija irgi nebedegė noru būti su juo. Ji gyveno neseniai patirtomis nuostabiomis akimirkomis. Ji vis dar jautė jo kvapą, jo širdies plakimą, jo lūpų skonį. Ji jautė jo šilumą ir jėgą.
Bet vis tik teko grįžti į realybę. Jau kitą dieną ji tas nuostabias mintis skandino minčių jūroje, bet jai vargiai sekėsi. Robertas jai nepadėjo. Seniau bent kiek prablaškydavo, o dabar jis kaip žemę praradęs.
Vis tik Liucija tvirtai nusprendė pasirinkti Robertą. Ji prie jo jau beveik priprato. O dar vienų pokyčių jai mažiausiai reikėjo. Kitos dienos vakarą, kai ji susidėliojo mintis ir paslėpė tai, ko nereikia, paskambino ir pakvietė Robertą susitikti. Jis sutiko. Nes turbūt irgi buvo pasiryžęs užmiršti, kas buvo, ir pradėti viską iš naujo. Tik jis ir Liucija. Jokio Augusto, jokių bėdų.
 - Labas, - tarė Liusi ir apkabino Robertą, kai ji įžengė į didelį tuščia seną namą, kuriame gyveno jos vaikinas. Jiems pasisekė, kad naktį daugiau nieko nebus, nes kiti išvyko į dar vieną vakarėlį, O Lukas bus pas Skarlet.
 - Sveika, - tarė Robertas, nusišypsojęs per prievartą.
Jie užsisakė picų, gaminosi kokteilius. Pramogavo: žiūrėjo filmus, valgė, gėrė, daug kalėjosi, juokavo (nors tie  juokai dažniausiai būdavo nejuokingi). Viskas atrodė neblogai. Viskas ir buvo gerai. Viskas buvo tiesiog puiku. Tik viena problemėlė, Liucija lygino kiekvieną smulkmenėlę su Augustu. Picą Augustas valgo gabalais, o Robertas su peiliu ir šakute. Tai erzino Liuciją. Juk tai tik pica! Roberto muzika irgi jai nepatiko. Jis klausėsi tokių saldžių, nuobodžių dainų, o Augustas..... Liucija nusijuokė, prisiminusi, kaip Augustas surijo bisus jos blynelius su šokoladu. O Robertas suvalgė kelis ir sako, kad tai nesotu ir pasiėmė lazaniją. Augutas mėgo kvailioti. Ko tik jie neprisigalvodavo... Kaip jis kalbėjosi su kitais, kad tik pradžiugintų ją. O Robertas... Jis nieko panašaus nesugeba. Augustas.... O jėtau... Augustas... Jis tiesiog kitoks. Jis Liucijos...
Liucija grįžo iš prisiminimų, kai per filmą surėkė viena moteris. Augustas nejungdavo siaubo filmų tik tam, kad priartėtų. Jie žiūrėdavo rimtus filmus... Ir kartais komedijas. Geras komedijas.
Liusi pajuto, kaip Roberto ranka atsidūrė ant jos pečių.
Dar vienas "baisus" epizodas filme.
 - Nebijai?
Ne. Ji nebijo. Ji tik nori greičiau eiti miegoti.
 - Šiek tiek, - tarė ji. Mat reikia taisyti padėtį.
Jis vėl įniko žiūrėti filmą. Tą pigų šlamštą. Liucija atsisuko Į Robertą ir stebėjo jį, susikaupusį. Jis atrodė juokingai. Šiek tiek pražiotos lūpos, ranka ant pilvo, tuščias akių žvilgsnis. O Augustas.... Gana to Augusto.
Liusi nesusilaikė ir nusišypsojo.
 - Kas yra? - apklausė jis, išsilaisvindamas iš tokios pozos.
 - Nieko. Tiesiog juokingai atrodei.
 - Oi tu, - nusišypsojo ir jis ir pasilenkė virš Liusi.
Jis pradėjo švelniai glostyti jos plaukus, paskui jos veidą, kaklą. Tuomet įsijungė ir Roberto lūpos. Liucija taip pat neatsiliko.
Padėtis pradėjo taisytis. Iki tam tikro momento.
Jie vis labiau drąsėjo. Filmas nuriedėjo į antrą planą, o gal išvis jo nebeliko. Liko tik jie du: Liucija ir Robertas. Staiga ji pajuto, kad gavo šiek tiek gaivos. Ji giliai įkvėpė, atmerkė savo akis ir pamatė, kad Robertas pradėjo rengtis.
Liucija staigiai atsistojo ir pasuko link išėjimo iš kambario.
 - Kur eini? - paklausė sustojęs Robertas.
 - O jeigu kas grįš ir ras taip mus...
 - Koks skirtumas. Be to niekas negrįš. Būk rami, - tarė jis artėdamas prie jos.
 - Bet jeigu... - ji nerado žodžių tinkamų pasiteisinimui. Žodžiai jos kišenėje tarsi baigėsi. Išsieikvojo.
Ji pakėlė išsigandusias akis į Robertą. Jis atrodė susinervinęs ir įpykęs.
 - Liucija, nieko gi nenutiks, niekas neateis....
 - Taip, bet...
 - Bet aš ne Augustas? - pratrūko jis. - Dieve, kuo jis tave taip traukia? Gražus? Linksmas? Kuo? Jis tuščiagalvis žmogus. Tuščia pas jį galvoje. Aš ne Augustas ir toks nebūsiu. Kaip tu nesupranti!
 - Aš nenoriu, kad tu būtum kaip jis. Nekišk jo į mūsų reikalus. Užmiršk. Jo nėra.
 - Užmiršti. Gal ir atleisti? Jis sugadino tavo gyvenimą. Tu vos per jį ten nesušalai. Kažin kas būtų buvę, jei nebūčiau radęs tavęs.
 - Ko tu už jo užsikabinai? - suriko Liucija. - Pamirš. Jis praeitis. Tu puikiai žinojai, koks jis man svarbus Puikiai viską žinojai. Žinojai, kur lendi.
 - Bet nemaniau, kad atsiradus menkiausiai progai, pulsi jam į glėbį. Nemaniau, kad man už nugaros tu toliau su juo susitikinėsi.
 - Ką? Nejau tu...
 - Mačiau. Tu nė neįsivaizduoji, kaip gražiai atrodė mano mergina su kitu. Su kažkokiu mergišiu. Vaizdas toks, kad jūs su klijais suklijuoti!
 - Taip nutiko netyčia. Manai, kad aš dėl to nesigailiu?
 - Manau, kad ne. Tau gera kitus skaudinti. Tau gera kitus žeminti. Tu manai, kad tu čia svarbiausia, labiausiai nuskriausta. Žinok, pasaulyje yra daugybė žmonių, kurie neturi mamos, kurie palaidojo visus gimines. Yra žmonių...
 - Ir manai, kad jis visi laimingi vaikšto, kad neteko mamos? Tavo nuomone aš turiu šokinėti iš laimės? Tu manai, kad aš vaidinu. Tu nė neįsivaizduoji, kaip man iš tikro buvo sunku. Tu nieko nenutuoki. Begėdis, niekše, - tarė Liucija stipriai alsuodama. - Man bloga čia būti ir tavęs klausyti. Kaip aš anksčiau nemačiau, kad tu pavydo ir pagiežos prisipumpavęs žmogus?
 - Manai, kad aš pavydžiu? Tikrai ne. Augustas man tuščia vieta. Tikriausiai ir tu nuo šiol būsi tuščia vieta.
 - Tu man irgi. Ir ką aš sau galvojau prasidėdama su tavimi? Mes du skirtingi žmonės. Man nepatinka tavyje paprasti dalykai. Tu ne taip valgai, ne tuos filmus žiūri, ne tą muziką klausai. tu visai kitoks...
 - Nei Augustas?
 - Taip.Bus geriau jei iš čia eisiu, - jau ramiau tarė Liucija ir nubėgo į apačią rengtis palto ir autis batų.
Ji išgirdo, kaip paskui ją lėtais žingsniais liptais žemyn lipo Robertas.
 - Aš maniau, kad tu stipresnė, tvirtesnė. Kad tu gali pasirinkti teisingą kelią? Bet tave kaip ir kitas traukia tušti dalykai. Tave apžavi blizgučiai ir "ypatingas" gyvenimas. Aš tau mat per prastas.
 - Galvok ką norsi, - tarė Liucija, atsistojo, užsirišusi batą, ir nuskubėjo prie durų.
 - Palauk! Kur tu eini! - sušuko Robertas. - Naktis dabar.
 - O man nusispjauti! Grįžk žiūrėti savo siaubiako ir nepridėk į kelnes, - tarė ji ir nuskubėjo menkai apšviesta gatve.

Robertas užtrenkė duris ir suglumęs atsisėdo ant žemės. Ir ką jis padarė? Jis tiek stengėsi dėl Liucijos. O dabar tik mažas minčių proveržis ir viskas sugadinta. Viskas sunaikinta. Liucija staiga jam nutolo ir tapo ranka nebepasiekiama svajonė. Bet, kita vertus, kiek jis galėjo stebėti, kiek jis galėjo dar kentėti žiūrėdamas, kaip Liusi kiekvieną akimirką skrajoja vis kažkur kitur. Kiek jis galėjo kentėti jausmadamas, kad kiekviename žingsnyje Liusi jį lygina su juo. Robertas giliai atsiduso, atsistojo ir nuėjo į varą pasiimti šio to stipresnio.

Tuo tarpu miestu vidury nakties žygiavo drąsi, savimi, pasitikinti mergina, kuri pagaliau nutrūko nuo pavadėlio ir kuri pagaliau nusprendė pajusti gyvenimo skonį. Tik... Visi žino, kad naktį išlenda visi blogiukai.. Visi pavojai... Ir tas drąsumas gali bet kurią akimirką išnykti silpnai apšviestoje gatvėje.

Visi žino, kad mergaitėms vienoms pavojinga vaikščioti naktį vienoms.