Manieros

Trinktelėjo durys. Prieškambaryje įsiviešpatavo nemaloni tyla. Kas dabar bus? Angela tiek metų slėpė viską. O dabar viskas bergždžiai. Ir vis tik per jos netikėlį sūnų. Ji giliai įkvėpė, pasitaisė savo garbanas ir lediniu balsu ištarė:
 - Nieko čia nebuvo. Skirstomės. Joana, palydėk močiutę į jos kambarį. O tu, Tomai, turėsi man pasiaiškinti.
 - Nieko jis neaiškins, - drebančiu balsu prabilo Violeta. Ji atsisuko į savo vienintelę dukterį, bet negalėjo jos įžiūrėti per ašarotas akis. - Tai tu paaiškinsi, kas čia vyko.
 - Nieko čia nevyko. Atėjo kažkokia apsimetėlė, mama. Geriau eik ir pailsėk.
 - Ta tavo vadinama apsimetėlė yra mano pusseserė, - tarė Tomas. - Ir kaip tu galėjai... Man čia bjauru būti, - tarė jis ir nuskubėjo laiptais į viršų.
O Joana. Ji visada siekė būti kaip mama. Nors kartais jos mama ir nekaip elgdavosi, tačiau ji ją mylėjo. Ji jos mama. Bet dabar... Ji nebežinojo, ką galvoti. Negi mama gali taip toli nužengti?
 - Einam, močiute, - tarė ji. - Pasikalbėsime vėliau, kai viskas aprims.
Violeta kostelėjo ir pajudėjo link židinio.
 - Na ką. Viskas tvarkoje. Eisiu pasakyti Džosei, kad pradėtų ruošti pietus, - su palengvėjimu tarė Angela ir išėjo.
Tačiau jos ledinė širdis pradėjo spurdėti iš baimės. Ji jautė, kad tai ne pabaiga. Tik kažin kada šiuose namuose sprogs tas burbulas?
Ji nė nenutuokė, kad tai įvys labai greitai. Ji nė nespėjo tam pasiruošti. Mat manė, kad tas didelis pokalbis atidėtas kokiai savaitei. Tačiau ji klydo. Jos manieros pakišo jai koją.

Nubėgęs į savo kambarį, Tomas, atidarė spintą ir išsitraukė lagaminą. Jis daugiau šiuose namuose nebus. Ir vėl jam niekas nenusisekė tik per ją. Tik per tą į aukštumas norinčią iškilti motiną. Jis atsisėdo ant savo lovos ir prisiminė tolimą vaikystę, kai per tėvų skyrybas, ji išsikovojo teisę jį globoti. O jis taip norėjo likti su tėčiu. Jis norėjo vėl su juo vykti žvejoti, ką nors konstruoti. Jis norėjo su juo gyventi. be vargų, be jokių rūpesčių. Bet ne... Ta pinigų ištroškusi kraugerė ne tik atėmė tėčio butą, bet ir pasirūpino, kad jis netektų darbo, kad negalėtų juo rūpintis. Negana to, dar išsikovojo nemažus pinigus. O ar jo kas klausė su kuo jis nori gyventi? O kelių metų netikėtai dingo Liucija. Jie buvo geri draugai. O ir Bleikas jų dėdė, kai galėdavo nuveždavo jį pas tėtį. Ne... Pasirodo, kad ir čia mama kalta. Ji atėmė dar daugiau jo brangių žmonių.
Pernai jis turėjo merginą. Ji gyveno Europoje, o čia buvo atvykusi tik atostogų. Tomas jau buvo pasiryžęs skristi su ja. Jie kartu planavo apkeliauti pasaulį. bet ne... Mama paklojo nemažai pinigų jos tėvams, kad jie uždraustų visa tai. Kaipgi jos sūnelis maišys pasaulį, kai turėtų mokytis kokiame prestižiniame universitete. O dabar, kai vėl sutiko Liuciją, ją pamilo, užmiršo Gloriją. Kai jau jautė, kad mamos įtaka baigėsi, nes jis už daugybės mylių. Ne... Paaiškėjo, kad apie jokią Liuciją negali būti nė kalbos. Jis susiėmė už galvos ir pradėjo garsiai kvėpuoti.
Bet tai nepadėjo, jis atsistojęs griebė stalinę lempą ir tėškė ją į veidrodį.
 - Daugiau ji manimi nemanipuliuos. Dabar pat iš čia išsinešdinsiu. Ir ji neprivers manęs čia pasilikti. Neva dėl močiutės.
Jis pradėjo krautis daiktus ir galvoti, kaip čia suradus tėtį. Po tiek metų. Jis tik tenorėjo tėčio.

Tuo tarpu Angelos kambaryje, Joana ieškojo mamos čekių knygelės. Jai reikėjo naujos pinigų sumos šiam mėnesiui, nes dar negavo. Jis darinėjo stalčius, kol surado tą knygutę. bet jos akys užkliuvo už dailaus mažyčio raktelio.
 - Kažin, kas tame užrakintame stalčiuje...
Vedama smalsumo, ji pagriebė tą išgraviruotą raktelį ir atrakino stalčių. Ji lėtai jį pravėrė ir rado krūvelę neatplėštų laiškų.
 - Kaip gražu...
Joaną visada žavėjo mamos kruopštumas ir svarbiausia manieros. Pavyzdžiui, kad ir laiškai, gražiai sudėlioti ir paslėpti nuo pašalinių akių. Tik staiga jos akys užkliuvo už vieno voko, ant kurio juodavo užrašas " Bleikas". Ji pagriebė tą voką. Už jo rado dar dešimtį laiškų su tuo pačiu adresu. Visi jie adresuoti...
 - Močiutei?
Joana giliai įkvėpė. Nejaugi...
Staiga visos iliuzijos, visos svajonės apie Angelą sugriuvo. Viskas sugriuvo į šipulius. Ji praplėšė vieną, pati seniausią laišką, kuris, parašytas daugiau nei prieš dešimt metų.

Violeta,

Atsiprašau, kad mes taip nieko ir nepranešėme apie savo išsikraustymą. Tiesiog, kai jūs dingote po tos  nelaimės, aš nebežinojau, ką galvoti. Prisipažinsiu, kiek užpykau ant jūsų. Vis tik vaikai norėtų bendrauti tarpusavy. O turėti močiutę jiems taip pat svarbu. Jiems reikia nors ko. Nors kokios mamos prisiminimo.
Buvau labai ant jūsų užpykęs ir mes persikraustėme. Naująjį adresą matysite ant voko. Taip ir gyvenome. Pratinomės prie naujo gyvenimo. Vaikai pradėjo lankyti naują mokyklą, susirado naujų draugų. Kartais jie net ir užsimiršta ir būna viskas gerai.
Tačiau vis neišvengiu Deivido klausimų, kur močiutė. Vaikai jūsų pasiilgo. Kodėl jūs taip palikote juos? Jiems nereikia pinigų ir ištaikingų dovanų. Tik vienos kitos popietės su jumis ir pusbroliais. Daugiau nieko jūsų neprašau.
Žinau, kad jums sunku. Vis tik netekote anūkės ir dukters. Bet Liucija su Deividu neteko net tik jų, bet ir jūsų.
Labai prašau, atvažiuokite, arba parašykite. Ką nors. Bet ką. Duokit tik man žinoti, ar jūs norite su jais bendrauti.

Bleikas

Joana buvo šokiruota. Kas nutiko prieš tiek metų, kad dėdė Bleikas galvoja, jog močiutė jų išsižada. Ji nieko neišsižadėjo. Tai Bleikas atsiribojo, o tuo pačiu ir...
Ji pažvelgė atidarytą stalčiuką
 - Mama, - tyliai ištarė ji.
Joana atsistojo, užrakino stalčiuką, paslėpė laiškus už megztinio ir nuskubėjo į apačią, kur pietavo mama su močiute.
 - O, brangute, atėjai, - nusišypsojo Angela. - Sėsk, nes atšals. Džose, pakviesk Tomą.
 - Mama, kas čia? - parodė ji laiškus.
Angela visai išbalo.
 - Joana, juk nemandagu šniukštinėti po kitų daiktus. Tai nemandagu. Daugiau to...
 - Baik gerai... Kaip tu taip galėjai. Pavyzdžiui šitas laiškas nuo Bleiko adresuotas močiutei. Šitas, - ji parodo kitą, - taip pat močiutei. Čia visi laiškai močiutei. Žinai kokio jie senumo. Pačiam seniausiam laiškui apie vienuolika metų. Ir neaiškink tu man, kas mandagu, kas - ne. Pačiai reikėtų manierų pasimokyti.
Ji klestelėjo ant kėdės, numetė laiškus ant stalo ir pravirko. Violeta pakėlė savo raukšlėtą ranką ir siekė vieno iš laiškų. Paėmusi apžiūrėjo pageltonijusį popierių ir pažvelgė į dukrą.
Angela tik kandžiojo lūpą ir žiūrėjo į toli kabantį paveikslą. Tiek metų ji buvo tvirta. Dabar tikrai nesugriaus tos pilies.
Violeta praplėšė voką ir pradėjo skaityti nuotrupas:
 - Deividas gavo diplomą už gerą mokymąsi... - ji drebančiu balsu skaitė. - Liucija pradėjo lankyti baletą. Nežinau, ar tai tęsis ilgai. Bet tai vis geriau negu nieko.
Ji atplėšė kitą laišką.
 - Deividas pradėjo lankyti krepšinį mokykloje... Liucija metė baletą, bet pradėjo lankyti muziką. Dabar ji groja fleita.
Dar kitas laiškas.
 - Liucija metė fleitos grojimą. bet nesijaudinkite, jis pradėjo lankyti tinklinį. manau, kad greitai ji suras savo pašaukimą. ... Deividas tapo komandos kapitonu ir jie laimėjo sezono varžybas.
Kitas laiškas.
 - Deividas vieną vakarą negrįžo namo. bet nesujaudinkit. Paauglystė. Ir aš taip dariau. Liucija dabar lanko žurnalistikos būrelį. Būtų smagu, jei ji pasektų mano pėdomis.
Dar vienas.
 - Susipažinau su Deivido mergina. Ji labai miela... Achh Kaip greitai auga tie vaikai.
Dar...
 - Gera žinia. Liucija apsistojo ties žurnalistika. Graži ji mergaitė auga. Kartais berniukai prisistato, bet jai tai nė motais.
Ir dar vienas.
 - Manau, kad Deividu galima jau pasitikėti  kaip suaugusiu. Jis labai savarankiškas. O Liucija... Jau ir ji kartą buvo pasimatyme, bet apie jį nepasakoja. Turbūt nevykęs.
Ir dar...
 - Aptikau Deividą rūkantį. Spęsime kaip nors šia problemėlę. Užtikrinu jus. Viskas bus sutvarkyta. Na, o Liucijai gal praverstų šiokia tokia moteriška pagalba. Žinau, jūs užimtas žmogus, tad neverčiu...
...
 - Deividas baigė mokyklą ne tokiais gerais pažymiais, kai galvojau prieš penkeris metus. bet viskas gerai. Jam dabar pirmieji metai universitete. Nauji potyriai. Aš likau su Liucija. Bet stengsimės, kad mums nebūtų liūdna. Kaip greitai jie auga. Jau beveik suaugę žmonės.
Violeta padėjo tą laišką. Daugiau ji nepajėgė skaityti. Praleido tiek metų nežinioje. Tiek metų toje apgaulėje. Ir viskas tik per gobšumą.
 - Angela, pageidauju man viską paaiškinti, - paprašė ji.
 - Gerai, mama.
Joana pakėlė savo raudonas akis, pasiruošusi klausyti. O už durų stovėjęs Tomas, savo planą atidėjo tolimesniam laikui.
Pirmą kartą gyvenime jokios manieros, mandagus elgesys nebepadės Angelai išsisukti iš padėties. Ji jautėsi sugniuždyta. Negana to, kad jos mama taip į ją žiūri, dar ir dukra jos nebekenčia. Tylėdama ji nieko nepakeis. Tik gal kiek pašvelnins padėtį.
Pirmą kartą ji savo išdidumus padėjo į šalį. Pirmą kartą gyvenime ji davė kalbėti širdžiai. Buvo šiek tiek baisu, tačiau kito kelio nebuvo.