Lazda turi du galus

Atsidariusi savo drabužių spintą, Liusi pradėjo ieškoti prastesnių drabužių šios dienos išvykai. Jai buvo taip gera jausti savo namų kvapą, matysi savo kambario spalvas ir šviesas. O ypač buvo gera miegoti pačioje šilčiausioje ir minkščiausioje lovoje - pačioje saugiausioje vietoje visame pasaulyje. Galų gale giliai ji ištraukė seną celafaninį maišą. Liucija atrišo papilkėjusias virveles ir iš maišo ištraukė seną mamos neperšlampamą drabužių komplektą.
Liucija atsargiai pabandė įkvėpti savo mamos kvapo, tačiau jis jau išnykęs. Ji užuodė tik dulkes. Ji giliai nusičiaudėjo ir nuskubėjo į balkoną pravėdinti drabužių ir apžiūrėti, ar jie dar tinkami dėvėti. Staiga ji atsiminė mamą, vilkinčią tą striukę. Tai buvo labai seniai, kai dar net nebuvo gimusi jos sesutė. Jie visi keturi buvo miške prie močiutės namų ir čiaužė su rogėmis.
 - Užteks, - sudraudė save Liucija.
 - Su kuo kalbi?
Liucija net krūptelėjo išgirdusi ploną moterišką balsą.
 - Su niekuo, tik garsiai pagalvojau, - atsakė ji Betani, Sindės dukrai.
 - Keista jūsų šeimyna, - tarė ji ir dėbtelėjo ant krėslo balkone.
 - O šiaip, ką tu veiki mano kambary?
 - Jėtauu, ar kas nutiko? Nieko gi neliečiau, - pasipiktino Betė.
 - Gerai jau. Kitą kartą pasibelsk.
 - Mhm.. Šiaip tai atėjau pasakyti, kad pas tave kai kas atėjo.
 - Tomas?
 - Nee... Kažkoks Augustas. Koks ji gražus...
 - Tai duosiu tau progą su juo dar katą susitikti. Jei nori, gali eiti ir jį išvyti.
 - Eik jau.. Atstumti tokį... Čia gal taktika tokia... O paskui jis dar labiau tavęs norės... Reikės ir man pabandyti. Žinai, čia taip nuobodu būna, o dabar bus bent kiek linksmiau, sesute.
 - Tikėkimės.
 - Na einu. Dar kartą būtų neblogai jį iš arti pamatyti.
Betani išėjo iš balkono ir pasigirdo garsus trepsėjimas laiptais žemyn. Liusi klestelėjo ant kėdės ir apsigaubė striuke.
 - Man, labai gaila, Augustai, bet čia negyvena tokia Liucija, - ji išgirdo Betani balsą.
 - Nemeluok jau. Prieš penkias minutes sakei, kad pakviesi, o dabar jau tokia čia negyvena, - isteriškai nusijuokia Augustas. - Liucija, ateik! - garsiai sušuko jis.
Ji tik stengėsi susigūžti ir užsikimšti ausis, tačiau netikėtai suėmęs čiaudulys ją išdavė. Liusi atsistojo ir nuskubėjo į savo kambarį.
 - Liusi, neišeisiu, kol nepasikalbėsime!
Ji klestelėjo ant lovos. Niekur ji neis. Tačiau kažkokia jėga ją vertė jam pasirodyti. Ir netikėtai ji sugalvojo to susitikimo pasiteisinimą.
 - Reikia, kad tėtis nieko nežinotų. O jei ir toliau Augustas čia triukšmaus, tada...
Ji greitai apsivilko visą kombenezoną ir mamos striukę, užsimaukšlino kepurę, užsidėjo batus ir nuskuodė laiptais žemyn.
 - Tai čia tas Tomas? - klausia tėtis, kuris virtuvėje skuta bulves.
 - Mhm, - teištarė ji ir nubėgo.
Tuo metu Deividas skaitęs laikraštį pakėlė galvą ir tarė:
 - Tėti, mums reikia pakalbėti.
 - Taip? - jis atsisuko.
 - Apie Liuciją.
 - Taip ir maniau, kad kažkada ateis metas, kai nebegalėsim apsimetinėti, kad viskas gerai, - sušnabždėjo Bleikas ir nusiplovęs rankas, nusivedė sūnų ir darbo kambarį.

Tomui buvo be galo gera sėdėti prie naujo automobilio, kurį jam Kalėdų proga padovanojo mama. Tamsiai žalias VOLVO lėkė miesto gatvėmis link Liucijos namų. Pagaliau jis supažindins ją su šeima: su mama, močiute, na ir seserimi. Jis aprodys jai tuos didžiulius namus, tas dideles valdas. Jis tikėjosi, kad jai viskas patiks ir Liusi atkreips į Tomą dėmesį. Viskas bus gerai. Jis privažiavo rudų plytų mūrytą didelį namą su skaičiuku "102". Tai Liusi namai. Su jo močiutės dvaru nėra ko lyginti. Kad ir kaip jis prabangiai gyventų, tačiau jo namuose nebuvo tos šilumos, to kvapo. To jausmo, kad tai saugiausia vieta pasaulyje. Tomas, išjungęs variklį, išlipo iš automobilio ir nuskubėjo link durų. Jau kėlė ranką prie durų skambučio, tačiau išgirdo jos balsą:
 - Augustai, atstok, palik mane ramybėje, - ji verkė.
 - Tu tik išklausyk mane, - jo balsas irgi buvo silpnas. - Maldauju... Negaliu be tavęs, Liucija.
Tomas paėjo už kampo ir pamatė prie sienos stovinčią Liusi, o Augustas drebančiomis rankomis bandė paimti ją už rankos.
 - Kodėl negali viskas būti kaip seniau? - Augustas šiaip ne taip sugriebė jos ranką ir pradėjo ją glostyti.
Liucija nesipriešino: ji tik kūkčiojo. Augustas artėjo vis arčiau ir arčiau, kol galiausiai ją apkabino ir į ausį pradėjo šnabždėti:
 - Atleisk man. Maldauju. Atleisk.
Liucija nusuko galvą: ji nepajėgė, o gal ir nenorėjo, kad Augustas ją paleistų.
 - Suteik man šansą ištaisyti viskas tas klaidas, - tęsė jis savo kalbą.
Ledinės Augusto rankos pradėjo glostyti Liucijos skruostą ir jis ją pabučiavo. O ji nesipriešino. Liucija galėjo taip stovėti ir stovėti. Jai buvo neapsakomai gera, tačiau prie kampo stovėjo vaikinas, kuriam tai matyti buvo begalo skaudu.
 - Hmmm.. Liucija, - tarė Tomas. -Gal jau važiuojam?
Staiga ji dėl tų žodžių grįžo į realybę. Liusi atsiplėšė nuo Augusto ir paėjo keletą žingsnių atgal. Ji visa drebėjo. Ir kaip taip ji pasidavė? Kokia ji kvaiša...
 - Eime, - prie jos priėjo Tomas ir po truputį ją vedė į automobilį.
Liucija nė nepastebėjo naujos mašinos. Įsėdusi į ją ji žiūrėjo į Augustą, kuris taip ir liko stovėti nieko nepešęs.
 - Kaip tu? - paklausė Tomas, kai jiedu pajudėjo.
Liusi giliai įkvėpė:
 - Gerai, - štai ir vėl nieko neišduodanti nekalta veido išraiška. - Nekantrauju pamatyti, kaip tu gyveni.

Už miesto pavažiavę keliasdešimt kilometrų, jie nusuko į nuošalesnį kelią ir netrukus privažiavo mažą miestelį. Liucija dairėsi po apylinkes. Viskas labai gražu. Žemę dengia storas sniego apklotas. Tačiau jai kažkas kėlė nerimą. Kažkur matytas visas tas miestelis: ta akmeninė bažnyčia, tas medinis namas. Galiausiai jie pravažiavo tiltą, kurį Liusi neretai susapnuoja. Ir po truputį jį suvokė, kur važiuoja. Bet tai negali būti... Ne... Į tą dvarą atsikraustė Tomas su savo šeima. Tai ne jos...
 - Lipsi, - paklausė Tomas, kai automobilis sustojo.
 - Mhmh, - tarė Liucija ir nužvelgė tą didelį kiemą ir pastatą. Ji čia yra buvusi ir ne kartą.
 - Einam, - jis paėmė ją už rankos ir vedė laiptais aukštyn.
Liucijos širdis daužėsi pašėlusiai.
Atsidarė durys ir ją apglėbė namų šiluma. Tolumoje ruseno židinys. Ten buvo ir ta pati sena sofa, krėslas. Staiga, ji atsiminė, kaip žaisdavo su pussesere prie tų plačių laiptų ir jas bardavo teta.
 - Tomai, manau, kad man būtų geriau čia nesirodyti, - ji gręžėsi link durų.
 - Kodėl taip manai? - jos ausis pasiekė šaltas balsas. Ta moteris išlindo iš bibliotekos. - Man būtų malonu susipažinti su savo sūnaus drauge.
 - Ar tikrai, Angela? - Liucija atsisuko ir pažvelgė tiesiai savo tetai į akis. Tai pačiai, kuri kaltino jos tėtį dėl mamos mirties.
Angelos veidas visai išbalo. Ji griebėsi už turėklo.
 - Nesupratau? - tarė Tomas. - Jūs pažįstamos.
 - Ne, gal sumaišė.. - bergždžiai bandė teisintis Angela.
 - Baikit jau, teta, - tarė Liusi. - Čia aš, Liucija, jūsų dukterėčia, Tomo pusseserė.
 - Kaip gera tave matyti, Liusi. Po tiek metų.. Kodėl mūsų neaplankėte... Kaip tu užaugai. Vos atpažinau, - pradėjo meilikauti Angela.
 - Baikit čia vaidinti. Geriau jau imk ir klausk, ką čia veikia žudiko dukra.
Tomas stovėjo kaip įbestas. Jis nieko nebesuprato.
 - Tąkart įvyko nesusipratimas.
 - Taip nesusipratimas. Susirgo mano sesuo. Pažiūrėkit, kaip jūs gyvenat ir niekuo negalėjote padėti jai? Aplankėte pora kartų ir tiek. Mano močiutė iš toliausiai skrido, kad padėtų, o jūs, gyvenantys už keliasdešimt kilometrų nepajudinat nė piršto. Susirgo mama. Ir jūs čia vėl pasirodėt kaip šventuoliai. Neva mano tėtis dėl visko kaltas. Jis ištisus dešimt metų rašo jums laiškus. Vis dar tikisi kažko. Vis dar nesupranta, kad jums ant manęs ir Deivido visiškai nusišvilpt. O jūs nė nesivarginate parašyti, kad jis paliktų jus ramybėje. O dabar čia stovite ir vaidinate geruolę...
 - Aš.. aš, - Angela nebežinojo, ką pasakyti.
Tuo metu kaip tik į namus įėjo senyva moteriškė su jaunas mergina.
 - Kas čia vyksta? - drebančiu balsu paklausė ji.
 - Nieko, mama, - tarė Angela. - Joana, nuvesk močiutę į jos kambarį.
 - Gerai, mama, - tarė mergina.
Liucija į ją žvilgtelėjo ir prisiminė. Tai ta pati Elison draugė, kuri buvo tada, kai Liusi sužinojo tiesą. Ta pati, kuri lindo prie Luko, kai jis buvo išsiskyręs.
 - Tai čia mano pusseserė... - tarė Liusi.
 - Liucija? - nustebo Violeta. - Čia tu?
 - Deja taip.
 - Kaip gera tave matyti... - ji padėjo artėti prie seniai matytos anūkės.
 - Baikit, - ji atsitraukė. - Nebūtina čia dabar vaidinti, kad viskas gerai. Visai netyčia čia užklydau. Bus gerai, jei dabar pat išeisiu ir viską užmiršim. Jūs man neegzistuojate ir mano šeima jums neegzistuoja, - Liucija jau artėjo prie durų.
Prieš jas atidarant dar atsisuko:
 - Angela, pati įkliuvote į savo spąstus. Neleidote bendrauti man su Tomu ir Joana, tai dabar stebėkit viso to pasekmes, nes mat jūsų sūnus įsimylėjo pusseserę. Lazda turi du galus. Visada atsiminkit.
Liucija trenkė durimis ir pasileido bėgti į miestelį. Blogesnės dienos dar nebuvo. Galiausiai ji atsisėdo stotelėje ant suoliuko ir pasipylė ašaros. Ji šiaip ne taip sugraibė telefoną ir surinko Deivido numerį:
 - Deividai?
 - Kas nutiko? - paklausė jis nustebęs.
 - Atvažiuok manęs paimti. Prašau...