Griežtas rėžimas.

Kiekvieną dieną gatve, kurioje pūpso dideli ir seni namai, pražygiuoja mergina su nemaža rankine, storu paltu. Kiekvieną mielą dieną apie ketvirtą valandą čia praeina mergina, kuri vis užsuka į tą patį namą ir išeina iš jo lygiai po valandos. Tuomet ji dingsta sankryžoje už posūkio ir kitą dieną ji vėl pasirodo. Taip jau ištisas savaites. Tas pats ir vis tas pats.
Šiandiena irgi ne išimtis. Ji pasuka link namo durų ir nuspaudžia durų skambutį. Neilgai trukus duris atidaro šviesus vaikinas ir įsileidžia ją vidun.
 - Sveika, Liusi, - pasisveikina Robertas. - Tu ir vėl čia. Jau galėsi ir apsigyventi netrukus.
 - Labas, - ji prieina apkabinti ji. Tikrai čia negyvensiu.
Liucija nusivelka paltą ir daiktus padeda ant fotelio prieškambaryje.
 - Kaip sekėsi šiandien? - paklausia ji.
 - Puikiai. Neskaitant to, kad ryt egzaminas.
 - Užuojauta, - ji pradeda kilti laiptais.
 - Kavos? - paklausia jis.
 - Gerai, tik užeisiu pas Deividą.
 - Jo nėra.
 - Nėra? O kur jis?
 - Nežinau. Vakar vakare išėjo ir dar negrįžo.
 - O, Dieve... - ji atsisėdo ant purvinų laiptų ir susiėmė už galvos.
 - Kas yra? Toks jausmas, kad kontroliuoji tu jį.
 - Kontrojiuoju. O ką? - užrėkia ji ir atsistojusi nubėga į jo kambarį. Reikia patikrinti. Gal jis vėl turi kur pasislėpęs to šlamšto.
Nubėgusi į kambarį, ji pradėjo versti spinteles, drabužius. Ji nuklojo patalynę...
 - Kad tik jis vėl nepradėtų...
 - Ko nepradėtų? - į kambarį įeina Robertas su dvejais puodeliais kavos.
Ji paima vieną puodelį ir atsisėda ant senos girgždančios lovos.
 - Kad nepradėtų vartoti narkotikų.
 - Ką? Tu gal juokauji?
 - Ne. Tėtis pas jį rado maišelį su visu tuo.. - ji sugniaužė rankas.
 - Bet juk jis.. Aš nežinojau.
 - Niekas nežinojo. Ir taip jau daugybę metų.
 - Dėl to tu čia ir..
 - Vaikštau.. Reikia jį tikrinti. Per atostogas baisiausia dalis jau praėjo, bet vistiek baugu, kad jis nesusilaikys. O dabar... Jeigu jis vėl kur nors... Jei jis dabar kaip tik uosto tą šlamštą, - Liucija pravirko.
Robertas švelniai ją apkabino ir pradėjo glostyti jos ilgus tamsius plaukus.
 - Jis man pažadėjo... - kūkčiojo ji.
 - Jis ir tesės pažadą. Patikėk..
 - O kad taip ir būtų.
Robertas ne kiek gailėjosi Liucijos, jis tik jautė, kaip jam gera, kai ji čia, šalia jo. Na jam buvo skaudu, kad ji tiek iškentusi, turi dar daugiau problemų. Bet dabar jam galvoje buvo visai kas kita. Jis, kad Liucija atkreiptų į jį dėmesį. Ir kad ji dažnai taip būtų jo glėbyje: dieną naktį. Kad būtų ne kaip paprasta draugė, o šis tas daugiau. Jis lūpomis švelniai prilietė jos smilkinį ir įkvėpė jos kvapo. Robertas galėtų dabar pat jai prie kelių ir padaryti viską, kad tik ji jį pamiltų. Tačiau suvokė, kad dabar netinkamas metas apie tai galvoti.
 - Eisiu jo ieškoti, - staiga pašoko ji.
 - Ką tu darysi?
 - Ieškosiu Deivido, - ji jau ėjo prie durų.
 - Kaip tu ketini jį rasti?
 - Nežinau! Bet tikrai nesėdėsiu rankų sudėjusi, - ji išėjo pro duris į pirmą aukštą ir pradėjo vilktis paltą.
 - Eisiu ir aš, - atėjo Robertas besirengdamas striukę.
 - Gerai, - tarė Liusi ir pradėjo autis batus.

Netrukus jie abu jau klaidžiojo gatvėmis ieškodami paklydėlio brolio. Jie apėjo jau nemažą miesto dalį, bet Deivido nė kvapo. O tuo tarpu viename skersgatvyje stovėjo tas paklydėlis ir kalbėjosi su įtartinos reputacijos vyru.
 - Seniai matytas, - tarė jis.
 - Žinau. Atėjau..
 - Žinau, ko atėjai. Kaip visada?
 - Taip.
 - Bet, Deividai, tu man jau esi skolingas.
 - Žinau. Aš sumokėsiu dabar tą skolą. O kai gausiu stipendiją, sumokėsiu ir už šitą paketėlį.
 - Ir ką man su tavimi daryti. Gerai, duosiu tau dabar. Bet turėsi dvi savaites grąžinti skolas, nes kitaip teks pinigus atsiimti kitu būdu.
 - Gerai, - tarė Deividas ir išsitraukė piniginę, kurioje buvo nemažą krūvelė grynųjų. Deividas išėmė visą ją ir atkišo narkotikų prekeiviui...
O mainais jis pasiėmė mažą paketėlį su jo išsigelbėjimu...

 - Kur einam dabar? - klausia Robertas.
 - Į visus klubus iš eilės.
 - Jų tiek daug...
 - Visai ne.
Pailsėjusi Liucija atsistojo nuo suoliuko ir pradėjo eiti toliau. Jai iš paskos ėjo Robertas. Jie ėjo tylėdami ir tik dairydamiesi į šalis. Gal kur pamatys Deividą? Liucija priėjo sankryžą ir staigiai pasuko į dešinę, kur išvydo vaikiną panašų į Deividą. Tik šis kažką metė į konteinerį.
 - Deividai? - ji pradėjo sparčiau prie jo eiti.
Vaikinas staigiai atsisuko. Tai buvo jis.
 - O jėtau, - Liucija pribėgo prie brolio. - Kur tu buvai?
 - Niekur, - tarė jis. Tik slankiojau iš vienos vietos į kitą.
 - Tu žinai, kaip mane išgąsdinai?
 - Atsiprašau - šalai tarė jis.
 - Deividai iš už kampo pasirodė Robertas.
 - Jūs manęs ieškojot?
 - O kas beliko daryti, - Liucija atsistojo priešais brolį ir pradėjo tyrinėti jo akis.
 - Nebijok. Nevartojau, - tarė jis. - Ką tik visą tą ... išmečiau, - tarė jis.
 - Tikrai?
 - Taip.
Robertas iš lėto ėjo prie konteinerio patikrinti.
 - Liucija, - tarė jis. - Susitarėm ir patikėk, kad ir kaip sunku būtų, aš viską susitvarkysiu.

Kitaip nei eilinėmis dienomis ta mergina iš to namo išėjo labai vėlai Vakare. Ir ji ėjo ne viena. Ją lydėjo šviesaus gymio vaikinas.  Abu jie netrukus dingo už posūkio ir keliavo link daugiabučio.
 - Aš bijau, kad jis man gali meluoti, - tarė ji prie laiptinės durų.
 - Jis nemeluoja. Iš tikro ten buvo išmesta...
 - Na ir gerai. Robertai, tu jį pastebėk, kad man nereikėtų taip jo griežtai kontroliuoti.
 - Žinoma, - tarė jis ir atsisveikinimui apkabino Liuciją.
Kurį laiką jie taip ir stovėjo. Vieno iš jų kūnas džiaugėsi galimybe pabūti arčiau kito, o kito akys stebėjo, kaip sninga. Liusi pažvelgė į laikrodį ant rankos ir atsikrenkštė. Ji pažvelgė Robertui į akis.
 - Na, - ji atsiduso. - Geriau jau eisiu, nes tada manęs pradės ieškoti, - nusišypsojo ji.
 - Gerai, - tarė Robertas, bet Liucijos nepaleido.
Jis pasilenkė ir švelniai pabučiavo ją į lūpas.
Pradžioje Liucija spyriojosi, bet paskui pasidavė akimirkos malonumui. O kodėl ji negali? Juk ji yra laisva ir gyvena studentišką gyvenimą - gyvenimą be jokių rūpesčių ir vargų.
Gana save kontroliuoti. Užteks to griežto rėžimo ir manymo, kad ji nieko negali.
Gana.