Akimirkos malonumai

Savaitė, antra, dar kita... Mėnuo. Mėnuo nevaržomo ir laisvo gyvenimo be rūpesčių. Lygiai kaip norėjo Liucija. Ji turi viską: draugų, pramogų ir pinigų. O svarbiausia, kad ji turi ir vaikiną. Ar gali būti geriau? Tikriausiai kad ne. Robertas tikrai šaunus vaikinas. Jis rūpestingas, atidus, įžvalgus, yra linksmas (nors Liucija retai supranta jo juokus).
 - Na gal jo humoro jausmas ir ne kaip Au..., - nebaigė sakinio Liucija, kuri sėdėjo prie savo tualetinio staliuko ir stebėjo save veidrodyje.
Jos skruostai įgavo spalvą. Akys jau neberaudonija nuo ašarų. Ji yra gan linksma ir... patenkinta savo nauju gyvenimu. Dar truputis laiko ir ji jau kitaip jo nebeįsivaizduos. Jos akys taip pat nebėra tokios... Bejausmės.
 - Jos jau žiba, - vėl tarė Liucija.
Tačiau giliai širdyje, pačiame kampelyje buvo uždarytas vienas didelis skausmas, kuris jai vis barbeno į dureles ir kėsinosi išlysti. Liucija giliai atsiduso...

Tuo tarpu kitame pastate vienas vaikinas taip pat mąstė apie mėnesio pokyčius. Jis buvo atsidaręs drabužių spintą ir ieškojo, ką apsirengti vakarui. Naujo klubo atidarymas - puikus žingsnis į priekį, grįžtant į senąjį gyvenimą. Augustą galima sakyti pripažino senieji draugai. Jis vėl kompanijos siela. Nors kai kurie jį smerkia, kad jis atsisakė to šlamšto.
 - Tačiau juk tai netrukdo linksmintis. - tyliai tarė jis.
Iš spintos jis ištraukė moterišką palaidinę.
 - Kažin kuri čia paliko, - mąstė jis.
Tada jam pradėjo drebėti rankos. Jis giliai įkvėpė jos kvapo ir atsiminė žmogų, kurį derėtų užmiršti. Jis greitai tą palaidinę paslėpė giliausiame kampelyje. Liucija dabar jam neturi gadinti nuotaikos. Šiandien jam tikrai išeis susirasti šį tą geriau už ją.
Jis išsirinko naujus marškinius ir senus džinsus. Numetė juos ant lovos ir nuskubėjo į vonios kambary.

 - METAS AKIMIRKOS MALONUMAMS, - tarė du linksmintis pasiryžę žmonės ir įniko toliau ruoštis naujo klubo atidarymui.

Į klubą plūdo daugybė žmonių. Retas kuris neina į tokio klubo atidarymą. O tokių, kurie nežino apie šį klubą visai nedaug. Čia geriausi didžėjai, geriausia muzika, geriausia aplinka. Žmogus čia yra su draugais, bet kartu ir atskirai. Čia kitas pasaulis. Čia naktinis pasaulis, kur visi susirenka pabėgti nuo rutinos ir gyvenimo vargų. Tik, deja, tas vargas irgi gali ateiti ir bandyti užsimiršti.
 - Kaip jums čia? - paklausė Lukas draugų. - Vos gavau mums čia galimybę ateiti per patį atidarymą.
 - Man patinka, - nusišypsojo Liusi. - Dabar tai pasilinksminsim.
 - O beje, kur Robertas?
 - Jam paskaita. Prisijungs vėliau.
 - Aš eisiu nupirkti ko nors išgerti, - tarė Deividas.
 - Man nepirk, - tarė Liusi. Aš čia pavaikštinėsiu. Apžiūrėsiu.
 - Ok.
 - Mes palauksim jūsų čia, - tarė Skarlet ir atsisėdo su Luku prie savo stalo.
 - O kur Rouz? - klausia Deividas.
 - Jai... Nežinau, - nusistebėjo Skarlet. - Paskambinsiu jai.
Liusi ilgiau nebeklausė, ką kalba kiti. Jis šokdama pradėjo brautis pro žmonių minią. Tik ji nežinojo kur. Judėjo, kad tik tam, kad judėtų. Ji jautėsi laiminga, nes garsi muzika jai iš galvos išmuša jo mintis. Netrukus ji taip įsijaučia į muziką, kad nebemato nieko aplinkui. Šviesos, muzika, žmonės, kvapai ją maloniai apsvaigino ir ji atsipalaidavo.
 - Oj, - ji sutriko, kai atsitrenkė į kitą žmogų. - Atsiprašau, - ir besišypsodama ji pakėlė akis. - Robertai! Kaip gera tave matysi.
 - Sveika, mažute, - nusišypsojo jis ir ją pabučiavo.
Niekas į tą bučinį nekreipė dėmesio, išskyrus vieną žmogų, kuris sėdėjo ant sofutės, apsikabinęs liekną moters figūrą.
 - Einam pašokti? - tarė Augustas tai merginai. Ji tikrai nenorėjo leisti tam gniutului gerklėje išplisti visu kūnu.
Mergina linktelėjo galvą ir jie pasuko link šokių aikštelės.
Po šokio karu Liucija netikėtai pamatė jį su peroksidine blondine. Jai sugniaužė kvapą, pradėjo tankiau plakti širdis Ne... Kodėl ji turi leisti kažkokiam... žmogui gadinti jai malonumą.?
 - Robertai, einam nusipirkti ko nors išgerti?
 - Gerai, - tarė jis ir apkabinęs ją per liemenį nuvedė link baro.
Bėgo laikas. Vieną dainą, keitė kita daina, vieną šokį, keitė kitas šokis, viena taurė keitė kitą taurę. Vienas žaibiškas žvilgsnis keitė kitą. Abi pusės stengsis kuo labiau pasilinksminti. O kodėl jiems turi nuotaiką gadinti kažkoks pašalietis? Na gerai... Tie Augustas, tiek Liucija sau melavo. Jie tenorėjo įrodyti vienas kitam, kad jie be galo laimingi ir jiems nereikia vienas kito. Po kelių valandų Liucija sėdėjo Robertui ant kelių ir jie ramiai kalbėjosi. Liucija jau nebegalėjo daugiau pajudėti, kai tiek prigėrė.
 - Robertai, nueisiu į tualetą, - tarė ji. - Reikia kiek nors atsigaivinti.
 - Gerai, palydėsiu.
 - Ne! Nereikia. Dar galiu ir pati.
Liucija atsistojo ir atsargiai pajudėjo link tualetų. Tačiau juose taip pat buvo tas blizgesys, girdėjosi ta muziką. Trūko oro. Liusi iš tualeto nuskubėjo į lauką. Ji perėjo į kitą gatvės pusę, kur buvo suoliukas ir atsisėdo. Ji giliai įkvėpė ir iškvėpė. Daugiau tokių lenktynių su Augustu ji neištvers. Reikia jai judėti namo. Ji atsirėmė į atlošą, susikėlė kojas ant suoliuko ir užsimerkė.
Truputį pasėdės, praeis blogumas ir pasakys Robertui, kad jau metas eiti.

 - Erika, - tarė Augustas.
 - Aš Elisa.
 - O taip... Selisa... Ne.. Elisa, tu gali čia pabūti. Aš dar ateisiu, tik einu į lauką parūkyti.
 - Gerai, - nusišypsojo ji.
Augustas žinojo, kad negrįš. Jam jau čia nebegera, kai pastoviai jo kelyje painiojasi ji. Ir dar kai ji su tuo.. Robertu... Vis tik Augustas padėjo ant stalo keletą riebių banknotų ir išėjo. Lauke jis niekur nesidairė, tik pasuko tiesiai už kampo, kur jam pasukus yra artimiausias kelias iki namų. Tik ten jis vos nesusidūrė kaktomuša su ... Liucija.
 - Atsiprašau, - tarė ji bandydama praeiti, tačiau abu niekaip negalėjo prasilenkti. Galiausiai abu sustojo. Liucija pakėlė į jį akis. Jos buvo tokios ilgesingos, prašančios, liūdnos.
O Augustą išgąsdino jos raudonos akys. Nejau ji verkė?
 - Liucija, - tarė jis ir pradėjo eiti arčiau jos. Jis tikrai nenorėjo, kad ji verktų. Jis vėl pajuto kaltės jausmą. Ta patį, kuris kankino jį ištisus mėnesius. Ji verkia tik dėl jo kaltės.
Liusi sugniaužė kumščius ir nepajudėjo iš vietos. Ji laisvai galėjo pabėgti, lygiai kaip ir galėjo pulti Augustui į glėbį. Bet ji tik stovėjo. Viena.. Tokia silpna ir pažeidžiama. Augustas suėmė jai už rankos ir pradėjo ją glostyti. Sugniaužti pirštai po truputį atsileido. Jos ranka pradėjo šilti.
 - Tik neverk, - sušnabždėjo Augustas ir ją apkabino. - Labai prašau tavęs.
 - Mhm, - tyliai tarstelėjo ji. Ji negalėjo ko nors sakyti. nes besikaupiančios ašaros jai trukdė. Ji tvardėsi, kad nepravirktų, bet negalėjo. Ji tik priglaudė galvą prie jo krūtinės, kad jaustų jo kūno šilumą.
Augusto rankos ją apglėbė, bet ji negalėjo taip ramiai stovėti. Jis kilstelėjo jos galvą už smakro aukštyn ir ją pabučiavo. Pradžioje nedrąsiai, bet kuo toliau, tuo labiau jie įsiliejo vienas į kitą. Augustas prirėmė ją prie sienos, o ji tik bučiavo jį ir savo rankomis naršė po jo plaukus. O jie abu karu virpėjo iš to proveržio. Jie pasidavė akimirkos malonumui. Trumpam malonumui, kuris tik tą akimirką jiems teikė begalinį džiaugsmą, kuris tenkino jų slapčiausius lūkesčius, bet tuo pačiu ir pranašavo ir dar sunkesnį žaizdų gijimą. Malonumas, kuris atvėrė gilią žaizdą dar vienam, trečiam, žmogui. Žmogui, kuris ėjo ieškoti savo džiaugsmo, bet radęs tą džiaugsmą, smarkiai nusivylė. Žmogui, kuris nusprendė apsimesti, kad tos trumpos malonumo akimirkos ir nebuvo. Tas žmogus tik apsisuko ir grįžo į pastatą, kurio viduje galima užsimiršti ir atsipalaiduoti.

Pro šalį ėjo jaunų žmonių grupelė.
 - Ooooo, - tarė vienas vaikinukas iš jos.
 - Kokia romantika, - nusijuokė mergina.
Augustas ir Liucija tik tada pajuto ir suprato, ką jie darė.
Grupelė praėjo. Jie vėl liko stovėti dviese.
 - Aš dabar turiu vaikiną, - tarė ji. - Būtų geriau, kad jis nieko nežinotų.
 - Gerai.
 - Dabar pradėjau naują gyvenimą, kuriame su Robertu esu laiminga ir ...
 - Ir aš pradėjau naują gyvenimą.
 - Tai... Susitarkim. Tai buvo tik
 - Akimirkos malonumas, - tarė Augustas ir nuskubėjo į kitą gatvės pusę.