Vėl viskas iš naujo?

Kaip šilta ir gera... Justi savo antklodę, savo kambario kvapą. Liucija visa tai pajautė, tačiau ji bijojo atsimerkti. Ji bijojo pajudėti, nes jai skaudėjo visus kaulus. Kažkokia nežinoma jėga laužė vieną po kito jos kaulelį.
Jos kambaryje, tačiau girdisi kitame kambaryje žmonių pokalbis. Vienas balsas buvo moteriškas. Ji kažką kalbėjo aiškinamu balsu. Paskui pasigirdo vienas vyriškas balsas. "Aš jį užmušiu". Liucija net kruptelėjo nuo tokių žodžių. Ypač ji išsigando, kai suvokė kad tai jos brolio balsas. Tuomet ji išgirdo dar vieną moterišką balsą, kuris liepė būti tyliau. Toliau Liucija nelabai suvokė, kas ką ten kalbėjo. Ji tarsi mato, gali suprasti, bet tas supratimas pabėga nuo jos.
 - Vėl viskas prasidės iš naujo, - po kiek laiko Liucija išgirdo visai už jos durų brolio balsą.
Durys tyliai prasivėrė, tačiau Liucijai jos girgždėjo labai garsiai. Nuo to garso jai smarkiai suskaudo galva.
 - Tikriausiai dar miega, - sušnabždėjo Rouz.
 - Galbūt. Reikėtų pakviesti gydytoją, kad ją apžiūrėtų.
 - Iškviesiu, kad rytoj atvažiuotų.
 - Gera, ačiū.
Nuo kiekvieno, net menkiausio garselio, Liusi galva tarsi pulsavo. Ji lėtai ir sunkiai pasikėlė, nes skaudėjo kiekvieną kaulą, ir atsisuko.
 - Nebemiegi? - jau garsiau paklausė.
 - N e, - Labai užkimusi tarė Liucja. Jis susigriebė už gerklės. Kaip smarkiai ją skauda!
 - Atnešiu tau arbatos, - pasiūlė Rouz, bet nesulaukusi atsakymo nubėgo į virtuvę.
 - Kur Augustas? - paklausė ji šnabždėdama, kad nestrigtų balsas.
Deividas giliai atsidsuso:
 - Augustas, - šaltai tarė Deividas.
Tokiu pačiu tonu kaip ir "Aš jį užmušiu". Liuciją nukratė šiurpulys.
 - Deividai, - ji nežinojo, kodėl brolis taip kalba.
Tačiau staiga jos galvoje pasirodė nelabai žavi blondinė su savo drauge. Augustas, kuris pasako, kad tai tiesa. Augustas, kuris nesivargina jos sustabdyti, nes jam visiškai vienoda, kas bus tai Liucijai.
Deividas nieko nebesako. Jis suprato, kad Liucija viską prisiminė iš jos riedančių ašarų. Jis norėjo ją paguosti, bet nerado tam žodžių.
Į kambarį įėjo Robertas.
Liusi tik pajėgė nusukti galvą, kad niekas nematytų jos ašarų. Tačiau sustoti ji negalėjo. Liucija prisiminė, kaip seniau, kai ją aptikdavo verkiančią, ji sugebėdavo staigiai viską paslėpti, o dabar - ne. Viską sugriovė jis. Net uždangos Liucijai nepaliko.
 - Gal būtų geriau, jei išeitumėm? - paklausė Deividas. Per tiek metų jis nebuvo matęs taip verkiant sesers.
Liucija pajėgė tik linktelėti.

Ryte Liucija jautėsi šiek tiek geriau. Truputį atslūgo kaulų skausmas ir ji jautėsi žvalesnė. Liusi rado pusryčius padėtus ant jos spintelės. Ji patogiai atsisėdo, paėmė šiltą puodelį su arbata ir bandele. Kiaušinieės jis nenorėjo. Atrodė per daug. Ji ramiai valgė. Jos galva visiškai nedirbo. Ji tik jautė didelį negerumą ir mintyse padrikus žodžius: "Augustas", "Melagis", "Kodėl jis taip". Tačiau galvoti ir visko sudėlioti ji negalėjo.

 - Neik ten! - sušuko už durų Skarlet. - Draudžiu.
 - Man reikia su ja pasikalbėti.
Liucijai nutirpo visas kūnas, kai ji išgirdo jo balsą. "Jau nebemielą", bandė ji save įtikinti.
 - Manau, kad pakankamai jai visko prikrėtei. Ir jei nors kiek ją gerbi, tai išeik.
 - Neisiu. Ji turi mane išklausyti. Viskas buvo ne visai taip.
 - Tai ką, tu nesilažinai?
 - Tai, bet..
 - Tai dink iš čia! - ji jau šaukė taip garsiai, kad Liusi net susigūžė.
Netrukus jis pajuto, kad kažkas liečia jos durų rankeną.
"Skarlet, sustabdyk jį" mintyse kartojo Liusi. Tačiau durys prasivėrė ir ji išvydo Augustą.
 - Augustai! - suspiegė Skarlet ir pasileido bėgti į jį, tačiau jis greitai įsmuko į kambarį ir užrakino duris.
Skarli nenurimo. Ji daužė duris, rėkė, kad iškvies policiją, tačiau Augustas į tai nekreipė dėmesio.
 - Liucija, - švelniai tarė jis.
Ji tik pajuto, kad lydosi, jai pasidarė taip silpna, kad bet kada galėjo nebepaklausyti savo proto. Ji norėjo kažką jam pasakyti. Bet ką. Bet jos lūpos niekaip neprasivėrė.
 - Aš taip atsiprašau, - Augustas lėtai artėjo prie Liusi. - Buvo tos lažybos, bet tai ką tau jaučiu yra tikra, nesuvaidinta. Atleisk, - jam nuriedėjo ašara.
Augustas atsargai atsisėdo ant lovos krašto ir pradėjo glostyti Liucijos veidą. Liusi tepajuto didelį šleikštulį.
 - Neliesk manęs, - pasibjaurėdama tarė ji ir atsisėdo, kad jis nebeglostytų jos veido. - Kažin ką tu man jauti... Užuojautą? Gali būti gaila gal pasidarė. ką dar gali jausti man... Pagalvokime. Na tikriausiai aistrą. Bet va jau gavai, ko norėjai, tai nelabai suprantu, ką tu veiki čia.
 - Aš myliu tave, - tarė Augustas.
 - Kurgi ne. Tokio dalyko aš nežinau.
 - Tai kodėl man taip sakei.
 - Šiaip sau. jau įsitikinau, kad tie žodžiai nieko nereiškia. Šiaip aš prastai jaučiuosi. Peršalau. Būtų gerai, kad išeitum.
 - Palauk dar.  - Augustas nebežinojo, ką sakyti. - Taip aš susilažinau, pradžioje maniau, kad tu viena iš daugelio, bet laukui bėgant aš iš tikrųjų tave pamilau. Pamiršau aš tas lažybas.
Tyla.
 - Liucija, - tarė jis su viltimi.
 - Dink iš čia, - ji laikėsi savo. - Išeik ir nesirodyk daugiau man! Viskas baigta.
 - Bet.
 - Dink!
 - Liucija, paskambinau Deividui, - pasigirdo Skarlet balsas už durų.
 - Gerai, dabar aš išeisiu, bet žinok, kad niekas dar nebaigta, - tarė jis, atrakinęs kambario duris ir staigiai išėjęs iš buto.
"Kažin, ar jis teisus?" mintyse savęs paklausė Skarlet, pamačiusi Liucijos veidą.