Šventės artėja

Už lango krenta šaltos ledinės snaigės, kurios labai gražiai apkloja žemę. Kiekvienam šis sniegas simbolizuoja Kalėdas. Didžiausią metų šventę. Vieni jos laukia, dėl Kristaus gimimo, kiti laukia dėl pramogų, dovanų, šventinės nuotaikos. Kiti nori pabūti su mylimuoju, o dar kiti - pailsėti nuo kasdienių vargų. Vieni dievina dovenėlių pirkimą, kiti mėgsta smagius pietus su draugais. O dar kiti tiesiog siekia pabūti su šeima ir užsimiršti.
Liucija priklauso prie tų paskutiniųjų. Kalėdos jai nebeteikė tokio džiaugsmo jau kokius... 10 metų. Ir dabar ne išimtis. Šios Kalėdos jai bus dar sunkesnės. Ji tetrokšta tik vieno dalyko - susitikti su tėčiu ir susipažinti su Sinde, jo drauge.
Liusi lagaminas pūpso atidarytas ant lovos ir jame vis daugėja daiktų. Po truputį jis prisipildo būtiniausių daiktų ir krūvomis megztinių. Po tiek laiko ji pagaliau vėl susitiks su tėčiu. Ir savo namuose praleis beveik visas atostogas. Kelios savaitės ramybės, užsimiršimo jai nepakenks.
Liucija paima ant stalo padėtas dvi supakuotas dėžutes ir nueina į svetainę atsisvekinti su draugėmis:
 - Linksmų artėjančių švenčių, - ji įteikia dovanas Rouz ir Skarlet.
 - Ooo.. Ačiū, - Skarli pakšteli Liucijai į skruostą, o Rouz šiltai apkabina.
 - Gerio kelio, - taria Rouz.
 - Ačiū. Na gal man jau reikėtų eiti. Nekantrauju susitikti su tėčiu.
Tuo tarpu, kitame miesto gale, ši šventinė nuotaika neveikė ir dar vieno žmogaus. Augustas jau ištisas savaites yra tarsi gyvas lavonas. Jis nueina į paskaitas, o kai grįžta, tūno namuose. Jis nebežino, ką daryti. Jis jau nebelabai tiki, kad viskas susitvarkys. Jo optimizdas sulig kiekviena sekunde blėsta.Pirmą kartą gyvenima Augustas nejaučia jokio džiaugsmo. Jis jaučia tik ilgesį ir kaltės jausmą. Kalėdoms jis net nesivargina važiuoti namo. Tėvams pranešė, kad susirgo ir jis kiauras dienas leis namuose.
Vis tik jį valdė nenugalimas smalsumas. Kažin, kaip gyvena Liucija?  Ką ji dabar veikia. Jis troško, kad jis bent jai viskas būtų gerai. Tačiau tuo metu jam buvo ir sunku taip galvoti.
Lėtai jis atsikėlė iš lovos, apsivilko paltą, apsiavė batus ir išskubėjo. Ir taip aišku, kad ją pamatyti yra beviltiška, tačiau jis kitaip negalėjo. Neilgai trukus jis sustojo prie jos namo kampo.
 - Ir ką aš darau? - tyliai savęs paklausė Augustas. Jis jau ruošėsi grįžti, bet išgirdo patį gražiausią balsą pasaulyje.
 - Tėti, - visa švytinti Liucija pribėgo prie vyrėlesnio vyro ir jį apkabino.
Augustas iš karto atsisuko ir jam užgniaužė gerklę, pamačius ją... laimingą. Liusi, kitaip nei jis, atsigavo. Jis turėtų džiaugtis, bet negalėjo, Kažkas iš vidaus jį plėšė.
Vyriškis paėmė savo dukters lagaminą ir įdėjo jį į bagažinę. Jis atidarė dukteriai automobilio dureles ir jį įsėdo. Bleikas dar šiek tiek pavalė sniegą nuo automobilio ir taip pat įsėdo. Netrukus variklis jau buvo užkurtas ir automoblis pajudėjo. Jis lėtai apsisuko ir pvažiavo tiesiai pro Augustą.
Vaikinas nebežinojo, ką daryti. Bėgti per vėlu, o sutikti jos žvilgsnį dar baisiau. Ji negalėjo nė kiek pajudėti. Automobilis vis labaiau artėjo ir jis pamatė Liucijos veidą iš arti. Ji žiūrėjo pro langą, bet nė kiek ne linksmai kaip pirmai atrodė. Jos akys raudonos, tarsi ji būtų verkusi. Augustas dar ilgai būtų žiūrėjęs jai į akis, tačiau ji nusuko savo žvilgsnį į priekį. Automobilis nuvažiavo. Nuvažiavo ir paskutinis Augusto šansas.

Automobilis sustojo prie didelio namo, kuriame degė švieos. Liuciją aplankė šilti jausmai - ji ir vėl namuose. Toli nuo rūpesčių ir vargų. Šiuo metu geriau ir būti negali. Ji išlipa iš automobilio ir pradeda vaikščioti po kiemą.
 - Kaip gera vėl čia būti, - taria ji broliui ir tėčiui. - Aš eisiu pasivaikščioti, ne spo kelionės truputį negera.
 - Gerai, Liusi, - taria Bleikas imdamas jos lagaminą iš bagažinės.
Deividas tik dabar išlipo iš automobilio ir pasirąžo.
 - Tėti, kas čia? - paklausia jis rodydamas į langą. Už jo stovėjo jauna mergina ir žiūrėjo tiesiai į jį.
 - Aa!! Čia Betani, Sindės dukra.
 - Aišku, - sumurmėjo Liucija ir Deividas vienu metu.
 - Tik būkit joms malonūs, gerai?
 - Gerai gi. Mes nebe mažiukai, - nusijuoka Deivis ir pasiėmęs savo krepšį nuskuba prie įėjimo į namą.
 - Grįšiu už kokios valandos, - sušunka Liusi ir nuskuba miesto gatve.

Ji eina.. Tik nežino kur. Svarbiausia būti ramiai. Ji priėjo mažą parkelį ir atsisėdo ant suoliuko. Prieš akis iškilo Augusto vaizdas. Jis buvo toks... toks... nusilpęs, išbalęs. Tai kėlė Liucijai nerimą, nors ir neturėtų taip būti. Koks jai skirtumas, kasyra tam Augustui? Jokio.. Jis jai yra visiškai niekas.
 - Niekas, - tyliai ji sau kartojo tą žodį.
Netikėtai suvibravo jos telefonas kišenėje. Jis nusimovė kumštines pirštine ir vos ne vos sušalusiomis rankomis sugraibė telefoną.
 - Klausau, - tarė ji.
 - Labas.
 - Taip... - Ji nepažino, kas čia skambina.
 - Čia Tomas.
 - Ooo. Labas. Nepažinau, - ji stengėsi atrodyti kuo natūralesnė.
 - Nieko. Tai jau grįžai namo?
 - Taip. DFabar vaikštinėjau. Kažkaip keista...
 - Įsivaizduoju. Man irgi keistoka namie būti. Klausyk, gal norėtum rytoj susitikti?
 - Tai kad...  - ji jau ruošėsi atsisakyti. - Na gerai.
 - Tai galėsiu užvažiuoti tavęs paimti. Nuvažiuotumėme pas mane. Galėsim su slidėmis tarkim pačiaužyti.
 - Gerai. Turėtų būti smagu. Atsiųsiu tau savo adresą.
 - Ok.
 - Na aš jau gal eisiu. Tėtis pasiges manęs.
 - Aišku. Na tai iki.
 - Iki, Tomai.
Liucija giliai įkvėpė ir atsistojo, pasiruošusi keliauti namo. Gal ir gerai. Kitokia veila padės jai užsimiršti tikrai padės.
Kai už posūkio jis išvydo namus, užsidėjo kaukę ir nuskubėjo link durų...