"Kėlimasis" iš pelenų...

 - Liucija, jau gana, - piktai rėžė Rouz. - Tris savaites nesikeli iš lovos ir vaidini ligonę. Jau seniai pasveikai.
 - Bet man iš tikrųjų dar skaudą galvą, - užkimusi taria Liusi.
 - Išeisi į lauką ir viskas praeis.
Į kambarį įėjo Skarlet ir ji tučtuojau atitraukė kambario užuolaidas. Liucija tik prisimerkė. Tokios ryškios šviesos ji nematė jau tris savaites.
 - Ką darai?! Bijau šviesos.
 - Tai pats metas jau išlįsti ir nebebijoti!
 - Atnešiu jai ko pavalgyti, - tarė Rouz ir išėjo iš kambario.
 - Gerai, - atsakė Skarlet. - Kelkis, mergužėle. Pakankamai ilgai leidom tau čia patūnoti, paliūdėti. Dabar pats metas viską pradėti iš naujo.
 - Nenoriu, - trumpai tarstelėjo Liucija ir apsisuko ant kitos šono.
Skarlet neteko kantrybės ir priėjusi staigiai nutempė antklodę nuo Liusi.
 - Ką darai?! Man šalta!
 - Kelkis.
 - Nesikelsiu. Neįsakinėsi. Noriu miego.
 - Klausyk. Tu turi jau atsikelti ir gyventi toliau. Pamiršk, kas buvo. Turim šešis bilietus šiam vakarui: Tau, man, Rouz, Lukui, tavo broliui, Robertui. Eisim į koncertą. Už kelių valandų.
 - Kaip tu nesupranti?! - sušunka Liusi. - Niekur aš neisiu. Mane vemti nuo visko verčia. Palik mane ramybėje, - ji susiėmė sau už galvos, nes labai suskaudo. - Pakviesk ką nors kitą.
 - NE. Bilietas yra tau.
 - Išeik iš kambario, - Liusi neturėjo jėgų daugiau ginčytis. Ji tik pasikėlė, pasiėmė antklodę ir vėl apsiklojusi atsigulė.
 - Gerai bet jau tiek, kad negeri vaistų kaip tavo motina, - tarė Skarlet ir išėjo iš kambario.
Liucijai smarkiai sudiegė širdį. Jos mama... Iš kur Skarlet žino? Ji elgiasi kaip jos mama. Atsiribojo nuo visų ir pamiršo kitus. Jos mama pamiršo Liuciją, o Liusi pamiršo draugus. Jai nuriedėjo viena ašara, paskui - kita. Kaip jai trūksta mamos. Pačio paprasčiausio mamos apkabinimo ir jos kvapo. Kaip ji jos pasiilgo. Savo mamytės. Ji tvirtai sugniaužė savo kumščius ir įsivaizdavo laikanti mamos palaidinę ir uostanti ją. Mamos kvapas. Tačiau staiga ją aplankė ir prieštaringi jausmai. Ji nebus kaip mama. Nepaliks draugų kaip ji paliko ją. Liucija sunkiai atsisėdo, susirado šlepetes ir atsistojusi nuėjo prie lango. Kol ji čia gulėjo nuo visų atsiribojusi, už to lango ir toliau virė gyvenimas. Už tų sienų niekas nesustojo ir visi gyveno toliau.
Liucija lėtais žingsniais ėjo į vonią. Jai svaigo galva, nes per tas savaites jos vienintelis maršrutas buvo iš kambario į tualetą.
Ji jautėsi labai keistai. Tarsi sapnuotų. Ar ji tikrai nemiega? Liucija smarkiai pamirksi, tačiau apsiblausęs vaizdas neišnyko. Ji klestelėjo vonios kambaryje ant kilimėlio ir siekė ranka įjungti vandenį.
Liusi pasirėmusi į vonios kraštą stebėjo kaip bėga vanduo.

 - Girdi? - paklausė Skarlet savo sesers.
 - Ji atsikėlė.
 - Taip, - nusišypsojo Skarlet. - Pagaliau.
 - Bet gal tau nereikėjo minėti jos mamos.
 - Kaip tai nereikėjo! Pažiūrėk kaip suveikė.
 - Na taip, - Rouz negalėjo ilgiau kalbėti, nes ji įnikusi skaitė receptų knygą.
Kai Liucijos dabar "Nebuvo", tai su maisto ruoša kilo problemų. Skarlet atsisėdo ant krėslo, pasiėmė telefoną, kad praneštų Deividui, jog Liucija atsikėlė.
Netrukus girgžtelėjo miegamojo durys. Iš lėto iš kambario išėjo Liusi, vilkinti tamsius džinsus, raštuotą pilką megztinį su ilgu kaklu. O plaukus ji susirišusi į arklio uodegą. Taip ji atrodė žymiai geriau, tačiau išblyškęs veidas vis tik rėžė akį.
 - O kaip šauniai atrodai, - tarė Skarlet, padėjusi telefoną ant stalelio. - Eikš, pavalgyti. Rouz gal jau baigė.
 - Tuoj, įdėsiu į lėkštę, - įsiterpė ji.
Liucija nužingsniavo prie baro ir atsisėdo.
 - Kada koncertas? - vis dar užkimusi tarė ji. Vis tik gydytojas jai buvo diagnozavęs rimtą balso stygų uždegimą.
 - Netrukus. Pavalgysi ir eisim pas berniukus, - tarė Rouz.
 - M. - teištarė Liusi, ji pasilenkė prie lėkštės. - Ačiū.
 - Kas čia? - po pertraukėlės paklausė ji.
 - Na turėjo būti plovas.
 - Aišku.
 - Negrai?
 - Viskas gerai. Tik šiek tiek aštroka, - tarė Liusi ir nubėgo prie kriauklės įsipilti vandens.
Rouz pasiėmė šaukštą plovo ir paragavo.
 - Fui... Kaip tu dar valgai? Skarlet, skambink, kad jie atvažiuotų. Pavalgysim vėl kavinėje.
Liucija nusišypsojo. Pirmą kartą po tiek laiko.
 - Ir kaip jūs be manęs tiek laiko ištvėrėte..
Vis tik giliai širdyje tas šypsena jai nekėlė džiaugsmo. Giliai širdyje vis tik jai kažkas kirbėjo. Nieko, ji susitvarkys. Pradės viską iš pradžių. Bus linksma, nuoširdi. Niekas jos nebematys tokios silpnos. O su tuo jauduliu viduje ji kaip nors susitvarkys.
Liusi po truputį vėl pasidarys tą skydą, koks buvo seniau ir viskas bus gerai.
Ji giliai atsiduso.
Vienas pliusas bent tas, kad prie draugų ji galės atsipalaiduoti ir nors trumpam viską pamiršti.

Kavinėje prie stalo sėdėjo Džekas, Polas, Laris ir Justinas. Visi eilinį kartų gėrė alų ir aptarinėjo tradicinius dalykus: moteris ir greitį. Laris išsitraukė kortų kaladę:
 - Žaisim? - paklausė jis.
 - Tai aišku, - suprunkštė Džekas.
Netrukus prie tų vaikinukų priėjo Augustas.
 - Labas, - liūdnai tarė jis.
 - Labas, sėsk, - tarė Džekas, kiti tik linktelėjo. - Tai kaip sekasi su ta Liucija?
 - Nieko nebus.
 - Tai nuleidi rankas? Dar turi laiko. Iki kada, vaikinai, jis turi laiko?
 - Iki Kalėdų berods, - tarė Polas.
 - Sakau, kad nieko neišeis. Lažybas nutraukiam.
 - Tai pasidavei... - palingavo galva Džekas. - Pralaimėjai. Norėčiau savo prizo.
Jie nematė kaip tuos vaikinus stebėjo grupelė žmonių. Augustas tuo labiau nesigilino, kas vyksta aplinkui. Jis suprato, kad pralaimėjo lažybas, bet kitaip negu jie tarėsi. Augustas nenorėjo atsiimti savo prizo, nes su jais jis neturėjo nė menkiausio noro leisti savo laiką. Vaikinas įkišo ranką į savo kišenę ir ištraukė motociklo raktus. Padėjo juos ant stalo:
 - Gali pasilikti visam laikui, - tarė jis ir nusisuko eiti.
 - Palauk! Tai nepasiliksi palošti su kortom?
 - Ne, - atsakė Augustas ir tik tada pamatę tą grupelę žmonių, o joje visą išbalusią Liucija.
Jis giliai nurijo seiles ir pradėjo artintis link išėjimo.

Liusi tik pamatė, kaip Deividas tvirtai gniaužo kumščius. "Bus negerai" - pagalvojo ji. Ir staiga Deividas žengė žingsnį į priekį ir užsimojęs trenkė Augustaui. Augustas vos nepargriuvo. Jis tik atsisuko ir apsivalė kraują nuo praskeltos lūpos. Gintis jis nesiruošė. Smūgį jis gavo pelnytai.
 - Šunsnuki, - piktai tarė Deividas norėdamas vėl užvožti Augustui, bet jį sulaikė Lukas su Robertu. - Tu nusipelnęs dar daugiau, -  tarė jis.
Liucija jautė, kad ji nebesusilaikys. Ji tik nusisuko ir bandė tramdyti savo ašaras.
Augustui nudiegė širdį matant tokią Liuciją. Jis jau ruošėsi eiti link tačiau jį už rankos sulaikė Robertas ir jis savo žvilgsniu parodė, kur išėjimas.
 - Viskas gerai, Liusi - tarė Rouz raminančiai.
 - Taip, tarė Liusi. - Einam valgyti. Jau pilvas gurgia.
Per prievartą nusišypsojo ji. Einant prie stalo ji žvilgtelėjo pro langą. Augustas sėdėjo autobusų stotelėje ir kalbėjo telefonu. Ji giliai atsiduso ir įsikūnijo į linksmuolės Liusi vaidmenį.
Dar kartą.