Bandymai

Praeitas vakaras praėjo visai gerai. Niekas nesitikėjo, kad Liucija taip greitai atsigaus po.. Visko. Ji buvo labai entuziastinga, linksma. Šoko, su visais juokavo ir netgi šypsojosi. Visi iš koncerto išėjo laimingi. Vieni buvo patenkinti, kad pabūvojo su draugais, kiti, kad praleido nemažai laiko su antrąja puse, kiti, kad nereikėjo per daug rūpintis Liucija. O viena mergina iš koncerto džiaugėsi, kad ji nors trumpam užmiršo nemielą žmogų.
Grįžusi namo Liusi nebesivargino užsiimti sudėtingesniais reikalais. Susitvarkiusi tučtuojau nuėjo miegoti. Ir kaip bebūtų keista, po ilgos pertraukos ji labai staigiai "nulūžo".
Naktis. Ramus miegas, be sapnų, be nubudimų, be jokių nepatogumų buvo pastarųjų savaičių Liucijos svajonė, kuri pagaliau išsipildė.
Tačiau tuo tarpu kitame miesto gale šviesa lange degė visą naktį. Jis niekaip negalėjo užmigti. Sėdėjo su buteliu rankoje ir bandė užsimiršti. Bet to dar žandą skaudėjo. Kažkaip keistai tvinkčiojo.
 - Taip man ir reikia, - šnabždėjo jis.
Galiausiai visai nusivaręs, jis užmigo, bet toli gražu tai nebuvo panašu į ramų miegą.

Liuciją pažadino šurmulys už sienos:
 - Lukai, kelkis, - garsiai šnabždėjo Skarlet. - Pavėluosim į paskaitas.
 - Mhm, - vos nesuriaumojo šis.
Liusi akys iš karto prasiplėtė. kada ji buvo paskutinį kartą paskaitose. Prieš kokias keturias savaites.
 - Gal pats metas nueiti...
Ji atsargiai pasirąžė, kad "nesurakintų kojos" ir išlipo iš lovos. Praskleidė kambario užuolaidas. Už lango dar visai tamsu. Matosi jau vienas kitas praeinantis žmogus apšviestoje gatvėje.
Apsigaubusi antklode, ji nupėdino į virtuvę užsikaisti arbatos.
 - Labas rytas, - pasisveikino Rouz.
 - Labas, - liūdai tarė Liusi.
 - Atpratai anksti keltis?
 - Tai ne.  - jau kiek susikaupusi linksmiau atsakė ji. - Kai tiek laiko sirgau...
Ji daugiau negalėjo kalbėti. Tiesiog burna niekaip negalėjo prasiverti. Kad ir kaip stengtųsi. Rouz dar bandė palaikyti pokalbį tačiau...
 - Kas tau yra?
 - A? Nieko, tik gerklę dar skauda, - teisinosi Liusi.
 - Tai tada geriau nekalbėk.
Po pusryčių ji greitai susiruošė iš išskubėjo pro duris į paskaitas.
Klausytis, ką kalba dėstytojas buvo sunku. Liucija niekaip negalėjo susikaupti ir vis galvojo apie... nieką. Ir be to, tos praleistos paskaitos daro savo. Kai viskas pagaliau baigėsi, Liusi pasiskolino iš bendrakursės užrašus ir nusprendė nueiti į biblioteką pasimokyti. Jos planai buvo paprasti. Pasivyti mokslais visus ir susirasti darbą. Piešti ji tikriausiai nebegalės. Niekada. Net pagalvoti apie tai bloga. Mintis, kad netrukus viskas grįš į savas vėžias, ją ramino. Tačiau neramino, kad nuo šiol ji kankinsis dėl dviejų dalykų: mamos ir Augusto.
Įnikusi Liucija viską perrašinėjo į savo sąsiuvinį ir ji nepakėlė galvos, kai kažkas atsisėdo priešais ją.
 - Labas, - pasisveikino pažįstamas balsas.
 - Tomai? Ką čia darai?
 - Ėjau pasiimti keletos knygų. Gera tave matyti čia. Girdėjau, kas nutiko. Juk bandžiau perspė..
 - Tai kaip sekasi? - Liucija jokiu būdu nenorėjo kalbėtis apie ... Nieką.
 - Gan gerai. Nuotaika visai pasitaisė, kai pamačiau tave. Žinai, tai, kas buvo seniau nutikę...
 - Viskas pamiršta, - nusišypsojo Liusi.
 - Uchh.. Tai gerai. Akmuo nuo širdies nusirito. Tai gal norėtum į kiną pagaliau nueiti? Pirmai mums niekaip neišdegė.
 - Gerai.
 - Tinka rytoj šeštą?
 - Žinoma. Susitiksim..
 - Parke, - užbaigė Tomas.
 - Gerai.
 - Na tai aš tau netrukdysiu. Mokytis. Eisiu.
 - Gerai. Iki, - linksmai tarė Liucija.
Ji džiaugėsi, kad susitiko su Tomu. Jis padės jai užsimiršti nors trumpam. Viskas bus gerai.
 - Čiau, - jis atsistojo ir švelniai apkabino Liusi. - Nepamiršk, ryt šeštą, - tarė jis garsiau prie durų ir dingo.
Liucija švelniai nusišypsojo ir vėl įniko į knygas.
Viskas atrodytų puikiai, jeigu to "Ryt šeštą" nebūtų išgirdęs vienas žmogus, kuriam tądien ryte labai skaudėjo galvą. Dar labiau jį įskaudino ta šypsena ir tas apsikabinimas. Vadinasi, ji jau pamiršo jį. Jai jis neberūpi. Ji jo nemyli.