Skirtingais keliais

Praėjo beveik mėnuo. Augustas sparčiai sveiko ir jau buvo paleistas namo. Mama išvyko, tad jam padėjo Justinas. Jis nešė sąsiuvinius, vėsokiausius popierius, knygas Augustui, kad pasivytų moksluose. Justinas pastebėjo, kad Augustas tapo rimtesnis. Galbūt, kai jis buvo prie mirties slenksčio, dabar viską suvokia kitiap. Tačiau Augustas buvo rimtesnis tik dėl to, kad jis stengėsi prisiminti tuos mėnesius. Jį pastoviai erzino tai, kad jis nežino, kaip gyveno pastaruosius mokslo metus.
 - Ooo, kaip galvą skauda, - pakėlė jis galvą nuo knygų ir patrynė akis.
 - Pailsėk. Jau gal persimokei, - atsakė Justinas. - Buvau šiandien sutikęs Deividą.
 - Kas jis toks?
 - Tiksliai. Nepameni. Liucijos brolis.
 - Nu ir? - Augustas atsistojo ir pasirėmęs lazdele nuskubėjo į šaldytuvą pasiimti bokalo alaus.
 - Nieko. Tik sakė, kad ji kaip nesava.
 - Nieko negaliu padaryti.
 - Augustai, ar tu bent stengiesi ją prisiminti? - paklausė Justas. - Mačiau jus. Buvot be galo laimingi. Mačiau, kaip ištisus mėnesius tu čia buvai tarsi lavonas. Ir tik dėl jos. O dabar, kai viskas susitvarkė, kai viskas akimirksniu gali susitvarkyti, tu nepajudini savo smegeninės!
Augustas gurkštelėjo alaus iš skardinės.
 - Stengiuosi atsiminti, bet...
 - Ne, tu tiesiog nenori. Tau gal baugu pagalvoti, kad nebėra TO Augusto ir viskas. Bet tu niekada juo nebebūsi. Tad gali rinktis, ar būti tokiu surūgėliu, arba rinkis ją.
 - Nekvaršink man galvos. Ir taip skauda.
Augustas padėjo skardinę ant stalelio, apsimovė batus ir pagriebė raktelius:
 - Trumpam pasiskolinsiu tavo automobilį, - tarė jis ir išėjęs trenkė duris.

Važiavo jis greitai, atidaręs visus langus, kad praūžiantis vėjas pravalytų jo mintis. Greitai besikeičiantys vaizdai vertė jį jaustis ramesniu, tačiau tai juk nieko nesutvarkė. Po gero pusvalandžio jis pastatė automobily siauro keliuko kelkrašty. Toli matėsi ir kitas automobilis. Tikriausiai ten į kokią sodybą nuvykę žmonės. Juk jau beveik vasara. Taip šilta ir gera... Jis pasileido bristi per pievą. Eiti buvo sunkoka, nes lazda pynėsi į žoles, tačiau jis turėjo ten pabūti. Toli nuo visko.
Jis praskėtė krūmų šakas ir išvydo tą didelį ramų ežerą, pušis, tą gaivų vandens vėją. Augustas giliai įkvėpė ir užsimerkė, o atsimerkęs pažvelgė ant lieptelio krašto ir ruošėsi ten eiti. Bet staiga jis išvydo moterišką siluetą. Prie pat lieptelio krašto sėdėjo mergina ir piešė. Vėjas plaikstė jos ilgus plaukus ir palaidinę. Visa tai jam pasidarė labai artima, tarsi jau būtų tai matęs. Jis jau sukosi eiti atgal, bet jo galvoje neregėtu greičiu pradėjo keistis vaizdai. Vakaras, pilnatis, ruduo, mėnulis, jis ir Liucija. Prie to lieptelio - kartu. Jis pajuto jos kvapą ir lūpų skonį ir tada atsimerkė.
Grįžo. Grįžo jo gyvenimo dalis. Jis taip stengėsi viską prisiminti. O čia netikėtai, paprastai. Tik tereikėjo ją pamatyti. Jis ne tas Augustas, kuris yra vakarėlių liūtas, ne tas, kuris turi begales netikrų draugų, ne tas kuris skaičiuoja merginas ir ne tas, kuris meluoja. Jam užtenka vieno dalyko ir jis žino, kas tai. Augustas giliai įkvėpė ir lėtais žingsniais pradėjo artėti link Liucijos.

 - Labas, - jo planuota kalba išgaravo kaip dūmas.
Liusi net krūptelėjo ir pieštukas iškrito iš jos rankų.Jai smarkiai nudiegė pilvą  ir pradėjo trūkti oro. Akyse pradėjo tvenktis ašaros.
 - Ką čia darai? - tarė ji plonu balsu ir atsistojo. Ji nedrįso jam pažvelgti į akis, nes bijojo jo žvilgsnio. Ir kam jis čia?!
 - Juk aš tau ir parodžiau šią vietą, - tarė jis švelniai ir uždėjo ranką ant jos peties.
Ją nukratė šiurpuliukas.
 - Nežinau kodėl, - tęsė jis - Nežinau, kodėl po komos tavęs nepažinau. Nežinau kodėl viską pamiršau. Prieš visa tai, vaizdavausi, kad noriu tave užmiršti, bet kai tas noras išsipildė aš jaučiau tuštumą. Aš jos net nebesugebėjau užpildyti savo senais būdais. Visą mėnesį buvau gyvas, bet kartu ir miręs. - jis pakėlė jos veidą aukštyn ir pažvelgė į jos akis. - Labai labai labai atsiprašau ir jei sutiksi aš noriu viską ištaisyti.
Po šių žodžių, jis pasilenkė ir priglaudė jos lūpas prie savųjų. Jis pajuto, kad ant jo žandų šlapia. Jis žinojo, kad tai ašaros, bet tai buvo džiaugsmo ašaros. Jis paleido lazdą iš rankos, nuvalė ašarą ir stipriai apkabino. Liusi rankomis apsivijo jo kaklą ir ilgesingai bučiavo. Tarsi paskutinį kartą.

 - Augustai, - tarė ji, nes norėjo kažką jam pasakyti.
 - Šššš, - nutildė ją Augustas.
Liusi gulėjo ant pledo, o Augustas ir toliau ją bučiavo. Už visą prarastą laiką.
 - Negaliu, - tarė ji ir atsisėdo.
 - Kas yra? - paklausė jis išsigandęs.
 - Aš išvykstu.
 - Kur?
 - Rugpjūtį vyksiu į Paryžių. Prieš kelias savaites apsilankiau pas Henriką ir pasakė, kad gavau pakvietimą ten mokytis.
 - Tai šaunu!
 - Todėl nežinau, kas bus su mumis. Myliu tave, bet aš turiu išvykti. Tokia proga gali daugiau man nepasitaikyti.
 - Bet, aš galiu vykti su tavimi.
 - Ne. Pradžioje gal viskas ir būtų gerai. Bet juk tu nori būti režisierius. Juk sakei, kad baigęs mokslus vyksi į Los Andželą. Ten tavo vieta. O jei keliausi su manim. Po kiek metų tu save kaltintum. Tiksliau kaltintum mane. Kiekvieną rytą nubudęs prie manęs galvotum "O kas būtų, jeigu būčiau ten vykęs". Aš to nenoriu.
 - O kada tu grįši?
 - Po ketverių metų.
 - Tada...
 - O tu žinai, kas gali nutikti per tiek laiko? Galbūt mūsų keliai visiškai išsiskirs. Gal tu Los Andeže susirasi kitą merginą, gal ten sukursi šeimą per tuos metus...
 - Nekalbėk taip...
 - Bet tai tiesa. Būsim skirtinguose žemynuose, santykius išlaikyti neįmanoma. Suprask tu, - jai nuriedėjo ašara.
 - Gal ir tavo tiesa, - tarė jis nusiminęs.
 - Matai?
- Bet dabar tu manęs paklausyk, - tarė jis ir suėmė jos veidą. - kodėl mes turim taip viską ir nutraukti? Dabar, kai viskas atrodo turėtų būti puiku!
 - Nes nėra prasmės.
 - Nėra? Tu nori tuos likusius mėnesius kankintis? Aš nenoriu. Kai žinosiu, kad tu už keliasdešimties metrų valgai, miegi, kažką veiki.. Aš negalėsiu ramiai gyventi. Kodėl viskas turi taip baigtis? Liucija, tada padarykim tuos kelis likusius mėnesius pačius geriausius. Prašau... Galbūt surasim kokią išeitį. Tegul tai būna pats geriausias mūsų praleistas laikas kartu. Tegul tai būna ne kaips paskutinis laikas praleistas karu.
Liusi giliai atsiduso:
 - Gerai.
 - Prižadi?
 - Pažadu, - tarė ji ir puolė Augustui į glėbį. - Pradėkime nuo dabar.
Jie vienas kitam nusišypsojo ir pasinėrė į begalinę laimę. Po tiek laiko...
Ji gulėjo ir tyrinėjo jos akis. Jos švytėjo. Be galo šiltai. Jos skleidė šilumą, kaip ir jo pirštai ant jos kūno. Atsegta viena sagutė, - kita ir netrukus jis jau glosto jos rausvą randą ant pilvo.
Ji nuvelka jo marškinius ir pradeda glostyti jo stiprius pečius, apglėbusius ją....