Pasiteisino.

Paryžius... Visai kitoks miestas nei kiti. Viskas visai kitaip nei jos šalyje. Gatvės, atmosfera, oras, kalba, net žmonės čia kitokie nei jos namuose. Mergina su lagaminu išžengė iš pastato ir įkvėpė naujo oro. Visai kitokio. Nuo šiol jos gyvenimas bus kitoks.
Liucija per likusį vasaros mėnesį greitai priprato prie naujo gyvenimo. Universitetas buvo tobulas. Ji apžiūrinėjo senovinius jo pastatus ir dažnai ten vaikštinėdavo pas mokytoją, kad patobulintų savo prancūzų kalbą. Ji gyveno jaukiame bendrabučio kambariuke. Na tai nebuvo tas pats, kas jos senajame bute, bet vis šis tas. Ji perstatė baldus, perdažė sienas ir įsirengė naujam gyvenimui. Kas vakarą ji susisiekdavo su Augustu ir savo šeima. Kasdien prie telefono ji praleisdavo nemažai laiko. Beveik visą vakarą.
Liusi kasdien apžiūrinėjo miestą, vaikščiojo į kavines ir netrukus ji pasijautė esanti šio miesto dalimi. Ypač tada, kai ją pradėjo pastebėti kiti. Kai prasidėjo mokslai, ji susipažino su keletu labai gerų žmonių, su kuriais nueina kartais papietauti.
Per tą trumputį laiką, ji suspėjo tapti žavia užsieniete, kurią visi stebėjo, nes ji buvo kitokia. Ji buvo visiems tarsi ant kalno auganti gėlė, kurią norint pasiekti, reikia užkopti ant to kalno. Draugai ją kas vakarą pradėjo vestis į klubus, vakarėlius, o telefonas vis dažniau likdavo namuose. Skambučiai pradėjo retėti, tačiau jos ir Augusto bendravimas perėjo į elektroninį paštą. Jie abu jau jautė, kad viskas baigiasi, bet kažkodėl nė vienas nedrįso visko nutraukti.
Laikas bėgo ir atėjo pavasario atostogos. Liucija grįžo namo aplankyti savo ką tik gimusio mažojo broliuko - Jokūbo. Ji buvo nuvykusi į studentų miestelį pas Augustą, bet jo jau nebuvo. Jis išvykęs atlikti praktikos. Tai buvo paskutinis lašas Liucijai. Kodėl jis nieko jai nepasakė?
Kai tik ji grįžo į Prancūziją, ištrynė visus Augusto duomenis ir pasiruošė naujiems nuotykiams.
Viskas pasiteisino. Slapčiausios jų viltys ir lūkesčiai pasiteisino. Meilė per atstumą neegzistuoja. Nuo šiol ji galvos apie save ir apie tai, kas yra aplinkui ją.
Tą patį vakarą, kai ji "sudėliojo" savas mintis, ji nuėjo į barą. Atsipalaiduoti ir tikrai viską pradėti iš naujo.
 - Labas, gažiuole, - prie jos priėjo jaunas prancūzas, kuris prabilo angliškai su ryškiu akcentu.
 - Labas, - ji nusišypsojo jam ir parodė į šalia esančią laisvą vietą.
 - Kaip čia sėdieti prie jūsų.
Liucija nusišypsojo. Vaikinas užsakė jai kokteilio. Paskui dar vieną ir dar vieną.
 - Manie visada žavėjo amerikietės, - tarė jis po jų ilgo susipažinimo laikotarpio.
 - O mane prancūzai, - ji nusijuokė, pabučiavo jam į skruostą ir nuėjo.
Ji nesuvokė, kodėl pabėgo. Juk tai tokia puiki proga, o vis ta baimė... Parėjusi namo, ji visą naktį mąstė apie tą prancūzą, ji vis jautė jo kvapą, o galvoje skambėjo jo balsas.
Ją ištiko švelnus šokas, kai kitą rytą ji pamatė jį universitete. Jis praėjo pro šalį su keleta merginų, bet pamatęs ją, jis paliko jas. Liucija nuvijo užplūdusias mintis šalin ir pabėgo nuo jo. Vis tik vakare, kai jau temo, ji atsitrenkė tiesiai į jį pasukusi koridoriuje už kampo.
 - Tai ko bėgi? - šį kartą jis prabilo prancūziškai.
Liucija tik nusijuokė. Ją taip svaigino jo buvimas šalia.
 - Liucija, tu baigi mane išvesti iš proto, - tarė jis ir pasilenkęs pabučiavo jai į lūpas.
Pradžioje Liucija elgėsi nedrąsiai, bet paskui jos pirštai naršė po jo juodus vešlius plaukus, o jos rankos spaudė jos liemenį. Jai pasidarė silpna nuo to malonaus jausmo.

Liucija ir Viktoras. Viktoras ir Liucija. Liusi plius Viktoras. Liucija per pastaruosius metus visiškai atsidavė prancūzų gyvenimui. Ji tapo prancūzaite. Po pusmečio ji ir Viktoras apsigyveno kartu. Dar po kelių mėnesių apie jį jau žinojo Bleikas ir vis jos šeima. O kai Liucija šventė ketvirtąsias gyvenimo Prancūzijoje metines, ji gavo neapsakomą dovaną...
Liucija nustebo kambaryje ant lovos radusi supakuotą sodriai mėlyną suknelę ir ant jos padėtą rožę. Ji pakėlė raštelį ir perskaitė: "Pasipuošk, mano mieloji". Šis vakaras ypatingas. Liucija įkvėpė Viktoro kvapo ir paėmė suknelę. Ji gražiai prigludo prie jos kūno, o apačioje ji gražiai krito. Liucija susišukavo plaukus, pasidažė ir apsiavė naujus batelius, kuriuos padovanojo Viktoras.
 - Pasiruošusi? - paklausė iš už kampo išlindęs vyras.
 - Taip, - ji nusišypsojo.
 - Atrodai pasakiškai, - jis paėmė jos ranką ir apsuko ją ratu, kad pasigrožėtų ja. Iš švarko kišenės jis ištraukė juodą šilkinį šalikėlį ir apsukęs ją pradėjo rišti ant akių.
 - Ką darai?
 - Rišu akis, kad nepamatytum.
 - Ko nepamatyčiau?
 - Staigmenos.
 - Na gerai.
Kai jis užrišo jos akis, saldžiai ją pabučiavo.
Ji padavė jam ranka ir atsidavusi leidosi jo vedama. Jie kažkur važiavo. Po nežinia kiek laiko automobilis sustojo, Viktoras iš lipo ir atidarė Liucijai dureles. Paėmė ją už rankos ir kažkur vedė. Ji jautė gaivų vėją, po kojomis girdėjo, kaip bateliai eina mediniu grindiniu. O galiausiai ji išgirdo bangų ošimą.
 - Atsargiai, - Viktoras sustabdė Liucija ir paėmęs į rankas įkėlė ją kažkur.
 - Sėsk, - tarė ji, kai jau buvo pristūmęs kėdę prie jos.
Jis giliai įkvėpė oro ir atrišo jai akis. Liucija pamatė, kad jie yra jachtoje ant denio, prie gražiai parengto staliuko dviems. Ji matė geltonas šviesas aplinkui ir žvaigždėtą dangų virš jos.
 - Kaip gražu.
Viktoras atsistojo priešais ją.
 - Tai džiugu.
 - Ko tu nesėdi? - Liusi nusistebėjo.
 - Palauk.
Jis priklaupė ant vieno kelio, iš švarko kišenės ištraukė mažą dėžutę ir ją atidarė. Ten blizgėjo žiedelis.
 - Ar būsi mano žmona? - paklausė jis.
Liucijai akyse blizgėjo tik tas žiedelis, o mintyse jai girdėjosi senas pažįstamas balsas "Myliu tave, Liucija. Tu mano gyvenimas".
 - Liucija? - Viktoras atrodė kiek išsigandęs.
Atsikračiusi tų minčių ji nusišypsojo.
 - Taip, - atsidususi tarė ji.
Viktoras atsikvėpęs užmovė jai ant piršto žiedą ir karštai pabučiavo. Tai padėjo Liucijai galutinai atsikratyti prisiminimų.


Kelis mėnesius ji gyveno kaip pasakoje. Ji jautėsi kaip sapne ir negalėjo patikėti, kad ji ištekės. Mokslai jau pasibaigė ir ji ieškojosi studijos darbui. Viktoras perėmė valdyti tėvo įmonę, tad ji matė jį šiek tiek rečiau, tačiau, kai jie susitikdavo vakare... Ji buvo laiminga, nes turėjo viską: mylintį vyrą, namus, ji galėjo dirbti, ką norėjo.
Liucija norėjo vykti namo aplankyti brolių, tėčio. Ji norėjo, kad ir Viktoras vyktų kartu, bet jam susitikimai Milane. Tad jie nusprendė dar kurį laiką niekam nieko nesakyti. Be to su tėčiu ji pabus tik kelias dienas, nes jis vyks į kelionę su Sinde. Betani dabar jau mokosi universitete, tad jos tikriausiai irgi nematys. Liucija labai džiaugėsi turėdama galimybę pabūti su Jokūbu vienu du.  Ji ir jos broliukas. Mat Deividas nelabai galės juo rūpintis, kai jo mergina netrukus gimdys. Tad bus tik jiedu. Nieko tokio. Galbūt ji gaus galimybę ir suspės pamatysi savo sūnėną ar dukterėčią. Tai būtų geriausios atostogos.
Kai ji krovėsi į lagaminą daiktus, suskambėjo skambutis:
 - Rouz! - nustebo Liucija. - Kaip gera tave girdėti po tiek laiko. Kaip laikaisi?
 - Puikiai.
 - Žinok, aš grįžtu trumpam į Ameriką. Galėsim susitikti.
 - Kaip gerai! Jau norėjau klausti, kad galbūt ketini grįžti. Nes matai, po kelių savaičių išteku ir labai noriu, kad būtum mano pamergė.
 - Nuostabu! Bet matai, aš galėsiu nebent su Jokūbu ten nuvykti.
 - Nesvarbu. Bus jam mažų draugų, - ji nusijuokė. - Kaip gera bus tave pamatyti.
 - Man irgi. O kaip Skarlet? Ji bus?
 - Jai komandiruotė Londone. Negalės grįžti. Be to, ji kažkokia keista. Man atrodo, kad jai su Luku blogai ir galbūt ji tik dėlto nenori į vestuves.
 - Aš jai paskambinsiu.
 - Gerai.
 - Na, susiskambinsim. Einu toliau dėtis daiktų, nes vakare jau išskrendu.
 - Ok, netrukdau. Iki. Kaip nekantrauju, - Liucija tikrai jautė jos nekantrumą.
 - Iki, - Liusi nusijuokė ir padėjo telefoną į šalį.