Kiekvieną rytą

Vaizdai per automobilio langą buvo labai gražūs. Vis tik, tai jos namai, jos gamta. Kad ir kaip gera būtų Prancūzijoje, čia daug mieliau. Automobilis važiavo siauru keliuku link Rouz kaimelio. Ji nusprendė tuoktis ir gyventi ten. Netoli savo senelių, kuriems jau reikia priežiūros.. Liucijai buvo gaila, kad kaip pamergė ji nepadėjo rengti vestuvių, bet svarbiausia, kad ji čia.
 - Greit atvažiuosim? - ji išgirdo vaikišką balselį iš automobilio galo. Liusi tikrai dar nepripratusi kad turi broliuką.
 - Netrukus.
 - Noriu valgyti.
 - Tuoj nuvažiuosim ir pavalgysi, Jokūbėli.
Mažas raudonskruostis berniukas nutilo, bet pradėjo krebždenti sėdynę. Tai truputį nervino Liuciją, bet ji tvardėsi. Juk negali pasirodyti kaip žiežula, dar išgąsdins Jokūbą, o juk jis matė ją tik per kompiuterį. Ji beveik jam nepažįstama.
Neilgai trukus automobilis sustojo didelio namo dideliame gražiame kieme. Liusi pasitvarkė plaukus, pasidažė lūpas ir pasiėmusi švarkelį išlipo iš automobilio.
 - O aš?! - suriko Jokūbas.
 - Tiksliai! - ji pribėgo prie automobilio ir atidarė dureles.
Berniukas iššoko iš automobilio ir nuskubėjo prie žolės žaisti.
Liusi giliai įkvėpė ir netyčia jos žvilgsnis užkliuvo už ant piršto mūvimo žiedo.
 - Bus geriau, jei niekas nežinos, - pagalvojo ji ir nusimovusi žiedą, įdėjo jį į rankinę. - Eime, Jokūbai? - ji atkišo jam ranką ir abu nuskubėjo į namą.
Pasveikinimas buvo labai gražus. Liucija tikrai nemanė, pavyzdžiui, kad apsiverks. Rouz močiutė labai miela moteris. Elgėsi su ja kaip su savo anūke. Na, o Liucijai to ir reikėjo. Galima sakyti, kad jos vienintelė močiutė ant mirties patalo. Alchaimeris visiškai pakirto Bleiko mamą. Gydytojai nieko gero nežada. Jai kiekvieną dieną vis blogiau.
Na, o su Violeta... Ji palaiko tik minimalius ryšius. Tiesiog Liucija po tiek laiko negali imti ir elgtis lyg niekur nieko. Angelos dėka nėra tokio ryšio. Bet tiek to.
Visą dieną namuose virė gyvenimas. Vestuvių planuotojai, artimiausi giminės, nuotaka ir jaunikis ėjo iš proto. Vestuvės jau kitą dieną, o darbų nesuskaičiuojama krūva. Tad Liucija, gavusi kambarį, persirengė ir padėjo visiems darbuose.
Jokūbas žaidė su šuniuku, o ji su Rouz dėliojo gėles.
 - Gaila, kad nesusipažinsi dabar su pabroliu, - kalbą pradėjo Rouz.
 - Kodėl?
 - Na jis tik ryt atvyks prieš vestuves. Pati noriu su juo susipažinti. Vis tik jis Džeiko pusbrolis. Norėtųsi pabendrauti prieš vestuves.
 - Nesinervuok. Viskas gi bus gerai.
 - Taip...
Jos tyloje rišo puokštę.
 - Bet jeigu jis koks nekoks.
 - Nemanau, kad tavo būsimas vyras tada jį kviestų.
 - Tu teisi. O gal jis tau labai patiks, - ji šelmiškai nusišypsojo. - Jau tiek laiko negirdėjau, kad tu su kuo nors būtum.
 - Kas ten žino, - paslaptingai atsakė Liusi. Ji nenorėjo kalbėti apie Viktorą, todėl vengė kalbų šia tema. Nes meluoti irgi nesinorėjo.
Vakare visi susėdo pavakarieniauti ir nuskubėjo į savo kambarius. Juk reikia išsimiegoti prieš šventę.
Ji paguldė Jokūbą, pasekė jam pasaką ir stebėjo, kaip kilnojasi jo krūtinė. Koks jis mažas. Ir ji kažkada tokia buvo. Ir Deividas. Ir Kotryna būtų buvusi. Ji papurtė galvą norėdama nuvyti užplūdusias mintis.
Nuėjo, atsigulė į savo lovą ir prieš užgesindama šviesą, parašė Viktorui žinutę.

Prieš akis jai pažįstamas kambarys. Ji guli prikaustyta lovoje, o aplink tvyro nemalonus kvapas. Ji pasuko galvą ir pamatė padėklą su maistu. Už durų kažkas krebždėjo. Dar ji norėtų kiek numigti, bet negali. Jai skauda galvą, pilvą, o svarbiausia širdį. Ji pažvelgė į savo baltas, smulkias rankas. Paskui į maistą ir ją supykino. Dar ne šiandien. Šiandien ji dar kiek pailsės, o rytoj grįš į gyvenimą. Krebždenimas už durų ir apačioje liovėsi. Turbūt visi jau išėjo.
Ir gerai. Mažiau jai grauš sąžinę. Šiaip ne taip, nerangiai ji pasikėlė ir pasiėmė buteliuką su tabletėmis. Pasiėmė dvi. Mat vienos jau per maža. Ir nurijo. Ji vėl atsigulė ir laukė. Nežino, kiek laiko ji taip gulėjo, bet vaistai veikti nepradėjo. Ji vėl atsikėlė ir pasiėmė dar tris tabletes. Dabar gal užmigs. Jis gražiai tvarkingai atsigulė, rankas priglaudė prie šonų ir laukė. Penkiolika minučių, pusvalandį, valandą. Ji skaičiavo pravažiuojančius automobilius. Štai dar vienas praūžė. Ji vėl atsikėlė ir pasidėjo buteliuką prie pat savęs. Jei dar per kelias minutes ji neužmigs,t ai reikės dar išgerti.
Ir miegas jos nesuėmė. Ji atidarė buteliuką ir į delną įbėrė dar kelias tabletes. Jas nurijo ir vėl atsigulė laukti. Šį kartą ilgai laukti nereikėjo. Ji pamatė savo dukterį baltais drabužėliais, švelniai nusišypsojo ir išėjo.

Liucija pašoko išpilta prakaito. Ji apsidairė. Tai ne tas kambarys. Ji giliai atsikvėpė ir pažvelgė į Jokūbą. Jis miega. Liusi pažvelgė į laikrodį. Ketvirta ryto. Užmigti jau nebeužmigs. po to, kai susapnavo motiną. O gal save? Ji nesuprato. Nes viską matė savo akimis, o jautė tai mama. Ji atsikėlė, apsivilko chalatą ir tyliai nuskubėjo į virtuvę. Kaip suprasti jai tą sapną? Ji tik suvokė, kad mama ne specialiai išėjo iš šio pasaulio. Galbūt ji visai nenorėjo nusižudyti, kaip manė visus metus. Galbūt ji visai nenorėjo palikti jos ir Deivido? Galbūt taip išėjo visai netyčia? Liusi prisipylė stiklinę vandens ir pradėjo godžiai gerti.
Ji negalėjo paaiškinti to sapno, o galbūt nenorėjo. Bet ji kai ką jautė. Palengvėjimą... Ir tai ją ramino. Netrukus ji grįžo į kambarį ir vėl atsigulė. tačiau jau nebemiegojo.

Ji apvilko Jokūbą gražiu kostiumu. Jis atrodė taip meiliai su tokiais drabužėliais. Rouz paprašė, kad jis su viena mergaite atneštų jai žiedus. Na, o tas smalsuolis dabar ir nekantrauja nešti tuos žiedus. Pati  Liucija apsivilko šviesiai rožinę suknelę. Tvarkingai susišukavo plaukus, pasidažė. Galiausiai ji paėmė Jokūbą už rankos ir abu nuskubėjo į nuotakos kambarį.
 - Atrodai stulbinamai, - tarė Liusi.
 - Atrodai stulbinamai, - atkartojo Jokūbas ir plačiai išsišiepė.
 - Ačiū, - tarė ji susinervinusi.
 - Viskas gerai, - Liucija pradėjo taisyti jos nuometą. - nesijaudink.
Bažnyčia buvo labai gražiai papuošta. Liucija ėjo su kitomis pamergėmis prie altoriaus. Jos gražiai sustojo vienoje pusėje. Ir visi pradėjo laukti nuotakos. Liusi nusprendė peržvelgti pabrolius. Ji neteko amo, kai pamatė priešais ją stovintį vyriausiąjį pabrolį, Augustą.
 - Negali būti, - ji tyliai sumurmėjo.
Vėl pažvelgė į jį. Dabar jų žvilgsniai susitiko. Jis žvelgė jai tiesiai į akis ir nežymiai linktelėjo.
Ją vėl užplūdo jausmų banga. Po tiek metų, jis susitinka kažkokiose vestuvėse ir jis jai tik linkteli? Ji bando tvardytis ir nusuka žvilgsnį į bažnyčios duris, pro kurias įžengia nuotaka. Ji taipogi mielai nustemba pamačiusi Augustą. Paskui ji pažvelgė į Liuciją, kuri nedrąsiai nusišypsojo. Prie altoriaus ji vos įbruko Liucijai puokštę. Ceremonija prasidėjo. Visi noriai viską stebėjo, dalyvavo akimis, išskyrus du žmones. Liuciją ir Augustą. Visą tą laiką jie buvo tik vizualūs dalyviai, tačiau mintyse jie sklaidžiojo kitur.
Po ceremonijos visi išskubėjo iš bažnyčios daryti nuotraukų.
 - Dabar jaunavedžiai su pamerge ir pabroliu! - sušuko fotografas.
Rouz su Džeiku meiliai sustojo, o Liucija su Augustu iš skirtingų pusių.
 - Gerai, o dabar jūs arčiau prie pamergės, - fotografas parodė Augustui vietą, kur atsistoti.
 - Labas, - vos girdimai tarė Augustas.
 - Labas, - tarė Liucija.
 - Jūs pažįstami? - paklausė Džeikas, Rouz vyras.
 - Taip jie pažįstami, - tarė Rouz. - Nuo universiteto laikų.
 - Čia tai sutapimas! - sušuko jis.
 - Netrukdyk jiems, - sušnabždėjo Rouz vyrui į ausį.
 - Kodėl?
 - Paskui papasakosiu.
 - Gerai.
Šventė buvo labai graži. Visi buvo šventiškai, linksmai nusiteikę. Tiesiog nepamirštamos vestuvės. Vėlai vakare atvažiavo automobilis, kuris paėmė jaunavedžius ir nuvežė juo į oro uostą. Medaus mėnesiui. Kai kurie svečiai pradėjo skirstytis. Na, o kai kurie lieka nakvoti. Visą tą laiką Liusi vengė susitikti Augustą, bet dabar jau tai buvo neišvengiama.
 - Tai kaip sekasi? - paklausė jis.
 - Gerai. O tau?
 - Noriu valgytiiii, - pribėgo prie Liucijos pavargęs Jokūbas ir nusižiovavo.
 - Gerai, bet pavalgęs turėsi eiti miegoti, - ji pažiūrėjo į atsiprašimai į Augustą, padavė Jokūbui ranką ir jie nuėjo.
 - Ar galėsiu miegoti viename kambaryje su Monika ir Henriu? - Augustas dar spėjo išgirsti tokį vaiko klausimą.
 - Pažiūrėsim, - atsakė Liusi ir jie dingo už kampo.
Augustas stovėjo apšalęs. Praėjo jau penkeri metai. Ji jau turi vaiką. Vadinasi, ji laimingai gyvena ir... O jis dar kažko tikėjosi...
Vis tik grįžęs į namą, kur buvo dar keletas svečių, jis paklausė Rouz močiutės, kiek tam vaikui metų.
 - Jau ketveri. Mielas berniukas. Kaip jis norėjo nešti tuos žiedus...
Tačiau Augustas nieko nebegirdėjo. O jeigu... Negali būti. Bet paskaičiavus taip išeina. Negi ji slėptų tokį dalyką?

Liucija, apsivilkusi švarkelį išėjo dar pasivaikščioti. Ji leido Jokūbui miegoti su kitais vaikais, nes pati dabar su juo būti negalėjo. Jai reikėjo viską apmąstyti. Liusi nuėjo prie upelio ir atsirėmė į didelį seną gluosnį. Ji stebėjo, kaip teka vanduo, klausėsi naktinio gamtos gyvenimo. Ji dabar labiau už viską troško paimti teptuką į rankas. Tai padėtų jai užsimiršti. Ir kam dabar pasirodė Augustas? Kai, jau atrodė, savo gyvenimą buvo susitvarkiusi. Tada ji atsiminė, kaip jai piršosi Viktoras.
 - Myliu tave, - tąkart galvoje jai nuskambėjo jos balsas. Ji atsisėdo ir žvelgė į dangų pro medžio šakas. Skruostu jai nuriedėjo ašara. O manė, kad jį jau pamiršo...
 - Štai kur tu, - tarė iš už nugaros pasirodęs Augustas.
 - Aš jau einu, - ji stojosi.
 - Palauk, norėjau pasikalbėti su tavimi.
 - Taip? - ji atsistojo kiek atokiau nuo jo.
 - Aš apie Jokūbą. Pagalvojau... Na viskas sutampa... Metai ir tau buvo bloga kažkodėl tąkart oro uoste.
 - Nesakyk, jog manai, kad esi jo tėvas, - Liusi nusišypsojo.
 - Bet taip išeina...
 - Manai, aš būčiau nieko tau nesakiusi?
 - Na...
 - Nesijaudink. Jis ne tavo...
 - Aišku, - Augustas tikėjosi palengvėjimo, bet nieko panašaus nejautė. Vadinasi, Liucija...
 - Jis mano brolis, - viskas jo abejones ji galutinai nutraukia.
Ji pasitvarkė švarkelį ir nuskubėjo pro jį.

Liusi jau buvo prie pat namo, kai ją sustabdė Augustas.
 - Nepyk dėl to, - tarė jis.
 - Viskas gerai, - ji darė duris ir įžengė į virtuvę. Visi jau miegojo. Jis sekė paskui ją.
 - Ko tu pyksti? - paklausė jis. - Juk sutarėme, kad..
 - Nepykstu. Tiesiog tu manai, kad galiu taip paprastai imti ir elgtis lyg niekur nieko?
 - Ne, bet... Klausyk, atsimeni, kaip tu sakei, kad nė vienas iš mūsų negali nusileisti? Na priežastis dėl, ko visą tą laiką negalėjome būti kartu?
 - Taip.
Kažkas viršuje sukrebždėjo.
 - Einam, - Augustas paėmė ją už rankos ir nuvedė ją į jo kambarį.
Jis paėmė ją už rankos.
 - Sakei, kad nenori, jog kiekvieną rytą atsikėlęs aš galvočiau, kas būtų jeigu būčiau vykęs į Los Andželą. Tu sakei, kad paskui tavęs dėl to nekęsiu. Per visus tuos metus buvo visko. Jau manydavau, kad viskas tvarkoje. Lyg ir merginą turėdavau, bet vis tiek tai buvo ne tas pats. Tavęs man niekas nepakeis. Ir žinai, jau daug mieliau būčiau kiekvieną rytą galvojęs, kaip man sektųsi Los Andžele. bent jau tu būtum buvus šalia.
 - Tikrai nebūtų buvę taip jau gerai, - bandė dar gintis Liucija.
 - O dabar kiekvieną rytą nubudęs galvojau, kas būtų, jeigu būčiau tau nenusileidęs? Kiekvieną mielą ryto to savęs klausiau ir galvodavau, kad gal dar būtumėme kartu. Ir aš vis tiek kažko nekenčiau. Savęs. Velniop man tas Los Andželas jeigu tavęs nėra šalia.
Liucijai nuriedėjo ašara.
 - Aš noriu kiekvieną ryta ne galvoti, kas būtų buvę, o noriu, kad tu būtum šalia ir man nieko nereikėtų galvoti. Viskas man neturi reikšmės,jeigu nėra taves. Niekas man neteiks džiaugsmo, jeigu nebus tavęs.
 - Aš irgi noriu kiekvieną rytą pamatyti šalia tik tave, - galiausiai ištarė Liucija ir puolė į glėbį Augustui.

Galbūt jiems buvo reikalingi tie metai, kad suprastų, ko buvo netekę?

The End