Naktis ne namuose

Jau antradienis... Liusi po paskaitų įsidėjo sąsiuvinį ir rašiklį į rankinę, susirado akinius nuo saulės ir išėjo iš salės. Oras buvo pakankamai visai šiltas, tad ji nusivilko švarkelį ir ėjo su bliuzele trumpomis rankovėmis. Lietpaltis jau kelias dienas kabo spintoje, nes orai išgražėjo ir nebelijo. Pakeliui, ji užsuko į parduotuvę nupirkti maisto. Ji prikrovė pilną krepšį maisto, kurio didžiąją dalį sudarė arbūzas.
Ji nuėjo prie eilės, kuri po pietų buvo ilga.
 - Sveika, - jai už nugaros sustojo Robertas.
 - Labas.
 - Seniai matyta, - nusišypsojo jis.
 - Na taip. Dabar labai užsiėmusi esu. Dar normaliai neįsivažiavau.
Priėjo Liucijos eilė susimokėti už prekes. Ji atkišo savo banko kortelę, kad nuskaičiuotų pinigus ir pradėjo prekes krautis į medžiaginį maišelį. Paravėja atidavė kortelę, davė Liusi pasirašyti ir pradėjo skanuoti Roberto prekes. Tai yra alų. Kai jis susikrovė butelius į maišą, jie patraukė išėjimo link.
 - Matosi tau sunku nešti.
 - Echh. Netoli. Kaip nors parsigabensiu.
 - Einam, parvešiu tave.
 - Na ačiū, -  ir jie nuskubėjo link seno automobilio.
Jie važiavo tylėdami. Na beveik tylėdami. Jei jau kalbėjo, tai tik apie nereikšingus dalykus tokius kaip: "Kaip tau sekasi mokslai?". Tad Liusi apsidžiaugė, kai automobilis sustojo prie namo. Ji paėmė rankinę, maišą, atidarė dureles ir išlipo.
 - Ačiū, kad pavežėjai, - padėkojo ji prieš uždarant dureles.
 - Nėr už ką.
 - Tai iki.
 - Iki, - tarė jis ir, kai Liusi uždarė dureles, nuvažiavo.
Prie pat laiptinės Liusi šgirdo telefono skambutį. Tikrai nelaiku. Ji pastatė maišą ant grindų ir pradėjo raustis rankinėje.
 - Klausau, - tarė ji po ilgų ieškojimų, kai galiausiai iš taukė savo mobilujį.
 - Sveika, - pasigirdo ilgai negirdėtas, bet lauktas balsas.
 - Augustas?
 - Ooo.. Jau prisimeni mane, - nusišypsojo jis, nors Liusi tos šypsenos ir nematė.
 - Gaila, bet taip.
 - Atsimeni tokį pasiūlymą dėl koncerto?
 - Amm.. Ne, - pamelavo Liusi.
 - Nemeluok. Žodžiu, šiandien, gerai?
 - Ką?!
 - Septintą su Justinu lauksiu tavęs parke. Pasikviesk ir draugę.
 - Na, gerai.
 - Tai iki.
 - Čiau.
Ir toliau kitame laido gale buvo tyla.
 - Tu padėjai ragelį? - paklausė Liusi, nes ji nesuprato, ar jau pokalbis baigtas.
 - Ne.
 - Na tai padėk.
 - Negaliu.
 - Kodėl?
 - Dar noriu pakalbėti.
 - Dar prisikalbėsim, - ji atitraukė telefoną no ausies ir vis tik nuspaudė tą raudoną mygtuką.

Liusi, iškrovusi, prekes, pradėjo gaminti pietus.
 - Kas čia taip skaniai kvepia? - paklausė Skarlet, kai ji grįžo iš paskaitų.
 - Bus balandėliai.
 - Kas tokie?
 - Balandėliai.
 - Nu dar tokio patiekalo tai negirdėjau.
 - Na tai paragausi, - nusišypsojo ji. - Skarlet,.. - Liusi kreipėsi į draugę prašančiu balsu.
 - Taip... - ji irgi nutaisė panašų balsą.
 - Šiandien tu neužsiėmusi?
 - Na ne.
 - Tai gerai. Eisi su manim į koncertą.
 - Kokį?
 - Nežinau. Augustas į kažkokį pakvietė. Bus dar kažkoks Justinas.
 - Gal ne.
 - Prašau. Be tavęs aš niekur neisiu.
 - Gerai jau. Kelintą?
 - Septintą.
 - Gerai.
Liusi įniko toliau į maisto gamybą.
 - Iš kur tu taip moki?
 - Ką?
 - Gaminti.
 - Privertė tam tikros aplinkybės.
Skarlet jau suprato, kad daugiau klausti nereikia. Ji iš Luko girdėjo, kad Liusi su Deividu neturi mamos, todėl maždaug jau suprato, kodėl Liusi taip gerai gamina.
 - Na jau viskas, - visai netrukus tarė Liusi.
Skarlet atsistojo, paėmė lėkštę ir įsidėjo kelis balandėlius.
 - O su kuo juos valgyti? - paklausė.
 - Su bulvėmis ir pomidorų padažu.
 - A. - ji atdarė šaldytuvą ieškoti padažo.

Jie sėdėjo ant suoliuko ir rūkė. Aišku, viską numetė, kai pamatė prie jų artėjant dvi gražuoles. Augustas atsistojo ir nuėjo pasitikti Liucijos. Justinas irgi atsistojo, bet jis laukė prie suoliuko. Netrukus prie jo sustojo visa trijulė.
 - Susipažink, Justai, čia Liucija, - jis pradė į merginą su tamsiai džinsais ir laisva palaidine, - o čia - Skarlet, - jis parodė į žavią blondinę, susišiaušusiais plaukais. - Merginos, tai - Justinas, mano draugas.
 - Malonu, - tarė jie visi vienu metu.
 - Tai žygiuojam? - tarė patenkintas Augustas.
 - Taip, - tarė Skarlet, kuri jau rado bendrą kalbą su Justinu.
Kelionė užtruko neilgai, nes vos už kelių gatvių stovėjo tas baras, kuriame vyko koncertas. Jie prisėdo prie staliuko, kurį rezervavo Augustas ir užsisakė gėrimų. Liusi daug negėrė, tik kelias taures šampano, bet to jai ir užteko. Vakarui įsibegėjus jie ir pašoko ir pabenravo ir prisijuokavo. Po kelių valandų, Liusi sėdėjo viena prie staliuko ir ilsėjosi. Jai tokia muzika nebuvo prie širdies, bet iš bėdos ji jau gali visko klausyti. Netrukus prie jos prisistatė ir visi kiti.
 - Na, manau, kad jau eisiu, - tarė Skarlet. - Turiu dar perskaityti tokią knygą.
 - Ir aš tada gal eisiu, - tarė Justinas.
Jie visi atsisveikino ir Justinas su Skarlet išėjo savo keliais.
 - O kokia, - Liusi truputį užpyko, kad liko viena.
 - Nieko baisaus, - tarė Augustas, kuris atsisėdęs paėmė dar vieną taurę. Jis pastebėjo, kad Liusi kažkokia ne visai patenkinta. - Tau čia nepatinka? - galiausiai paklausė jis.
 - Ne. Gerai. Na pusė bėdos, - prisipažino ji.
 - Hmmm... tai ką čia nuveikus. Žinau! Aš tau parodisiu pačią gražiausią vietą šiose apylinkėse.
 - Tikrai? - Liusi kiek susidomėjo ir jai vaidinti nereikėjo, nes Augusto pasiūlymas tikrai ją sudomino.
 - Tik tai yra kiek tai už miesto.
 - Ir kaip mes ten nusigausim?
 - Einam, - jis numetė kažkiek vertingų popierėlių, paėmė Liusi už rankos ir išsivedė ją.
 - Tai kur mes einam?
 - Trumpam iki manęs.
Netrukus jie sustojo prie namo, kuris buvo panašios statybos kaip ir Liusi namas. Augustas išsitraukė raktą ir atidarė garažo duris. Tamsoje suspindėjo motociklas.
 - O ne.. - Liuija atsitaukė kiek toliau.
 - Nebijok. Duosiu šalmą.
Liucija bijojo važiuoti motociklu, bet ji taip norėjo pamatyti tą vietą, kad ryžosi šiam nuotykiui.
 - Tai kur tas šalmas?
 - Tuoj, - Augustas, pajutęs triumfą, nuėjo atnešti jai šalmo.

Liucija nesitikėjo, kad bus taip gera važiuoti motociklu. jai patiko, kaip jie lėkė stulbinamu greičiu, jai patiko, kaip vėjas glosto jos kūną, jai patiko, kad šalia yra kitas kūnas, už kurio ji gali tvirtai laikytis. Jai patiko, kad tas kitas kūnas jai suteikė drąsos ir panaikino baimę. Ji norėo nusiimti šalmą, kad vėjas kedentų jos ilgus plaukus ir glostytų jos veidą, bet tas kitas kūnas jai neleido to daryti.
Netrukus jie sustojo žvyruoto keliuko viduryje. Augutas nulipo nuo motociklo ir padėjo tą patį atlikti Liusi. Jie nusiėmė šalmus ir jis labai apsidžiaugė, išvydęs jos plačią šypseną. Tai buvo vienas iš nedaugelio kartų, kai matė ją besišypsančią. Tai buvo vienas iš nedaugelio kartų, kai jis matė ją tokią laimingą. Jis paėmė ją už rankos ir pradėjo vesti per žoles.
 - Ėėė. Kur mes einam? - nustebo ji.
 - Nesijaudink ir tylėk.
Ir ji jo lausė. Jie per pievą brido lėtai. Jai ptaiko toks ėjimas. Ji norėjo, kad truktų ilgiau. Bet netrukus jie sustojo prie mažo ežeriuko kranto. Aplinkui buvo daugybė medžių. Jis nuvedė ją ant lieptelio krašto.
Ir staiga jis sustojo ir tylėjo. Augustas niekam nerodė šios vietos. O štai išaušo diena, kai jis visai spontaniškai nusivežė kažkokią merginą į šią vietą. Jis jau pats nebesuprato savęs. Juk tai teturėjo būti paprastos lažybos, o jis į tai įsijaučia vis labiau. Jis vis dažniau galvoja apie Liusi ne kaip apie lažybų įrankį, o kaip apie merginą, kuri jam patinka. Galiausiai jis susiėmė į rankas ir nusprendė negalvoti apie lažybas.
 - Pažiūrėk, koks mėnulis, - tarė jis.
 - Pirmą kartą tokį matau. Jis toks didelis ir raudonas...
 - Visada čia atvažiuoju per pilnatį. Labai gražu žiūrėti kaip kyla ir nusileidžia mėnulis, kaip keičiasi jo atspindis vandenyje.
 - Čia tikrai labai gražu.
 - Tu dar nebuvai čia šviesiu paros metu. Tada vizdas irgi nebūna blogesnis už šį.
 - Kiek žmonių žino šią vietą.
 - Nedaug. iš mano pažįstamų, tai tik mes abu.
Ir tada jie ilgai žiūrėjo į mėnulį. Niekas nei nepastebėjo, kaip Augustas už rankos Liusi nebelaikė. Nė vienas nepajautė, kad Liusi yra apkabinta per liemenį ir kad tas apkabinimas vis tvirtėja.
 - Žinai, - Liucija jau norėjo kažką sakyti, bet, kai ji atsisuko į jį, suprato, kad jie stovi labai arti vienas kito.
 - Atsiprašau, - Augustas jau ruošėsi patraukti nuo jos rankas, bet ji sulaikė jį ir pasistiebė, kad galėtų jį pabučiuoti.
Ji jautėsi vienu metu laiminga, kitu metu ji labai bijojo. Jos kūną valdė begalinė aistra ir tuo pačiu baimė, kad nusiėmė kaukę. Tačiau ji sustoti negalėjo. Liusi pasijuto tvirtai apgėlbta. Auguatas, kuris visiškai užmiršo savo lažybas, tik bučiavo ją ir nenorėjo jos paleisti, o Liusi jam atsakė tuo pačiu. Netrukus jo bučiniai nuslinko jos kaklu.
 - Augustai? - nuskambėjo keistas balsas. Jis surinko paskutinius blaivaus proto likučius.
 - O tu čia irgi vaidinai? - paklausė jis, kai jie liko tik stovėti apsikabinę.
 - Gal ir taip, - ji vėl užsidėjo kaukę. - Manau, kad jau reikėtų važiuoti.
 - Gerai, einam.
Liusi nebedavė jam rankos, o jis ir nebesiekė jos paimti ir vesti ją per pievą.
 - Šūdas! - surėkė Augustas, kai jis bandė užvesti motociklo variklį.
 - Kas atsitiko? - Liusi nusiėmė šalmą.
 - Nebuvau pilnai išjungęs variklio, tai nusėdo akumuliatorius.
 - Ką dabar darysim? - ji išsigando.
 - Eisim.
 - Ką?! Juk toks kelias!
 - Čia, netoli paėjus, yra mažas miestelis. Rasim kur pernakvoti, o per naktį viskas pasikraus ir ryt grįšim.
 - Bet man devintą paskaitos!
 - Tai vėluosi. Arba iš vis nenueisi.
 - Ką padarysi. Einam, - jis pradėjo žygiuoti keliuku.
 - Ne į tą pusę eini, - nusijuokė jis.
Ji apsisuko ir visai nelaukdama Augusto nuėjo kita puse.