(NE) Eilinė diena

Liucija lėtai pramerkė akis ir dabar ji jau aiškiai girdėjo, kad skamba telefonas. Vadinasi, ji nesusapnavo. Ji labai vangiai ištiesė ranką link staliuko, kur gulėjo jos mobilusis, ir pakėlė jį.
 - Klausau, - žiovaudama tarė ji.
 - O, labas, Liusi.
 - Tėti? - ji jau pasistengė atrodyti kiek žvalsnė.
 - Taip. Nepažadinau?
 - Na, tiesą pasakius, taip, bet nieko baisaus. Jau ir taip reikėjo keltis, - pamelavo ji.
 - Tai kaip sekasi?
 - Gerai. Tik va labai pasiilgau namų. Dar vis čia nepripratau.
 - Dar priprasi. Pamatysi, kad metai unuversitete yra patys geriausi gyvenime.
 - Turbūt. Na, o kaip tau sekasi? - nukreipė kalbą Liusi.
 - Gerai. Nors gyvenu vienas, bet va į darbą priėmė naują žmogų, tai kartais pabendraujam. Vis ne taip man liūdna.
 - O šaunu! Kas jis?
 - Ji Sindė.
 - Ji? - Liusi truputį išsigando.
 - Na mes buvome tik porą kartų susitikę darbo reikalais.
 - mm.. - ji buvo kiek sutrikusi. - Tai gerai.
 - Nebijok, tavo motinos vietos niekas nepakeis.
Tyla. Liusi bandė kažką galvoti. Ar ji pyksta, ar džiaugiasi. Ji pati nė nesuprato, kodėl taip pasimetė. Tai gerai, ar blogai, kad atsirado ta Sindė. Mamos vietos niekas nepakeis... Ar jai svarbu, kad mamos vietos niekas nepakeistų. Ji bandė kažką galvoti, tačiau galvoje sukosi atskiros mintys.
 - Liucija, tu čia?
 - Taip. Tėti, aš jau turiu eiti. Man į darbą šiandien.
 - Gerai. Vėliau paskambinsiu. Sėkmės.
 - Ačiū.
Ji numetė telefoną į kitą lovos galą. Atsigulė ant kito šono, pasitaisė pagalvę ir bandė toliau miegoti, nors ji žino, kad vis tiek nebeužmigs.
Netikėtai atsilapojo jos kambario durys ir į jį įbėgo Skarlet ir šoko ant lovos.
 - Na, pasakok, - linksmai tarė ji.
Liusi dar kartą pasitaisė pagalvę ir atsisėdo.
 - Ką?
 - Kur vakar buvai?
 - Aj. Šen bei ten, - nusišypsojo Liusi.
 - Nemeluok. Aš tave žinau. Taip vėlai viena niekur neitum.
 - Na. Gerai. Buvau biblioteoje ir ten sutikau tą..
 - Ką?
 - Nu tą, kur rašteliai, pasiuntinukas.
 - Augustą?
 - Taip. Na mes pasipykom, pasiriejom ir jis mane privertė su juo eiti į pasimatymą.
 - Kipa fainai...
 - Nieko čia gero.
Liusi ir papasakojo kaip praėjo vakaras. Tačiau ji pasakojo tik faktus, kur nuėjo, ką pasakė, ką padarė. Tačiau ji nepasakojo smulkmenų, kurios yra svarbios. Ji nepasakojo, ką jautė, ar jai patiko. Ji nepasakojo, kad vienu metu jai tas "pasimatymas" netgi patiko.
 - Ir jis tavęs nė nepabučiavo? - galiausiai paklausė Skarli.
 - Na ne.
 - Koks jis... Nėra žodžių tam apsakyti.
 - O gal jis nepabučiavo, nes aš nenorėjau.
 - Tai visai gerai. kada vėl susitiksit?
 - Nemanau, kad taip bus.
 - Jūs ką, nesusitarėt?
 - Ne. Man tokių draugų kaip jis nereikia.
 - Na kaip nori. Einu praustis.
 - Eik eik. Nes ir man reikės.
Skarlet atsistojo ir išėjo iš kambario. Ji buv o kiek nuliūdusi, kas Liusi nieko nepaklausė apie ją ir Luką, bet ji dar suras progą apie tai pakalbėti.
Liucija tuo metu dar atsigulė ir keletą minučių buvo užsimerkusi.
Kai ji atsikėlė, apsirengė ir nuėjo į viruvę pasidaryti pusryčių. Ji išsitraukė produktus ir pradėjo maišyti tešlą blynams.
 - Mmm, kaip kvepia, - iš vonios išlindo Skarlet. - Viskas daugiau tu maisto neperki. Pirksiu aš, o tu gaminsi.
 - Baik jau.
  -Aš rimtai. Tavo maistą kam nors atiduosiu. Dabar tu perki ir gaminni. Taip nesąžininga.
 - Na kaip nori.
Kai iškepė blynai, Liusi nuėjo į vonią nusiprausti. Tada ji pavalgė, susikrovė daiktus ir išsiruošė į darbą. Prie gaunamos stipendijos jai dar reikėjo prisidurti pinigų, tad ji įsidarbino padavėja vienoje kavinėje. Dirba kas tris dienas ir gauna visai normalius pinigus, tad ji gali leisti sau šį tą daugiau nei tik minimalų pragyvenimą.

 - Dvigubą viskio, - paprašė prie baro prisėdęs vaikinas.
Vaikinukas buvo maždaug Liusi amžiaus, tamsesniais rudais plaukas, stazdanotas, tačiau tos strazdanos neatbaidančios, o kiek tai žavinčios. Jis visas buvo sailiai sudėtas. Matosi, kad ji turi nemažai pinigų, nes yra apsivilkęs firminius "Very" drabužius. be to jis iš karto sumokėjo ir paliko nemažus arbatpinigius Liusi, kai ji padėjo gėrimą.
 - Gal geriau padėk visą butelį, - tarė jis ir atkišo dar vieną popierėlį su riebia pinigų sumele.
Liusi atidarė spintelę ir iš jos ištraukė butelį. Ji paskaičiavo grąžą ir ją atkišo vaikinukui.
 - Pasilik, - tarė jis. - Ar tau yra taip buvę, kad turi daryti tą, ko visai nenori ir nemėgsti?
 - Kaip ir, - tarė ji.
 - Mane čia įkišo mokytis visai prieš mano valią.
 - Aišku.
 - O dar mergina paliko...
 - Užjaučiu, - Liusi nežinojo sakyti.
 - Koks tavo vardas?
 - Liucija.
 - Mmm. Mano Tomas, - jis įsipyjė dar viskio. - Tu labai graži.
 - Ačiū, - tarė Liusi ir nuėjo paimti prie staliuko dar vieno užsakymo.

 - Duok savo telefono numerį, - paprašė jau visai girtas Tomas.
 - Na nemanau, - atsakė ji.
 - Kodėl?
 - Visų pirma aš tavęs nepažįstu. Visų antra tu girtas.
 - Na ir? Todėl aš tavęs netraukiu?
 - Nežinau. Bet su tokiais bendrauti nenoriu.
 - Duok dar vieną butelį.
Liusi jau tiesė ranką paiimti tuščiąjį ir jis suėmė jai už rankos.
 - Prašau, - vėl paprašė jis.
 - Ne, - Liusi bandė ištraukti ranką, bet jis neleido.
Trinktelėjo kavinės durys. Pasirodė Augustas.
 - O. Dar vienas, - tyliai sušnabždėjo ji.
 - Kas čia vyksta? - paklausė priėjęs Augustas.
 - Jis man neduoda ramybės, - ramiai tarė Liusi.
Augustas užėjo už baro prie Liusi, apkabino ją per liemenį.
 - Prašau nekabinti mano merginos.
 - Ką? - tarė Tomas ir Liusi vienu metu.
 - Ką girdėjai, asile, - atsakė Augustas ir įsisiurbė Liucijai į lūpas.
Jis pradžioje buvo kiek sutrikusi, bet paskui pabandė atsipalaiduoti ir jai pavyko. Ji apakabino Augustą ir atsakė jam tuo pačiu.
 - Gerai jau. varau iš čia, - jų romantišką bučinį nutraukė Tomas.
Jis lėtai atsistojo ir nusvirduliavo link išėjimo. O Liusi iškart paleido Augustą ir nuėjo prie kriauklės apsiprausti.
 - O tu gerai bučiuojiesi, - tarė patenkintas Augustas, kuris apsilaižęs lūpas, atsisėdo prie baro.
Liusi susikaupė ir priėjo prie jo:
 - Ko nors užsisakysite?
 - Nemanau.
 - Tuomet jums čia nėra ką veikti.
 - Na gerai jau. Bokalą alaus.
 - Gerai, - tarė jis ir pasisuko įpilti šalto gėrimo.
 - Tai vadinasi, tu čia dirbi, - gurkšnodamas tarė Augustas. - Reikės dažniau čia ateiti.
 - Eik, jei nori, bet geriau ne per mano pamainas.
Liusi nuėjo sutvarkyti tuščių staliukų. Kavinė jau tuštėjo, ns netrukus bus laikas užsidaryti. Netrukus išėjo paskutinysis klientas ir liko tik jis ir Liucija. Ji vaikščiojo tarp staliukų, rinko indus ir nešė, kad juo išplautų. Aptvarkiusi kavinę, užsivilkusi lietpatį ir atsisveikinusi su kavinės administratoriumi, ji su Augustu išėjo į lauką.
 - Aš vis dr galvoju apie tą bučinį, - tarė jis. - Mmmm, kad dažniau taip būtų.
 - Nepamiršk, kad ten vaidyba buvo, - atkirto Liusi.
 - Na tada tikiuosi, kad dar kada nors pavaidinsi, - nusišypsojo jis.
"Aš vaidinu patoviai" norėjo atkirsti ji, bet patylėjo.
Po kokių dešimt minučių, jie sustojo prie Liusi laiptinės.
 - Gal norėtum su manim ir mano draugus  į koncertą? - paklausė jis.
 - Aš su tavim ir tavo draugus?
 - Na galėtum kokią draugę pasikviesti.
 - Nežinau, - šį kartą Liusi rimtai abejojo. Jai su Augusto buvo išties įdomu, bet jis ją dar ir labai erzino.
 - Na, tuomet duok svo telefono numerį. Susiskambinsim.
 - Na gerai, - tarė ji ir iš ranknės išsitraukė rašiklį su lapeliu, kur ji ir užrašė numerį. - Neskambink naktį ir anksti ryte.
Ji įbruko lapelį jam į delną apsisuko ir nuėjo į laiptinę.
Jis dar suspėjo išgirsti "Atia".