Po 10 metų.

Bleikas apsiavė savo naujus batus ir išėjo į kiemą tvarkyti automobilio. Juk kelionė vis tik bus ilga. Jis išsiurbė automobilio vidų, iškraustė nereikalingus daiktus, kad tilptų lagaminai, atidarė kapotą, kad patikrintų, ar viskas gerai. Į kiemą išeina Deividas. Jis neša kelias tašes į automobilį:
 - Čia visi tavo daiktai? - nusistebėjęs paklausia tėvas.
 - O man daug ir nereikia, - atkirto Deivis.
Jis atidarė bagažinę ir sumetė savo daiktus. Paskui paėjėjo, kiek toliau, iš kišenės išsitraukė cigarečių pakelį ir užsirūkė.
 - Deividai, mesk rūkyti. Tai kenkia ir tu gali susirgti...
 - Žinau žinau. Va paskutinis pakelis ir bus baigta, - neleido tėčiui baigti sakinio Deividas, nes jo gale tikriausiai buvo tas baisus žodis "Vėžys".
 - Žiūrėk tu man.
Deividas nusišypsojo savo plačia šypsena. kai jis šypsosi, yra labai panašus į savo tėtį, kai šis buvo jaunas. Tamsesnė oda, šokoladiniai plaukai, tvirtas sudėjimas ir atviras žvilgsnis, kuris pakeri ne vieną merginą.
 - Kur Liusi? - Bleikas uždarė kapotą ir nuėjo į garažą nusiplauti tepaluotų rankų.
 - Kur kur. Daiktus kraunasi. Jaudinasi. Visgi pirmakursė.
 - Ir tu jaudinaisi, kai buvai pirmakursis.
 - Bet ne taip. Toks jausmas, kad ji nenori išvažiuoti.
 - Man ir taip atrodo.
Kaip tik tuo metu į kiemą išeina Liusi. Ji užsidėjusi akinius nuo saulės, nors dangus apsiniaukęs. Iš to galima spręsti, kad ji verkė.
 - Kas yra? - paklausė jos Bleikas.
 - Nieko, - tarė ji labai lėtai ir ramiai, kad jos balsas nesutrūkčiotų. Ir tai dar kartą paliudija, kad ji verkė.
 - Taigi tu verkei.
 - Ne, - ji pabando nusišypsoti.
Bleikas labai norėtų paklausti, kodėl ji verkia, tačiau žino, kad nieko nepeš. Kai tik jis įspraudžia ją į kampą ir ji turėtų prisipažinti ir pasipasakoti, tada ji pabėga. Grįžta po kelių valandų ir elgiasi tarsi nieko nebūtų įvykę. Jis net vedė ją pas psichologą, tačiau ir šis nieko nepešė. Galiausiai, Bleikas priprato prie tokio dukters elgesio ir jis niekada nebesivargina sužinoti priežasties.
 - Susikrovei daiktus? - paklausia jis.
 - Taip. Jie pirmam aukšte.
 - Atnešiu, - tarė Deividas ir grįžo į namą, kuris nuo šiol Bleikui taps tuščias ir svetimas, nes jame ji gyvens vienas. Nuo šiol visai vienas.
Jis nė nepastebėjo, kaip greitai prabėgo dešimt metų ir kaip greitai užaugo jo vaikai. Prieš porą metų Deividas išvyko mokytis į universitetą. Tada, jis džaugėsi, kad bent dar Liusi liko, bet dabar išvyksta ir ji. Liko tik jis ir šuniukas, kurį jam padovanojo vaikai, kad jis neliūdėtų.
Deividas grįžta su lagaminu ir įkelia jį į automobilį. Liucija užrakina namo duris ir paduoda raktą tėčiui, kuris jau sėdi automobilyje.
 - Važiuojam? - klausia jis.
 - Mhm.
 Ir automobilis pajuda iš kiemo...
 - Deividai, padėsi susirasti, kur gyventi? - klausia Liusi.
 - Aha, - jis nelabai įsiklausė, ko jo klausė sesė. Jis tik susirašinėjo žinutėmis su universiteto draugais.
 - Bet ar šiandien suspėsim?
 - Juokauji! Aišku, kad ne. Kokią savaitę tai tikrai reikės tau ieškotis.
 - Tai ko iš anksto nesakei?! Kur man dabar reikės dėtis?
 - Nieko. Pas mane pagyvensi truputį. Vis tiek Robertas kaip visada vėluos kokią savaitę. Galėsi pagyventi jo kambaryje.
 - Šaunu! - ironiškai sušuko ji.

Po šešių valandų kelionės automobilis sustojo prie seno dviejų aukštų namo studentų miestelyje. Iš karto matosi, kad name gyvena vaikinai, nes čia nebuvo jokios tvarkos. Vietoj gėlių apaugę krūmai, netvirti laiptai, turėklai. Kieme stovi keli motociklai, o kiek toliau, ant tvoros pastatytos kelios alaus skardinės, o čia arčiau yra staliukas su šratiniu ginklu.
 - Va čia mano gūžta, - džiaugiasi Deividas grįžęs į savo "namus". - Na kaip?
Liusi lėtai išlipo iš automobilio ir nupėdino paskui Deivį.
 - Tu gal juokauji... Juk čia tikra landynė!!
 - Baik. Čia ne taip jau ir baisu. Svarbu ne namas, o gera kompanija.
 - Jo.
 - Na, vaikai, dar labai norėčiau su jumis pabūti, bet jau reikėtų man važiuoti. Vis tik reikia pamaitinti šunį, - liūdnai tarė Bleikas.
 - Gerai, tėti, - Liusi priėjo prie jo ir apkabino. - Labai tavęs pasiilgsiu.
 - Aš irgi. Na, bet per Kalėdas gal susitiksim.
 - Tai žinoma.
 - Ir nepamiršk man skambinti. Jei reikės - bet kuriuo paros metu.
 - Gerai.
 - Na, atia.
 - Iki.
Bleikas dar kartą stipriai apkabino savo dukterį. Priėjo Deividas, o Liucija nuėjo išsiimti savo lagamino. Vos vos ji jį ištraukė. Pastatė jį ant žemės ir pradėjo vežti link namo durų. Įėjusi į vidų Liusi kiek nustebo. Čia tikrai nebuvo labai gražu, bet gal kiek laiko čia pagyventi įstengs.Ji pastatė lagaminą prie sienos ir atsisėdo ant apiplyšusio fotelio.
Pro šalį ėjęs vaikinas sustojo:
 - Pasiklydai? - paklausė jis.
 - Ne.
 - O tai ką tu čia veiki?
 - Laukiu brolio.
 - Tai gal ne čia pataikei...
 - Čia čia, - pro durs įėjo Deivis ir puolė prie savo draugo. - Susipažink, čia mano sesuo Liucija. Liucija, čia Timas.
 - Malonu susipažinti, - tarė Timas.
 - Man ir.
 - Ji čia truputį pagyvens, gerai?
 - Galėtum ir visam laikui ji čia pasilikti.
 -  Jo jo..Einam, Liusi, nuvesiu tave į Robio kambarį.
Liucija pasiėmė savo lagaminą ir nusekė paskui brolį. Staiga kažkas įjungė labai garsiai muziką, bet tai tikrai ne Timas, ne jis vis dar stovi jiems už nugarų.
 - Kiek jūsų čia yra? - klausia kiek išsigandusi Liusi.
 - Be manęs dar du ir vėliau atvažiuos Robertas.
 - Aišku, - Liusi jau atrodo kiek išsigandusi.
 - Nebijok, jie prie tavęs nelys.
 - Tikiuosi.
Netrukus, Liucija lieka viena "savo" kambaryje. Ji atsisėda ant senos lovos, kuri girgžda kaip reikiant.
 - Šaunu, - tyliai sušnibždėjo ji. - Puiki pradžia.
Ji susiėmė už galvos ir ilgai sėdėjo, kol galiausiai užmigo...

Liucija nubudo vėlai vakare. Tiksliau, beveik vidurnaktį. Ji atsistojo ir pasirąžė. Nuo tokios kietos lovos jai dabar skaudėjo visus šonus. Ji atidarė lagaminą, išsitraukė pižamą ir higienos reikmenis ir išėjo ieškoti vonios. Koridoriuje ji sutiko dar nematytą vaikiną:
 - Labas, - pasisveikino jis.
 - O taip. Labas, - ji užsidengė ranka burną ir nusižiovaujo.
 - Aš Lukas, o tu Liucija. Deivis jau pasakė.
 - Malonu susipažinti.
 - Man ir. Ko nors ieškai?
 - Amm... taip. Vonios.
 - Paeik tiesiai, pasuk į kairę ir ten pamatysi. Tik nepyk dėl netvarkos. Ką tik atvykom, tai dar nespėjom susitvarkyti, - nusišypsojo jis.
"Tai nereikėjo palikti tokios netvarkos" pagalvojo Liucija ir nupėdino link vonios.
 - Aj. Ir dar reikia tau pasakyti, kad neužsirakina vonios durys. Tai palik kokį daiktą ar ką koridoriuje, kad žinotumėm, kad užimta.
 - Gerai!! - sušuko Liusi ir dingo už kampo.
Kai ji nusimaudė, nuėjo į virtuvę. Atsidariusi šaldytuvą nustebo. Ten vien tik gėrimai. O pilvas jai jau nemažai streikavo.
 - Šūdas, - atsisėdo ji prie stalo ir rankomis pasirėmė galvą.
 - Kas nors nutiko? - paklausė iš nežinia kur atsiradęs Timas.
 - Ne, - pamelavo ji. Ir netikėtai jai sugurgė pilvas.
 - Nesijaudink. Jau užsakėm picas. Tuoj atveš.
 - Nors tiek gerai. Kur Deividas?
 - Nuėjo tau nupirkti kelis laikraščius.
 - Aišku. Na, aš gal eisiu.
 - Pakviesim, kai bus pica.
 - Gerai.
Ji atsistojo ir grįžo į "savo" kambarį.