Nuo ko viskas prasidėjo...

Seselė, iš laboratorijos paėmusi tyrimų rezultatus, nuėjo į palatą ir padavė juos gydytojui. Vyras, kurio amžiaus iš išvaizdos nustatyti neįmanoma, bandė sustabdyti seselę, bet ji tik papurtė galvą ir nuėjo. Tas vyras dar prieš gerus kelis mėnesius tikrai atrodė jaunas, švytintis. Ne viena moteris būtų pamaniusi, kad jis žavus viengungis ir neturi nei žmonos, nei trijų vaikų. Ne viena jau ir bandė jam kabintis ant kaklo, bet jis jas atstūmė. Nes vis tik turi šeimą: mylinčią žmoną ir tris gražučius vaikus.
Bet dabar.. Dabar jis atrodo visas nuvargęs. Akys, kadaise spinduliavusios ramybe ir jaunatviškumu ir išmintimi, kuri teikė tiek paslaptingumo, dabar buvo nuvargusios, ištinusios nuo bemiegių naktų tiek namuose, tiek ligoninėje. Jo lūpų kampučiai nebebuvo pakelti į viršų ir nebeskleidė šilumos. Dabar jo lūpos tik ramino. Jo rankos dabar jau atrodo pavargusios, toks jausmas, kad ji nebegali pakelti tokios naštos. Tačiau jis dar ne tiek iškentės. Jo rankos bus daug labiau pavargusios, tik jis to nežino.
Kai seselė nuo jo nusigręžė, jis apsisuko ir nuėjo prie taip pat išvargusios moters ir ją apkabino.
 - Viskas bus gerai, - sušnabždėjo jis švelniu balsu. Deja, tik raminančiu.
Moteris kumštyje suspaudė vyro švarko gabalą ir pravirko. Vėl.. Jos akys jau ir taip jau buvo raudonos nuo verkimo. Jos plaukai buvo surišti į kasą. bet aiškiai matyti, kad ji nesistengė. Ir tiesa. Ji jau kelias dienas nebešukuoja savo juodų ilgų plaukų. Ir jeigu tai tęsis, teks tas garbanas nusikirpti. Moters rankos taip pat atrodė pavargusios. Matosi, kad jos turėjo daug darbo. Tačiau tvirtas kumštis rodo, kad ji dar turi jėgų. Bent jau kol kas.
Galiausiai moteris nusisuko nuo vyro ir pažvelgė į du vaikučius, sėdinčius ant kėdžių. Jie atrodė tokie maži ir pažeidžiami. Jų veidukai buvo išbalę vos ne kaip ligoninių sienos, o akytės spinduliavo baime ir išgąsčiu. Vyresnysis berniukas, gal kokių dešimties ar devynerių metų, laikė mergytę už rankos ir nejudėjo. Tik žiūrėjo į vieną tašką. O mergaitė, kokių septynerių metukų, dairėsi ir garsiai kvėpavo.
Ji šiandien turėjo važiuoti su klase į pirmąją ekskursiją. bet to neįvyko. Ji sėdi čia, ligoninės koridoriuje, ir laukia. Laukia būsimo nuosprendžio, apie kurį dar nė vienas nenutuokia, nors giliai širdyje jaučia, kad kažkas negerai.
Ji sudrebėjo, tik nežino dėl ko, ar dėl baimės, ar dėl šalčio. Visada, kai ko nors ji išsigąsdavo ir bijodavo, pradėdavo drebėti ir niekas to nesustabdydavo. Kartą mokykloje prieš rašant diktantą, ji labai bijojo. Juk tai pirmas kartas. Juk tai bus pirmas pažymys, kurį ji parneš namo. Ji pradėjo drebėti.
 - Tau šalta? - paklausė mokytoja.
Mergaitė tik gūžtelėjo pečiais.
 - Vis dėl to uždarysiu langą, - ji tyliai nužingsniavo link langų.
Paskui mokytoja pradėjo skaityti diktantą prieš rašant. Visi vaikai susikaupę klausėsi, o ji drebėjo, kaip drebulės lapas. Atėjo laikas rašyti pirmąjį sakinį. Ji paėmė savo gelsvą saulės paveiksliukais išmargintą parkerį, kuris drebėjo jos rankose. Ji vos nuėmė kamštuką ir pradėjo rašyti. Raidės ir taip dar nebuvo labai gražios, o dabar tai tikra keverzonė, nes rašyti taip drebančia ranka neįmanoma. Mokytoja priėjo prie jos:
 - Nueik pas seselę pasimatuoti temperatūros. Parašysi kitą kartą.
Mergaitė linktelėjo, atsistojo ir nužingsniavo link seselės punkto. Po kiek laiko seselė pareiškė, kad ji visiškai sveika.
 - Tau šalta, Liucija? - paklausė moteris.
 - Nežinau, - tyliai numykė ji.
 - Eikš čia, mergyt, - vyras atsitūpė ir palaukė, kol mergaitė atsidurs jo glėbyje.
Jis ją tvirtai apglėbė ir bandė sušildyti, bet ji vis tiek drebėjo. Atsidarė gydytojo kabineto durys:
 - Prašom užeiti,  -ramiu balsu tarė jis.
 - Aš nueisiu, - tarė moteris. - Tu pabūk su vaikais.
Ir ji dingo už baltų durų.
 - Nesąmonė, - jau šaukė moteris. - Juk jai ką tik suėjo metai. Ji dar tokia maža. Taip negali būti. Atlikit tuos tyrimus dar kartą.
Tada pasigirdo tylus verksmas. Iš kabineto išėjo gydytojas, bet moteris jame pasiliko. Ji tik sėdėjo ant sofos ir verkė. O seselė glostė ir bandė paguosti.
 - Nieko tu nesupranti. tau taip nebuvo, - dar kartą pasigirdo tas šauksmas, tik šį kartą jis buvo skirtas seselei.
Vyras pastatė mergaitę ant grindų, davė berniukui keletą smulkių:
 - Eikit į kavinukę antrame aukšte nusipirkti ledų, - tarė jis.
Jis visada taip elgiasi, kai nori ką nors nuslėpti nuo vaikų. Ir jautė, kad tai, ką išgirs dabar, vaikams girdėti nebūtina.
 - Gerai, tėti, - tarė berniukas, vardu Deividas. - Einam, Liusi, - jis paėmė mergaitę už rankos ir ją nusivedė.
 - Sakykit, kas yra, - tiesiai šviesiai kreipėsi vyras daktarą.
 - Jūsų dukrai, na jai vėžys. Leukemija, - šį kartą gydytojas jai tai pranešė kiek sutrikęs, nes jis bijojo panašios reakcijos, kaip ir moters.
Vėžys... Tai yra tas žodis, kurio dabar bijo visa šeima. tai žodis, kuris pakeitė jų visų gyvenimus. Tai žodis, kurio jie niekada neužmirš ir kurį jie pastoviai girdės sapnuose. Šį žodį nugirdo net du vaikučiai, kurie jau darė koridoriaus duris. O trūko visai nedaug, kad bent jie nebūtų to žodžio išgirdę.
 - Kotrynai? - tai buvo nereikalingas klausimas, nes ir taip aišku, kad maža mergaitė, neseniai atšventusi savo pirmąjį gimtadienį, dabar gulėjo atskiroje palatoje, kur beveik visas naktis mama su ja būdavo.
 - Na taip.
 - Bet jai dar tik metukai!!!
 - Na liga nesirenka žmogaus pagal amžių.
Tyla.. Tolumoje girdisi kaukšintys bateliai, kitų gydytojų balsai. Kažkas netgi skardžiai nusijuokė.
 - Ką mes galim padaryti? - jau kiek atsigavęs tarė vyras.
 - Reikia pakalbėti.
 - Gerai, tik mano vaikai..
 - Nesijaudinkit, seselė nueis į kavinę ir su jais pabus. Užeikite į kabinetą - daktaras parodė į jau pravertas duris, kur matėsi ant sofos sėdinti sukniubusi moteris. Kai vyras įžengė į vidų, seselė nuskubėjo į kavinę.
Durys užsidarė ir trys suaugusieji susėdo ilgam ir rimtam pokalbiui.
 - Ar ji gyvens? - galiausiai paklausė moteris, kai išklausė visų gydytojo medicininių kalbų.
 - Galbūt, - nuskambėjo toks trumpas ir paprastas atsakymas, tik šį kartą jis neguodė nei vieno kabinete sėdinčio žmogaus.
 - Kaip suprast "galbūt"?!!! - moteris ir vėl neteko savitvardos.
 - Nurimk, Anika, - vyras suspaudė moters ranką savo delne. Bet jo balsas jau neberamino. Moteris pradėjo trepčioti koja.
 - Mes sakome kokia yra tiesa. Mes tikrai darysime viską, ką galime, kad ji pasveiktų. Aš tam atiduosiu visas jėgas, - galiausiai ir gydytojas, kuris visada turi būti ramus, praradęs savikontrolę. - Juk ji dar tokia maža...