Mokslai...

Diena, dvi, trys... Ir mokslai jau prasidėjo. Nauja rutina, kuri jai jau greitai atsibos. Nauji draugai, kurie jai nebus draugai. Naujas darbas, kurio ji nemėgsta. Mokslai, kurių ji nenori. Laisvalaikis, kuris ją vargina. Viską galima sudėti į vieną žodį - Nenoras.
Nuo kada Liusi nieko nenori? Jau seniai.. Jau dešimt metų ji gyvena tik tam, kad nenumirtų ir kad tėčiui nebūtų dar sunkiau. Jau dešimt metų ji gniaužo savo norus. Jau dešimt metų ji apsimetinėja, kad nenusviltų. Dešimt metų ji nėra savimi, nes yra scenoje.
Kitiems ji atrodo linksmų plaučių mergina, kuri mėgsta pramogas ir gal yra kiek kvaištelėjusi. Kartais ji taip įsijaučia į tą vaidmenį, kad jaučiasi netgi puikiai. Prie draugų.
Tačiau niekas nežino, kokios muzikos ji klauso, kokias knygas ji skaito. Niekas nėra matęs jos piešinių. Niekas neprasibrovė Liucijai į širdį. Niekas nežino, ką ji išgyvena, ką jaučia, ką ji galvoja. Ji niekam neparodo pačių svarbiausių dalykų.
Niekas nežino, kad ji norėtų būti dailininkė. Kad ji norėtų piešti. Bet ji nesiryžta. Tai per daug neužtikrinta ateitis. Todėl ji mokosi žurnalistikos. Kaip jos tėtis ir senelis. Ji nenori tokio darbo, bet jį pasirinko, nes tai užtikrins geresnę ateitį.
Tad kiekvieną dieną ji keliasi devintą ryte ir žygiuoja į paskaitas, kurių ji negali pakęsti. Kiekvieną dieną po mokslų ji žygiuoja į kavinukę, kur įsidarbino padavėja. Kiekvieną dieną ji susitinka su Skarlet ir bendrauja su ja tarsi viskas būrų gerai ir tarsi ji būtų laiminga. Kiekvieną vakarą užkulisiuose ji nusiima kaukę.
Palenda po dušu. Tai tarsi koks ritualas, kad nusiplautų grimą ir pasirodytų tikroji Liusi. Kiekvieną vakarą ji paskaito knygas, įsijungia savo mėgstamą muziką ir varto katalogus, su kitų dailininkų paveikslais. Ji pati piešti ryžtasi labai retai. Kai jau tamsu ir jos akys merkiasi, Liusi pasikloja lovą ir atsigula.
Kiekvieną vakarą ji guli ir galvoja. Arba bent bando galvoti apie savo gyvenimą. O kartais ji nieko negalvoja, tik ramiai guli, nes jaučia savyje tuštumą, tarsi jai ko truktų. Kartais ta tuštuma tokia verianti, kad ji pravirksta. Jei kas paklaustų, kodėl ji verkia, ji neatsakytų. Nes niekas jos nesuprastų.
O ji norėtų turėti ką nors, kas ją suprastų. Kai verkia, ji tik ir svajoja apie tokį žmogų, su kuriuo galėtų viskuo pasidalinti. Bet, kai ašaros išdžiūsta, ji prisimena, kad tokių žmonių nėra.
Visi tik apsimeta.

Praėjo dar vienerios paskaitos, kurių nemėgsta Liusi. Ji užsivilko lietpaltį, nes pradėjo lyti ir nuskubėjo į biblioteką, kad pasiruoštų kitai dienai.
 - Prašom parodyti skaitytojo kortelę, - tarė bibliotekininkė, kai Liusi jau traukė link knygų lentynų.
 - Aš neturiu, - apsisuko ji ir ėjo link bibliotekininkės stalo.
 - Teks užsirašyti.
 - Gerai.
 - Štai jums anketa. Reikia ją užpildyti.
Liusi paėmė kortelę ir pradėjo pildyti. Parašė vieną eilutę, kitą ir ji pajuto, kaip jai pradėjo suktis galva. Bet ji nekreipė į tai dėmesio. Pildė toliau, tol, kol ji nieko nebematė. Liusi padėjo rašiklį ir pasirėmė galvą rankomis ir pradėjo giliai kvėpuoti.
 - Ar jums viskas gerai? - paklausė bibliotekininkė.
 - Taip taip, - atsakė ši ir vėl paėmė rašiklį į rankas.
Netrukus Liucija jau landžiojo tarp lentynų ieškodama reikiamos knygos. kai ją rado nuskubėjo prie darbuotojos.
 - Atsiprašome, bet ši knyga į namus neišduodama. Už sienos yra staliukai. Galėsite ten ja pasinaudoti.
 - Am, ačiū, - Liusi apsisuko ir nuskubėjo prie staliuko.
Jai vėl susisuko galva ir ji į kažką atsitrenkė.
 - Vaje vaje. Ir kas gi čia prie manęs limpa? - pasigirdo kažkur girdėtas balsas.
 - Atsiprašau, - atsakė Liusi ir ji jau ruošėsi eiti, bet nepažįstamasis sulaikė ją.
 - Tai neatsimeni manęs?
Ji lėtai pakėlė galvą ir prisimerkė, nes stipri šviesa plūstelėjo jai į akis.
 - Na kad ne, - atsakė ji.
 - Kavinė, rašteliai, pasiuntinukas. Hmm... Kas dar... A! Ežeras, plaukimas ant nugaros.
 - A.... Tai čia tas asilas, - tarė ji ir bandė eiti, bet asilas vis neleido. - Ko tau reikia? - Galiausiai paklausė ji.
 - Visų pirma, aš Augustas, o tu man nepasakei savo vardo.
 - Nemanau, kad tau būtina jį žinoti.
 - Na kaip nori. Tuomet į tave kreipsiuosi, kaip seniau, ne tavo reikale.
 - Liucija.
 - Malonu. Juk ne taip ir sunku pasakyti savo vardą.
 - Tai ko reikėjo?
 - Susipažinti ir pakviesti tave kur nors.
 - Ką?! Nejuokauk. Su mergišiais neprasidedu.
 - Šššš, - pasigirdo juos raminantis balsas.
 - kas tau sakė, kad aš mergišius? - garsiai sušnabždėjo jis.
 - Iš akių matau. O dabar man reikia eiti, - ji vėl bandė prasibrauti.
 - Nepraleisiu.
 - Tikrai? Žinok, man šiandien nekokia nuotaika ir jei nepraleisi, sukelsiu čia skandalą.
 - Tada tavęs neįleis daugiau į biblioteką.
 - Ir tavęs, - lėtai tarė Liucija.
Jai vėl aptemo akyse ir ji atsirėmė į knygų lentyną, susiėmė už kaktos.
 - Kas tau yra? - dar išgirdo ji, tačiau nesivargino atsakyti.
Liusi pajautė, kaip kažkieno ranką apsivijo jos liemenį ir ją kažkur vedė, tačiau pati nesivargino sužinoti, kur. Ji atsimerkė tik tada, kai kiek aprimo galvos sukimasis. Ji sėdėjo ant fotelio, o šalia buvo padėta jos kuprinė ir knyga. Iš kitos pusės sėdėjo asilas Augustas.
 - Tau viskas gerai? - paklausė jis.
 - Kaip ir. Tikriausiai taip dėl oro.
 - Tai kur šiandien eisim? - vėl pristojo jis.
 - Niekur.
 - Privalai eiti. Aš tau išgelbėjau gyvybę.
 - Cha. Tipo būčiau mirus?
 - O jeigu būtum nugriuvus ir trenkus galvą į kokį kampą? Visko galėjo būti. Gal tiktų koks kinas, o paskui kur nors užkąstumėme.
 - Manau, kad atsisakysiu.
 - Tada aš tau neduosiu ramybės ir tu, - jis žvilgtelėjo į knygą - nepasimokysi.
 - Na gerai, - galiausiai sutiko ji. Mažiausiai jai reikėjo kad dar kas nors kvaršintų jai ir taip skaudančią galvą.
 - Tada šiandien šeštą parke prie fontano.
 - Mhm, - numykė ji ir atsivertė knygą bei pasiėmė rašiklį su sąsiuviniu.
Jis niekur nedingo.
 - Ko tu vis dar čia sėdi? - paklausė ji, nes negalėjo susikaupti, kai kažkoks "kietuolis" į ją spokso.
 - Oi, atsiprašau, - tarė jis.
Augustas išsiėmė iš savo portfelio porą knygų ir sąsiuvinių ir taip pat pradėjo mokytis. Kada jis tai paskutinį kartą darė? Niekada. Jis savarankiškai mokosi tik prieš egazimus. O ta išsišokėlė, jo manymu, verčia jį čia sėdėti ir mokytis. Na neverčia, bet jis nesiryžta atsistoti ir nueiti, tad išsitraukė tas knygas.
Laikas bėgo. Laikrodžio rodyklė lėtai slinko, keitėsi bibliotekos lankytojai. Po kiek laiko užsidegė ir šviesos, nes už lango jau kiek tamsoka.
 - Jau užsidarome! - sušuko bibliotekininkė.
Augustas ir Liusi žvilgtelėjo į laikrodį, kabantį ant sienos. Be penkių šešios. Laikas tariamam pasimatymui. Jie atsistojo, grąžino knygas ir išėjo.
 - Na, nereikia net fontano, - tarė jis. - Einam?
 - Mhm.
Ir jie nuskubėjo kino link. Augustas bandė kiek kalbėti, tačiau nieko nepešė. Liusi ėjo rimta ir susikaupusi.
 - Nagi, nebūk tokia... - prašė jis. - Juk turi būti linksma.
 - Oi, kaip faina, eiti, kur nenoriu ir dar su tuo, kurio tiesiog pakęsti negaliu! - ironiškai sušuko ji.
 - Gerai, tada sėdam čia, - tarė jis ir atsisėdo ant suoliuko.
Liusi pasekė jo pavyzdžiu. Jie taip išsėdėjo ilgai ir tylėdami. Jis nieko nesugalvojo, ką pasakyti tokiai kaip Liusi. Jis jau nebesijautė toks pasitikintis savimi. Taip jie ir sėdėjo kartais persimesdami vienu kitu žodeliu ar sakiniais.
 - Prastas oras, - tarstelėjo jis.
 - O man toks patinka, - atsakė ji ir užsičiaupė. Ji pagal viską turėjo sakyti: "Jo, labai prastas. Bjauru". Ar kažką panašaus. Tačiau ji pasakė tiesą.
 - Tai tau nepatinka saulutė?
 - Aišku patinka, bet ir toks oras yra savitai geras, - bandė ji pataisyti padėtį.
Sugurgė jos pilvas.
 - Einam užkąsti? - paklausė jis.
 - Gerai, - sutiko ji, nes jau nuo pietų nieko nevalgė.

Po vakarienės Augustas lydėjo Liusi į namus.
 - Geroje vietoje gyveni, -  tarė jis, kai jie jau stovėjo prie Liucijos laiptinės.
 - Žinau, - atsakė ji.
 - Tu labai gražiai atrodai, kai esi pikta, - nusišypsojo jis. - Be manau, kad linksma atrodai daug geriau.
 - Ne tau žinoti.
 - Man man. Dar pamatysi, - jis pasilenkė prie jos ir bandė pabučiuoti.
 - Ei ei. Per daug neįsijausk gal. Atsidėkojau už išgelbėtą gyvybę, o dabar atia.
 - Atsiprašau, - jis vėl normaliai atsistojo ir atidarė laiptinės duris. - Iki kito karto, - tarė jis.
Liusi įėjo ir jis liko stovėti prie durų, galvodamas, kad lažybas laimėti vis tik bus sunku. Jis surūkė vieną cigaretę ir patraukė link savo namų. Paskambino Justinui:
 - O sveikas, - pasisveikino šis. - Kur visą dieną basteisi?
 - Buvau su Liucija.
 - Su kuo? - pasigirdo klausimas iš telefono.
 - Na su ta. Dėl lažybų.
 - Aaa... Ir kaip sekėsi?
 - Nepavyko.
 - Ne?!
 - Sunku bus ja.
 - Klausyk, duosiu patarimą. Apsimesk tuo, kokio ji nori. O tada bus tau laisvas kelias.
 - Tu teisus. Na iki. Pasikalbėsim, kai grįšiu.
 - Jo. Čiau.
Augustas įsidėjo telefoną į kišenę ir įlipo į autobusą.

Liucija lėtai atsirakino duris. Įėjusi į svetainę kiek nustebo. Lukas su Skarlet saldžiai bučiavosi. Visi į ją sužiuro.
 - Kur buvai? - paklausė Skarlet.
 - Tokiame susitikime.
 - Na vėliau papasakosi, - nusišypsojo ji.
 - Jo. - pauzė. - Na netrukdysiu jums. Einu.
 - Gerai, - atsakė Lukas ir Skarli kartu.
Liusi nusimovė batus ir nuskubėjo į savo kambarį. Numetė visus daiktus į kampą, nusivilko drabužius ir nuskubėjo į dušą - kasdienį ritualą. Prausdamasi ji galvojo apie Augustą. ir kaip ji tam liurbiui galėjo kažką pasakyti apie save. Nors ir nedaug. Bet vis tiek.
Kitą kartą ji galvos, ką sako. Išsiplovusi galvą, ji išlipo ir apsigaubė rankšluosčiu. Grįžo į savo kambarį ir apsivilko naktinius. Paskui susišukavo plaukus, pavalgė, įsijungė savo ausinukus, kurių turinio niekas nežino, atsivertė knygą, kurios turinio jos draugai irgi nežino, atsisėdo ant sėdmaišio ir pradėjo skaityti. Tačiau ji niekaip negalėjo susikaupti. Užvertusi knygą ir išjungusi muziką, ji atsigulė, pasiėmė savo užrašų knygutę ir pieštuką. ji pradėjo piešti, nors to nedarė jau beveik metus. Baigusi savo darbelį, ji galiausiai viską susidėjo po šalia esančia pagalve, atsigulė ir užmigo. Kad ir kaip keista, šį kartą miegas ją aplankė be jokių vargų.