Ir kaip viskas klostėsi toliau...

Kova buvo labai ilga ir varginanti. Dienos ligoninėse tarp baltų sienų, baltų patalų, baltų užuolaidų, baltų seselių ir baltų gydytojų aprangų. Visur balta... Kažin, kas sugalvojo, kad ligoninės turi būti baltos? Kas sugalvojo tokią nesąmonę? Vienas variantas, kad balta ramina, balta netrikdo ir leidžia ilsėtis. Balta spalva - šviesumas ir viltis. Balta yra tyra spalva, o visos kitos - jau užterštos.
Bet Anikai atrodė kitaip. Balta spalva ją trikdė, vedė iš proto. Ji jautėsi, kaip beprotnamyje, nes ji nieko nebesupato, nebesigaudė aplinkoje. Balta spalva jai reiškė akinančią šviesą, per kurią nemato išėjimo. Taip ta šviesa apakina... Kai ji išeidavo su dukryte į lauką, pirmiausia ją apakindavo. Ji jau nebebuvo pripratusi prie žalios spalvos.
Tuo tarpu, jos vyras Bleikas daug ir sunkiai dirbo, kad būtų pinigų išlaikyti šeimai, kad jau ir irstančiai. Kad būtų iš ko nupirkti vaistų, kad būtų iš ko susimokėti už procedūras ir gydymą. Visi pinigai - viskas buvo skirta tik Kotrynai. Jie patys iš tų pinigų tik pavalgydavo. Ir tai dažnai pamiršdavo tą padaryti. Jo pagrindinis kursas tapo darbas, namai ir ligoninė. Ir taip kiekvieną dieną: darbas, namai ir ligoninė...
Liuciją ir Deividą atvyko prižiūrėti jų močiutė iš kitos valstijos. Nesvarbu, kad giminės iš mamos pusės gyveno visai netoliese ir galėjo vaiko gydymą paremti pinigais. Jie buvo labai užsiėmę, todėl tą mažą mergaitę aplankydavo tik kartą per porą savaičių.
O štai močiutė, Bleiko motina, atvyko iš už tūkstančių kilometrų, kad palaikytų savo vaikus. Ji kiauras dienas leido savo laiką su vaikais: vedė juos į mokyklą, gamino jiems valgyti, vedė į parkus. Kad tik jie jaustųsi kuo geriau.
Tačiau...
Tačiau visa ta kova, visas tas vargas nedavė jokių vaisių. Liga buvo nustatyta per vėlai. Gydytojas, kad ir kaip norėjo, nebegalėjo niekuo padėti, tik kaip įmanoma ilginti Kotrynos ir taip jau trumpo gyvenimo trukmę.
Ji mirė. Mirė, nepraėjus nei pusei metų nuo ligos diagnozavimo.
Tą vakarą mergaitė buvo be galo rami ir stebėjo savo šeimos narius, sėdinčius jos palatoje. Ji norėjo keltis, prieiti prie broliuko ir sesutės, paprašyti, kad tėtis ją pamyluotų, tačiau to neleido padaryti lašelinės ir tai, kad ji buvo tvirtai laikoma. Todėl Kotryna tik stebėjo, kas vyksta aplinkui ir kalbėdavo dar savo niekam nesuprantama kalba. Nors jau vieną kitą žodelį ji jau mokėjo.
Tą vakarą niekas nenutuokė, kad ji jau blėsta. Devintą valandą močiutė parvežė anūkus namo, Bleikas taip pat netrukus paliko žmoną ir dukrą.
Moteris nusiprausė, pavalgė, sutvarkė ir pavalgydino mergytę, paguldė ją vėl į lovytę ir užmigdė. Užmigdė miegu, iš kurio ji daugiau niekada nepabudo. Anė užgesino šviesą ir pati atsigulė į netoliesę esančią lovą, skirtą jai. Užmigo. Bet miegas ramus nebuvo. Ji vis krūpčiodavo ir vartėsi nuo šono ant šono. Ji nė nenumanė, kad nubudusi atsidurs dar viename, daug baisesniame košmare.

 - Ji mirė, - nuskambėjo koridoriuje gydytojo balsas.
Anė susigriebė už pilvo, pradėjo giliai kvėpuoti, kad ji nors kiek nurimtų. Tačiau kvėpavimas trūkčiojo ir tai sukėlė dar didesnę baimę. Vaizdas akyse pradėjo lietis, nes akyse jau kaupėsi ašaros, o balsas ruošėsi veržtis pro jos lūpas.
Tačiau ji ištarė tik vieną vienintelį žodį:
 - Kotryna...
Ir šis kambėjo taip tyliai tyliai, kad tik ji viena girdėjo šį vardą.
Ir ji susmuko ant grindų. Apsikabino kelius ir verkė pasikūkčiodama. Gydytojas bandė ją guosti, pakelti, atnešė vandens, tačiau ji nebegirdėjo nieko, kas vyksta aplink ją. Nieko.Tik nenutylantį murmesį.
Galiausiai jai buvo suleisti raminamieji ir ji buvo paguldyta į palatą, kol apsiramins. Nuo to laiko šie vaistai tapo jos ramstis. Nuo to laiko nebeįsivaizdavo savo gyvenimo be jų.

Po kelių dienų įvyko laidotuvės. Susirinko visos giminės reikšti užuojautos. Bet susirinko tik tada, kai jau niekuo padėti nebegalėjo. Kur jie visi buvo, kai labaiausiai reikėjo pagalbos?! Jie buvo užsiėmę savo reikalais, savo verslais... savo problemomis, kurios iš tikrųjų buvo tokios menkutės. Kaip sakant, kiekvienas žiūri tik savo daržą. Kitų gali ir palaukti.
Tik tuomet visi žmonės siūlė savo pagalbą ir paramą. Tik tada jie guodė, bandė kalbėtis, kai šeima išlemendavo vos po vieną kitą žodį. Jie dar net drįso sakyti:
 - O kad mes būtumėme galėję kuo nors padėti.
Tik tada jie rėmė šeimą pinigais, tik tada jie siūlė pagalbą, siūlė pagyventi kelias savaites kartu ir padėti. Tik tuomet jie pasirodė tokie draugiški. Dirbtinai draugiški...

Nuo to laiko šeimos nebeliko. Vyras pastoviai dirbdavo. Tai buvo vienintelis būdas užsimiršti apie netektį. Tiesiog sėdėti biure ir skaityti kitų žmonių rašliavas ir nuspręsti, ar dėti jas į laikraštį, ar ne. Tačiau kur tik graudesnė istorija, jis iš karto pradėdavo lyginti ją su savo istorija. Su savo patirtimi.
Po darbo, jis užsukdavo į barą, kur išgerdavo pora bokalų alaus, kad nors kiek sumažintų savo baimę ir atsipalaiduotų. Taip jis tapo priklausomas nuo butelio. Bet gerai nors tiek, kad jis nebuvo tragiškas. Viską darė saikingai. O tada jis keliaudavo į mokyklą paimti vaikų.
Grįždavo namo. Paruošdavo jiems pietus ir liepdavo eiti ruošti namų darbų. Bleikas visada persirengdavo, paruošdavo gražų padėklą su vakariene žmonai ar pakildavo laiptais į viršų.
Tuk tuk.
Durų niekas neatidaro. Ir niekas nieko už durų nesako. Tarsi ten nieko nebūtų. Kaip visada. Tuomet jis atidarydavo duris ir nužvelgdavo lovoje gulinčią žmoną, kuri kaip visada nieko neveikė tik gulėdavo arba miegodavo. Bleikas padėdavo padėklą ant spintelės prie lovos, pabučiuodavo žmoną į kaktą ir išeidavo. Pradžioje dar sėdėdavo su ja. Bandė kalbinti, prablaškyti. Tačiau po daugybės bergždžių bandymų suprato, kad viskas veltui. Nuo to laiko jis pabučiavęs ją į kaktą išeidavo.
Kiekvieną rytą, jis ateidavo į jos kambarį. Ji dažniausiai miegodavo. O vakarienė būdavo nepaliesta. Tik vanduo arba sultys buvo paimtos. Vaistams nuryti. Jis paimdavo padėklą ir viską suvalgydavo pats. Tuomet nuveždavo vaikus į mokyklą.
Ir taip tęsėsi diena iš dienos. Visi priprato prie naujosios rutinos, gyveno užsidarę. Kartą buvo atvykusi kelioms dienoms teta. Iš Anikos pusės. Na taip, juk Bleikas be savo motinos daugiau giminų jau nebeturėjo.
 - Tau reikia psichologo ir rimto gydymo, Anika, - vieną dieną tarė teta, sėdėdama prie dukterėčios.
 - Nieko man reikia! - šaukė ji. - Palikit mane ramybėje...
 - Na gerai, - tarė ji ir nuėjo pas Anės vaikus.
 - Ar jūs norite, kad mamytė pagaliau atsikeltų? - paklausė ji.
Mergaitė linktelėjo galva, o berniukas teištarė tylų:
 - Taip.
 - Tai darykit jūs ką nors. Lankykit ją. Neduokit jai ramybės. Linksminkit. O nestovėkite čia kaip statulos.
 - Bet mes jau bandėm, - prasitarė Liusi.
 - Ji mus išveja ir sako, kad nenori, jog mes ją tokią matytumėme, - užbaigė Deividas.
Teta beištvėrė nei savaitės ir išvažiavo, supratusi, jog nieko nepeš.
Dienos bėgo, o moteris vis silpo. Ji beveik nieko nevalgė, o tik vis silpo. Vaikai jau nebejautė, kad turi mamą. Jie pradėjo pykti ant jos, kad ji juos pamiršo, kad jai svarbesnė yra Kotryna, kurios jau nebėra. Oficialiai jie žinojo, kad yra mama, štai už tų durų, tačiau jie jos jau nebejautė. Jie dug labiau prisirišo prie tėčio.
Galiausiai vyras pajautė, kad pagaliau reikia išvežti Aniką į ligoninę. Vėl ligoninės. Nuo šio žodžio visiems dabar šiurpuliukai bėgioja. Jis paskambino vienai klinikai ir susitarė, kad už kelių dienų ją paimtų. Jau nebegalima leisti jai silpti. Ji turi grįžti į normalų gyvenimą. Jai reikia atsigauti. Juk be Kotrynos dar yra du vaikai ir vyras. Jos verkšlenimai nieko nebepakeis. Jai reikia stotis ir eiti pirmyn...