Ir ji užsideda kaukę...

Deja, vykti į ligoninę reikėjo anksčiau. Trūko tik vienos dienos ir Anika būtų nuvežta į ligoninę. Ten ją būtų prižiūrėję, ja rūpinęsi. Gal ji ten netgi būtų pasveikusi. Būtų grįžusi į gyvenimą ir toliau juo džiaugusis. Ji būtų laiminga su savo vaikais ir vyru. Galbūt būtų buvusi jų susilaukusi daugiau. Bet vis tik trūko tos vienos dienos.
Tos vienos vienintelės dienos... Ir ji galbūt nebūtų iškeliavusi pas dukterį. Galbūt ji nebūtų palikusi vyro ir dar dviejų vaikučių. Bet tai tik lieka spėlionėmis, nes niekas to nebesužinos. Jau tiesiog per vėlu.
Vieną rytą Bleikas, kaip įprastai, atėjo į jos kambarį paimti padėklo. Kaip visada jame nebuvo vandens ir sulčių, o maistas buvo čia. Jis atsisuko į Aniką. Kiek laiko ji čia guli? Ne dieną, ne dvi ir ne kelias savaites... O jau kelis mėnesius:
 - Rytoj viskas pasikeis, - tyliai jis sušnabždėjo jai į ausį. - Tu vėl atsistosi ant kojų. Pažadu.
Tada jis glostė jos galvą ir stebėjo, kaip ji miega. Jos gležnas ir nusilpęs kūnas tyliai alsavo. Jos kūnas. Kadaise jis buvo tobulas. Aukšta, liekna, tvirta ir žvali. Tamsūs, ilgi, garbanoti plaukai, didelės pilkos akys. Visai neseniai ji atrodė kaip svajonių moteris. Visos pavydėdavo jos grožio. O čia gulėdama ji atrodė, gležna, sunykusi. Dideli ratilai po akimis, pavargusi oda. Tas kumštis, kurį ji visai neseniai laikė tvirtai sugniaužusi, nes buvo nusiteikusi kovai, dingo. Jos plaštaka suspausta, bet labai silpnai.
Bleikas paima jos ranką, į savo delną įdeda jos delną ir glosto jį:
 - Viskas bus gerai.
Jis atsistojo ir paėmė padėklą. Nusileidęs laiptais žemyn papusryčiavo. Pagamino pusryčius vaikams ir žmonai. Vėl nunešė padėklą į viršų. Tuo tarpu jis pažadino vaikus ir liepė ruoštis į mokyklą.
 - Paskubėkite. Pusryčiai jau ant stalo, - tarė jis ir nuėjo į savo kambarį pasiimti portfelio su dokumentais.
Netrukus namai liko tušti. Tik Anika gulėjo viena lovoje ir vis galvojo, galvojo, galvojo. Net pati jau nesuprato apie ką. Vos vos sunkiai pasikėlė, atsikimšo migdomųjų buteliuką ir iš karto išsitraukė keletą tablečių. Viena jai jau nebepadeda. Nebedaro poveikio. Jai reikia jų vis daugiau. Pasiėmė stiklinę vandens ir nurijo visas tabletes vienu mauku. Tada ji vėl atsigulė. Laukė. Laikas bėga, o ji miego vis dar nenori. Laukė laukė. O poveikio kaip nėra, taip nėra.
Tuomet ji pasiėmė dar tą pati buteliuką ir įsipylė dar tablečių. Kiek jų, neskaičiavo. Vėl visas nurijo. Laukė, laukė... Ir po gero pusvalandžio sulaukė. Miego, iš kurio ji jau nebepabus. Niekada.
                                   


Dar vienos laidotuvės, nespėjus normaliai atsigauti nuo pirmųjų. Dar vienas smūgis šeimai. Arba tam, kas iš jos liko. Našlys su dviem vaikais. Jiems liko močiutė. Daugiau niekas. Absoliučiai niekas.
Po laidotuvių Bleikas paima vaikučius už rankų ir nuveda juos į automobilį:
 - Važiuosime namo. Pamiegosite, pailsėsite, - tarė jis jiems, kol jaunėlei segė diržą. dar vienos tragedijos jam tikrai nereikia - Kaip nors viskas susitvarkys. Deividai, tu irgi užsisek diržą, - jis atsistojo, uždarė automobilio dureles ir žengė link priekinių automobilio durelių.
 - Ką nors sugalvosime.
Automobilis pajuda. Iš lėto.Netikėtai Bleikas pamato, kaip ant šaligatvio atsiduria jo žmonos motina ir bando sustabdyti automobilį. Jis sustoja ir pradaro langą:
 - Bleikai, aš su Angela važiuosiu iš paskos. Galėsi nuvažiuoti į kavinę ir užimti svečius. Mes pabūsime su vaikais.
 - Ačiū, bet...
 - Prašau.
 - Echh. Gerai.
 - Dar susitiksim, vaikučiai, - tarė ji pernelyg saldžiai.
Angela buvo Anikos sesuo. Vyresnė už ją dvejais metais. Ji turi du vaikus: Tomą, kuris yra Liucijos amžiaus ir vyresnę dukterį Joaną. Ji visada pavydėjo Anikai jos laimingos šeimos, nes pati jau buvo ištekėjusi antrą kartą. Ir ta antra santuoka yra ne tokia, kokios tikėjosi. Todėl Angela ir vengė bendrauti su savo seserimi. O jei ji pradės gailėtis, tai bus per vėlu. Nes su Anika bendrauti nebeišeis.
Automobilis sustojo prie namų. Bleikas atidarė vaikams duris ir palydėjo juos namo.
 - Su jumis pabus močiutė ir teta Angela.
 - O kur kita močiutė? - paklausė Deividas. Jis prie jos jau buvo prisirišęs.
 - Ji grįš vakare. Kaip ir aš. Būkit geri ir klausykite jų. Nes dabar labai sunkus metas. Ir išdaigų tikrai nesinori.
 - Gerai.
 - Eikit nusiplauti rankų. Pašildysiu jums pietus.
Vaikai nubėgo į antrą auštą. Tuo tarpu atvyko ir dvi moteriškės.
 - Violeta, -Bleikas kreipėsi į uošvę, - kodėl jūs norite čia būti?
 - Bleikai, ką tik palaidojau savo dukrą. Manai, kad man lengva sėdėti ten tuose pietuose ir klausytis visokių kalbų, nuo kurių aš tik verksiu. Jau geriau pabūsiu čia ir pasimelsiu už ją.
 - Gerai. Na, tai aš jau einu. Vaikams tuoj sušils maistas.
 - Gerai gerai. Eik tu. Mes susitvarkysime.
Ir Bleikas išėjo. Tik jis nežinojo, kas vyks namuose, kol jo nebus. Jis nežinojo, apie ką kalbėjo Violeta ir Angela. Ir jis nežinojo, kad tą pokalbį kai kas nugirdo. Niekas to nežino. Tik Violeta, Angela ir Liucija.
 - Eikit miegoti, vaikai. Jums reikia poilsio, - tarė močiutė, kai visi pavalgė.
Deividas su Liucija ir nuėjo į savo kambarius. Berniukas tyliai nusivilko, pasiklojo lovą, atsigulė ir gulėjo. Gulėjo tol, kol užmigo. O Liusi nuėjusi į savo kambarį atsisėdo. Sėdėjo ir laukė. Laukė, kol kas nors ateis, ją paguldys, paglostys, ką nors papasakos. Bet niekas neatėjo. Šitos močiutės ji nedrįso nieko prašyti, nes ji bijojo jos. Kodėl? Pati nežinojo. Liusi atsistojo ir nulipo laiptais žemyn. Gal, kai močiutė ją pamatys, nueis paguldyti.
 - Bet ekspertai mano, kad ji nebandė nusižudyti, - tarė Angela, kuri patogiai sėdėjo fotelyje.
 - Nežinau, - atsiduso Violeta. - Nežinau.
Liucija nebežinojo, ar eiti į svetainę, ar ne. Ji stovėjo už sienos, galvojo ir klausėsi. Klausėsi kitų pokalbio.
 - Ji nesurijo nei pusės vaistų. O jei būtų norėjusi nusižudyti gi būtų visus sugėrus. Man čia kažkas įtartina.
 - Gal ji tiesiog norėjo pamiegoti. Tik išgėrė per daug tų vaistų ant tuščio skrandžio. Ekspertai sakė, kad ant tuščio skrandžio yra daug didesnis poveikis.
 - Vis tiek aš nemanau, kad tai nelaimingas atsitikimas, - toliau savo tęsė Angela. - Kodėl Bleikas laikė tuos vaistu prie jos? Juk žinojo, kad jai gali bet kas šauti į galvą. Manau, kad jis siekė..
 - Baik, - sušnypštė Violeta.
Tyla.
 - Aš taip ir maniau, kad iš tos jų draugystės nieko nebus. Ir buvau teisi. Kuo viskas baigėsi? Laidotuvėmis. - galiausiai pripažino Violeta.
 - Mes esame švelniai tariant pasiturinti šeima. O kas yra Bleikas? Žurnalisto ir kažkokios siuvėjos sūnus. Ko jam reikia? Pinigų, - toliau savo tiesas dėstė Angela.
 - Tik nesakyk, kad...
 - Taip. Aš manau, kad jis taip galvojo gauti Anikos palikimą.
Dar ilgesnė tylos pauzė.
 - Nenoriu to stuobrio daugiau matyti savo akyse. Niekada. - galiausiai pokalbį užbaigė Violeta.
Liucija. Ji tik stovėjo už tos sienos ir klausėsi. Nelabai suprato apie ką jos kalbėjo. Tačiau vieną dalyką ji suprato. Jos tėvelį laiko negeru žmogumi.
 - Mano tėvelis ne toks, - galiausiai ji išlindo.
 - Ne tau žinoti, mergyt, - piktai atrėžė Angela.
O močiutė, kuri turėtų ją ginti, tik stovėjo, kaip įbesta.
 - Aš žinau, kad mano tėvelis yra geras.
 - Patylėk. Tavo nuomonė čia niekam nesvarbi. Tik drožk į savo kambarį.
 - Neisiu.
 - Eisi.
Angela paėmė Liuciją už rankos ir tempė į jos kambarį.
 - Jei ne tavo brolis. Jie nebūtų susituokę ir viso to nebūtų įvykę, - pakeliui murmėjo ji.
Tada Liusi ir suprato, kad viskas yra skaičiuojama pinigais. Žmonės susikuria tokį vaizdą ir gyvename tokiame pasaulyje, koks jiems yra patogus. Bet ne tokiame, kokio nori. Liucijai tėvai visada aiškindavo, kad meilė yra visa ko pagrindas. Tik niekada nesakė, kad ta meilė dar gali būti suvaidinta. Netikra. Ji ką tik pamatė, kokia yra jos teta be kaukės. O gal ji užsidėjo kitą, dar vieną kaukę? Dabar ji suprato, kad žmonės vieni prieš kitus vaidina. Prie tėvelio teta buvo gera ir paslaugi, o už akių šmeižė jį.
Liusi suprato, kad ir jai reikia tokios kaukės. Kad neskaudintų tėvelio pasakydama tiesą, kad jis būtų laimingas. Kad jis nematytų jos liūdnos. Kad niekas nematytų jos liūdnos. Kad jai pačiai daugiau nieko nebenutiktų. Kad jos vėl teta nebartų. Ir ji užsideda kaukę...

Praėjo mėnuo. Bleikas keletą kartų skambino Violetai. Bet niekas neatsiliepdavo. Jis vis tik palikdavo balso žinutę su krūva klausimų. Galiausiai jis su vaikais nutarė išsikraustyti. Išsikraustyti ir pamiršti, kas čia vyko pastaraisiais metais.
 - Vaikai, ar norėtumėte pakeisti aplinką? - vieną dieną paklausė Bleikas.
 - Kaip suprasti? - paklausė Deividas.
 - Gyventumėme kituose namuose. Jūs eitumėte į kitą mokyklą, susirastumėte naujų draugų. Manau, kad taip būtų lengviau užsimiršti.
Liusi nenorėjo kraustytis, nes bijojo pamiršti mamą, bet galiausiai sutiko, kad tėveliui būtų lengviau ir nekiltų daugiau problemų.
Išsikraustymo dieną, Bleikas parašė laišką Violetai, kad išsikrausto. Ir parašė naująjį adresą, jei ji norėtų aplankyti vaikus. Močiutė padėjo įsikurti naujuose namuose ir pati grįžo į savo namus. Laikas bėga ir šeima, arba tai, kas iš jos liko, pradeda apsiprasti su nauju gyvenimu.
Gyvenimu su kaukėmis....