Atsikraustymas

Liucija atsikėlė anksti ryte. Jai ir vėl skaudėjo visą kūną. Liusi lėtai atsistojo, pasirąžė ir nuėjo prie lagamino. Išsitraukė senus džinsinius šortukus, kuriuos ji pasidarė iš džinsų, pasiėmė maikutę ant šleikučių ir susirado šlepetes per pirštą. Juk reikia pasidžiaugti vasarine apranga, kol dar gali. Ji tyliai bandė atidaryti kambario duris, kad nieko nepažadintų, bet tokioje tyloje durų girgždėjimas nuskambėjo per visą namą. Ji duris paliko praviras, kad nieko nepažadintų ir nuskubėjo į vonią.
Susitvarkiusi ji pasiėmė pintą rankinę, kurią jai pagamino močiutė prieš pora metų, ir išėjo į miestelį.
 - Laba diena, - pasisveikino pardavėja prie spaudos kiosko. - Ko norėtumėte?
 - Laikraščių... Nors ne, nebereikia, - Liusi apsisuko ir nuėjo. Juk Deividas jai vakar nupirko laikraščių.
Tad ji pasuko link artimiausios parduotuvės. Reikia vis tik ko nors nupirkti pusryčiams. Nebent Tų vaikinų pusryčiai alus ir čipsai. Liucija nupirko kavos ir sau kakavos, pieno, sulčių, bandelių, kiaušinių, prieskonių ir kitų dalykų reikalingų pusryčiams. Grįžusi, ji viską išpakavo ir ėmėsi gaminti visiems pusryčius.
 - Kas čia taip skaniai kvepia? - po kelių minučių pasirodė Timas.
 - Maistas, - nusišypsojo ji.
 - Hmm... Būtų gerai, kad čia gyventum,  - Timas atidarė šaldytuvą ir išsitraukė skardinę alaus.
 - Na jau. Su kiaulėm negyvenu.
 - Tai viską sutvarkytum, kad tvarka būtų.
 - Cha. Tai tarnaitės jums reikia. Na jau ne. Eisiu, kai pavalgysiu, ieškoti buto.
 - Šiaip tie laikraščiai, kuriuos nupirko Deivis yra seni. Tik rytoj pasirodys nauji numeriai.
 - Nu gal vis tiek ką nors rasiu.
 - Abejoju.
Liusi nusisuko ir apvertė kiaušinienę ant kitos pusės.
 - Man jau pilvas gurgia.
 - Tai gerai.
Liucija išjungė viryklę, išėmė iš keptuvės maistą ir išdėliojo į lėkštes. Pati sau pasidarė kakavos ir atsisėdo valgyti.
 - Vyrai, pusryčiai! - sušuko Timas.
 - Tu juos gi prižadinsi, - sušnabždėjo Liusi.
 - Nieko baisaus. Dėl pusryčių verta atsikelti.
Netrukus Liusi jau skambinėjo pagal skelbimus laikraščiuose, tačiau viskas jau buvo išnuomota.
 - Velnias, - tyliai tarė ji. - Dar viena diena šitoj landynėj.
 - Tai vis tik nieko neradai? - paklausė Timas.
 - Jei būčiau radus, jau manęs čia nebebūtų. Kas čia taip smirda?
 - Turbūt šiukšlės.
 - Tai išmeskit.
 - Gerai tu sakai, - jis nuėjo prie šiukšlių dėžės.
Liusi susiėmė už galvos ir sėdėjo taip nežinia kiek laiko.

Taip pat prasidėjo ir antrasis rytas toje lūšnoje. Ji ir vėl po buto paieškų sėdėjo prie stalo galvą paremdama rankomis.
 - Ką daryti? - paklausė ji, kai priėjo Deividas.
 - Kraustytis, - nusišypsojo jis. - Tau pasisekė. Skambino grupiokas ir sakė, kad jo pana ką tik atlaisvino kambarį, nes pas jį persikraustė. Na, aišku tu viena negyventum. Sakė būtum su jos sese dvyne.
 - Bet ten tvarkinga? - dabar švara, po tokių nakvynių čia, tapo prioritetas.
 - Nežinau. Reikia nueiti ir pažiūrėti.
 - Tai ko laukiam? - ji atsistojo ir nuskubėjo į "savo" kambarį pasiimti rankinės. Jai įsižiebė, maža viltis, kad jau šią arba kitą naktį jos čia nebebus.
 - Palydėsi? - paklausė, kai jau stovėjo tarpdury.
 - Negaliu. Turiu sutvarkyti kelis reikaliukus.
 - Aš palydėsiu, - pasirodė Lukas.
 - Na tai einam, - apsidžiaugė Liusi, kad nereikės vienai klajoti po dar nepažįstamą miestelį.
Pasirodo, kad toli eiti nereikėjo. Gan didelis namas į kurį jie ėjo stovėjo tik už kelių gatvių. Einant į laiptinę, duris sugirgždėjo. Tai rodo, kad namas gan senas. Bet Liusi tai jau nesvarbu. Po kelių dienų brolio "gūžtoj" jai labiausiai rūpėjo tvarka. O čia viskas prižiūrėta. Liusi ir Lukas užlipo į viršutinį aukštą. Mergina atsistojo prie tamsių medinių durų, kurios buvo visai naujos. Ji paspaudė durų skambutį.
 - Tuoj! - pasigirdo švelnus balsas už durų.
Liusi nekantraudama pradėjo trypčioti koja, kol durys atsidarė. Už jų stovejo aukšta, šviesios odos mergina su šviesiais dažytais trumpais ir sušiauštais plaukais, ryškiai žaliomis akimis ir putliomis rožinėmis lūpomis. Lukas tik išsižiojo. Aišku, tikriausiai ne dėl to, kad butas būtų labai gražus, bet todėl, kad ta mergina tikrai turėjo kažką žavinčio.
 - Sveiki, - pasisveikino ji. - Užeikit.
 - Labas, - tarė Liucija.
Iš paskos įpėdino ir Lukas, kuris vis dar spoksojo į tą merginą. Ji keistai į jį pažiūrėjo ir kiek sutriko.
 - Aš Skarlet.
 - Liucija. Malonu susipažinti.
 - Man ir. Einam gal į svetainę?
 - Gerai.
Merginos nuėjo į svetainę, o Lukas išbėgo parūkyti į kiemą.
 - Čia atostogų pradžioje atsikrausčiau su savo seserimi, bet ji susirado draugą ir išsikraustė pas jį. Tad likau viena. Nusprendžiau kam nors išnuomoti kambarį. Labai nemėgstu viena gyventi.
 - Manau, kad man čia patiktų.
 - Einam, aprodysiu butą.
Merginos atsistojo ir jos nuėjo į didelę ir erdvią virtuvę, sujungtą su dar vienu kambariu. Paskui ji aprodė vonią, tualetą.  Paskui nuvedė Liusi į jos kambarį.  Galiausiai Liucija tvirtai apsisprendė tada, kai Skarlet ją nuvedė ant stogo. Čia matėsi visas miestelis.
 - Gyvensiu čia, - apsidžiaugė Liucija, kad rado puikų butą.
 - Tai šaunu. Jei nori, gali jau rytoj atsikraustyti.
 - Tai žinoma.
 - Lauksiu.
Skarlet nuėjo prie spintelės ir ištraukė raktą.
 - Imk. Jei ryt kartais manęs nerastum, arba, jeigu aš miegočiau.
 - Ačiū.

Liusi "namo" ėjo labai laiminga. O Lukas tik kalbėjo, kad rytoj padės Liucijai nusinešti daiktus. Grįžusi ji kiek apsitvarkė, persivilko ir išėjo pasivaikščioti. Ėjo ir dairėsi, kaip vieni grįžta į šį miestelį, kiti čia atvažiavo pirmą kartą. Dalis pirmakursių vaikščiojo su laikraščiu rankose ir ieškojo, kur apsistoti. Kaip jai pasisekė. Liusi išsitraukė ausinukus ir įsijungė The Verve dainą. Niekas nežino, kokių dainų iš tiesų klausosi Liusi. Jai patinka tokios dainos, kurių kiti žmonės nesupranta ir nesiklauso. Na, daugelis žmonių. The Verve, The Servants, Moby, Muse,... Ir dar daug kitų. Niekas nežino, kad jos muzikos grotuve yra jų dainų. Liusi mėgsta ir paprastas, klubines dainas, tačiau jos jai nekelia tokio susižavėimo kaip šios.
Ji atsisėdo parke ant suoliuko ir pradėjo skaityti "Ilgesnis kelias žemyn".
Ji grįžo tik vakare, kai jau pradėjo temti ir ji nebematė raidžių. Pakeliui ji buvo užsukusi nupirkti dar maisto, kad paruoštų vakarienę. Galiausiai ji visa nusikalusi užmigo savo kambaryje.

 - Kas čia? - Liuciją anksti ryte pažadino nepažįstamas balsas.
Ji lėtai atsimerkė, pasirąžė, pasuko galvą ir pamatė napažįstamą veidą, spoksantį į ją
 - Tai kas tu čia? - paklausė išsigandusi Liusi. Ji apsigaubė antklode ir atsistojo.
 - Šiaip gal tu pasiaiškintum, ką veiki mano kambary?
 - Achh. Vadinasi, tu - Robertas? Aš Deivido sesuo. Amm... Apsistojau čia trumpam. Nebijok, šiandien jau išsikraustau.
 - Gaila, - nusišypsojo jis. - Galvojau jau, kad manęs kas čia laukia.
 - Cha, - nutaisė nekaltą veidelį Liusi. - Būtų gerai, kad galėčiau persirengti.
 - A.. Taip.
Jis pastatė savo tašę kampe ir išėjo iš kambario. Liusi atsisėdo ant lovos ir ji pajautė, kaip pradėjo drebėti. Tik vėl neaišku, ar tai nuo šalčio,ar dėl baimės. Šalta būti negalėjo, kai lauke visi vaikšto trumpomis rankovėmis. Bet bijoti lyg irgi nėra ko.
Bet iš tiesų Liucija bijojo. Pati tiksliai ko, įvardinti negalėjo. Ji bijojo savo naujo gyvenimo, naujo etapo. Nors taip viskas atrodo miela ir gražu, ji nesijaučia sava. Nors ji stengiasi čia pritapti visomis išgalėmis, tačiau jai kažko trūksta. Bet ko, ji dar nežino. Bent jau šiuo metu.
Galiausiai ji atsistojo ir nuėjo prie lagamino. Išsitraukė smėlio spalvos sarafaną, išsirinko melsvą maikutę ir apsivilko. Susidėjo visus kitus daiktus ir išėjo iš kambario su lagaminu. Ji nelauks Luko, išeis ir pati. Kelią jau žino. Ji vos nutempė lagaminą į pirmą aukštą. Tada ji nuėjo pasiimti dar vienos tašės. Bus sunku nugabenti viską, bet kaip nors pavyks.
 - Manau, tau reikėtų pagalbos, - tarė Robertas iš už nugaros.
 - Nebūtina.
 - Man nesunku. Vis tiek dar nelabai turiu ką veikti. Visi miega, - jis paėmė lagaminą.
 - Na, ačiū.
Jie ėjo tylėdami. Tiksliau tylėjo tik Liucija. Tylą nutraukdavo Robertas. Jis vis kalbėjo ir kalbėjo, tačiau Liucija nelabai ir klausėsi. Ji vis galvojo, ar bus sunku prisitaikyti prie šio miestelio žmonių.
 - Šiaip tu vis dar nepasakei savo vardo.
 - Liucija.
 - Gražus vardas. Kas išrinko?
Ji žinojo, kas jai išrinko vardą. Tai mama. Ji jau kelis kartus girdėjo istoriją, kaip jai vardą rinko, tačiau mamos ji nebeturėjo.
 - Neatsimenu, - po pauzės tarė ji. Ir jai nebuvo nė kiek sunku pameluoti. Ji jau pripratusi.
 - Oo gaila. Manau būtų graži istorija.
 - Gal.
Jie jau priėjo namą, kuriame nuo šiol gyvens Liucija. Prie durų sustojo, kad susirastų raktą.
 - Geroje vietoje gyvensi.
 - Žinau. Na, ačiū, kad palydėjai.
 - Tai nepakviesi?
 - Tai kad ten dar nelabai įrengta, - vėl pamelavo Liucija. Dabar ji tik tenorėjo ramiai įsikurti savo naujajame kambaryje.
 - Na gerai. Tikiuosi pakviesi, kai bus sutvarkytas butas.
 - Būtinai.
Liusi atrakino duris, tyliai įnešė daiktus į vidų ir uždarė duris.