Praėjo mėnuo

Balti, paraukti marškinėliai. Segė su Merlyn Monro vaizdu ties apykakle. Juodas sijonėlis iki kelių su mažu skeltuku šone. Juodos raštuotos pėdkelnės ir juodi lakuoti aukštakulniai. Trumpas švarkelis su plonu dirželiu per liemenį. Juodi plaukai susegti nugaroje su sege. Paprasta ir kartu nepaprasta.
Taip Liucija buvo apsivilkusi, kai ji dažė lūpas blizgesiu prieš veidrodį savo kambaryje. Kai ji tai padarė, tiesiai atsistojo, patempė švarkelį žemiau, pasitaisė rankovę ir giliai įkvėpė. Šis vakaras ypatingas. Dabar jai atsivers daugybė durų, tik reikės pasirinkti tinkamas.
Skambutis į duris. Juodi lakuoti bateliai su jų savininke nukaukšėjo prie durų ir jas pravėrė.
 - Sveika, gražuole, - pasisveikino svečias.
 - Labas, - Liusi priartėjo prie jo ir pasistiebusi pakštelėjo į lūpas. - Aš tuoj. Užeik.
Ji nubėgo į savo kambarį, apsivilko paltą, užsivyniojo šaliką ir susiradusi pirštines, nuskubėjo prie durų.
 - Skarlet, Rouz! - sušuko ji. - Mes jau einam.
 - Gerai. Mes vėliau ateisim, - monotonišku balsu tarė Skarlet.
Ji jau visą mėnėsį tokia lyg žemę pardavusi. Skarlet verkė,  labai ilgai raudojo, kai sužinojo apie Luko apsilankymą klube. O jis svarbiausia neneigė to. Jis tyliai pasakė tiesą ir atsiprašė. Tačiau Skarli per daug išdidi atleidimui. Ji pasiuntė savo draugą toli toli, tačiau kiekvieną akimirką ji vis to gailisi. Dabar ji suprato, koks vertingas buvo laikas, praleistas su juo. Dabar ji gal ir nesusivaldytų neužšokusi jam ant kaklo, kai jį pamatytų. Bet vis tas išdidumas.

 - Labas vakaras, Henrikai, - pasisveikino Liucija galerijoje su savo mokytoju.
 - Labas. Labai gražiai tu šiandien atrodai. Kaip tikra šio vakaro šeimininkė.
 - Ačiū, -droviai nusišypsojo ji.
 - Netrukus pradės rinktis svečiai. Aprodyk savo draugui darbus, kol dar turi laiko, - Henrikas atsisukęs mirktelėjo Augustui.
 - Tai žinoma. Einam? - kreipėsi ji Augustą.
Pirmiausia jie pasuko link pačių pirmųjų Liucijos piešinių, kuri juos piešė dar prieš universitetą. Einant šia siena kiekvienas piešinys atrodė vis tobulesnis, vis tikresnis, vis labiau asmeniškas.
 - Atsimeni tą pešinį? - tyliai paklausė ji.
 - Taip...
 - Tu pirmas jį pamatei. Nuo jo viskas ir prasidėjo, - ji atsisuko į jį ir kaip padėką už tai pabučiavo. - Jei ne tu, dabar nežinau, kas su manimi būtų. Tikriausiai ir toliau būčiau kaip vaiduoklis.
Toliau jie priėjo piešinį, kur buvo pavaizduota jūra ir kur sėsėjo jau nebe viena mergina, o mergina su draugu.
Prie kitos sienos prasidėjo paveikslų serija su suoliuku "Gyvenimo ratas". Vieniša laukianti mergaitė, suoliukas antri namai, pokalbių suoliukas, vienišas suoliukas, nepamirštas suoliukas. Suoliukas - tarpinė stotelė, suoliukas  - pramogų vieta.
O paskutiniame darbe Liucija nupiešė savo draugus, kurių pasirodo, kad ji turi tikrai nemažai. Skaičius visai kitoks negu, kad buvo prieš universitetą.

 - Sveiki visi. - pasisveikino Henrikas su parodos atidarymo svečiais ir atsikrenkštė. - Šį vakarą jūs esate susirinkę į mano draugės Liucijos pirmąjį parodos atidarymą. Tai visai neseniai atrastas nešlifuotas deimantas, kurį noriu jums pristatyti. Ta mergaitė slėpėsi nuo pasaulio ilgą laiką, kol ją atrado vienas vaikinas. Esu be galo dėkingas jam, nes turiu progą bendrauti su Liucija. Tai pirmoji šios merginos paroda. Gal ji nėra pati tobuliausia, kur galite apžiūrėti krūvas paveikslų. Šiai merginai aš daviau vieną mėnėsį surengti šią parodą. Tai nežmoniškai mažai, bet ji susitvarkė, jį įveikė kliūtis, ko daug kas nepadarytų. Ji išlaikė patį didžiausią išbandymą ir yra nusipelniusi šio vakaro...
Vakaras buvo puikus, šampanas, naujos pažintys, naujos galimybės:
 - Liucija, - prie merginos vienu metu prisistatė vyras su tamsiai mėlynu kostiumu, - aš esu iš atvirukų leidyklos. Esu Arturas.
 - Malonu, - nusišypsojo Liusi.
 - Ar sutiktumėte sudaryti su mumis sutartį ir leisti su jūsų piešinių, kur yra ta pora prie jūros, padaryti atvirukų liniją?
 - Aš... Amm... - sutriko ji. - Man gal....
 - Ji sutinka, - jai iš už nugaros tarė Henrikas.
 - Ar tikrai?
 - Taip, - jau tvirtai tarė Liucija.
 - Puiku. Tuomet mes jums kurią dieną atsiųsime sutartį. Na,o dabar gero vakaro.
 - Jums taipogi, - atsakė ji ir atsisukusi šoko Henrikui įglėbį.
 - O Dieve, negaiu patikėti. Aš nesapnuoju.
 - Tikrai ne. Žiūrėk, - parodė jis į duris. - Draugai atėjo.
 - Gerai. Lekiu. Dar kartą labai labai jums ačiū.

Po vidurnakčio. Liucija sėdėjo prie staliuko ir gėrė dar vieną šampano taurę ir jautė malonumą stebėdama parodą. Savo parodą. Ji jau nematė, kad svečiai pradėjo skirstytis.
 - Gal jau reikėtų važiuoti? - paklausė Augustas, prisėdęs prie jos.
 - M. Ką? - paklausė lyg ką tik nubudusi iš transo.
 - Gal jau važiuojam?
 - Kur?
 - Kai kur. Turiu staigmeną.
 - Gerai. Tuoj. Apsivilksiu paltą ir keliausim. Bet prieš tai, Augustai, aš tau kai ką pasaklysiu.
 - Klausau.
 - Tą piešinį. Kurio dėka viskas prasidėjo. Po parodos jis priklausys tau.
 - Nejuokauk.
 - Aš rimtai klabu.
 - Tada jis kabės pačioj garbingiausioj vietoj, - tarė jis ir stipriai apkabino ją.
Pravėrus lauko duris į juos dvelktelėjo šaltas oro gūsis, o jų nosis iš karto pagavo šaltukas. Augustas laikė Liuciją už rankos ir vedė ją į kitą gatvės pusę, kur stovėjo motociklas.
 - Tu nori pasakyti, kad mes su juo važiuosim? - rimtai paklausė ji.
 - Kaip ir.
 - Aš su sijonu gi, - bandė priekaištauti ji.
 - Tada išsikviesim taksi.
 - Ne! - Liuciją negalėjo atsisakyti progos vėl važiuoti motociklu. Ji negalėjo atsisakyti tos laimės. Liusi pasilenkė ir sijoną atlenkė daug kartų aukštyn, kad galėtų užsėsti an motociklo. - Važiuojam?
 - Važiuojam.

Liuciją paltą laikė rankoje ir ėjo pimyn į jau matytą kambarį. Augustas sekė iš paskos. Tai tas pats viešbutuko kambarėlis, kai jie negalėjo nuo ežero grįžti namo ir teko nakvoti čia.
 - Ir kaip tai suprasti? - paklausė ji.
 - Niekaip. Tiesiog noriu pabūti su tavimi toli nuo to greito laiko bėgimo.
Ji nusišypsojo, paltą permetė per kėdės atlošą, priėjo prie Augusto ir pažvelgė jam į akis.
 - Ačiū, - tyliai tarė ji.
Jis nieko neatsakė, tiesiog ją apkabino, kad galėtų įkvėpti tikjai būdingo kvapo. Tada jis pradėjo bučiuoti jos kaklą. Šiltą, pulsuojanį kaklą. Liucija visa įsitempė, bet netrukus ir ji pradėjo bučiuoti Augustą. Jiem pradėjo linkti keliai ir Augustas atsisėdo ant lovos, o Liuciją pasisodino ant kelių.
 - Myliu tave, - tarė jis ir pažvelgė Liucijai į akis.
Ji krūptelėjo išgirdusi šiuos žodžius ir nusisuko.
 - Augustai, - stringančiu balsu pradėjo ji. Liucija taip pat jį mylėjo, bet niekada savo gyvenime ji nėra tarusi šių žodžių. Ji norėjo tai pasakyti, bet jai kažkas strigo gerklėje. Dažniausiai ji atsakydavo "Ir aš tave", nes kitaip ji nemokėjo. Liucija tiesiog nemoka reišti savo jausmų, bet šį kartą jai reikia pasistengti. Juk ji jau be kaukės. Niekas jai netrukdo. - Ir aš tave   myliu, - tarė ji apkabinusi Augustą paslėpė savo ašaras.
Džiaugsmo ašaras.
 - Neverk, - sušnabždėjo jis, glostydamas jos žandus ir valydamas ašaras.
 O tada jis palietė jos lūpas. Šiltas lūpas. Jis ją bučiavo atsargiai, tarsi bijodamas sužeisti, paskui vis drąsiau ir drąsiau. Liucija tvirtai prie jo prisispaudė ir atsakė Augustui tuo pačiu. Netrukus jie nebesedėjo, o gulėjo. Nepatyrusios Liucijos rankos sagstė Augusto marškinių sagas, o jis atsegė jos segę, paskui nuvilko jos palaidinę ir pradėjo segti sijoną.
Jie pasidavė juos užvaldžusiam geiduliui, juos užvaldžiusiai aistrai. Tą akimirką jie buvo patys laimingiausia žonės žemėje. Bet jie nežinojo, kad dėl šios akimirkos viskas sugrius, suduš į šipulius.