Kaip sapne...

Po truputį šviesėjo. Aušo rytas, tačiau šį kartą saulės spinduliai nenušvietė dviejų įsimylėjėlių veidų. Šį kartą saulė slėpėsi už sunkių debesų iš kurių po truputį pradėjo birėti snaigės. Pirma snaigė, antra, trečia. Jos visos atrodo vienodos... Tačiau, kai į kiekvieną iš jų įsižiūri, pamatai skirtumus. Ta didesnė, ta mažesnė, ši neitaisyklingos formos, o ši labai daili. Taip pat ir su žmogumi. Visi atrodo vienodi, bet kai paimi atskirą vienetą, pamatai, kaip jis skiriasi nuo  kitų.
Pakėlus galvą į dangų, pamatai, kaip tos snaigės sukasi ratu vis artėdamos prie žemės. Reginys nuostabus, kad net apsvaigsta galva. Viskas atrodo lyg sapne.
Tokios būsenos dabar buvo Liucija. Praėjusi naktis jai atrodo kaip sapnas ir ji bijo atsimerkti, kad tas sapnas nesibaigtų. Jai apsvaigusi ne tik galva, bet ir visas kūnas dabar atrodo kitoks. Jai pilve skraidžiojo ne drugeliai. Tai per daug silpna. Joje buvo kažkas galingesnio. Liusi vieną ranką permetė sau per liemenį. Ji pajuto savo kūną. Tai gal ji nesapnuoja?
Netrukus ji pajuto tvirtą, pažįstamą ranką, laikančią jos gležną rankutę. Kita stipri ranka, pradėjo glostyti tamsius Liucijos plaukus ir tai privertė ją atsimerkti, nedrąsiai, iš lėto. Mergina apsisuko į kitą pusę ir pamatė patį gražiausią veidą pasaulyje, patį mieliausią, patį artimiausią. Ir jis jai šypsojosi.
 - Tai vis tik nesapnavau, - užkimusi sušnabždėjo ji.
 - Turbūt, kad ne, - jo šypsena pasidarė dar platesnė ir netrukus jis apdovanojo ją saldžiu rytiniu bučiniu.
Netrukus Liucija ramiai gulėjo Augusto glėbyje ir gėrėjosi kiekviena sekunde, kiekviena akimirka.
 - Niekada tavęs nepaleisiu.
 - Gerai būtų, - nusijuokė Liusi.
Bėgo laikas, vis mažiau matėsi krintančios snaigės. Netrukus išlindo ir saulė. Ir lauke viskas tviskėjo, blizgėjo. Toks nekaltas ir tyras grožis.
Liucijai sugurgė pilvas.
 - Nori valgyti? - paklausė Augustas.
 - Ne, - trumpai atsakė ji. Liucija gali ir pakentėti.
 - Baik jau. Tuoj užsakysiu pusryčius, - jis atsargiai atsisėdo ir pakėlė seno telefono ragelį.

 - Nenoriu namo, - tarė Liucija, kai jiedu stovėjo prie motociklo.
 - Aš irgi, - tarė Augustas ir apkabino ją.
 - Tai nuvešk mane prie to ežero.
 - Nori?
 - Labai, - nusišypsojo ji ir rankas įsikišo giliau į rankovę, kad ne taip sušaltų.
 - Na, tai dėkis šalmą.
Netrukus jie jau nulipo nuo motociklo ir Augustas vedė Liusi per apsnigtą pievą. Ežeras buvo tuščias ir niūrus. Kitoks nei seniau. Tačiau jis vis tiek liko artimas jų širdims. Tai tarsi kokia paslaptis, kurią žino tik jie.
 - Atsimeni, kaip spyriojeisi? - nusijuokė Augustas.
 - Gal.. Šiek tiek.
 - Kad ir kaip stengeisi, nuo manęs nepabėgai.
 - Ir dėl to aš dabar labai džiaugiuosi.
Ji giliai įkvėpė šalto oro.
 - Prižadėk, kad niekada manęs nepaliksi, - paprašė ji.
 - Prižadu. Nė už ką tavęs nepaliksiu. Niekas tavęs neatplėš nuo manęs, - tardamas šiuos žodžius Augustas prisiminė lažybas. - Liucija..
 - Ką? - ji atsisuko į jį ir pažiūrėjo į akis, plačiai atmerktas, atviras, smalsias. Jos akys jau nebe paslaptingos, nebe niūrios.
 - Reikėtų tau kai ką pasakyti.
 - Klausau?
 - Pirmiausia, prisimink, kad tave myliu.
 - Tai žinoma.
 - Ir prižadėk, kad išklausysi iki galo.
 - Būtinai, - Liucija jau nekantravo.
 - Kai mes susipažinom. Atsimeni tą kavinę, raštelius..
Jo kalbą nutraukė netikėtas skambutis.
 - Čia tau skambina, - tarė jis.
 - Aha, -  Liucija pradėjo raustis kišenėse, kol ištraukė telefoną. Ji greit nusimovė pirštinę ir paspaudė žalią mygtuką.
 - Klausau?
 - Labas. Nesutrukdžiau? - pasigirdo Skarlet balsas.
 - Ne. Kas yra?
 - Pas tave atėjo kažkoks Tomas. Sako nesitrauks, kol nepasikalbės su tavim.
 - Aišku. Išvyk jį.
 - Tai jis jau už durų. Vis tiek sėdi ir laukia.
 - Na gerai. Tuoj grįšiu.
 - Ok. Beje susitaikiau su Luku.
 - Džiugu. Na iki.
 - Čiau.
Liucija vėl įsidėjo telefoną į kišenę.
 - Augustai, vėliau pasakysi. Gerai? Vienas toks laukia manęs namuose ir neduoda ramybės Rouz su Skarlet. Reikėtų grįžti.
 - Gerai. Einam, - tarė Augustas džiaugdamasis dėl to, kad darbar neįvyko tragedija, bet tuo pačiu ir liūdėdamas, kad tas tas pokalbis vis dar neįvyko.

 - Kaip čia suprasti? - tarė visi trys vienu metu.
 - Ką tu čia veiki? - paklausė Liucija Tomo.
 - Atėjau pas tave, bet kaip matau, tu vėl labai užsiėmusi.
 - Ko čia pyksi? Atsiprašiau tavęs dėl ano karto. Bet tu nenorėjai. Neatėjai. Pats kaltas...
 - Gerai, atsiprašau. Įsikarščiavau. Galim pradėti viską iš naujo.
 - Iš naujo? - paklausė Augustas nieko nesuprasdamas.
 - Tomai, ką tu čia įsivaizduoji? Mes galim būti tik draugai ir nedaugiau. Bet kaip matau, tau to neužtenka. Būtų gerai, jei išeitum.
  - Gerai. Aš suprantu tai. Bet kaip tu gali su juo būti? Juk jis tikras...
 - Viskas! Dink iš čia arba aš kviečiu policiją, - užrėkė Augustas.
 - Gerai jau. Einu. Be to, Augustai, tau linkėjimai nuo Elison.
Augustas sustingo žado netekęs. Nejaugi ta ilgaliežuvė viską papasakojo šitam. Jo gerklėje įstrigo kažkoks gumulas.
 - Kaip matau, supratai, ką turėjau omeny, - tarė Tomas ir išėjo.
 - Augustai, - tarė Liusi ramiu balsu. - Aš tau viską paaiškinsiu...
Tačiau jis nesuprato nei vieno jos žodžio.
 - Augustai! - jau garsau kreipėsi ji.
 - Ką?
 - Einam į kambarį, - tarė Liucija.
Šilta, švelni, trapi ranka paėmė jį už rankos ir Liucija įvedė jį  į vidų...