Diena ir naktis

Visą rytą Liusi neikišo nosies iš savo kambario. Ne. Ji nemiegojo. Ji sėdėjo prie stalo ir su teptuku rankose kūrė. Su kiekvienu potepiu liejosi Liucijos džiaugsmas ir energija. Ji užmiršo visas savo bėdas, kurių beveik nebebuvo, ji apskritai užmiršo gyvenimą už šių durų ir tik piešė. Tuo metu jos visas gyvenimas yra piešimas.
Tačiau vis tik nuo paprastų gyvenimiškų dalykų nepabėgsi. Jau seniai praėjo vidurdienis ir merginai reikia pavalgyti ir susitvarkyti. Su dideliu liūdesiu Liucija sutvarkė savo darbo vietą ir padėjo džiūti dar nebaigtą savo darbą. Ji atsargiai, kad neišteptų, per ranką persimetė drabužius ir nuskubėjo į vonią. jai buvo gera žiūrėti, kaip nuo rankų bėga spalvotas vanduo. Kaip seniai ji džiaugėsi toiu paprastu dalyku.

 - Labas rytas, - pasisveikino "miegalė", įėjusi į virtuvę ir ten radusi Rouz ir Skarlet.
 - Gal jau greičiau laba diena, - pasisveikino piktai Skarlet.
 - Kas nutiko, kad tu tokia surūgus? - paklausė Liusi.
 - Nieko. Tik ji išsiskyrė su Luku, - paaiškino Rouz.
 - Ką?!
 - Neišsiskyriau. O tik pertraukėlę padarėm. Kaip ir siūlei.
 - Ir dėl to tu tokia?
 - Kaip ir.
 - Na tikėkimės, kad į gera tai išeis. Kiek valandų?
 - Jau pusė keturių, - atsakė Rouz.
 - Tiek daug! Reikia ruoštis.

Liucija užrakino buto duris ir mesdama raktus į rankinę leidosi laiptais žemyn. Laiko iki filmo dar daug. Mergina nusprendė nueiti į galeriją. Gal Henrikui reikės kokios pagalbos.
Kai ji pravėrė laiptinės duris, į veidą plūstelėjo šalto vėjo gūsis. Liusi iš karto susigaužė ir smarkiau apsivyniojo šaliką. Užsisegusi rankinę ir užsidėjusi pirštines, ji nuskubėjo į už kelių gatvių esantį rūsį, kur dirbo jos viršininkas-mokytojas.
 - Liusi, rengsime tavo darbų parodą, - tarė jis vietoj įprasto pasisveikinimo.
 - Ką?! - vos neužspringo iš nuostabos ji.
 - Kaip girdėjai. Iš patikimų šaltinių girdėjau, kad tu turi pakankamai piešinių. Dar kelis nupieši per šį mėnėsį. Bus pavaizduotas tavo tobulėjimo kelias.
 - Bet aš nesugebėsiu.
 - O kam gi aš būsiu skirtas? Padėsiu tau.
 - Net nežinau ką ir sakyti.
 - Nieko ir nereikia sakyti. Tau tik reikia piešti.
Liucija atsisėdo į krėslą, kad nenugriūtų. Jai būtinai reikėjo viską apgalvoti. Ramiai viską apgalvoti. Ji? Liucijos paroda. Ta realybė atrodo tokia netikra ir neapčiuopiama, kad ji bijojo patikėti. O gal Liusi tik pasigirdo? Tai negali būti tiesa.
 - Prašau, - ramiai tarė Henrikas pastatydamas prie jos puodelį arbatos. - Dabar reikės labai pasistengti. Būtų gerai, kad poryt čia ateitum anksti iš ryto.
 - Man paskaitos, - sušnabždėjo Liucija. - Bet ateisiu.
 - Taip puiku, - Henrikas pasitaisė megztinį ir jau žingsniavo atgal į studiją.
 - Bet juk beveik neįmanoma per mėnėsį surengti parodos. Kodėl jūs taip darote? - vis tik Liucijai išsiveržė tas klausimas, kuris buvo ant jos liežuvio galiuko.
 - Pati sakei, kad beveik neįmanoma. O tai reiškia, kad gali ir pavykti, - jis trumpai akimirkai sustojo. - Tik taip sužinosiu, kiek tu gali, ką sugebi.
"Būčiau baigusi dailės mokyklą, tai nebūtų tokių išbandymų", - pagalvojo mergina.
 - Aišku. Stengsiuos kiek tik galėsiu, - ji pastatė puodelį ant staliuko ir atsistojo. - Gal aš jau eisiu.
 - Gerai, - tarė Henrikas ir dingo už durų.
 - Viso, - tarė Liusi uždarytoms durims.
Ji užsisagstė paltą, apsivyniojo šaliką ir išlindo į gatvę. Jai būtinai reikėjo oro. Ji giliai ir lėtai įkvėpė ir nerimas kiek atslūgo. Jau buvo pusė šešių. Reikia eiti prie kino teatro. Po penkių minučiių, ji sustojo prie didelio pastato, prie kurio rikiavosi ilga eilė. Jau nebebuvo taip šviesu, kaip dieną buvo, ir pagrindę gatvę apšvietė švieslentės su parduotuvių pavadinimais. Liucija atsistojo į eilės galą ir pradėjo žiūrinėti plakatus. Reikia išrinkti gerą filmą. Skaitydama jų pavadinimus, ji laukė bet kurią akimirką prie jos prisistatančio Tomo. Bet jis neprisistatė nei kol eilė trumpėjo, nei kai ji pirko du bilietus, nei kai ji laukė jo prie durų, nei kai žmonės jau pradėjo rinktis į salę. Jau atėjo ir šešios. Filmas prasidėjo, o ji viena stovėjo prie durų. Galiausiai bilietai atsidūrė šiukšlių dėžėje, o ji nuskubėjo į parką, susikrimtusi ir nuliūdusi.
 - Toks jis ir draugas, jei nepriima atsipašymo, - tyliai sumurmėjo Liucija eidama pro parko vartelius.
Ji vėl žingsniavo per tą pačią vietą, kur ir praeitą dieną. Šį kartą suoliukas buvo apšviestas ne saulės, o žibintų šviesos, o ant jo gulėjo senyvas žmogus, susisukęs į suplyšusią anklodę. Viskas skendėjo tamsiame fone.  Liucija atsiminė savo dar nebaigtą darbą su mergaite. Diena atidengia gražiausius dalykus. Ji slepia viską, kas yra negera ir nešvaru. O tie nešvarumai pasirodo naktį. Kodėl taip yra, Liucija nesuprato. Kodėl vargstantys žmonės, negali nė kiek pasimėgauti saulės šviesele? Nors ir silpnute, bet vis tik, teikiančią vilties?
Staiga, Liucijos veidas nušvito ir jos veide vos matomas nusivylimo šešėlis dingo. Ji žino, ką pieš pastarąjį mėnėsį. Ji pieš viską, kas vyks prie suoliuko. Ir gero ir blogo. Ji pieš gyvenimą. Suoliuko gyvenimą. Liucija greitai atsegė rankinę ir išsitraukė pieštuką su užrašais. Ji atsisėdo ant kito suoliuko ir pradėjo piešti eskizą.
" Tai daug geriau nei filmas", pamanė ji.
Slinko minutės, o Liucija stengėsi pasižymėti kiek įmanoma daugiau. Kiekvieną smulkmenėlę.
Liucijos darbą nutraukė po gero pusvalandio suskambėjęs telefonas.
 - Klausau? - atsiliepė ji. Telefoną ji prispaudė tarp ausies ir peties, o pati piešė toliau.
 - Nešalta?
 - Augustai? Ne nešalta. Iš kur tu žinai, kad man turėtų būti šalta?
 - Pasuk galvą į kairę.
Liucija paklausė, ir pasukusi galvą išvydo artėjantį Augustą. Jos veidą nutvieskė plati šypsena ir ji pamojavo draugui.
 - Ką čia darai taip vėlai? - paklausė jis. - Parke, viena, kai tamsu ir ant priešais esančio suoliuko miega, o gal tik apsimeta miegantis ir tave šnipinėjantis senukas. Dar kas pagrobs ir daugiau tavęs nepamatyčiau.
 - Kaip matai. Piešiu. O tai tu manęs negelbėtum, jei pagrobtų? - Liucija davė šiai Augusto fantazijai kelią.
 - Aišku, kad gelbėčiau. Kaip gi kitaip, - jis atsisėdo šalia jos ir apkabinęs per pečius pabučiavo.
 - Gerai. Tuoj baigsiu aš čia ir galėsim kur nors eiti, - tarstelėjo ji ir vėl įniko į savo darbą.
 - Būtinai. Reikia sušildyti tavo paraudusią nosytę.
Liucija vėl į jį akimirkai atsisuko ir vėl jį apdovanojo šildančia šypsena. Augustas atsirėmė į suoliuko atlošą ir laukė, kol Liucija bus jo.

Į klubą įžengė dar viena pora žmonių. Paskui dar viena ir dar viena. Tada įėjo grupelė draugų. Taip buvo, kol patalpos prisipildė  žmonių. Tada jau nieko nebeįleido į vidų. Žmonės sėdėjo prie staliukų, kiti prie barų, dar kiti stovėjo šokių aikštelėje ir šoko. O ant scenos ruošėsi dainuoti dar niekam nežinoma roko grupė. Tarp tų laimingųjų, kurie klausysis šios grupės debiuto buvo ir Augustas su Liucija.
 - Labas, Liusi, - už nugaros ji išgirdo pažįstamą ir artimą balsą.
 - Labas, Deivi, - pasisveikino ji su broliu. - Čia Augustas.
 - Žinau, - tarstelėjo jis. - Labas.
 - Sveikas, - pasisveikino Augustas.
 - Jūs turit čia staliuką?
 - Ne. Ieškom.
 - Tai einam. Parūpinsiu jums vieną.
 - Kaip suprasti? - nustebo Liusi. - Tu juk ne čia dirbi...
 - Koncertuosiu užtai.
 - Tu? Na geras. Nemaniau, kad tu dar dainuoji.
 - Ir dar kaip.
Visi trys paėjėjo, kiek į šalį.
 - Matai ten prie staliuko Robertą? - Deividas parodė pirštu į tą vietą.
 - Ahaaa.
 - Tai ten eikit. O aš skubu į užkulisius.
 - Ok. Sėkmės tau.
Deividas nusišypsojo ir nuėjo.
 - Bus smagu, - Augustas paėmė ją už rankos ir vedė link to staliuko.
Tačiau pusiaukelėje abu nustebę sustojo. Prie baro sėdėjo Lukas su kažkokia mergina. Ta mergina švelniai tariant lindo prie jo.
Liucija nebežinojo, ką daryti. Nors žinojo. Reikės pasakyti kaip yra Skarlet.
O Augustas išsigando ne dėl Skarlet, o dėl to kad ta mergina buvo Joana, geriausia Elison draugė. Dabar jos žinos, kaip atrodo Liucija ir galės viską jai papasakoti apie lažybas. Jis turi tai padaryti greičiau. Dar šiandien.
Netrukus jie jau sėdėjo prie staliuko.
 - Liusi, turiu tau kai ką pasakyti.
Scenoje nuskambėjo primieji akordai. Koncertas prasideda. Lukas, nežinia kodėl, išbėga iš klubo, o Joana apžiūrėjus Liuciją, nuskubėjo kabinti kito vaikino.
 - Ne dabar, - tarė Liusi Augustui
 - Gerai. Tada, kai išeisim.
 - Ok
Tačiau panašiai buvo ir kitus kartus, vis atsirasdavo priežastis dar neatskleisti tiesos savo merginai. "Dar ne", skambėdavo mintis Augusto galvoje.