Svajonės pildosi

Ankstus sekmadienio rytas. Liucija iš lėto atmerkia akis ir apžiūri kambarį. Ji turputį pasikėlė ir pažiūrėjo į laikrodį.
 - O nee... - sudejavo Liusi.
Aštuonios valandos ryto. Tikrai gąsdina toks laikas, kai galima miegoti nors ir iki vidurdienio. Liucija vėl atsigulė ir susivyniojo į paklodę. Jau šalta miegoti. Už lando dar tik ruduo, todėl niekas neįjungia apšildymo. Liusi giliai įkvėpė ir užsimerkė. Pabandys dar  nusnuūsti..
Gatve pravažiavo automobilis. Paskui par vienas. Gidėjosi, kaip apačioje gyvenentis kaimynas siurbia kambarį. Galiausiai kažkas pradėjo barškinti indais virtuvėje. Kiekvienas krebžtelėjimas, kiekvienas garselis trukdė Liusi vėl užmigti. Nebegalėdama taip ramiai gulėti, megina išlipo iš lovos, apsivilko chalatą ir atidarė savo salčių, kur buvo jos piešiniai. Ji išsitraukė keletą iš jų ir pasidėjo nuošaliau. Liusi tvirtai nusprendė įrėminti savo piešinius ir juos pakabinti. Dabar jos darbus  mays visi, ne tik ji.
O dabar ji norėjo labai piešti, todėl išsitraukė popieriaus lapą ir pieštukų rinkinį ir pradėjo piešti. Ji piešė jūrą, kopas, saulėlydį ir kaip jį stebi mergina. Ji jau antrą kartą piešia kažką panašaus, tik šį kartą saulėlydį stebi ne ta viena mergina. Prie jos prisidėjo ir draugas.
Prabėgo valanda. Netrukus ir dar viena, o ji vis piešė ir piešė. Liucija jau beveik baiginėjo savo darbą, kai į jos kambarį įėjo Skarlet.
 - Tai tu nemiegi? Šiaip jau pirma valanda. Galvojau eisiu tavęs žadinti.
 - Mhm, - numykė Liucija nė nepakėlusi galvos nuo piešinio. Ji girdėjo, kad Skarli kažką sakė, bet nesiklausė ką.
 - Liusi? - draugė priėjo kiek arčiau. - Tu pieši?
 - Kaip matai, - nusišypsojo ji. Dabar jau pakėlusi galvą nuo piešinio, ji pamatė nustebusį Skarlet veidą.
 - Kaip gražiai. Kodėl niekada nesakei ir nerodei?
 - Bijojau.
 - Ko?
 - Nežinau, - sulig šiais žodžiais Liucijai sugurgė pilvas. - Ojj;. Reikia eiti pavalgyti.
Ji grakščiai atsistojo ir nuėjo prie spintos išsitraukti drabužių. Juos susiradusi, ji nuskubėjo į vonią, palikdama Skarlet stebėti jos piešinius.
 - Liusi, pastave atėjo! - sušuko Rouz prie vonios durų.
 - Aha.. Tuoj ateisiu! - pranešė ji, kai šluostėsi rankšluosčiu savo kūną.
 - Ji tuoj ateis, - tarė Rouz.
 - Girdėjau, - nusišypsojo svečias.
 - Prisėsk.
 - Ačiū.
 - Gal kavos, arbatos ar dar ko nors.
 - Ne, ačiū.
 - Laaabas, - tarpdury sustojo Liusi, nes ji buvo kiek nustebusi.
 - Labas, - atsistojo svečias ir priartėjęs prie Liusi ją švelniai pabučiavo
 - Augustai, ko tu toks ankstyvas?
 - Na labai norėjau tave pamatysi. Neištempiau iki vakaro. Tad sugalvojau priežastį, kad galėčiau susitikti su tavimi dabar?
 - Ir kokia ta priežastis?
 - Eisim apsipirkti.
 - Ką?! - nusijuokė Liusi.
 - Kaip girdėjai. Šio dienos vakarui tau reikia ypatingo drabužio.
 - Mat kaip, - tarė ji eidama už baro į virtuvės plotą. - Gersi ko nors?
 - Na gerai.
 - Ko?
 - Ta patį, ką ir tu.

 - Tai koks tas ypatingas drabužis? - paklausė Liucija, kai jie sustojo prie drabužių parduotuvės.
 - Suknelė.
 - Tai aš turiu keletą.
 - Bet ne tokią, kokios tau reikės.
 - Tu man paaiškink. Kur mane vesi? - Liusi atsisuko į Augustą ir rimtai į jį pažiūrėjo.
 - Žudantis žvilgnis, - nusijuokė jis ir apkabinęs ją per pečius įvedė į parduotuvę. - Nesakysiu.
 - Kaip tau ši suknelė? - paklausė Liucija.
 - Per daug paprasta.
 - Tai tu ir ieškok, - Liuci užpykusi atsisėdo į fotelį ir laukė Augusto pasiūlymų.
Ji sėdėjo ir žiūrėjo, kaip jis renka sukneles. Jis jau rankose laikė pilną glėbį jų, bet vis nenustojo ieškoti. Visas jos pyktis išgaravo, kai ji pagalvojo, jog turėtų būti viskas atvirkščiai. Tai ji turėtų vaikštinėti tarp pakabintų drabužių, o jis turėtų čia sėdėti ir niurzgėti.
 - Na, eik matuotis, - tarė Augustas, grįžęs prie Liucijos.
 - Oho, kiek daug!
Liusi įžengė į persirengimo kabiną ir pradėjo matuotis. Pirmą, antrą, trečią... Ji matavosi tol, kol Augustas palinksės galva išrinkdamas suknelę. Galiausiai jis šį pritariamą linktelėjimą padarė, kai mergina matavosi pilką blizgančią aptemptą vakarinę suknelę, kuri nuo klubų po truputį platėjo.
 - Bet ji tokia brangi, - sušnabždėjo Liucija.
 - Nesijaudink. Viską perku aš.
 - Tu pakvaišai?
 - Pakvaišau tik dėl tavo kaltės.


Jau pradėjo temti. Vis tik ruduo jau nepirmą savaitę už langų, todėl tamsą žmonės pasitinka greičiau. Apšviestomis miestelio gatvėmis žygiavo pora. Mergina vilkėjo tamsiai rudą paltą iki kelių, jos kaklą gaubė megztas violetinis šalikas, o rankas dengė pirštinės. Iš po palto matėsi pilka blizganti suknelė. Merginos plaukai buvo sušukuoti ant šono. Šalia jos einantis vaikinas vilkėjo juodą odinę striukę , kaklą jis taipogi buvo apsivyniojęs pilku šaliku. Vaikinas mūvėjo juodas kostiumines kelnes. Pro šalį einantis žmogus pagalvotų, kad jie žygiuoja į kokį tai pokylį.
 - Jaučiuosi kaip kvailė. Visi praeiviai į mus tik ir spokso, - tarė mergina.
 - Tai tik dėl to, kad tu labai gražiai atrodai.
Jie pasukę už posūkio sustojo prie tinkuoto pastato, virš kurio stiklinių durų kabojo iškaba su užrašu "Galerija".
 - Ką tu sumanei? - paklausė mergina, perskaičiusi užrašą.
 - Pamatysi.
 - Tikrai nereikėjo manęs čia vestis.
 - Reikėjo. Tu man dar padėkosi už tai.
Jie atsistojo į eilę. Mat prie pastato lūkuriavo nemažai žmonių. O sargybiniai turėjo patikrinti kiekvieną iš jų. Galiausiai priėjo ir jų eilė.
 - Pavardė? - paklausė raumenimis apsistatęs juodukas.
 - Lintvudas, - tokiu pat tonu stengėsi ištarti vaikinas.
Sargybinis piktai jį nužvelgė ir keistoji porelė nesulaikė šypsenų. Nuo sargybinio darbo užkietėjęs ir į pašaipas nekreipiantis dėmėsio, žmogus su juoda apranga pradėjo tikrinti sąrašus.
 - Gerai, prašom, - galiausiai tarė galingasis žmogus.
 - Ačiū, Džeki, - tarė veikinukas, skaitydamas sargybinio vardą nuo kortelės, prisegtos prie kišenės.
Įėjusi mergina iš nuostabos net išsižiojo. Iš išorės paprastai atrodantys pastatas, nė neprilygo savo vidumi. Pastato sienos buvo visur geltonos, tarsi auksas, kitur - sidabro spalvos. Moterų bateliai kaukšėlo į marmuriones grindis, o antikvariniai baldai suteikė paslaptingumo. Merginą iš karto patraukė paveikslų paroda ir ji jau norėjo eiti jų apžiūrėti, bet prie jų priėjo du vyriškiai: vienas su darbo uniforma, kitas - su juodu kostiumu. Darbuotojas paėmė iš atėjusių svečių paltus ir nuėjo, o kitas vyras, matyt parodos savininkas, laukė, kol darbuotojas visai dings iš jo akiračio.
 - Augustai, malonu tave matyti, - tarė jis.
Tuomet jie paspaudė vienas kitam rankas.
 - O čia turbūt toji, apie kurią man ryte pasakojai?
 - Taip, - kiek sutrikęs tarė Augustas. Tačiau jo nekonkretus elgesys nė kiek neprilygo merginos išgąsčiui. - Susipažinkite. Liucija ir Henrikas.
 - Malonu susipažinti, - vyriškas paėmė Liusi ranką ir ją pabučiavo. Mergina kai tik galėjo, patraukė ranką. Jai nepatiko, kai jo barzda braižė jos ranką.
 - Ir man malonu.
 - Džiugu, kad atėjai. Augustas man rodė tavo darbą ir tikrai likau sužavėtas, - Liucija iš karto pažvelgė į savo palydovą ir jis tik tiek teištarė:
 - Teko vieną piešinį paimti, - Augustas nekaltai nusišypsojo.
 - Na kad ir kaip jis gavo tavo piešinį, jis pasielgė teisingai. Norėčiau tau asmeniškai, Liucija, aprodyti savo parodą ir manau, kad galbūt po to turėčiau tau pateikti keletą viliojančių pasiūlymų.
Liucija be galo sutriko. Ji nežinojo, kas tai per žmogus ir ko jis iš jos nori. Bet Liusi jautė, kad tai didelis žingsnis į priekį ir ji sutiko:
 - Ge ge gerai, - truputį džiaugsmo nevaldydama tarė Liucija.
Taip ji ir nužingsniavo didžiule parodos sale, įsivaizduodama, kad ji vis keliauja vis arčiau savo svajonės išsipildymo.