Prarastas laikas.

 - Na, Liusi, sėskis patogiai ir pasakok, kur vakar buvai su ta suknele? - smalsavo Skarlet, kai Liusi ryte grįžo namo.
 - Ohhh... Duok pasiilsėti ir viską apgalvoti.
 - Ne, - griežtai tarė draugė.
Liucija nusiavė batelius, kurie nutrinė jai kojas. Ji nusivilkusi paltą, pradėjo ieškoti pakabos jam pakabinti.
 - Velniop tą paltą, - nekantravo Skarlet.
Ji pamėmė iš Liucijos rankų jį ir numetė ant sofos. Tuomet paėmė pavargusią merginą už rankos ir pasodino.
 - Na?
Liucija užsikišo plaukus už ausų ir pradėjo galvoti nuo kurios vietos pasakoti.
 - Žodžiu. Na. Aigustas man nupirko tą suknelę, todėl, kad jis mane vedėsi į parodą.
 - Hmm. Kur?
 - Į parodą. Susipažinau su jos savininku Henriku. Nerealus dailininkas. Ir jis man kai ką pasiūlė.
 - Na? Gal kokių pinigų. Ar savo piešinius parduosi?
 - Baik taip ironiškai čia kalbėt. Eisiu pas jį dirbti ir tuo pačiu jis mane mokys to, ko netekau metusi dailės moyklą.
 - O tai kaip pinigai?
 - Kažkiek gausiu. Bet ne per daugiausiai.
 - Mmm.. Tai pramogų sumažės..
 - Baik tu su tom pramogom. Juk aš gi piešti galėsiu! Tai svarbiausia.
 - Na gerai gerai. Uagustas tau gi viską finansuos. Sveikinu. O kaip tai kaip su juo? Negi visą naktį parodos atitaryme buvai?
 - O pastabi tu, - nusišypsojo Liusi. Ji sunkiai atsistojo ir nužingsniavo už baro į virtuvę užsikaisti sau arbatos. - Nakvojau pas jį. Kol būčiau naktį čia parsigavus.. Jis arčiau gyvena.
 - Oj tu..
 - Nieko nebuvo gi. Geriau tu papasakok apie Luką.
 - Viskas kaip ir seniau, - Skarlet irgi atsistojo, kad nueitų atsissėsti ant baro kėdės. - Kartais man ta rutina nusibosta. Nieko mes naujo neveikiam normaliai. Tas pats ir tas pats. Liusi, ką man daryti? Ta rutina mane veda iš proto.
 - Ou. - tik tai teištarė Liucija, kai pylėsi vandenį į puodelį. - Gal jums reikėtų pertraukėlės?
 - Ta pertraukėlė reikš santykių pabaigą. Be to, kokia gi čia draugystė, jei jai atgaivinti reikia pertraukų?
 - Bet pripažink. Tau reikia pabūti vienai, kad viską apgalvotum.
 - Na gal.
Liucija įsipylė į arbatą šiek tiek cukraus, pasiėmė puodelį rankas, norėdama jas sušildyti, ir nuskubėjo link savo kambario:
 - Nepyk, bet aš truputį nusnausiu. Vėliau dar turėsiu begales darbų.
 - Viskas gerai. Ilsėkis. Aš einu pasivaikščioti.
 - Mhm! - sušuko Liusi.

Židinyje tyliai spragsėjo ugnis. Prie jo buvo supamas krėslas ir staliukas, ant kurio stovėjo taurė su raudonu gėrimu. Tolėliau buvo mažytė pakyla, ant kurios stovėjo pusnuogė moteris, rankose laikantį obuolį. O prieš ją buvo pastatytas dideli molbertas už kurio stovėjo senyvas vyriškis:
 - Atsipalaiduok, Keite, - kimiai tarė jis ir vėl įnyko į savo darbą.
Vienas teptuko potepis: tyras, švelnus. Kitas - be galo atviras. Atrodo taip, kad teptukas askleidžia viską apie save. o iš tikrųjų juk tai tėra įrankis. Be galo svarbus įrankis kūrybai. Vyrukas jau vėl beveik įniko į savo darbą, bet jis išgirdo krenkštelėjimą už nugaros. Atsisukęs ji pamatė jauną merginą. Jauną ir be galo talentingą.
 - Sveiki, - nedrąsiai pasisveikino ji. - Atsiprašau, kad aš čia taip. Durys buvo..
 - Sveika, Liuse. Labai gerai, kad atėjai, - vyrukas padėjo teptuką ir užsidegė cigarą. - Keite, - kreipėsi jis į pozuotoją, - gali jau eiti. Pratęsime rytoj tuo pačiu metu.
Liucija pažvelgė į tą Keitę ir kiek sutriko.
 - Na tai sėskis, - Henrikas parodė mrginai fotelį. - Tai kaip nusprendei?
 - Aš jau išėjau iš kavinės. Nebedirbu ten.
 - Puiku. Jau ryt galėsi ateiti čia. Einam, aprodysiu patalpas. Šiaip tu man turėsi padėti su tom visom galerijom ir taip toliau. Bet kai nebus darbo, aš visada tave pamokysiu. O darbo čia daug nebus.
 - Ačiū labai, - tyliai ištarė mergina.
 - Baik, vaikeli. Vienas malonumas man bus iškelti tokį žmogų. Gal ko nors norėtum išgerti?
 - Dabar gal ne. Turiu skubėti. Reikia baigti tvarkyti popierius dėl darbo.
 - Na tai gerai.
 - Viso gero.
 - Viso.
Išėjusi į lauką, Liucija giliai įkvėpė ir atsirėmė į sieną. Ji labai bijojo. Bijojo nežinomybės. Bijojo, kad jai nepsiseks, arba, kad ji bus apgauta. Bet atgal grįžti ji nenorėjo. Ji nenorėjo vėl slėptis už kaukės. Tik ne dabar, kai pasijuto daranti tai, ko nori. Ji iš lėto užsimerkė ir bandė save nuteikti drąsiai.
Atsimerkusi,ji tolumoje išvydo pažįstamą veidą. Visai neseniai matytą, pažįstamą veidą.
 - Tomai! - sušuko ji.
Vaikinas atsisuko, bet išvydęs Liuciją, nusisuko ir ėjo toliau.
 -Tomai, palauk! - Liusi pradėjo bėgti link jo. - Labas, - tarė ji uždususi, kai pasivijo jį.
Jis tylėjo ir nieko nesakė.
 - Kas tau yra?
 - Manyčiau, kad turėtum žinoti, - šaltai tarė jis.
 - O dieve! Aš visai pamiršau tą mūsų susitikimą. Labai atsiprašau. Aš aš.. Buvau užsiėmus.
 - Jooo.. Labai užsiėmusi. Iš lėto žingsniuoti su tuo tavo draugu parke.
 - tu matei..
 - Na aš ne aklas dar kol kas.
 - Ko tu toks piktas? Negalėjau nakvoti namuose tada. O dieną buvau tikrai užsiėmusi ir užmiršau mūsų susitikimą.
 - Jo. Užsiėmusi.
 - Lydėjo jis mane namo. Nagi, Tomai. Ką man padaryti, kad atleistum?
 - Nieko.
 - Eisim rytoj į kiną. Šeštą. Dabar jau tikrai. Lauksiu tavęs prie jo. Gerai?
 - Tai aš jau eisiu.  - po ilgos tylos pauzės tarė jis ir nuskubėjo.
 - Šeštą. - Dar kartą priminė Liusi ir nuėjo į priešingą pusę.
Į kavinę ji ėjo neskubėdama. Vis tiek ten jai reikės padėti kelis parašus ir viskas. O su Augustu susitiks ji dar negreitai.Einant per parką, ji stabtelėjo, nes tolėliau pamatė ant suoliuko sėdinčia vienišą mergytę. Ji tarsi kažko laukia ir nesulaukia. Vaizdas be galo geras. Maža trapi mergaitė sedi margaspalvieme rudens lapų fone, ant suoliuko krašto ir susigūžusi knibinėja savo palto sagutę. iš po plonos kepuraitės išlindusio kelios garbanėlės, o jos nelabai vykusiai padažytas veidelis bylojo, kad ji čia kažko laukė ir nesulaukė.
Liucija atsisėdo ant netoli jos esančio suoliuko, išsitraukė užrašų knygelę ir pieštuką ir pradėjo piešti eskizą. Namuose, ji nupieš šią mergaitę. ji pasižymėjo svarbiausius bruožus,o paskui bandė nors kiek pasižymėti smulkmenas. Vis tik, po penkiolikos minučių mergaitė atsistojo ir nuėjo. O Liusi tetruko vos keletos detalių. Na ką, teks prikurti, ji užsimovė pirštines ant apšalusių rankų ir pradėjo dėtis daiktus į rankinę.
 - Labas vakaras, - pasisveikino jai už nugaros mažas berniukas.
 - Sveikas, - atsisuko nustebusi Liusi.
 - Matėt čia gal tokią mergaitę. Šviesiais plaukais ir žalsvu paltu?
 - Mačiau. Ji jau išėjo. Pavėlavai, - apmaudžiai nusišypsojo Liusi.
 - Aš jai sakiau, kada ateiti. Pati per anksti atėjo, - užpykęs tarė jis. Tai privertė Liuciją nuoširdžiai nusijuokti. - Į kurią pusę nuėjo?
 - Ten,  - Liusi parodė pirštu į tą pusę. - Paskubėk. Gal dar pavysi.
 - Gerai, - tarė vaikas ir nubėgo. - Ačiū! - dar suspėjo sušukti.
Liucija sekė jį akimis, tok kol, berniukas dingo už posūkio. Tie vaikai gyvena. Jie be kaukės. O Liusi prarado savo vaikystę. Bet nepraras šio savo gyvenimo laikotarpio. Ji pasitaisė šaliką ir nuskubėjo į kavinę.