Vienišas...

Rugsėjo šešioliktoji... Bleikui buvo kitokia nei visos. Šią dieną mirė jo dukrytė. Ta maža bejėgė mergytė. O to pasekoje jis neteko ir savo žmonos, moters kurią jis tikrai mylėjo. O gal ir tebemyli. Moters, kuri yra jo vaikų motina, jo gyvenimo šviesa. Deja, jis tos šviesos neteko. Ta šviesa tapo Liucija ir Deividas.
Paprastai jis šią dieną praleisdavo su vaikais. Jie aplankydavo kapines ir diena praleisdavo parke. Jos parke. O dabar jo vaikai jau suaugę, nebegyvena kartu su juo.
Jeigu viskas būtų kitaip. Jeigu nebūtų tos prakeiktos ligos, arba būtų atsiradęs donoras... Galbūt jis dabar šiuose namuose džiaugtųsi dvylikamete dukra ir savo žmona, o ne kažkokiu šuniu. Kiti vaikai atvyktų jų dažnai aplankyti ir visi būtų drauge.
Atsikėlęs Bleikas paskambino į darbą ir pranešė, kad šiandien neateis. Jo viršininkas jau iš anksto žino, kad Bleikas Šią dieną nepasirodo darbe. Tai jau tapo kasmetiniu ritualu. ir taip jau dešimt metų.
Bleikas kiek apsitvarkęs, papusryčiavo ir išėjo pavedžioti šunio. Kiekvieną dieną jis keliauja ta pačia gatvele, kuri baigiasi ties sankryža prie upelio. Jis dar kiek pavaikšto palei upę, o paskui keliauja atgal namo.
Jis išgirdo, kaip skamba telefonas. Bleikas išsitraukė iš kišenės telefoną, atsisėdo ant suoliuko ir atsiliepė:
 - Klausau.
 - Sveikas.
 - Labas, Sinde, - jis pasijautė kažkiek geriau, kad gali išgirsti bent jau Sindės balsą.
 - Ką šiandien veiksi?
 - Važiuosiu į kapines...
 - Ou..
 - Šiandien ta diena.
 - Gal man geriau pabūti su tavim? Juk...
 - Gerai, - atsakę Bleikas, nespėjus Sindei baigti sakinio.
Sindė nusišypsojo, nors jos švelnios šypsenos Bleikas ir nematė. Ji tik džiaugėsi, kad Bleikas jai leido būti kartu tokią dieną. Taip.. Ji įsimylėjo Bleiką. Ir ji jaučia, kad tai klaida, nes jis vis dar myli savo, žmoną. Jis į ją žiūri tik kaip į draugę. Na, bet vis geriau draugė nei niekas.
 - Užvažiuosiu tavęs paimti už kokios valandos.
 - Gerai, - atsakė ji. - Lauksiu.
Padėjęs telefoną Bleikas pasijuto labai blogai. Bet jis bandė tą baimę nuvyti šalin galvodamas, kad tai nieko blogo.

 - Jei nori, aš palauksiu mašinoje, - tarė Sindė, kai jie sustojo prie kapinių.
Sindė jaustųsi labai keistai lankydama jo žmonos ir dukters kapą. O jam tikriausiai irgi būtų keista, bet vis tik jis pasiryžta. gal Anika ir nepyks.
 - Ne, einam, - tarė jis ir atidarė automobilio dureles. Paskui jis iš galinės sėdinės paėmė gėles ir užrakino automobilį.
Bleiko rankos sudrebėjo, jis susikaupė ir žengė pro vartelius lydimas Sindės. ji pajuto, kad Bleikas kiek tai nervinasi ir ji paėmė jį už rankos, spustelėjo, norėdama parodyti, kad viskas gerai.
Jie nuėjo prie dviejų paminklų po medžiu. Bleikas pamerkė gėles ir pasimeldė. Paskui jis atsisėdo ant žolės ir pradėjo tyliai mąstyti apie Aniką, Kotryną ir Sindę. Sindė pasimeldusi irgi atsisėdo, bet ji Anikos prašė tik vieno: kad ji nepyktų dėl to, kad Bleiko gyvenime atsirado ji.
Paskui jie buvo parke, kur praleido visą pusdienį. Jie kalbėjosi, bendravo, vaikščiojo. Vakare Sindė privertė Bleiką nueiti į kavinę, kur jis dar labiau prasiblaškė. Buvo net momentų, kai jis juokėsi. Tikrai nuoširdžiai juokėsi, o tai glostė Sindės širdį.
 - Ačiū, kad praleidai dieną kartu, - tarė Bleikas, kai jis sustojo prie Sindės namų.
 - Nėra už ką. Man buvo malonu.
 - Nežinau, ką būčiau daręs vienas. Tikriausiai būčiau išprotėjęs.
 - Aš padėsiu tau tiek, kiek reikės. Juk neleisiu, kad mano viršininkas išprotėtų.
 - O galėtum. tada tave paaukštintų, - jis ir vėl nusišypsojo. Ta natūralia šypsena. Tą akimirką jo akys ir vėl suspinduliavo. O kaip Sindė norėtų, kad jis dažniau toks būtų.
 - Ne, aš nesusitvarkyčiau su tavo pareigom.
Jis paėmė ją už rankos.
 - Dar kartą ačiū.
Jie pažiūrėjo vienas kitam į akis. Ir taip jie žiūrėjo ilgai. Tol kol Sindė nepasilenkė jo pabučiuoti. Sindė kiek sutrikusi jau ruošėsi atsitraukti, bet Bleikas jai neleido. Jis apglėbė jos kūną ir tvirtai laikė.
Tą akimirką jis suprato, kad Sindė yra jo gelbėjimosi ratas. Ir jeigu jis ją paleis, jis daugiau niekada nebesidžiaugs. Tačiau tuo pačiu metu jį kankino ir abejonės.
 - Aš jau turiu važiuoti, - tarė jis atsiplėšęs nuo Sindės.
 - Gerai. Iki, - tarė ji ir išlipo iš automobilio.
 - Iki rytdienos.

Bleikas sėdėjo namie ant sofos, glostė šalia miegantį šunį, o kitoje rankoje jis laikė stiklinęs, skirtą brendžiui. "Sindė neužims tavo mamos vietos". Jam galvoje vis sukosi šie žodžiai. Neužims? Jį plėšė du jausmai: meilė Sindei ir meilė Anikai. Jis bijojo, kad jo žmonos vietos neužimtų ji, bet jis bijojo būti vienas. Jis bijojo vaikų reakcijos, jis bijojo naujovių. Jis bijojo išduoti ją. Bet bijojo ir paleisti Sindę.
 - Bet Anika pati mus paliko. Ji išėjo pas Kotryną. Todėl ji ant manęs pykti negali. Negali, nes taip būtų nesąžininga, - jis jau garsiai kalbėjo. - Tavo vietos niekas neužims, bet šalia tavęs gali atsistoti ir Sindė. Taip. Ji gali.
Baigęs išgerti butelį, jis paėmė voką, savo vaikų nuotraukas, popieriau lapą ir rašiklį. jis parašys laišką, skirtą Violetai. Jis kiekvienais metais šią dieną sėsdavo ir parašydavo jai laišką. Jis visada aprašydavo, kaip pasikeitė jos anūkai, įdėdavo jų nuotraukas. ir taip dešimt metų. Jis visada taip darydavo, kai vaikai jie miegodavo savo lovytėse. O šį artą jam jau laukti nebereikėjo.
Kiekvienais metais jis rašydavo laišką vildamasis, kad kada nors gaus atsakymą, kad ji norės bendrauti su savo anūkais. Nors jis ir žinojo, kad to nebus. Močiutė jų nepripažįsta. Taip jis vis ir rašo, nesulaukdamas atsakymo. Nė vieno laiško, nė vienos žinutės nuo jos per ištisus dešimt metų.
Bent jau būtų buvę leista jo vaikams bendrauti su jų pusbroliu ir pussesere. O dabar visos jų giminės tai jis ir jo mama. Po geros valandos, jis viską sudėjo į voką ir pasidėjo ji prie automobilio raktelių. Rytoj, važiuodamas į darbą, jis išsiųs tą laišką.
Suskambo jo telefonas. Jis pakėlė ragelį:
 - Labas, Sinde.
 - Labas. Klausyk, aš skambinu dėl to.. Na dėl to bučinio. Aš labai..
 - Viskas gerai, - atsakė jis, tačiau jo balsas nuskambėjo ne visai rišliai.
 - Tu girtas?
 - Na ne. taip. ne visai.
 - Oo Bleikai..
 - Tik pusė butelio.
 - Aš atvažiuosiu.
 - Gerai. Lauksiu.
Ir ji nemelavo. Sindė pasibeldė į jo duris už pusvalandžio. Bleikas pakvietė ją į vidų, pasiūlė išgerti, pavalgyti.
 - Man užteks ir kavos, - tarė ji.
 - Gerai. Tuoj bus. - Bleikas nuėjo į virtuvę ir padarė du didelius puodelius kavos, nuo kurios jo girtumas beveik išsigaravo.
Jie sėdėjo svetainėje ant sofos, tyliai grojo muzika.
 - Pasilik šiąnakt čia, - tyliai paprašė Bleikas.
 - na nežinau..
 - Prašau... - jis pasilenkė arčiau jos. - Man reikia tavęs, kad padėtum atsistoti ant kojų.
 - Gerai..
Ir sulig šiais žodžiais jis švelniai rankomis pradėjo glostyti jos veidą. Jis ilgai stebėjo į jos patyrusį žvilgsnį. Kol galiausiai jis palietė jos geidulingas lūpas. Pradžioje bučinys buvo švelnus. Jie juo lėtai mėgavosi. Mėgavosi kiekviena ramybės akimirka. Bet vis tik galiausiai juos nugalėjo aistra. Aistra, kurios dėka Bleikas ir Sindė galutinai prarado nuovoką, ir jie paniro į nepamirštamą naktį.