Paskatinimas.

Saulė lėtai kilo ir savo spinduliais pradėjo glostyti miegančių žmonių veidus. Augustas taip pat pajuto žadinančią šilumą ir šviesą. Jis atsargiai atsimerkė ir prisidengdamas nuo saulės veidą žvilgelėjo sau per petį, kur turi miegoti Liucija. Jos jau nebuvo. Akimirksnį Augustas pagalvojo, kad jis tik sapnavo vakarykštį vakarą, bet kai išgirdo kažką besidarbuojantį virtuvėje, jis nurimo. Jis dar išsitiesė ir pasirąžė prieš atsikeliant.
Galiausiai jis atsikėlė ir pradėjo rengtis.
 - Oi, sutrukdžiau, - Augustas išgirdo švelnų moterišką balsą už nugaros.
 - Ne. Tu man netrukdai, - jis pabaigė užsisegti džinsus ir atsisuko į Liusi. - Labas rytas, gražuole.
 - Labas, - ji nusišypsojo ir priėjo arčiau jo. - Eik pusryčiauti.
 - Tik tada, kai normaliai pabūsiu su tavim, - Augustas prisėlino prie Liucijos dar arčiau ir ją apkabino. Jam patiko justi jos kavapą, jos kūno linijas. Jam apskritai patiko ta mintis, kad ji jo glėbyje ir ji niekur nepabėgs. Augustas nenorėjo sulaukti šios akimirkos pabaigos, todėl jis švelniai suėmęs Liusi smakrą ją pabučiavo. Liucija pradėjo jaustis taip, tarsi ji tirpų. Ji tik apglėbė Augustą ir mėgavosi bučiniu ir jo odos šiluma.
 - Jei mes čia niekada nebaigsim, atšals blynai ir jie bus nebeskanūs, - po ilgos tylos pauzės, prabilo Liucija.
 - Gerai jau. Nors tu skaniau atrodai, - Augustas pakštelėjo Liusi į kaktą ir nuėjo į virtuvę.

Valgydamas vaikinas išgirdo kažkur skambant jo telefoną. Jis greit įsidėjo į burną paskutinį kąsnį ir nuėjo ieškoti savo telefono. Viskas pasimetė nuo vakarykščio tvarkymo. Galiausiai pasirausęs Justino kambaryje, jis rado telefoną:
 - Klausau, - jis atsiliepė ir atsisėdo ant draugo lovos.
 - Labas, mažuti, - Augustas išsigando išgirdęs seniai girdėtą moters balsą.
 - Elison?
 - O tai ne, - mergina nusijuokė. - Tai kaip sekasi?
 - Gerai, - atsakė Augustas visai be nuotaikos. Jam mažiausiai reikėjo, kad vėl pradėtų lįsti Elison, jo buvusioji.
 - Labai tavęs pasiilgau, - pradėjo meilikauti toji.
 - Aišku.
 - Ko tu toks šaltas? - jos balso tonas kiek pakilo. - Čia dėl tos... Liucijos ar kaip ji ten?
 - Iš kur tu apie ją žinai? - nustebo jis.
 - Pasakė tavo draugužiai. Žinau apie tas lažybas. Klausyk, aš pakentėsiu, kol jos baigsis. Jau ne kartą tau atleidau. Apsimesim ,kad jos nėra ir viskas bus gerai.
 - Ne. Tarp mūsų viskas baigta, Elison, - sušnabždėjo Augustas, kad neišgirstų Liusi.
 - Nebaigta. Žinai, aš turiu tokį liežuvautojos liežuvį. Tau bus prastai, jeigu aš jo nesuvaldysiu. Pralaimėsi tada lažybas, mažuli.
 - Man nerūpi tos lažybos.
 - Na tada, kas tave varžo? Ateik vakare pas mane.
 - Klausyk, - Augustas jau visai rimtai įpyko. - Tu manęs nešantažuosi. Nebijau tavęs. Susirask ką nors kita. Tarp mūsų viskas baigta. Viskas. Neskambink ir neieškok manęs.
 - Tai tau patinka toji Liusi?
 - Ne tavo reikalas.
 - Dabar tu klasyk, - tarė Elison. - Tu galvosi, kad gyveni ramiai ir laimingai. Viskas tau puikiai sekasi su ta... O tada, kai mažiausiai to tikėsies viskas sugrius. Iš to ką jūs nulipdysit liks tik šipuliai. Patikėk. Aš tikrai neleisiu laimėti tai pirmakusei.
 - Viskas. Ate. Nenoriu aš tavęs girdėti, - galiausiai Augustas padėjo telefoną.
Jis atsistojo, giliai įkvėpė ir nuėjo į savo kambarį, kur buvo Liusi. Sustojęs tarpudyje jis stebėjo merginą, kurį sėdėjo prie stalo ir kažką rašė ar piešė. Augustas nežinojo, ką ji ten veikia, nes matė ją iš nugaros. Jis taip ir stebėjo ją, galvodamas, kad neleis kažkokiai pavyduolei visko sugadinti.
 - Tu čia? - atsisukusi Liusi kiek išsigando ir ji greitai sudėjo popirerius į papkę ir ją jau ruošėsi uždaryti, bet Augusto ranka ją sulaikė.
 - Kas čia? - paklausė jis.
Liusi kap įprastai jau ruošėsi išsiginti, bet ji prisiminė, kad ji jau turi išmokti gyventi be kaukės.
 - Piešiniai, - atsargiai tarė mergina.
Jis paėmė papkę ir ištaukė krūvelę piešinių. Atsisėdęs ant lovos, jis įdėmiai apžiūrinėjo piešinius.
 - Jie tavo?
 - Mhm.
 - Kokie gražūs. Čia visi?
 - Beveik. Aš per tiek daug metų tenupiešiau tik keletą piešinių.
 - Bet kodėl? Tu neturėtum paleisti pieštuko iš rankų.
 - Tiesiog negalėjau piešti. Kad ir kaip man tai patiktų.
 - Tau reikėjo stoti į menus.
 - Reikėjo, - Liucija tik dabar suprato, kad prarado tokią progą gyvenime. Ji praleido šansą. Ji per tuos apsimetinėjimus paleido savo svajonę iš rankų. Liucija atsisėdo ir pravirko.
Augustas atsisėdo šalia jos ir apkabino per pečius.
 - Nusiramink.
 - Aš taip norėjau piešti. Ir tebenoriu. Noriu būti dailininkė. O dabar neįmanoma, kad ta svajonė išsipildytų. Vaikystėje mečiau dailės mokyklą, dabar stojau į žurnalistiką vietoj menų. Ir viskas dėl kažkokios užtikrintos ateities. Užtikrintos, bet nelaimingos ateities.
 - Niekada nebūna per vėlu.
 - Vėlu. Be dailės mokyklos, niekas manęs niekur nepriims.
 - Tu gal ir praleidai patį pagrindinį kelią, numintą kelią, kurio visi ir eina. Lengviausią kelią. Bet žinok, kad yra pilna neišvaiščiotų keliukų. Jei tu tikrai nori piešti, tai siek tos svajonės. Nieko nėra neįmanomo.
 - Lengva pasakyti.
 - Lengva ir padaryti, jei labai to nori.
 - Tai, kad nežinau, ko man griebtis. Nuo ko pradėti. ką man daryti? Geriau būtų pamiršti tą piešimą.
 - Aš tau neleisiu.
 - Ir tu nieko nepadarysi. Viskas, - Liucija nusišluostė ašaras. - gana čia verkti. Žinai ką, gal baigiam žiūrėti tą vakarykštį filmą?
 - Tu tikrai to nori?
 - Taip.
 - Gerai, - Augustas atsistojo ir nuėjo įjungti kompiuterį.

Augustas Liuciją namo lydėjo aplinkeliais. Kad tik kuo ilgiau užtruktų tas pasivaikščiojimas. Bet vis tiek žaibiškai priartėjo akimirka, kai jie stovi prie Liusi laiptinės ir jis turi atsisveikinti.
 - Jei būtų mano valia, tai išvyčiau Justą ir tavęs nepaleisčiau iš namų.
 - Jei būtų tavo valia, - nusijuokė ji. - Niekur aš nedingsiu. Tikiuosi, kad ryt susitiksim?
 - Ooo. Pagaliau man jau nebereikia maldauti tavęs, kad susitiktumėmem. Gerai. Ryr vakare užsuksiu pas tave, o tada kai kur važiuosim.
 - Kur?
 - Pamatysi, - nusišypsojo jis ir apkabinęs Liusi pabučiavo.
 - Na gerai, - tarė jis. - Iki. Eik pamiegoti, nes jau vėlu.
 - Ir šalta, - sumurmėjo Liucija.
 - Tai ate.
 - Čiau.
Bet atsisveikinę, nė vienas nepajudėjo iš vietos. Nė vienas nenorėjo ištrūkti.
 - Tai kodėl neini? - paklausė ji. - Aš tuoj sušalsiu.
 - Laukiu, kol tu nueisi, - nusijuokė Augustas.
 - Na tai einu, - galiausiai Liusi ryžosi ir nusėjo link laiptinės, bet ją sulaukė Augustas, kuris paskutinį kartą ją pabučiavo. Tik tada jis jai leido grįžti į namus.

 - Labas, Liusi, - pasisveikino visa švytinti Skarlet.
Jai pamojavo ir Rouz, kuri jau grįžusi sėdėjo ant sofos ir gėrė kavą.
 - Tu visai nenuobodžiavai, kad tai vėlai grįžti, - tarė Skarli. - O kaip tu švyti! Dar nemačiau tavęs tokios.. Laimingos.
 - Labai pastebima? - paklausė Liusi.
 - Mhm, - tarė Rouz. Ji jau norėjo klausti, kas privertė Liuciją taip džiaugtis, bet ji prisiminė, kad Liusi nesipasakoja. Niekam.
 - Tai neklausit, kur buvau, ką veikiau? - Liusi atsisėdo šalia Rouz.
Dvynės seserys buvo šokiruotos. Jos nė kiek nesusigaudė, kas pasidarė jų draugei.
 - Na tai kur buvai, ką veikei? Neišiginsi. Mačiau oer langą tave su Augustu. Tokie meilučiai..
 - Šnipinėtoja, - nusijuokė liusi. - Na gerai. Papasakosiu, juk reikia pradėti gyventi.
Ir Liucija ryžosi dar vienam pokalniui. Mergaičių pokalbiui.
 - Taip ir sakiau, kad jūs būsit kartu! - sušuko Skarlet ir ji apkabino savo draugę. Dabar jau tikrą draugę, nes atsirado pasitikėjimas ir iš jos pusės.