Liko gyvi

Liucija nubudo nuo balsų lauke ir nuo sunkios rankos ant jos liemens. Ji atsisuko į Augustą. Jis vis dar kietai miegojo. Ji atsargiai pasirąžė ir pasikėlė per Augustą, kad paimtų savo telefoną. Buvo tik kelios minutės po šešių. Ji net dviejų valandų neišmiegojo. Staiga ji pajuto, kad ta sunki Augusto ranka privrtė ją vėl atsigulti ir Liucija netyčia užgriuvo ant jo.
 - Paleisk mane, - sušnabždėjo ji.
 - Nė nekėtinu, - tarė jis ir pabučiavo Liusi į lūpas.
Ji tik susiraukė ir nusuko galvą.
 - Baik.
 - Na gerai. Ko taip anksti nubudai? Mane pažadinai, - jis stengėsi atrodyti piktas.
 - O tai kaip aš miegosiu, kai lauke visi jau pliurpia, o ta tavo ranka mane dusina? Greičiau jau tu mane pažadinai.
 - Akis už akį, dantis už dantį.
 - Panašiai, - tarė ji ir jie abu nusijuokė.
Tuo tarpu pro šalį ėjęs Robertas išgirdo Liucijos juoką ir jį pervilnijo skausmo banga. Jam taip patiko Liucija, o ji domėjosi tik tuo mergišiumi Augustu. Na jam teks pasitenkinti tik paprasta jos draugyste. Kad tik tas asilas nesugadintų Liusi gyvenimo. Tai buvo didžiausis šiuo metu Augusto noras. Iš palapinės išėjo Augustas, o paskui ir Liucija. Visi sėdėjo aplink staliuką ir pusryčiaudami šnekėjosi.
 - Kaip jūsų palapinės nenunešė tas viesulas? - paklausė Lukas
 - Ką žinau. Gal dėl to, kad automobiliai iš abiejų pusių kiek užstojo. Na pasisekė mums.
 - O mūsų palapinės viršų nunešė vėjas, tai lėkėm į mašiną. Kiaurai peršlapom. Rouz net mikčiojo, - tarė Robertas. - Pypsenom jums, kad bėgtumėt į mašiną.
 - Kur mes girdėsim tavo pypsenimą, kai patys palapinėj kraudami daiktus vos susišnekėjom, - įsiterpė Liusi.
 - O jums naktį nesmirdėjo degėsiais?
 - Smirdėjo. Su Rouz išėjom kėdžių nuo gaisro gelbėti. Prieš audrą pakilo vėjas, tai žarijos po visą lauką skraidė.
Taip jie pusryčiaudami ir dalinosi praeitos nakties įspūdžiais. Vėliau meginos persirengė ir ėjo nusimaudyti. Vanduo po lietaus bus toks šiltas, kad nesinorėjo iš jo lipti. Bet reikėjo. Reikia grįžti namo, pasiruošti rytdienos paskaitoms. Be to  Liusi rytoj reikia į darbą. Kai merginos grįžo į stovyklavietę jos pamatė svečią. Kažkoks senukas su arkliu ir vežimu sustojo prie jų.
 - Kaip jūs dar likot gyvi! - sušuko jis.
 - O kas yra?
 - Visas kaimelis išvartytas. Namai be stogų. Gatvės užvartytos medžiais. Netoliese, prie kito ežeriuko, žuvo žmonės palapinėse. Dar kelis žaibas nutrenkė. Per visą savo gyvenimą nemačiau tokios audros. Eikit dirbti, - pasisuko jis į vaikinus.
 - Kas nors atsitiko?
 - Nežinau, kaip jūs iš čia išvažiuosit.
 - Tai nieko. Sutvarkysim, - Lukas griebė kirvuką ir išėjo su kitais žiūrėti, kas nutiko.
 - Na gerai. Gerai jums čia praleisti laiką. Aš važiuosiu, - atsisveikinęs senukas nuvažiavo toliau savo keliais.
 - Nu geras, - teištarė Skarlet. - Mes laimės kūdikiai.
 - Mhm.
Išvažiuoti normaliai buvo neįmanoma. Keliukas buvo užvertsas storiausiais medžiais ir kirvuku visko sutvarkyti buvo neįmanoma. Todėl vaikinai prakirto kelią per mišką.
 - Ej. O kelinta šiandien diena? - važiuojant namo paklausė Liucija.
 - Šešiolikta.
Liucija iš karto perbalo. Rugsėjo šešiolikta. Diena, kai mirė jos sesutė ir diena, kai ji liko gyva. Visada ji šią dieną praleisdavo su tėčiu. Jie aplankydavo kapines, o paskui vaikščiodavo po parkelį, kurį taip mėgo ji, Kotryna. O ji dabar čia. Pramogavo tokią dieną....
Liucijai pasidarė bloga, jos akyse pradėjo kauptis ašaros. Ir vietoj to, kad normaliai išsivertų, ji užsidėjo akinius nuo saulės, kad niekas nematytų jos raudonų akių, ir bandė susitvardyti.
 - Daug liko važiuoti?
 - Ne. Kas tau yra? - paklausė Skarlet, pamačiusi tokią Liusi.
 - Nieko, - vos ištarė ji. - Tik supykino.
 - Na nieko. Tuoj grįšim.

Deividas vienas sėdėjo parke. Jis taip daro kiekvienais metais, rugsėjo šešioliktąją, jo sesutės mirimo metinių dieną. Paprastai jis šią dieną praleisdavo kartu su tėvu ir Liucija tame parke, kur  Kotryna taip  mėgo žaisti. Bet kai jis įstojo čia mokytis, šis parkas tapo ta vieta, kur praleisdavo dalį rugsėjo šešioliktosios. dabar Kotrynai būtų maždaug dvylika metų. Ji lankytų mokyklą ir gyventų su tėvais. Mama ir tėčiu. O per Kalėdas grįžtų jis ir Liucija namo su kalnu dovanų. Jie būtų tokie laimingi. O amma. Ji irgi būtų gyva. Jo mama irgi būtų gyva. Viskas per Kotryną. Bet gi negalima kaltinti tos mažos mergaitės, kad ji susirgo TA liga. Bet kodėl mama pasirinko ją. Juk ji čia, žemėje, turi dar du vaikus, kuriems jos labai reikėjo.
Deividas pajuto, kad skamba jo telefonas. Jis tyliai atsikrenkštė ir pakėlė ragelį:
 - Klausau, - nuskambėjo jo tvirtas balsas.
 - Deividai? - jis išgirdo Liucijos balsą.
 - Taip..
 - Kur tu praleidi tą dieną? - tiesiai šviesiai paklausė ji.
Deividas jai nurodė savo buvimo vietą.
 - O tu jau grįžai?
 - Taip. Aš ateinu pas tave.
 - Gerai, - tarė jis ir padėjo telefoną
Šiemet prie jo prisijungs ir Liucija. Deividas pamatė mažą šešerių metų mergytę ir pagalvojo, kad Kotryna kažkada ir būtų tokia buvusi.

Maža mergaitė, vardu Megė, linksmai žaidė parke su savo jaunesniuoju broliuku. Tik vienu metu jos smalsus žvilgsnis užkliuvo už tokio jauno dėdės, kuris į ją žiūrėjo. Jo akys buvo liūdnos. Jose atsispindėjo sumišimas ir tuo pačiu ramybe.
 - Palauk, Pitai, - kreipėsi jį į broliuką ir paėjo šiek tiek į priekį.
Netrukus prie to dėdės priartėjo dar ir mergina, kuri atsisėdo šalia jos. Jie persimetė keliais žodžiais ir ramiai sėdėjo. Moteris atrodė dar paslaptingesnė, nes akus nieko nesakė. Jokio džiaugsmo, jokio skausmo - nieko. Tik tuščias žvilgsnis. Mergaitė ilgai stebėjo juos ir bandė perprasti viską, tačiau jai taip ir nepavyko.
 - Mege!!! - ją pašaukė mama. - Einam namo.
 - Taip, - ji pasisuko ir dar ir paskutinį kartelį dirstelėjo į paslaptingus žmones, kurie kaip tik į ją ir atsisuko.