Baimė patirti laimę...

Iš lėto pakilo saulė. Po truputį jos spinduliai skverbėsi pro langą ir šildė Liucijos veidą. Švelnus vėjelis lakstė tarp medžių ir juos siūbavo. Medžių šakos atsitrenkia į stiklą ir garsas pasieka Liucijos ausis. Ant medžių šakų čiulba paukšteliai. Kokie, ji pasakyti negali, nes jai visi paukšteliai gieda vienodai. Bet tas čiulbesys vis tiek pasiekia jos širdį. Ji iš lėto atsimerkia, apsidairo... Sena lova, sena komoda, sena spinta ir senas stalas su kėdėmis. Sienos ir lubos apkaltos lentomis. Ji prisiminė, kaip vakar ji nuėjo su Augustu į šitą mažą viešbutuką priemiestyje ir užsisakė vienintelį likusį laisvą kambarį.
Taip ji prisiminė savo palydovą. Ji pakelė galvą ir ranka pasirėmusi į pagalvę pažiūrėjo, ar jis dar miega. Nors ant žemės jam ir kieta, bet jis miegojo ir atrodė, kad nė neketina keltis.
Liusi iš lėto atsikėlė, kad nepažadintų Augusto, tačiau grindys ir lova siaubingai girgždėjo, tad buvo praktiškai neįmanoma nepažadinti jo. Ji lėtai atidarė senos spintos duris ir užlindo už jų, kad galėtų ramiai apsirengti.
 - Ką tu ten veikei už tų durų? - paklausė Augustas, kai ji išlindo iš už jų.
 - Labas rytas, - "atsakė" ji.
 - Nu neatsakyk, jei nenori, ir taip viskas aišku.
 - Durnius, - tarė ji ir susirinkusi likusius daiktus ėjo link išėjimo iš kambario.
 - Palauk. Aš gi dar guliu.
 - Lauksiu kieme, - tarė ji ir trenkė durimis.
Augustas dar kurį laiką pasirąžė ir galvojo, kodėl vėl taip pasikeitė Liusi elgesys. Jis jau manė, kad ji jau linksta prie jo. Bet turbūt klydo. Jis greit atsikėlė, aptvarkė kambarį, apsirengė ir išėjo į registratūrą išsiregistruoti ir sumokėti už kambarį. Išėjęs į kiemą, jis pamatė, kaip ji vaikštinėja po kiemelį, bet dabar jis nusprendė prie jos neiti, todėl nuėjęs prie motociklo užsidegė cigaretę.
 - Ko nepakvietei, kai atėjai? - ji atsistojo Augustui už nugaros. Liucijos balsas skambėjo keistai, kitaip nei įprastai. Ir tik ji viena žinojo to priežastį. Tik ji viena suprato, kad giliai įklimpo su tuo Augustu. Ir ji to labai bijojo. Ji bijojo, kad jis privers ją dar kartą nusiimti kaukę ir padarys ką nors, ko nederėtų daryti. Jos mintys vien tik apie jį ir sukosi. Ji nebežino, ką daryti. Jis per daug į ją įsiveržė ir todėl jo nekenčia. Arba nusprendė nekęsti. Dabar ji užsidės dar tvirtesnį skydą ir darys viską, kad tik neįvyktų nelaimė.
 - Nenorėjau tau trukdyti. - Augustas pajautė jos šaltumą ir jis truputį išsigando. Ką jis ne taip padarė?
 - Važiuojam, - tarė ji ir atsisėdo ant motociklo.
Visą kelią jie važiavo tylėdami. Augustas bijojo Liuciją dar labiau užpykdyti, todėl jis ir tylėjo. O ji... Ji visą kelią badė save įtikinti, kad ji nekenčia motociklų ir daugiau nė karto čia neužsės.

 - Neatsisveikinsi? - paklausė Augustas, kai ji jau ėjo link savo laiptinės.
Ji norėjo tylėti. Ji labai norėjo tylėdama nuriti ir į jį nė neatsisukti. Arba bent jau bandė to norėti. Bet vis tik ji tyliai. Labai labai tyliai atsisveikino. Augustas tik nusivylęs nusuko galvą, užsidėjo šalmą ir giliai įkvėpęs išvažiavo.
Liucija, pravėrusi buto duris rado apsiašarojusią Skarlet.
 - Kas tau yra? - paklausė ji ir prisėdo šalia.
 - Lukas, - teištarė ji.
 - Jam kas nutiko? - paklausė nustebusi Liusi.
 - Taip... Na ne.. Jis matė klube mane su Justinu ir dabar galvoja...
 - Aii.. Ir dėl to tu verkei? - Liusi bandė nuraminti draugę. - Viską sutvarkysim. Susitiksiu su Luku ir viską jam paaiškinsiu, kad tu tik mane lydėjai.
 - Ačiū, bet nemanau, kad jis patikės. Sakys, kad aš prašiau tavęs taip pasakyti.
 - Ne. Viskas bus gerai.
 - Geriau tu ir Augustas. Jūs abu pasakykite. Gal tada patikės?
 - Nemanau...
 - Nagi dėl manęs. Juk čia viskas ir užvirė, nes tave lydėjau.
 - Bet aš nusprendžiau nebeturėti jokių ryšių su juo, - bandė išsisukti Liusi.
 - Prašau.... - tarė Skarlet graudžiu balsu. - Aš nenoriu taip visko baigti su Luku.
 - Gerai jau. Paskambinsiu jam.
 - Na, o dabar tu pasakok, kur naktį buvai? - Skarlet nuotaika iškart pasitaisė.
 - Nieko gero.
 - Tik pasakok.
Liusi trumpai viską papasakojo, bet ji vėlgi nutylėjo pačius svarbiausius dalykus.
 - Na eik, paskambinti, - po neįdomaus pasakojimo paliepė Skarli.
Liusi nuskubėjo link savo kambario. Eidama per koridorių, ji žvilgtelėjo į laikrodį. Liusi jau vėlavo į paskaitas. Labai daug vėlavo. Nuėjusi į savo kambarį, ji surinko Augusto numerį ir ilgai stovėjo dvejodama, ar paspausti tą žalią mygtuką. Ji jau buvo tvirtai pasiryžusi nutraukti su juo visus ryšius. Bet vis tik ji nuspaudė tą mygtuką. Signalas po signalo. Niekas neatsiliepia. Liusi jau susinervinusi vaikšto iš vieno kambario galo į kitą. Ji jau ruošiasi padėti telefoną, bet pasigirsta nustebęs balsas.
 - Liusi? - tarė tas balsas, kuris jai vėl sumaišė visas mintis ir nusistatymus.
 - Iškilo problemėlė, - teištarė ji ir papasakojo, kas nutiko ir kad reikia susitikti.
 - Su viena sąlyga, - tarė jis, nes jam žūt būt reikėjo, kad Liusi pasitaisytų.
 - Ir vėl...
 - Tiesiog savaitgalį, keliaujam prie ežeriuko su nakvyne. Tu, aš, Skarlet su savo Luku.
 - Ar tu pakvaišai? Visų pirma aš nenoriu su tavim. Visų antra dabar ruduo.
 - Juk dar tik rugsėjis. Pažiūrėk, kaip šilta. Pagalvok apie Skarli.
 - Pakalbėsim, kai atvažiuosi, - teištarė Liusi ir padėjo telefono ragelį.

Lukas, Liucija ir Augustas sėdi prie "lūšnos" ant suoliuko. Lukas išsitraukė vieną pora suktinių
 - Norit? - pasiūlė jis.
 - Neatsisakysiu, - Augustas paėmė vieną ir užsidegė. Tą patį padarė ir Lukas, o Liucija liko sėdėti tarp jų dviejų ir kvėpuoti tą šlamštą. - Nieko tarp jų nebuvo, - toliau tęsė Augustas. - Justinas, mano geriausias draugas, aš žinau, kad jam patinka viena tokia mergina ir jis į kitas nė nežiūri. Joana. Žinai ją?
 - Gal.
 - Ji irgi trečiakursė.
 - Na gal ir atsimenu.
 - Justinui patinka ji, o ne kokios Skarlet ar dar kas.
 - Na gerai. gal per daug ir prisigalvojau.
 - Puiku, o dabar varysit su mumis savaitgalį prie ežeriuko? Justino nebus, - tarė Augustas, supratęs, kad viskas jau beveik tvarkoje.
 - Aš nieko prieš, - apsidžiaugė Lukas, kuris baigęs suktinukę, numetė ją ant žemės ir užmynė koja. - manau, kad ir Skarlet neprieštaraus.
 - Puiku. Tai dar susiskambinsim ir pasitarsim viską. Einam, Liusi? - jis jau atsistojo.
 - Mhm, - tarė ji ir nuskubėjo prie motociklo, ant kurio ji žadėjo daugiau niekada nebesėsti.
Jie atsisėdo ant jo, užsidėjo šalmus ir motociklas nuskubėjo link Liucijos namų. Na bent ji trumpam taip manė. Augustas nusuko į šalį ir motociklas sustojo prie kavinės.
 - Einam, - tarė jis, nespėjus Liuasi nė žodžio pratarti.
Jie nuėjo į jaukią piceriją, puoštą senoviniais raštais. Jie atsisėdo pačiame kampe ir padavėjas atnešė valgiaraštį.
 - Ko užsisakysi? - paklausė Augustas.
 - Nieko, - tarė ji ir padėjo valgiaraštį ant stalo.
 - Išalksi.
 - Nemanau, aš čia ilgai nebūsiu.
 - Būsi, tiek, kol man pasakysi, kas tau darosi.
Prie jų vėl priėjo padavėjas ir paklausė, ar jau išririnko patiekalus.
 - Taip, - tarė Augustas. - Aš norėčiau juodos kavos ir omleto. Dar duokit tą pyragaitį. Ko tu nori, Liucija?
 - To paties, tik vietoj kavos norėčiau raudonos arbatos.
 - Gerai, - padavėjas užsirašė ir nupėdinuo nuo staliuko.
 - Tai sakyk, - kreipėsi Augustas į Liusi.
 - Nėra čia ko pasakoti.
Taip jie prasedėjo visą vakarą. Augustas bandė iš jos išpešti, kodėl ji vėl taip atitolo, o ji nieko nesakė. Na tik išrėžė, kad nenori su juo turėti nieko bendra. Bet Augustas to noro priežasčių taip ir neišpešė.
 - Važiuojam. Jau vėlu, - jis suprato, kad tai bergždžias reikalas
 - Pareisiu pėsčiom, - tarė Liusi ir atsistojusi išėjo iš kavinės.