Audroje...

Vėlus penktadienio vakaras. Liucija nusiprausia, apsivelka naujuosius naktinius ir užsirakina savo kambaryje. Pirmiausia ji nusprendė susikrauti daiktus rytojaus išvykai prie ežero. Liusi atidarė sieninę spintą ir pradėjo ieškoti savo raudonos tašės. Ją rado giliai užkištą už kelių lentynų. Išsitraukusi ją, atidarė visus skyrius ir pradėjo krautis daiktus. Į mažąjį skyrelį ji susidėjo visus higienos reikmenis. O į didįjį skyrių įsidėjo treningą, ilgas kelnes, pora palaidinių ir tuniką. Aišku nepamiršo ir maudymuko. Viską užsegė. Drabužių savaitgaliui tikai pakaks. Paskui ji pasiėmė dar savo rankinę, kur įsidėjo fotoaparatą ir ausinukus. Ji nepamiršo ir knygos bei užrašų. Dabar ji jau pasiruošusi. Maistas šaldytuve. Į tašes jis bus sukrautas rytoj. Augustas ir Lukas aprūpins kitais dalykais: palapinėmis, šalikinėmis ir kitokiais rakandais.
Liusi atsigulė ir atsivertė žurnalą. Ji žurnalus vakare paskaito tik truputį, kad ją suimtų miegas ir ji užmigtų. Po kiek laiko ji pajuto, kad jos akys jau apsunksta. Ji užvertė žurnalą, prieš tai pasižymėjusi, kur baigė skaityti, užgesino šviesą ir atsigulė. Bet vos tik įsitaisius, jos miegas išgaravo. Ji padėjo galvoti apie kelionę. Ji nori tos kelionės, kad ir kaip teigtų, kad ji jos nelaukia. Juk ji taip kruopščiai susiruošė. Bet kodėl ji laukia tos kelionės, paaiškinti negalėjo. Galiausiai Liusi nusprendė, kad ši išvyka bus tarsi atsisveikinimas ir tai bus paskutinis kartas, kai ji bus su Augustu. "Paskutinis" - šį žodį ji ilgai kartojo savo galvoje, kol pradėjo snūduriuoti, bet ji vis tiek neužmigo. Šį kartą jai ramiai pailsėti neleido garsai už durų.

Beldimas į duris. Skarlet atsikėlė nuo sofos, nusipurtė nuo savęs spragėsius ir nuskubėjo prie durų. Atidariusi jas net aiktelėjo:
 - Rouz? Ką tu čia veiki?
Apsiašarojusi rudaplaukė mergina, kaip du vandens lašai panaši į Skarli, nieko nesakė, tik apkabino seserį.
 - Jėtau, užeik.
Rouz atsitraukė nuo Skarlet ir pasilenkė pasiimti lagaminų. Tada Skarlet ir suprato.
 - Susipykai su juo?
 - Mhm, - stengdamasi dar labiau nepravirkti teištarė ji. Megina numetė tašes į šalį ir nuskubėjo ant sofos ir pradėjo kalbėti:
 - Niekšas, išdavikas. Nekenčiu aš jo. Oi, Skarlet, kaip tau pasisekė, kad neturi jokio vaikino, - ji vėl pratrūko verkti.
 - Ššš.. Nusiramink. Be to Liusi miega.
 - Galiu sugrįžti čia?
 - Na kaip ir. Bet kol kas tu būtum be kambario. Bet tik tol kol darbo kambarį pertvarkysim tau.
 - Ačiū. Aš jam atkeršysiu.
 - Palauk. Pirmiausia papasakok, kas atsitiko.
 - Tada duok man stikliuką, nes kitaip aš negalėsiu.
Skarlet atsistojo ir nuėjo prie bariuko. Ji ištraukė butelį brendžio ir stiklinę sesei ir nunešė prie stalo. Įpylusi pirmąją stiklinę, ji atsisėdo, vėl pasiėmė savo spragėsius ir pradėjo klausytis Rouz pasakojimo.
 - Juk žinai, kaip viskas prasidėjo. Buvo taip gražu. Viskas klostėsi gerai. Buvau pati laimingiausia, skrajojau padebesiais iki kol, jis vieną dieną namo neparsinešė to prakeikto balto maišelio su milteliais.
 - O, Dieve.
 - Nebijok, aš jų nevartojau. Bet nuo tada jis pasikeitė. Visai aš jam neberūpėjau. Pastarąją savaitę jis naktimis negrįždavo namo. O ką tik. Visai neseniai, kai grįžau, jis buvo atsinešęs ne tik tą maišelį, bet ir parsivedęs namo tą kalę. Susikroviau daiktus ir išėjau. O jis nė manęs nesivijo. Supratau, kad aš tebuvau laikinas žaisliukas.
 - Nežinau nė ką pasakyti.
 - Ir nereikia.
Tyla. Rouz vėl pasilenkė virš stalo ir įsipylė dar vieną stiklinę.
 - Kas čia vyksta? - pasirodė Liusi. - O.. Labas vakaras, - pasisveikino Liusi išvydusi Skarlet kopiją.
 - Liusi, čia Rouz, mano sesuo. Rouz, čia Liucija. Mes dabar pagyvensim visos kartu. tu nieko prieš, Liusi?
 - Aišku, kad ne. Viskas gerai. Beje, Rouz, nepatarčiau prisiliuobti dėl to durniaus.
 - Viską girdėjai?
 - Kurgi nesigirdės. Čia gi kartoninės sienos.
Rouz ir vėl nesulaikė ašarų.
 - Liusi, gal man ryt nevažiuoti. Manau, kad reikėtų pasilikti su Rouz.
 - Hmmm. Tai tegul ir ji keliauja. Prasiblaškys. Vis geriau, negu sėdėti čia užsidarius. Pakviesim dar Robertą. Bus smagu.
 - Na kaip, Rouz? - paklausė Skarli.
 - Man nerūpi.
 - Važiuosi. O dabar atsistok, aš tau paklosiu sofą, - tarė Skarlet.
 - Aš einu skambinti Robertui. Labanaktis.
Liusi apsisuko ir nuėjo į savo kambarį. Ji pakelė savo telefoną ir surinko Robio numerį. Jie kalbėjo gan ilgai. Robertas šiaip nenorėjo vykti, bet kai išgirdo, kad kartu važiuos ir Augustas, jis tuoj sukruto ir nulėkė krautis daiktų.
 - Dėl dar vienos palapinės pasitark su Luku, - prieš paspaudžiant raudoną mygtuką, tarė Liusi.

 - Na štai ir atvažiavom, - tarė Lukas, kai sustojo automobilis prie mažo ežeriuko.
Atsidarė visos keturios automobilio durelės. Išlipo Skarlet, Lukas, Liucija ir Augutas. Robertas ir  Rouz taip pat netrukus privažiavo prie stovyklavietės ir išlipo iš automobilio.
 - Tinka ši vieta, ar ieškom dar kitos?
 - Man tai tinka, - tarė Liusi.
Ežeriukas pūpsojo miško proskynoje, todėl buvo labai gražu. Stovyklavietė buvo prižiūėta. Nėra jokių šiukšlių, nupjauta žolė, puikus priėjimas prie vandens.
 - Tai einam statyti palapinės, - sušnabždėjo Augustas Liucijai į ausį.
Robertas nužvelgė jį piktu žvilgsniu.
 - Mhm.
Netrukus vienis statė palapines, kiti pumpavo čiužinius, o dar kiti ruošė stalą.
 - Aš įtempsiu virves, - tarė Liusi, kai Augustas jau pumpavo čiužinį.
 - Nebūtina. Nemanau, kad lis.
 - Aj. Dėl visa pikto įtempsiu.
 - Kaip nori.
Netrukus čiužinys jau buvo pripustas.
 - Duokš, aš pabaigsiu ištempti, tu gali palapinės viduj dar patvarkyti.
 - Gerai, - tarė Liusi ir nusubėjo į automobilį. Ji išsitraukė savo tašę ir paėmė didelį maišą, kuriame buvo pagalvės ir pora paklodžių. Viską sutvarkiusi, ji įlindo į palapinę apsivilkti maudymuko.
Vakaras buvo puikus. Visi pramogavo, maudėsi, žaidė kortomis, klausėsi muzikos, kalbėjosi. Niekas nė nepastebėjo, kaip pradėjo temti, o jie sėdėjo aplink laužą ir bendravo.
Dalis jau vos laikėsi ant kojų ir palaikė save dar budrumo būsenoje. Tarp jų ir Liusi. Jai jau merkėsi akys, bet ji tempė kiek galėjo.
 - kaip mes čia taip neilgai? Dar net dvylikos nėra! - tarė Augustas.
 - Nežinau. Jūs kaip norit, bet aš einu miegoti, - atsistojo Lukas ir paėmė Skarlet už rankos.
 - Aš irgi einu miegoti, - pasakė Liusi. Ji atsistojo. Laisvas kėdes patraukė truputį toliau nuo laužo, kad neužsidegtų ir ji patraukė link palapinės. Rouz irgi nuskubėjo į savo palapinę. Ji kaip tokios būsenos vakarą praleido visai smagiai.
Augustas dar nuėjo prie ežero. Paskui jį atėjo Robertas.
 - Klausyk. Aš tave stebiu,bernužėli, - grėsmingai tarė šis.
 - Nesupratau, - atsakė Augustas.
 - Žinau aš tave. Esi mergišius. Tu jas keiti kaip kojines. Tik nemanyk, kad leisiu tau taip pat pasielgti ir su Liusi.
 - Aš nesiekiu su ja tik vienkartinių santykių.
 - Žiūrėk tu man, nes kitaip turėsi reikalų su manimi.
 - Klausyk, tu jos angelas sargas ar kas? Atstok nuo manęs, - susinervinęs Augustas patraukė nuo kelio Robertą ir nuskubėjo į palapinę.
Netrukus visi stovyklautojai jau gulėjo, bet nė vienas nemiegojo.
Rouz vis mąstė apie savo buvusįjį ir ji tyliai verkė. Robertas mąstė apie Liuciją. Gretimoje palapinėje Lukas su Skarlet aistringai bučiavosi, o dar kitoje palapinėje Liucija gulėjo ir klausėsi, kaip ošia medžiai. Ji taip pat negalėjo užmigti, nes šalia jos gulėjo Augustas prie pat jos. O jis... Jis mąstė apie Roberto žodžius ir bandė raminti savo ką tik pabudusią sąžinę.
Taip už kelių minučių jau išmušė ir dvylikta valanda. Paskui praėjo pusvalandis ir dar vienas pusvalandis. Ir nė vienas nemiegojo. Nebent tik truputį snūduriavo.
 - Nemiegi, Liusi? - tyliai paklausė Augustas, kai jis atsisuko į jo pusę ir jis pamatė jos blizgančias akis.
 - Kaip matai.
 - Nieko neužuodi?
 - Ne.
 - Kažkoks degėsių kvapas.
 - Neužuodžiu.
 - Gal man vaidenasi. Geriau miegokim.
 - Mhm, - numykė Liusi, kurią jau tikrai suėmė miegas.
Bet užmigti taip ir nepavyko. Į palapinės stogas pradėjo barbenti lietus.
 - Velnias. Dabar tai tikrai neužmigsiu, - išsilakstė visi Liucijos miegai.
 - Nieko. Praeis tas lietus.
 - Tikėkimės. Užsidėsiu ausines.
 - Tai gal ir man duosi. žėsiu, ar muzika netrukdys miegoti.
 - Neduosiu, - Liusi nenorėjo, kad jos dainų klausytų Augustas. Bent jau ne dabar.
Bet muzikos ji ilgai klausytis negalėjo. Sužaibavo kartą, paskui dar vieną kartą. Tada labai garsiai sugriaudėjo ir lietus pradėjo pilti kaip iš kibiro. Liusi nusiėmė ausines ir jas išjungė.
 - O, Dieve.
 - Nesijaudink, Gerai, kad ištempėm virves. Neturėtų perlyti palapinės.
Bet nesijaudinti neišėjo. Netrukus pasigirdo niekur negirdėtas garsas. Ne griaustinis. Ne traukinys. Taip artėjo stiprus vėjas. Žaibas jau nebe retkarčiais sublyksėdavo, o jis mirgėjo pastoviai. Mirgėjo ir mirgėjo.
Liusi labai išsigando. Ypač kai vėjas vieną palapinės šoną pradėjo spausti prie jų. Augustas iškart atsisėdo ir pradėjo laikyti tą šoną, kad nesugriūtų palapinė.
 - Krauk daiktus, - tarė jis.
 - Ką?! - per tokį triukšmą buvo neįmanoma susišnekėti.
 - Krauk daiktus! - sušuko jis.
 - Tai bent su telefonu pašviesk. O taip vos matau!
 - Tai duok.
Liusi ištraukė iš palapinės kišenėlės telefoną ir padavė Augustui. Ji atsisėdo ir pradėjo į tašes krauti po palapinę išmėtytus daiktus. Ji tik pasiliko kelnes, kurias apsimaus.
 - Ir mano kelnes ištrauk, - paprašė Augustas.
Liusi padarė, kaip liepta. Galiausiai ji užsegė tašes. Ir ramiai atsisėdusi pabandė nusiraminti. Bet nieko nesigavo. Jos visas kūnas pradėjo drebėti ir ji nebegalėjo to nuslėpti.
 - Gerai, sukis, - drebančiu balsu tarė ji.
 - Ką?!
 - Kelnes maunuosi. Nusisuk.
Augustas padarė kaip lieptas. Liusi apsimovė kelnes ir vėl atsigulė. Bet drebėjimas niekaip nepraėjo. Ji sukando lūpas, kad nesimatytų. Augustas irgi apsimovęs kelnes atsigulė. Vėtra vis dar buvo, nes garsas vis dar užgožė balsus, tačiau palapinės šono jau nebespaudė. Atsigulęs Augustas pajuto, kad Liucija dreba.
 - Tau šalta?
 - Neee, - nutęsė ji, kad balsas nesudrebėtų. Ji vėl atsisėdo. - kas jei pralis?
 - Bėgsim į mašiną.
 - O jei užvirs medis?
 - Tada... Nežinau. Atsisėdo ir Augustas. Jis švelniai apkabino Liuciją. - Nebijok, - į ausį sušnabždėjo jis. Pirmą kartą sutikau iš baimės drebantį žmogų, - nusišypsojo jis.
 - Cha! Nejuokinga, - visai rimtai tarė Liucija.
Taip jie ir sėdėjo dešimt minučių, dvidešimt minučių. Tol, kol nutolo vėtra ir liko tik šiltas lietutis bei nesiliaujantys žaibai. Liusi vis dar drebėdama atsigulė. bet ji jau jautė, kaip jos baimė po truputį slūgsta. Augustas dar pažiūrėjo į laikrodį. Keturios nakties. Jis atsigulė ir vėl apkabino Liuciją. Ji liovėsi drebėjus ir. klausydamasi lietaus lašų barbenimo į palapinę, užmigo...