Arti tikslo

Už kavinės langų jau po truputį temsta. Liucija sėdi už baro, pasiėmusi sąsiuvinį ir knygą, bei mokosi. Baras dabar pustuštis ir ji turi šiek tiek laiko mokslams. Bet, deja, Liusi negalėjo susikaupti. Ji vis mąstė apie tėčio praneštą naujieną. "Sindė su savo dukra nuo šiol gyvens pas mus" Bleiko balsas telefone pradėjo skambėti kaip sapne. Liucija daugiau nieko negirdėjo. Na ji girdėjo, bet tik padrikus žodžius. Juk jie ne taip jau seniai ir pažįstami. Tačiau šį sakinį ji pasiliko mintyse. Ar džiaugtis, ar liūdėti, ar pykti? Apskritai, ką Liusi ir galvoti? Jos mintys buvo visiškai tuščios, bet tuo pačiu tos tuščios mintys neleido jai ir susikaupti.

Įėjęs į barą Tomas pamatė merginą stovinčią už baro. Jos alkūnės buvo į jį įremtos. Rankose laikomas pieštukas buvo visaip sukiojamas ir juo buvo ne rašona, o piešiama paraštėse. Priėjęs arčiau Tomas atsiminė ją. Liucija. Jis prisėdo priešais ją.
 - Gražiai pieši, - nusijuokė jis.
Mergina greitu judesiu uždengė savo mažus piešinukus, užvertė sąsiuvinį su knyga ir įsidėjo į rankinę.
 - Aš nepiešiu, - tetarė ji.
Liucija nuėjo prie kriauklės nusiplauti rankų ir vėl grįžo prie Tomo:
 - Ko užsisakysi?
 - Manau, kad nieko.
 - Tada jums čia nėra ko veikti, - ji parodė į duris.
 - Na, manau, kad praeitą kartą pakankamai daug užsisakiau.
 - Kokį praeitą kartą? - bet vis tik Liucija pati atsiminė. - Aaaa.... Tu tas.... Na tas, kur mėgsti nemažai išgerti. Tiek jau to, pasilik.
 - Ačiū.
 - Tai jau atsigavai nuo kažko, kas tave slėgė? - pamačiusi vaikino šypseną, paklausė ji.
 - Na dalies problemų kaip ir nebėra. Tą išdavikę kaip ir pamiršau. O su mama problemos niekada nesibaigia.
 - Tai nors tiek gerai.
 - Išnyko vienos, atsirado kitos. kaip užburtas ratas.
 - Ir kokios gi dabar atsirado?
 - Kaip čia tinkamai suformulavus... manau, kad užteks tam vieno žodžio - TU.
 - Aš - problema? - Liusi nusijuokė.
 - Ne visai. Na dabar man labiausiai reikia sugalvoti, kaip tave pakviesti kur nors.
 - Aha...
 - Tai gal norėtumpalengvinti man tą darbą?
 - O kaip?
 - Tiesiog nueik kur nors su manimi.
 - Nežinau, - Liucija pasimetė. Ji mažiausiai norėjo naujų pažinčių. Bet kažkodėl jai atrodė, kad Tomą ji pažysta jau seniai.
 - Nagi sutik.
 - Bet ne šiandien. Ilgai dirbsiu. Po ilgos savaitės norisi pailsėti.
 - Gerai. Tada rytoj?
 - Tiks.
 - Tai susitikim ryt čia. Kokią šeštą.
 - Gerai.
 - Na tai aš gal jau ir eisiu.
 - Iki, - tarė ji.
Tomas pasilenkė prie Liucijos, norėdamas atsisveikinti, bet jį užvaldė navaldomas  noras pabučiuoti ją. Jis lenkėsi prie jos, siekdamas jos lūpų. Jis nieko daugiau šią akimirką ir nenorėjo, tik pajusti jos lūpas. Tačiau norai ne visada išsipildo. Sutrikusi Liucija kitaip pasilenkė ir jam teliko apkabinti ją. Jam teliko uostyti jos švelnių plaukų kvapą ir paglostyti jos šaltą odą. Tuo tarpu į kavinę ėjęs vaikinas į Tomą piktai žvilgtelėjo ir jį nuvilnijo pavydo banga. Jis sustojo prie durų ir ilgai galvojo, ar eiti vidun, ar ne. Jį sukaustė baimė, pamačius, kad Liucija nė kiek nesipriešina. Vis tik jis sukaupė visas jėgas ir tyliai uždaręs duris, nuėjo toliau.
 - Na tai iki rytdienos, - tarė Tomas atsiplėšęs nuo Liusi ir išėjęs į lauką pasuko į priešingą pusę nei tas vaikinas.

Liucija sutvarkė paskutinius stalelius. Ji nusirišo prijuostę, pakabino ją į savo spintelę.
 - O, jau devynios, - tarė mergina, kai užsidėjo ant rankos laikrodį.
Liusi išsitraukė savo lietpaltį, nes už lango jau lijo, pasiėmė tašę ir atsisveikinusi su kavinės administratoriumi, ji pasuko namų link.Ji ėjo lėtai ir mėgavosi gaiviu rudenio lietumi. Netrukus baigsis tie geri orai ir tas lietutis jau nebebus malonus. Jai tai puikiai išdavė vėstantis oras. Jos rankos staiga labai atvėso ir ji turėjau jas šiek tek įtraukti į rankoves. Kartą ji sušnirpštė, paskui dar kartą.
 - Kad nesikabintų sloga, - tyliai sušnabždėjo Liusi, rankinę persimetusi ant kito peties.
Ir kaip tik suskambo jos telefonas. Liucija sustojo, apsidairė ir pasislėpė nuo lietaus autobusų stotelėje. Ji ištraukė savo maloniai šildomas rankas į šaltį ir rankinėje pradėjo ieškoti telefono.
 - Klausau, - galiausiai atsiliepė.
 - Hmmm.. Sveika.
 - Skarlet! Aš kaip tik einu namo. Galėsime, kai grįšiu pakalbėti.
 - Na matai man reikia tavo paslaugėlės.
 - Na ir kokios gi? - nekantravo Liusi.
 - Ar galėtum šiąnakt man užleisti butą?
 - Ta prasme?
 - Na kur nors kitur pernakvoti. Labai noriu pabūti su Luku viena.
 - Tai aš jums trukdau..., - nusišypso Liucija. - Gerai, netrukdysiu. Smagiai pasibūkit.
 - Och, ačiū. Būtinai tau atsilyginsiu. Dabar liko kur nors išsiųsti Rouz.
 - Aišku, tai sėkmės. Iki rytdienos.
 - Aha. Čiau, - Skarlet padėjo ragaleį.
Liucija užsegė rankinę ir telefoną įsidėjo į kišenę. Atsisėdusi ant suoliuko, pradėjo galvoti, kur jai apsistoti. Netrukus ji vėl išsitraukė telefoną ir pradėjo rinkti brolio numerį.
 - Aaalio, - atsiliepė Deividas.
 - Labas. Tu namie?
 - Ne, o ką?
 - Velnias. O greit grįši? Man reikia pernakvoti.
 - Hm. Manau, kad tai neįmanoma.
 - Kodėl?
 - Išvažiavom. Nieko nėra namie.
 - Aišku. Tai tada iki, - ir Liusi padėjo telefoną.
Šaunu! Na Skarlet turės jai atsilyginti su kaupu. Kur jai praleisti naktį. Liuciją nukratė šiurpuliukas. Ji rankas atrėmė į kelius ir parėmusi galvą, pradėjo galvoti. Na ką, galisuaiai liko tik viena viltis.
 - Labas, Liusi, - nuskambėjo sutrikęs Augusto balsas.
 - Sveikas. Tu neužsimėnęs?
 - Ne, o ką?
 - Gal galėtum man pagelbėti?
 - Tai žinoma.

Padėjęs telefono ragelį, Augustas nužvelgė namus. Jis su Justinu gyvena tikroje betvarkėje. Augustas pažvėlgė į Justino kambarį.
 - Gerai, kad jo dabar nėra, - tarė jis.
Augustas turi tik keletą minučių. Jis greit girebėsi darbo. Indus į kriauklę, šiukšles į šiukšliadėžę, daiktus, stovinčius ne savo vietoje, jis sukrovė į spinteles ir į Justino kambarį. Paėmęs šluotą, jis greit apsisšlavė ir butas jau atrodė daug geriau. Likus kelioms minutėms, jis nuėjo į virtuvę ir pradėjo plauti indus. Galbūt taip rimtai jis plovė pirmą karą gyvenime. Paprastai, jei jam reikia kokios lėkštės ar puodelio, jis iš kriauklės išsiima nešvarų indą ir išsiplaina.
Suskamba durų skambutis. Augustas greitai užsuka čiaupą ir nusivalęs rankas į kelnes nuskubėjo prie durų. Jis nuėjo prie durų ir pasigedo ant spintelės rakto.
 - Velnias! Truputį palauk, nerandu rakto! - sušuko jis.
Augustas darinėja visus stalčius, o neradęs rakto vėl stumia daiktus atgal į juos. Galiausiai jis atsiduria Justino kambaryje ir tarp suverstų daiktų randa savo raktą.
 - Ochh, labas, - uždusęs pasisveikino, kai atrakino duris.
 - Labas, - tarė Liucija ir įžengė į vidų. Ji lėtai apsidairė ir nusišypsojo, pamačiusi nežymaus tvarkymo požymius, - tikiuosi netrukdysiu.
 - Aišku kad ne, - Augustas nenatūraliai nusišypsojo.
 - Na nupirkau dar kakžkiek maisto, nes man atrodo, kad tik aš viena normaliai valgau.
 - Tu beveik teisi. Einam į viruvę? - jis paėmė iš jos maišelį ir nuskubėjo į mažą virtuvėlę. Liusi nusekė iš paskos. Jis atsisuko į langą.
 - Kodėl tu ne pas tą asilą? - galiausiai pratrūko Augustas.
 - Pas ką tokį?
 - Asilą, su kuriuo šiandien labai jau meiliai elgeisi darbe.
 - Tu apie Tomą? - nusijuokė Liucija. Jai imė juokas iš to, kad Augustas jai pavydėjo.
 - Nerūpi man jo vardas.
 - Jėtaus, nieko ten gi nebuvo, tik atsisveikinom. O tu, - ji bakstelėj pirštu Augustui į krūtinę, - matau, kad labai jau pavydus.
 - Gerai jau gerai. Atsiprašau, - Augusto nuotaika iškart pagerėjo. - Bet gal ir tu su manimi taip pasisveikintum?
Liusi nusišypsojo ir lėtai priartėjo prie Augusto ir jį apkabino. Augustas taip pat apkabino ją per liemenį ir prisitraukė arčiau, kad galėtų įkvėpti jos kavapo, kad galėtų paglostyti jos šlapius plaukus. Liusi pakėlė į jį akis ir pradėjo tyrinėti jo veidą. Ji dar iš paskutiniųjų stengėsi jo nepabučiuoti.
 - Na, manau, kad jūs dabar jau lygiosios, - Liusi atsitraukė nuo jo ir atsisėdo ant kėdės.
 - Nepasakyčiau, - nusišypsojo patenkintas Augustas. - Tu visa šlapia. Gal eik apsitvarkyti, jei nori, o aš padarysiu arbatos.
 - Nebloga mintis, - Liusi atsistojo. - Kur vonia?
 - Ten, - Augustas pirštu parodė į baltas duris. - Jei nepasiėmei drabužių, tai ten rasi chalatą ir mano marškinius. Nebijok, jie švarūs. O spintelėje yra švarūs rankšluosčiai.
 - Ačiū, - ji jau nuskubėjo link vonios.
 - Tik atsargiai daryk spintelės duris. Gali kas nors užkristi.
Liucija tik nusišypsojo ir dingo už durų. Augustas ilgai nedvejojęs įpylė į virdulį vandens ir toliau tęsė indų plovimą.
 - Kur tu? - pasigirdo Liusi balsas, kai ji išėjo iš vonios.
 - Čia! - sušuko Augustas. Jis buvo kambaryje ir internete išekojo filmų. Ant stalo garavo du puodeliai arbatos. - Gal norėtum kokį filmą pažiūrėti?
Jis pajuto, kaip prie stalo artėja Liusi. Netrukus jis pamatė jos ranką siekančią puodelio,o tada jis pamatė ir ją, vilkinčią jo marškinius, kurie jai buvo ryškiai per dideli. Dabar jos tobulas kūnas atrodė toks smulkus ir trapus, kad jis žubbūt norėjo ją saugiai kur nos pasodinti, kad ji neperlūžtų.
 - Galim, - ji atsisėdo ant lovos krašto, uždėjo vieną savo koją ant kitos ir pradėjo uostyti ir tyliai gurkšnoti arbatą.

Liusi pusiau sėdom žiūrėjo filmą, o šalia jos bandeles valgė Augustas. Netikėtai ji siaubingai sutriko.
 - Išjunk tą filmą, - tyliai sušnabždėjo ir pradėjo tankiau kvėpuoti, kad aprimtų.
 - Kodėl? - nustebęs Augustas atsisuko į ją ir pamatė jos išsigandusias akis. Jis jau nebelaukė atsakymo ir greit išjungęs filmą, grįžo pas Liusi, kuri jau po truputį rimo. - Nepatiko filmas?
 - Būtų gal ir nieko, jei ji ten nebūtų susirgusi..., - ji negalėjo užbaigti sakinio.
 - Vėžiu? Juk tai tik filmas. Pati žinai, kad realybėje... Kad tau tai nebūtinai turi įvykti.
Ji atsisėdo ir apkabino savo kelius.
 - Ber įvyko, - tyliai tarė ji.
Augustas iš karto nutilo. Jis nė nekrustelėjo. Girdėjosi tik lietaus lašų barbenimas į langą. Šiaip ne taip Liusi atsigavo ir ji atsigulė. Jai buvo keista, kodėl Augustas neapipila jos klausimais, kodėl jis jos neklausinėja apie tą ligą. Jis tik tyliai sėdėjo ir žiūrėjo į lubas. Netikėtai Liucija pajuto begalinį norą išsikalbėti. Ji tiesiog troško kam nors pasipasakoti apie viską. Ji jau nebegalėjo tylėti. Jos kaukė sutrupėjo ir pasirodė tik Liucija, mergina be kaukės. Ji dar iš paskutiniųjų bandė kovoti su savimi. Juk tiek metų tylėjusi, ji negali taip paprastai imti ir pasipasakoti. Bet kažkas viduje ją vertė prabilti. Ji lėtai atsiduso ir patogiai įsitaisiusi atsisuko į Augustą:
 - Tik prižadėk niekam nepasakoti.
 - Gerai, - Augustas taip lengvai sutiko ne dėl to, kad jam buvo be galo smalsu, o todėl, kad jis jautė susirūpinimą ir jis labai norėjo jai padėti. O nežinodamas jos istorijos, jis negalėjo jai padėti. Dabar jau tikrai pradėjo gailėtis dėl tų lažybų. Nors dabar jis yra visai arti tikslo, tačiau nusprendė tas klvailas lažybas pamiršti amžiams. Augustas nebenorėjo Liucijos - nuotykio, jis jau norėjo daugiau.
 - Mano sesuo, - stengėsi susikaupti ji. - Ji sirgo.
 - Tu turi sesę?
 - Turėjau. Viskas prasidėjo prieš vienuolika metų. Tada nė nežinojau, kad per metus neteksiu mamos ir sesers. Dar ir dabar aiškiai atsimenu tą dieną ligoninėje. Pirma pakvietė mamą į palatą. Aš su broliu ir tėčiu laukiau už durų. Mes girdėjome tik mamos verksmą ir rėkavimus. Tėtis nusiuntė mane su Deividu į kavinę, bet mes vis tiek dar spėjome išgirsti, kad Kotrynai vėžys. Leukemija. Jai buvo tik metai. Ji gyveno tik metus. man net bloga pagalvojus, kad turėjo mirti maža mergaitė, o pasaulyje yra begalės žmonių, kurie labiau nusipelnė mirties už ją.
 - Hmmm, - atsiduso susidomėjęs Augustas. - Nežinau ką pasakyti.
 - Tai ir nesakyk.
Ir vietoj to, kad jis ką nors sakytų, Augustas ją švelniai apkabino.
 - Deja, nei aš nei brolis, nei kiti šeimos nariai netikome būti donorais, tad teko užsirašyti į eilę ir laukti tinkamų kaulų čiulpų. Mama visai pamišo. Ji kiauras dienas praleisdavo ligoninėje, o aš ir Deividas jau buvome užmiršti. Tik močiutė atvyko mums pagelbėti. Įsivaizduoji? Turim tiek daug giminių, o atvyko tik močiutė iš už tūkstančių mylių. Ir tik ji mums padėjo. Kiti mus atsiminė tik tada kai buvo laidouvės. O kokie jie veidmainiai! Kai labiausiai reikėjo jų pagalbos, tada jų nebuvo. - Liucijai nuriedėjo ašara. Pirma kartą prie kito žmogaus ji pravirko. - Po laidotuvių mama visiškai atsiribojo nuo pasaulio. Na ji gedėjo. Užsidarė kambaryje ir kiauras dienas ten praleisdavo. Ji su mumis nekalbėdavo. Ji nenorėjo mūsų nė matyti. Ji visada mus išvydavo iš kambario, kai ateidavom pas ją. Aš ir Deividas jau tada netekome mamos. Kiekvieną vakarą aš ne miegodavau, kai tėtis paguldydavo, o verkdavau. Norėdavau, kad mama grįžtų. Bet po kiek laiko aš kaip ir ją.. - Liucijai buvo sunku tai pripažinti, - pamiršau. Aš žinojau, kad už durų yra moteris, kurią turiu vadinti mama, bet tai ir buvo viskas. Galiausiai vieną dieną Anika mirė. Truko tik kelių dienų, kad ji būtų nuvežta į ligoninę.
 - Nuo ko ji mirė? - paklausė Augustas.
 - Perdozavo vaistų, - ji giliai atsiduso. - Ekspertai nežino, ar čia bandymas nusižudyti, ar ne. Mat ji nieko nevalgė, tik gėrė tuos prakeistus vaistus. Jai nereikėjo net pusės buteliuko. Ant tuščio skarandžio jie jai suveikė daug stipriau. Nežinom, ar ji specialiai taip padarė, ar ne. bet kokiou atveju ji pasirinko Kotryną. Ji mus pamiršo ir pasirinko ją. Už tai aš ant jos ir pykstu. Mes visi jos ilgėjomės, o Anika galvojo, kad tik jai vienai čia sunku. Ji pamiršo savo dar gyvus vaikus ir nusprendė būti pas Kotryną. O man jos taip reikėjo, - Liusi pratrūko raudoti. Augustas ją tvirčiau apglėbė ir pradėjo sūpuoti.
 - Šššš...
Galiausiai Liucija drebančiu balsu tęsė:
 - Per mamos laidotuves mane saugojo kita močiutė. Mamos mama.Tą dieną išgirdau pokalbį, po kurio aš supratau, kad nuo šiol išeis gyventi tik mele. Mano teta tiesiai šviesiai apkaltino tėtį, kad jam rūpėjo tik pinigai ir kad jis nužudė Aniką dėl pinigų. Ta kvailė nieko nežinojo, kad vyko, ir pradėjo čia kištis. Jai pačiai rūpėjo tik pinigai.
 - O tu viską girdėjai?
 - Taip. Tai buvo paskutinis kartas, kai mačiau gimines iš mamos pusės. Mes išsikraustėm ir daugiau jų nematėm. Mačiau, kaip tėtis rašė močiutei laišką. Jis nenorėjo, kad mes nustotumėme bendrauti.
 - Tai tu jam nesakei apie tą pokalbį?
 - Ne. Tu pirmas, kuris dabar viską žino. Laiškų atsakymo taip niekada ir nesulaukėm. Močiutė mūsų išsižadėjo. Mes jai niekas. Tai ir ji man niekas. Jei ji nenori benrauti, tai aš tuo labiau. Man ji nė kiek nerūpi. Net nežinau, ar ji dar gyva.
 - Tikrai tau nerūpi?
 - Na kartais smalsu. Bet aš nesižeminsiu jos ieškodama. Tėtis kiekvienais metais parašo jai laišką, o ji nė karto nepasivargino atrašyti. Tėtis nežino, kad aš žinau, kad jis rašo. Kiekvieną rugsėjo šešioliktąją.
 - O aš galvojau, kad čia mano gyvenimas sušiktas, - pasakė Augustas.
 - O kas buvo tau? - paklausė Liucija. Ji jau jautėsi laisva. Jos vidus tarsi išsivalė. Ji nebejautė tos tuštumos. Liusi jautė tik palengvėjimą. Ji buvo be galo laiminga. Laiminga ir be kaukės.
 - Aj... Šeimos problemos. Kada nors papsakosiu
 - Gerai, - tarė ji. - Nes dabar jau nebenoriu kalbėti, - ji atsisuko į Augustą ir jį apkabinusi apdavanojo ilgu ir saldžiu bučiniu. - Ačiū, - dar tyliai ištarė ji.
Augustas ją tvirtai prispaudė prie savęs ir gaudė kiekvieną jos kūno dalelę, kiekvieną virptelėjimą ir jis bandė viską įsiminti. Jo ranka palindo po marškinėliais ir Augustas švelniai glostė Liusi nugarą. tai buvo ilgas ir be galo ramus bučinys, kuris tarsi nebyliai patvirtino jų jausmus.
Ji lėtai atitraukė nuo jo galvą ir į jį pažiūrėjo.
 - Tik niekur nedink, - tarė jis ir pabučiavo jai į kaktą.
 - Mhm, - Liucija nusižiovaujo.
 - Gal jau reikėtų miegoti.
 - Mhm. Labanaktis.
 - Saldžių sapnų, - Augustas jau ruošėsi eiti į Justo kambarį.
 - Pasilik, - Liusi suėmė jo ranką ir neleido jam pakilti. Nieko nesakęs Augustas įsitaisė šalia jos ir ramiai užmigo ilgu ir ramiu miegu.