Apgaudinėjimas

Angela nubunda savo dideliuose pataluose viena. Ji švelniai pasirąžo savo švelniose, minkštose paklodėse ir lėtai atsimerkia. Ji apžiūrinėja savo naująjį baldakimą, užuolaidėles aplink lovą, kuri stovėjo vidury didžiulio jos kambario. Ji dar kelias minutes pasivarto lovoje ir atsikelia. Apsivelka savo naująjį šilkinį chalatą, įsispiria į tapkes. Ji atsisėda į krėslą prie rašomojo stalo, atrakina stalčiuką, kuriame buvo sudėti jos pinigai ir daug neatplėštų laiškų. Angela iš dalies laikosi estikos ir ji neskaito svetimų laiškų. Ji išsitraukia kruvelę pinigų ir įsideda juos į rankinę, kuri stovėjo ant staliuko. Iš kito stalčiaus ji išsiraukia nuosavybės dokumentus. Tai jos naujojo buto miesto centre dokumentai. Ji ilgai kovojo ir pagaliau per skyrybas su savo antruoju vyru ji iškovojo ir tą butą. Jau mėnuo, kaip ji laiva ir miega šioje plačioje lovoje viena.
Kova dėl buto buvo labai lengva. Visai niekis palyginti su savo motinos Violetos turtais, dėl kurių ji jau kovoja ištisus dešimt metų. Ji trokšta, kad ne tik šis puikus kambarys būtų jos, bet ji nori viso dvaro sau ir savo vaikams. Jau dešimt metų Angela bando įtikinti Violetą, kad ji pakeistų savo testamentą. Kam aprašyti turtus netikėliams anūkams, Anikos vaikams, jeigu jie nė kiek nesirūpina savo močiute? Šiais žodžiais ji vis skaudina savo motiną, bet nieko nepadarysi. Juk reikia kažkaip gauti šį dvarą ir visą jos prekybos tinklą.
Kiek pasidžiaugusi savo pasiekimais, ji gražiai sudėjo dokumentus atgal į stalčių ir grakščiai atsistojo. Nors Angelai jau keturiasdešimt penkeri metai, jos kūnas atrodo dar visai gerai, ypač, kai savo negilias raukšleles paslepia po pudros sluoksniu. Tada niekas nė neįtartų, kad toji moteris turi du studijuojančius vaikus.
Angela nuėjo į savo vonios kambarį, kuriame kiekvienas kampelis buvo paauksuotas, kuriame kvepėjo įvairūs aromatai, kur ant spintelių buvo prikrauta brangiausių kvepalų.
Grįžusi į kambarį, ji atsidarė savo drabužinę ir įėjo į vidų. Uždegusi šviesas, ji pradėjo vaikštinėsi po batelių ir ranknių lentynas, po pilnas drabužių eiles. Ji ilgiausiai rinkosi tarp tokios gausybės drabužių, kol išsirinko Sodriai mėlyną turniką. Daugelis drabužių jai buvo atsibodę, todėl, kad į spintas tilptų naujų, ji turės šiandien išrinkti senuosus ir atiduoti labdaroms.
Susitvarkiusi moteris nusileido lenktais laiptais žemyn į dvaro holą. Ji pasuko į kairę, kur buvo įrengtas prabangus valgomasis su milžnišku stalu. Buvo paruoštos trys vietos. Stalo gale esanti vieta buvo skirta Angelos mirusiam tėvui. Violeta nieku gyvu neleidžia kam nors užimti jo vietos. Bet, kai dvaras priklausys Angelai, ji čia pakeis tas nesąmoningas taisykles. Juk kam mirusiam žmogui reikalinga čia ta vieta? Šalią buvo paruotšos dar dvi vietos: viena Angelai, o kita Violetai. Senyva moteriškė jau sedėjo savo vietoje iš po truputį gurkšnoo arbatą. Angela atsisėdo į savo vietą ir prie jos iš karto prsistatė virtuvės darbuotoja, nešima padėklu su maistu.
 - Mama, tu gal nusiimk tą juodą skraistę. jeigu eini į bažnyčią, tai nebūtina juodai ir vilktis.
Angela niekaip negalėjo pakęsti mamos vaikščiojimoį bažnyčią. Po dukters ir anūkės mirties, Violeta kiekvieną mielą rytą, keliasi labai anksti keliauja melstis, o tai Angela labai rikdo. ji tiesiog trokšta, kad to nebūtų. Kaip Violeta viską pamirš, kas nutiko prieš dešimt metų, kai ji nė nesistengia.
- Nepriekaištauk man. Į bažnyčią man nedrausi eiti.
 - Žinoma, kad ne, bet man pikta, kai tu nė nesistengi pamiršti to, kas buvo.
 - Tu man pati viską primeni, kai kalbi apie tai, koks Bleikas niekšas, - atrkirto moteris. - Atsiprašau, - pakilo ji nuo stalo ir išėjo pasivaikščioti į sodą.
Kai Violeta dingo, Angela tarė:
 - Atneškit man šios dienos paštą.
Jau dešimt metų Angela rūpinasi pašto reikalais. Kai po savo sesers laidotuvių, Angela atsitiktinai paėmė paštą ir ten aptiko Bleiko laišką, ji ne juokais sunerimo. Ji nenorėjo jokių ryšių su tuo vyru. O tuo labiau ji nenorėjo, kad ką nors apie juos girdėtų Violeta. Violetos pyktis po tų kalbų, kad Bleikas prisidėjo prie žmonos mirties, buvo nežmoniškas, bet vėliau ji atslūgo, pradėjo abejoti. Angela nieku gyvu nenorėjo išduoti, kad Bleikas įmetus atsiunčia po laišką. Ji nieku gyvu nenorėjo, kad jos motina sužinotų apie tikrąjį Bleikoadresą. ji nenorėjo, kad iš viso būtų palaikomi kokie nors ryšiai su su jos mirusios sesers šeima.
 - Prašau, ponia, - vienintelė namų tarnaitė Megė atkišo krūvelę su laiškais.
Angela paėmė tą kruvelę:
 - Noriu likti viena, - tarė ji.
Ji atidžiai pradėjo žiūrinėti vokus, ar kur neaptiks Bleiko varko. Pačiame krūvelės gale ji jį rado. Ištraukė ji tą laišką, o likusiu padėjo kitur. Laiškas kaip visada parašytas maždaug rugsėjo šešioliktąją. tai yra prieš kelias savaites. Adresas tas pats. Ji ilgai kovojo su savimi, kad neatplėštų laiško. Vogti laiškus jai nebuvo sunku. Ji tai daro jau dešimt metų. bet kad atplėštų ir perskaitytų. Ji dar gal turėjo nors kiek padorumo. Tačiau smalsumas nugalėjo. Pirmą kartą, po dešimties metų, ji vis tik praplėšė vieną iš laiškų.
"Kaip banalu", - pagalvojo ji. Laiške buvo parašyta apie jos sūnėną ir dukterėčią. Ji pažvelgė į nuotraukas. Tie vaikai jau suaugę. Kaip ir jos pačios. kad tik jie po tiek metų nenorėtų susitikti su Violeta. Tada kiltų problemų. Angelos akys užklivo už universiteto pavadinimo, kur mokėsi Deividas ir Liucija.
 - Negali būti! - tyliai teištarė ji.
Tomas ir Joana mokosi ten pat. Kaip blogai. Ką ji dabar darys? Jeigu jos vaikai sutiks savo pusseserę ir pusbrolį. Viskas iškils aikštėn.
 - Bet jie jau suaugę.. - ramino ji save. - Po tiek metų, jeigu jie ir susitiks, tai tikrai neatpažins vieni kitų. Reikės perkalbėti vaikus, kad ie mokytųsi kitur.
Juk atsarga gėdos nedaro.
Sulanksčiusi laišką, ji ji paslėpė po drabužiais ir nuskubėjo į savo kambarį jo paslėpti stalčiuje su užraktu.

Violeta jau buvo sena moteris. ji jau išgyveno septynias dešimtis metų. Ji puikiai suprato, kad jai nebedaug liko. Ją jau pradeda varginti ligos, kojų skausmai. Ji nebegali ilgai ko nors daryti, nes labai greitai pavargsta. Ir pasivaikščiojimas nuosavame parke yra ne išimtis. Viduryje parko, kur niekas jos negorsi, bet ją mato, ji atsisėdo ant suoliuko pailsėti. Ji atsimena, kaip jaunystėje, ji čia žaisdavo su savo dukromis, vėliau su mažaisiais anūkais, ji apie visą parką apsukdavo begales ratų. O dabar, ji vos pusę teįveikia.
Ji pyko ant Angelos. Labai rimtai pyko. Ji ir ant savęs pyko. Bet mažiausiai ji pyko ant Bleiko ir savo anūkų. Ji kiekvieną dieną save kaltina, kad be reikalo patikėjo tos Angelos sapalionėmis, dukters laidotuvių dieną. Ji gailisi, kad kai Liusi išgirdo tą pokalbi, nieko nepadarė. Nenuramino, nesustabdė Liucijos. Gal dabar viskas būtų kitaip. Jeigu tik ji nebūtų patikėjusi, kad Bleikas nužudė savo žmoną...
Anika nebūtų nė už ką nepatikėjusi, kad jos vyras siekė tik pinigų. Juk jie patys atsisakė prabangos ir susikūrė gyvenimą savo jėgomis. Jie nepriėmė jokios Violetos pagalbos. O tai rodo, kad jis nesiekė pinigų.
Kai praėjo keli mėnėsiai po dukters laidotuvių, Violeta ryžosi aplankyti savo anūkus ir žentą, tačiau jų name jau gyveno visai kiti žmonės.
Tikriausiai Liucija viską papasakojo tėčiui apie tą pokalbį. Ir jie pasitraukė iš mūsų gyvenimo. Bet jis neleido nė pasiaiškinti jai. Vien tai, kad Bleikas pasitraukė iš jos gyvenimo, rodo, kad jam ne turtai rūpi.
Ir Angela suprato savo klaidą. ji nebekalba apie tai. Ji dabar vis prikaičšioja Violetai, kad jie patys nuo jų bėga ir yra nniekam tikę. Ji vis bando įtikinti Violetą, kad ji jiem nė per nago juodymą nerūpi. Bet giliai širdyje Violeta žinojo, kokie tikrieji jos dukters kėslai. Kad ir kaip sunku tai pripažinti motinai, jos dukra tetroško turtų. bet Violeta nepasiduos Angelos įtakai. ji nė už ką neperrašys savo testamento. Nebent, kai Violeta jau nebegalės nuo senatvės normaliai viskuo pasirūpinti, jos duktė gali ką nors sugalvoti.
Kai jos kojų skausmas kiek aprimo, ji lėtai pasiremdama atsistojo ir nužingsniavo dvaro link.